2024-10-09 Nr. AB-14520-3-61-3-01605-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-122-492/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01605-2022-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.19; 14.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Alytaus savivaldybės įmonės „Simno komunalininkas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Alytaus savivaldybės įmonės „Simno komunalininkas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Alytaus savivaldybės įmonės (toliau – ir SĮ) „Simno komunalininkas“ (toliau – ir pareiškėjas, Įmonė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2022 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. AS-40 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo patvirtintas 2021 m. gruodžio 16 d. Patikrinimo aktas Nr. (7.3.)-PA-7799 (toliau – ir Patikrinimo aktas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas 2007 m. gruodžio 29 d. Įmonei išdavė Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimą Nr. AR-19(II), kuris buvo koreguotas 2008 m. gruodžio 22 d., taip pat 2007 m. gruodžio 29 d. Alytaus rajono SĮ „Daugų komunalininkas“ Departamentas išdavė TIPK leidimą Nr. AR-18(II). Alytaus rajono SĮ „Daugų komunalininkas“ 2008 m. gegužės 15 d. buvo prijungta prie Įmonės, ši įmonė perėmė pasibaigusio veiklą juridinio asmens teises ir pareigas. Įmonei buvo perduotas administravimui TIPK leidimas Nr. AR-18(11).

3. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) 2015 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. O3-442 Įmonei išdavė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklos licenciją Nr. L7-GVTNT-54, suteikiančią teisę verstis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veikla Simno, Daugų miestuose, Butrimonių ir kituose miesteliuose bei kaimuose, esančiuose Alytaus rajono savivaldybėje.

4. Pareiškėjas teigė, kad Departamento Alytaus valdybos Druskininkų aplinkos apsaugos inspekcija 2020 m. lapkričio mėn. atliko planinį požeminio vandens gavybos (Daugų pusės gyvenvietės) patikrinimą ir 2020 m. gruodžio 1 d. Patikrinimo akte Nr. PA13-89 konstatavo, jog patikrinimo metu pažeidimų aplinkosaugos srityje nenustatyta. Akte pažymėta, kad vandens gręžiniai nuosavybės teise priklauso Alytaus rajono savivaldybei, vandens gręžiniai turi pasus ir yra įregistruoti Žemės gelmių registre, Įmonė sudariusi Paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią paslaugos teikėjas įsipareigojo visose iš SĮ „Daugų komunalininkas“ perimtose vandenvietėse atlikti požeminio vandens išteklių ir vandenvietės apsaugos zonų įvertinimą, ataskaitos parengimą ir suderinimą su Geologijos tarnyba, taip pat parengti paraišką, leidimo naudoti vandenviečių gėlo geriamojo vandens išteklius.

5. Departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vyr. specialistė 2021 m. gruodžio 7 d. surašė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo aktą Nr. KL-KL-46, kuriuo užfiksavo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimą 2018–2020 metų laikotarpiu ir deklaravimo duomenis ir informaciją. Pažymėjo, kad iš gręžinių Nr. 6857, Nr. 50261, Nr. 60493, Nr. 1917, Nr. 39144, Nr. 43151, Nr. (duomenys neskelbtini) tikrinamuoju laikotarpiu buvo išgauti valstybiniai gamtos ištekliai, tačiau Įmonės TIPK leidimų 15 lentelėse šie gręžiniai ir vandenvietės įrašyti nebuvo, Lietuvos geologijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) išduoto leidinio neturėjo, išteklių ir ertmių naudojimo sutarties su Tarnyba sudariusi nebuvo.

6. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vyr. specialistė 2021 m. gruodžio 16 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. (7.3)-PA-7799, kuriame, be kita ko, nurodė, kad: iš pateiktų dokumentų nustatyta, jog iš gręžinių Nr. 6857, Nr. 50261, Nr. 60493, Nr. 39144, Nr. 43151, Nr. (duomenys neskelbtini) tikrinamuoju laikotarpiu buvo išgauti valstybiniai gamtos ištekliai, tačiau Įmonės TIPK leidimų 15 lentelėse šie gręžiniai ir vandenvietės įrašyti nebuvo, Tarnybos išduoto leidimo neturėjo, išteklių ir ertmių naudojimo sutarties su Tarnyba sudariusi nebuvo, tuo pažeista Žemės gelmių įstatymo 5 straipsnio 1 dalis; nustatyta, kad už 2020 m. III ketvirčio laikotarpį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijoje pateikė klaidingus duomenis, t. y. nedeklaravo išgauto 7 652 kub. m kito požeminio vandens kiekio, išskyrus mineralinį vandenį, tuo pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 2 dalį ir Aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99 patvirtintos Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos formų, jų pildymo ir pateikimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 punktą, 12.3 punktą; Įmonei už 2020 m. III ketvirčio mokestinį laikotarpį už išgaunamą 7 652 kub. m, bet nedeklaruotą kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 8 455 Eur; iš viso 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais Įmonė be leidimo išgautą požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo teikiamas namų ūkio reikmėms mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 45 860 Eur; iš viso 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais Įmonė be leidimo ir nedeklaruotą išgautą požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 54 316 Eur.

7. Įmonė 2022 m. sausio 25 d. raštu Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriui pateikė pastabas dėl 2021 m. gruodžio 16 d. patikrinimo akto Nr. (7.3)-PA-7799, nurodydama, kad remiantis 2007 m. sausio 9 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-18, kuriuo buvo keičiamas 2002 m. vasario 27 d. įsakymas Nr. 80 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“, buvo nustatyta, jog leidimo nereikia, kai paimamo vandens kiekis mažesnis nei 100 kub. m per parą, todėl Įmonė ir nepakoregavo TIPK leidimo (į jį įtraukiant Ūdrijos, Radžiūnų, Genių, Santaikos, Norgeliškių vandenviečių duomenis), nors ir deklaravo bei mokėjo mokestį už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius – požeminį vandenį; leidimu naudoti išteklius laikytas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas, todėl jokių įrašų apie jo būtinumą Taršos leidime nebuvo padaryta; patikrinimo akte nėra nurodoma, kad per visą tikrinamąjį laikotarpį Įmonė ne tik deklaravo, bet ir mokėjo mokesčius už gamtos išteklius (požeminį vandenį), išgaunamus iš Ūdrijos, Radžiūnų, Genių, Santaikos, Norgeliškių vandenviečių, kurioms neturėjo leidimų; pagal pateikiamus duomenis matyti, kad deklaruotų ir deklaruotinų pinigų sumų mokesčio už gamtos išteklius deklaracijose už 2018–2020 m. analizė rodo, jog mokant įprastu tarifu (ne 10 kartų didesniu), Įmonė teisingai deklaruodama (pagal patikrinimo akte nurodytus vandens kiekius, pagal išteklių rūšis), būtų sumokėjusi 14 Eur mažiau nei sumokėjo; per visą tikrinamąjį laikotarpį Įmonė sumokėjo 44 295 Eur, o pagal patikrinimo akte nustatytus sunaudoto vandens kiekius turėjo sumokėti 44 281 Eur, t. y. sumokėjo 14 Eur daugiau, taigi, žala valstybės biudžetui nepadaryta; renkantis, kokį tarifą taikyti, mokant už sunaudotą požeminį vandenį, iškyla neaiškumai dėl neaiškaus teisinio reguliavimo; Įmonė nesiekė nuslėpti išgauto požeminio vandens kiekio, vykdė požeminio vandens apskaitą 2018–2020 metais, vandenį apskaitė gręžiniuose įrengtais metrologiškai patikrintais apskaitos prietaisais, skaitiklių rodmenis registravo vandens sunaudojimo apskaitos žurnale ir teikė vandens naudojimo apskaitos metines ataskaitas per AIVIKS.

8. Pareiškėjas teigė, kad atsakovo Sprendimas, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas, yra nepagrįstas, neteisėtas ir neteisingas, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, priimtas pažeidus pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl turi būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas.

9. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovo, kaip viešojo administravimo institucijos, priimtiems sprendimams keliami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) įtvirtinti reikalavimai. Individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos. Sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Taigi individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis vertinimas. Nagrinėjamu atveju įvertinus faktines aplinkybes, akivaizdu, kad skundžiamas Sprendimas minėtų įstatymo reikalavimų bei suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos neatitinka, nes atsakovas iš esmės atliko neskaidrų ir nemotyvuotą tyrimą, lėmusį neteisėto ir nepagrįsto Sprendimo priėmimą. Atsakovo Sprendime nėra nurodytos faktinės aplinkybės ir argumentai, nulėmę tokio sprendimo priėmimą. Atsakovas Sprendime nepateikė išsamių paaiškinimų, kodėl pareiškėjo 2022 m. sausio 25 d. pastabų (paaiškinimų) argumentai yra atmesti, o tik formaliai nurodė, kad pareiškėjas neturėjo Tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes.

10. Pareiškėjas pažymėjo, kad bylos faktinės aplinkybės tvirtina, jog Bendrovė požeminį gėlą geriamąjį vandenį naudojo laikydamasi teisės aktų reikalavimų, teisėtai ir pagrįstai. Tuo metu galiojusi Aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 417 patvirtinta Gręžinių vandeniui tiekti ir vandens šiluminei energijai vartoti projektavimo, įrengimo, konservavimo bei likvidavimo tvarka (LAND 4-99) nustatė gėlo požeminio vandens gręžinių įrengimo, naudojimo, konservavimo ir likvidavimo tvarką (1 punktas); Tvarką parengė Tarnyba remiantis Žemės gelmių įstatymu ir kitais teisės aktais.

Tvarkos 31 punkte nustatyta, kad jeigu vartojamo vandens kiekis viršija 10 kub. m/d arba šio gręžinio vandenį vartos daugiau kaip 50 žmonių ilgiau nei 60 dienų per metus, taip pat įmonės vartos vandenį maisto produktams gaminti, gręžinių, skirtų mineraliniam vandeniui išgauti, griežto režimo apsaugos juostos dydis priklausomai nuo vandeningo sluoksnio laipsnio turi būti 30–50 metrų spinduliu apie gręžinį; šiems gręžiniams nustatomos apribojimų juostos, kurių skaičių ir ūkinės veiklos apribojimus jose reglamentuoja kiti teisės aktai (9.3), (9.14), (9.36).

Aplinkos ministro 2011 m. sausio 21 d. įsakymu Nr.D1-52 pakeistas Tvarkos 32 punktas, kuriame nurodyta, jog kitų 31 punkte nenurodytų gręžinių leidimas juos naudoti yra gręžinio pasas, įregistruotas Lietuvos geologijos tarnyboje. Seimas 2014 m. birželio 19 d. priėmė Žemės gelmių įstatymo 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, naujai nustatė, jog Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai asmenys, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.

Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo (2014 m. liepos 1 d.) išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo požeminio vandens naudojimo sąlygos. Seimas 2019 m. spalio 15 d. priėmė naujos redakcijos Žemės gelmių įstatymo redakciją, įsigaliojančią nuo 2020 m. liepos 1 d. Be kita ko, Tarnyba savo internetiniame puslapyje žinutėje „Žemės gelmių įstatymo pakeitimai“ pažymėjo, kad šiuo įstatymu patikslinamos institucijų, formuojančių ir įgyvendinančių žemės gelmių apsaugos ir išteklių naudojimo srities valstybės politiką, funkcijos, įtvirtinami aiškūs leidimų naudoti žemės gelmių išteklius išdavimo, tikslinimo, sustabdymo ir panaikinimo pagrindai.

Nurodytos faktinės aplinkybės bei 2018–2020 metais galioję teisės aktai leidžia daryti išvadą, kad Įmonė teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis naudojo ir naudoja požeminio geriamo gėlo vandens išteklius, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvadą, jog vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsniu, Įmonei turi būti priskaičiuotas mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą už tikrinamuoju laikotarpiu neturint leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išgautus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį).

11. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas. Taigi, atsakovo siekis be teisinio ir faktinio pagrindo pritaikyti Įmonei ekonominę sankciją – 54 316 Eur už sunaudotą požeminį geriamą gėlą vandenį, už kurį Įmonė su valstybe jau yra atsiskaičiusi, niekaip nesiderina su Įstatyme įtvirtintais tikslais. Įstatymo 6 straipsnis nustato teisines pasekmes – pagal savo pobūdį griežtą sankciją, būtent įtvirtina reikalavimą už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikyti didesnį mokesčio tarifą (dauginant iš nustatyto mokesčio koeficiento 10). Ši sankcija už Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo pažeidimą gali būti taikoma, kai nustatoma, kad Įstatymas pažeistas, kai mokesčių mokėtojas pagal šį įstatymą nevykdo esminių savo pareigų. Sankcijos taikymas dėl pareigūnų netinkamo įstatymų ir kitų teisės normų aiškinimo ir taikymo neatitiktų Įstatymo paskirties ir tikslo. Departamento aiškinimas ir taikymas teisės aktų, reglamentavusių ginčo teisinius santykius 2018–2020 metais, leidžia teigti, kad teisinis reguliavimas buvo ir šiuo metu yra dviprasmiškas, nes sudarė ir sudaro prielaidas nevienodai aiškinti teisės normų turinį, dviprasmiškai suvokti jų taikymo ribas, todėl tokia vartojamų terminų ir sąvokų įvairovė neleido Įmonei tinkamai suvokti teisės normas ir vykdyti pareigas taip, kaip Patikrinimo akte bei skundžiamame Sprendime nustatė Departamentas.

12. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

13. Atsakovas nurodė, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius nuo 2021 m. spalio 20 d. iki 2021 m. gruodžio 16 d. atliko Įmonės mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo planinį teminį patikrinimą už 2018–2020 metų mokestinius laikotarpius. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pagal Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento TIPK leidimą Nr. AR-19(II), išduotą 2007 m. gruodžio 29 d., koreguotą 2008 m. gruodžio 22 d., Įmonei pagal 15 lentelės „Vandens paėmimas ir vartojimas“ duomenis leidžiama išgauti požeminį vandenį Simno, Praniūnų, Geištarų, Luksnėnų, Krokialaukio, Vankiškių, Kumečių, Verebiejų, Aleknonių, Miroslavo ir Ąžuolinių vandenvietėse. Taip pat pagal Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento išduotą TIPK leidimo Nr. AR-18(II), išduoto 2007 m. gruodžio 29 d. Alytaus rajono SĮ „Daugų komunalininkas“, 15 lentelės „Vandens paėmimas ir vartojimas“ duomenis leidžiama išgauti požeminį vandenį iš Kančėnų, Rimėnų, Daugų miesto, Nemunaičio Nr. 1, Nemunaičio Nr. 2, Užupių, Pivašiūnų 3137, Pivašiūnų 2891, Junčionių, Mikalavo, Gervėnų, Kedonių. Punios Nr. 1, Punios Nr. 2, Vaisodžių, Alovės, Venciūnų, Makniūnų, Meškasalio, Butrimonių, Eičiūnų vandenviečių.

14. Nustatant mokesčių už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumą, buvo analizuoti ir vertinti Įmonės pateikti duomenys apie ūkinėje veikloje išgautus ir naudotus požeminio vandens kiekius. Įmonė pateikė 2018–2020 metų vandens gavybos duomenis kub. m. Iš pateiktų dokumentų buvo nustatyta, kad iš gręžinių Nr. 6857, Nr. 60493, Nr. 1917, Nr. 39144, Nr. 43151, Nr. (duomenys neskelbtini), 2018–2020 m. Tarnybos atitinkamo leidimo naudoti požeminio vandens išteklius, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir naudoti kito požeminio vandens išteklius, išskyrus mineralinį vandenį, neturėjo. Tokiu būdu buvo pažeista Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 straipsnio 1 dalis ir Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 5 straipsnio 1 dalis.

15. Įmonė patikrinimo metu pateikė 2018–2020 m. iš gręžinių išgauto požeminio vandens kiekius. Patikrinimo metu nustatyta, kad už 2020 m. III ketvirčio mokestinį laikotarpį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijoje pateikė klaidingus duomenis, t. y. nedeklaravo išgauto 7 652 kub. m kito požeminio vandens kiekio, išskyrus mineralinį vandenį, tuo pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 2 dalį ir Tvarkos 5 bei 12.3 punktus. Iš viso 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais Įmonei už be leidimo išgautą požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma – 45 860 Eur. Iš viso 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais Įmonei už be leidimo ir nedeklaruotą išgautą požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota bendra galutinė mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 54 316 Eur (2020 m. III ketvirčio mokestinis laikotarpis – 8 455 Eur + 45 860 Eur).

16. Atsakovas nurodė, kad po atlikto patikrinimo pareiškėjas 2022 m. sausio 25 d. pareiškė pastabas dėl Patikrinimo akto, kurios priimant Sprendimą buvo įvertintos. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą.

17. Atsakovas pareiškėjo teiginius, kad Departamentas iš esmės atliko neskaidrų ir nemotyvuotą tyrimą, lėmusį neteisėto ir nepagrįsto Sprendimo priėmimą, vertino kaip deklaratyvius. Teigė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog tyrimas būtų atliktas šališkai, vadovaujantis negaliojančias teisės aktais, o tai, kad Sprendimas netenkina Įmonės lūkesčių, nesudaro pagrindo laikyti jį neteisėtu.

18. Dėl pareiškėjo argumentų, kad remiantis 2007 m. sausio 9 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-18, kuriuo buvo keičiamas 2002 m. vasario 27 d. įsakymas Nr. 80 „Dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“, buvo nustatyta, jog leidimo nereikia, kai paimamo vandens kiekis mažesnis nei 100 kub. m per parą, todėl Įmonė ir nepakoregavo TIPK leidimo, kad Įmonė buvo įsitikinusi, jog ji neatitinka kriterijų (ima mažiau nei 100 kub. m požeminio vandens per parą), todėl leidimo naudoti požeminį vandenį jai nereikia, Departamentas paaiškino, jog nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojo Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies pakeitimai, nustatantys, kad žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos. Atsižvelgiant į šią įstatymo nuostatą, TIPK leidimai veiklos vykdytojams, išduoti iki 2014 m. liepos 1 d. laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Žemės gelmių įstatymo nuostatų prasme, jeigu į šiuos leidimus iki 2014 m. liepos 1 d. buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė. Pagal Įmonės TIPK leidimų Nr. AR-19(II) ir Nr. AR-18(II)/TL-A2-10/2016 15 lentelių duomenis minėti ir aukščiau nurodyti gręžiniai (vandenvietės) nebuvo įrašyti, o Įmonė Tarnybos išduoto leidimo neturėjo, išteklių ir ertmių naudojimo sutarties su ja sudariusi nebuvo. Taigi pagrįstai nustatyta, kad Įmonė pažeidė Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

19. Atsakovas dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, jog skundžiamu Sprendimu skirta ekonominė sankcija 54 316 Eur pritaikyta be teisinio ir faktinio pagrindo, Įmonė nebuvo įspėta apie pareigą gauti Tarnybos išduotą leidimą, o padidintas tarifas pritaikytas iš karto, nepritaikytos plačiai deklaruojamos prevencinės priemonės užkirsti kelią galimiems teisės aktų pažeidimams, pažymėjo, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo, vykdanti ilgametę veiklą, susijusią būtent su gamtos išteklių naudojimu. Jam, kaip juridiniam asmeniui, yra keliami didesni rūpestingumo ir atsakingumo reikalavimai, o pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad Įmonė požeminį gėlą geriamąjį vandenį naudojo laikydamasi teisės aktų reikalavimų, teisėtai ir pagrįstai, Įmonė nebuvo įspėta apie pareigą gauti Tarnybos išduotą leidimą, nebuvo pritaikytos plačiai deklaruojamos prevencinės priemonės, yra subjektyvaus pobūdžio ir neturėtų būti laikomos aplinkybėmis, kurios leistų taikyti Įmonės įsivaizduojamas deklaruojamas prevencines priemones. Atsakovas nurodytus pareiškėjo argumentus vertino kaip gynybinę poziciją.

20. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nevykdė imperatyvių Žemės gelmių įstatymo reikalavimų, t. y. naudojo požeminio vandens išteklius, neturėdamas tam leidimo. Taip pat nevykdė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo reikalavimų, t. y. nedeklaravo viso išgauto požeminio vandens, dėl to sumokėjo mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už nedeklaruotą gamtos ir už be leidimo išgautą išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai. Ši teisės akto nuostata įtvirtina reikalavimą už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikyti didesnį mokesčio tarifą (dauginant iš nustatyto mokesčio koeficiento 10). Departamentui tvirtinant patikrinimo rezultatus įstatymu nėra suteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje.

21. Atsakovas akcentavo, kad nurodyti pareiškėjo veiksmai lėmė teisės aktų pažeidimus, jis išgavo požeminį vandenį iš nurodytų gręžinių be leidimo, be to, nedeklaravo viso išgauto požeminio vandens, dėl to buvo padaryta žala valstybės biudžetui. Pareiškėjas turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, taip pat numatyti bei prisiimti įstatymų nesilaikymo rizikas, privalo išmanyti jo veikloje taikomus ir vykdytinus teisės aktus, taip pat ir apie išgaunamus gamtos išteklius, laiku bei teisingai teikiamas deklaracijas valstybei. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalies nuostatoje nurodoma, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo atsakomybės.

22. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas klaidingai interpretuoja teisės aktus, teigdamas, kad Įmonei buvo reikalingas ne leidimas, o gręžinio pasas. Tačiau gręžinio pasas negali būti sutapatinamas su leidimu.

II. 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pakeitė Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2022 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. AS-40 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą 54 315 Eur didesnį mokesčio tarifą sumažinant jį iki 10 863 Eur. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

24. Teismas nustatė, kad Departamentas pareiškėjui 2007 m. gruodžio 29 d. išdavė TIPK leidimus Nr. AR-18(11) bei Nr. AR-19(II), kuris buvo koreguotas 2008 m. gruodžio 22 d. 2008 m. gegužės 15 d. Alytaus rajono SĮ „Daugų komunalininkas“ buvo prijungta prie Įmonės, kuri perėmė pasibaigusio veiklą juridinio asmens teises ir pareigas. Įmonei buvo perduotas administravimui TIPK Leidimas Nr. AR-18(11).

25. Komisija 2015 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. O3-442 išdavė Įmonei Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklos licenciją Nr. L7-GVTNT-54, suteikiančią teisę verstis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veikla Simno, Daugų miestuose, Butrimonių ir kituose miesteliuose bei kaimuose, esančiuose Alytaus rajono savivaldybėje.

26. Departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vyr. specialistė 2021 m. gruodžio 7 d. surašė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo aktą Nr. KL-KL-46, kuriuo užfiksavo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimą 2018–2020 metų laikotarpiu ir deklaravimo duomenis bei informaciją, konstatuodama, kad iš gręžinių Nr. 6857, Nr. 50261, Nr. 60493, Nr. 1917, Nr. 39144, Nr. 43151, Nr. (duomenys neskelbtini) tikrinamuoju laikotarpiu buvo išgauti valstybiniai gamtos ištekliai, tačiau Įmonės TIPK leidimų 15 lentelėse šie gręžiniai ir vandenvietės įrašyti nebuvo, Tarnybos išduoto leidinio neturėjo, išteklių ir ertmių naudojimo sutarties su Tarnyba sudariusi nebuvo.

27. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vyr. specialistė 2021 m. gruodžio 16 d surašė Patikrinimo aktą Nr. (7.3)-PA-7799, kuriