2024-07-10 Nr. AB-10694-3-61-3-06498-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-471-968/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06498-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2023 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. ATRS-3345 (toliau – ir 2023 m. balandžio 6 d. sprendimas) ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 2023 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 12-01-760 (toliau – ir 2023 m. gegužės 8 d. sprendimas) (toliau minėti sprendimai kartu – ir Sprendimai); 2) įpareigoti atsakovą Lietuvos kariuomenę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo.

Atsakovas 2023 m. balandžio 6 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą. KAM 2023 m. gegužės 8 d. sprendimu nusprendė palikti 2023 m. balandžio 6 d. sprendimą nepakeistą.

Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. uždrausti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Klaipėdos regioniniam karo prievolės ir komplektavimo skyriui kviesti pareiškėją į tarnybą. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad minėtas skyrius priėmė 2024 m. balandžio 3 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) administracinio nusižengimo byloje (toliau – ir Nutarimas), kuriuo patraukė pareiškėją administracinėn atsakomybėn už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 560 straipsnio 2 dalies administracinį nusižengimą. Minėtas Nutarimas yra apskųstas teismui, tačiau minėtas skyrius ir toliau pareiškėją kviečia atvykti į tarnybą, pasitikrinti sveikatą, o to nepadarius grasina, kad bus paskirta dar viena bauda pagal ANK arba pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pareiškėjas manė, kad gali susiklostyti ydinga situacija, kai teismas gali pripažinti, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas atidėti pradinę privalomąją karo tarnybą, o pareiškėjas jau bus atlikęs iš dalies ar visiškai minėtą tarnybą.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 6 d. nutartimi netenkino pareiškėjo A. S. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Klaipėdos regioniniam karo prievolės ir komplektavimo skyriui kviesti pareiškėją į tarnybą.

Teismas vertino, kad pareiškėjo prašyme nurodomos pasekmės (galimai patirs asmeninių nepatogumų, nes bus paskirta dar viena bauda pagal ANK arba pradėtas ikiteisminis tyrimas) galėtų būti vertinamos kaip turtinė ir neturtinė žala, tačiau pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokia tai žala ir nepagrindė jos įrodymais, todėl nėra pagrindo teigti, kad kiltų neatitaisoma žala. Teismas be kita ko pažymėjo, jog iš skundo turinio galima spręsti, kad pareiškėjas iš esmės praradimus siejo su finansinėmis neigiamomis pasekmėmis. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju negali prevenciškai imtis priemonių pareiškėjo interesų gynimui, nes skundžiamus Sprendimus pareiškėjas iš esmės prašo panaikinti beveik tapačiais motyvais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių atsirastų didelė žala, kurios nebūtų įmanoma atitaisyti ar ji būtų sunkiai atitaisoma. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja išskirtinės aplinkybės, rodančios, kad jų nepritaikius vėlesnis šalių grąžinimas į buvusią padėtį yra neįmanomas arba beveik neįmanomas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodomos neigiamos pasekmės gali būti kompensuojamos įstatymo nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjas A. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, uždraudžiant Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Klaipėdos regioniniam karo prievolės ir komplektavimo skyriui kviesti pareiškėją į tarnybą.

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja abi būtinosios sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas pabrėžia, kad jo skundas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) yra pagrįstas. Jis su skundu pateikė daug motyvų ir įrodymų, patvirtinančių skundo pagrįstumą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad teisės aktuose nėra apibrėžta, kas yra „neproporcingai didelė žala asmeniniams ar visuomeniniams interesams“. Ši sąvoka yra vertinamojo pobūdžio. Pareiškėjo įsitikinimu, jo išvardintos aplinkybės, pagrindžiančios, jog yra pagrindas atidėti tarnybą, yra tikrai svarbios, nes tarnybos neatidėjimas tikrai sukeltų neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams interesams. Pareiškėjo įsitikinimu, jo prašyme nurodyti ne abstraktūs teiginiai, bet aplinkybės ir faktai, kuriuos vertinant individualiai, pareiškėjui būtų padaryta neproporcingai didelė žala.

Pareiškėjas mano, kad jeigu nebūtų taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, gali susiklostyti ydinga situacija, kad teismas pripažins, jog yra pagrindas atidėti tarnybą, o pareiškėjas gali būti pašauktas į tarnybą ir ją būtų atlikęs visiškai arba bent iš dalies. Tokiu atveju teismo sprendimas dėl karo tarnybos atidėjimo neturėtų jokios juridinės galios.

Pareiškėjas akcentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 38 straipsnio 4 dalį karo prievolininko skundo pateikimas nestabdo karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos sprendimo vykdymo. Tačiau, kol ginčas teisme neišnagrinėtas, nei viena iš šalių negali teigti, jog ji yra teisi.

Pareiškėjas nurodo, kad nekvestionuoja pareigos tėvynei atlikimo, tačiau nurodo, kad yra pagrindas dėl pareiškėjo individualių aplinkybių atidėti karinę tarnybą.

Atsakovas Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nutartį nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodė jokių konkrečių, įrodymais pagrįstų argumentų, kad netaikius jo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo teiginiai, kad atsiras žala jo asmeniniams interesams susijusiems su finansiniais įsipareigojimais ir šeimyniniais santykiais, yra abstraktūs, deklaratyvūs, nepagrįsti konkrečiais įrodymais. Aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, per se (pati savaime) nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsakovo vertinimu, aplinkybės, kuriomis pareiškėjas motyvuoja prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, yra į ateitį nukreiptos prielaidos ir spėjimai. Jeigu pareiškėjui atlikus karo tarnybą (ar jos atlikimo metu) galutiniu teismo sprendimo paaiškėtų, kad tarnyba turėjo būti atidėta, pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka įgytų teisę reikalauti patirtos žalos atlyginimo.

Pareiškėjo nurodomas aplinkybes (finansinius ir šeimyninius įsipareigojimus) kaip pagrindą atidėti karo tarnybą nurodo daugelis karo prievolininkų. Reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienoje konkrečioje byloje nustatomų faktinių aplinkybių ir yra individualus, tačiau tai neturėtų lemti situacijos, kai karo prievolininkai išvengia tarnybos dėl priežasčių, kurios įprastomis aplinkybėmis saisto (gali saistyti) kone kiekvieną karo prievolininką.

Atsakovas nurodo, kad šaukimai atlikti karo prievolę atnaujinti 2015 m., todėl prieš planuodamas karjerą ir asmeninį gyvenimą bei prisiimdamas atitinkamus įsipareigojimus pareiškėjas, žinodamas, kad yra šaukiamojo amžiaus, turėjo įvertinti galimą riziką patekti į šauktinių sąrašus ir galimybę atlikti karo prievolę savo noru pasirenkant tarnybos vietą ir laiką. Suprasdamas apie savo pareigą atlikti 9 mėn. trunkančią karo prievolę pareiškėjas prisiėmė visą riziką, prisiimdamas įvarius įsipareigojimus. Toks pareiškėjo elgesio modelis reiškia, kad jam atliekant karo prievolę nebūtų padaryta neproporcingai didelė žala pareiškėjo asmeniniams ar finansiniams interesams. Finansiniai įsipareigojimai savaime negali būti vertinami kaip neproporcingai didelė žala asmeniniams interesams ir galimybė nevykdyti konstitucinės pareigos – atlikti karo prievolės.

Atsakovas pažymi, kad konstitucinės pareigos realizavimas – atlikti karo prievolę, aplinkybė tapti parengtam ginti valstybę yra viena svarbiausių piliečio pareigos tėvynei realizavimo formų. Ji turėtų būti vertinama aukščiau asmeninių ar visuomeninių interesų, jeigu tai asmeniui nepadaro neproporcingai didelės žalos. Aplinkybės, kurios lemtų reikalavimo užtikrinimo priemonės – pareiškėjo nešaukti atlikti karo tarnybos, taikymą, turi būti suprantamos kaip svarbios ne tik paties pareiškėjo, bet ir turėtų objektyviai egzistuoti, t. y. potenciali žala galėtų būti konstatuojama esant atitinkamiems faktams (įrodymams), kuriuos būtų galima vertinti ir iš kurių galima būtų spręsti, jog dėl pašaukimo atlikti karo tarnybą, prievolininkas patirtų tokią žalą, kuri keltų realų pavojų jo sveikatai, gyvybei ir pan. Pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytos aplinkybės nėra pagrįstos tokiais įrodymais, kurie patvirtintų, jog pašaukus pareiškėją į tarnybą būtų patirta deklaruojama žala.

Atsakovas papildomai nurodo, kad atsižvelgiant į nuolatinį tarnybos atlikimo pobūdį bei 9 mėn. trukmę, daugumai karo prievolininkų reikia sustabdyti arba nutraukti socialinius bei ekonominius santykius ir pakeisti gyvenimo būdą. Todėl tam tikro masto žala ir nepatogumai yra tikėtini. Tokia žala ir nepatogumai vertinami atsižvelgiant į konstitucinės karo prievolės svarbą, valstybės gynybos interesus ir galimas grėsmes šiems interesams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Klaipėdos regioniniam karo prievolės ir komplektavimo skyriui kviesti pareiškėją į tarnybą – pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo A. S. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, konstatavęs, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokia žala gali kilti ir nepagrindė jos įrodymais, todėl nėra pagrindo teigti, kad kiltų neatitaisoma žala. Be kita ko, teismas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja išskirtinės aplinkybės, sudarančios pagrindą teigti, kad jų nepritaikius vėlesnis šalių grąžinimas į buvusią padėtį yra neįmanomas arba beveik neįmanomas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodomos neigiamos pasekmės gali būti kompensuojamos įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde teigia, kad jo prašymas prima facie pagrįstas, be to kiekvienu konkrečiu atveju neatitaisoma žala vertinama individualiai ir nagrinėjamu atveju pareiškėjui būtų padaryta neproporcingai didelė žala. Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių susiklostytų ydinga situacija, kai teismas gali pripažinti, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas atidėti pradinę privalomąją karo tarnybą, o pareiškėjas jau bus atlikęs iš dalies ar visiškai minėtą tarnybą.

Nagrinėjamos bylos kontekste pirmiausiai akcentuotina, kad pareiškėjas (karo prievolininkas), pateikė skundą pirmosios instancijos teismui, nesutikdamas su karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos sprendimu. Pagal Karo prievolės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad karo prievolininko skundo pateikimas nestabdo karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos sprendimo vykdymo. Vadinasi, tokio pobūdžio bylas nagrinėjantis teismas skundą jam pateikusio karo prievolininko prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, susijusią su karo prievolę administruojančios krašto apsaugos sistemos institucijos sprendimo vykdymo stabdymu, gali tik išimtiniais atvejais.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, kai yra dvi kumuliatyvios ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintos tokių priemonių taikymo sąlygos: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia skundo reikalavimo pagrįstumą (t. y. nurodo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentus dėl skundžiamo akto neteisėtumo); 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pažymėta, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl ateityje kilsiančios neproporcingai didelės žalos ir ydingos situacijos yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti tokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą patirtų pareiškėjas, netenkinus jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui nenurodžius jokių konkrečių aplinkybių ir nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tiesiogiai susijusios su byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimu, pareiškėjo teisės ateityje gali būti nepagrįstai suvaržytos arba jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Be to, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, tuo atveju, jeigu vis tik pareiškėjui būtų padaryta žala (turtinė ir / ar neturtinė), jis galėtų įstatymo nustatyta tvarka imtis teisinių priemonių, kad ta žala jam būtų teisingai atlyginta. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai, ir neproporcingai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo motyvus, kuriais jis grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą, įvertinusi administracinėje byloje priimtus nagrinėti reikalavimus ir byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjui išaiškinama, kad, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pateikiant šios priemonės taikymą pagrindžiančius įrodymus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė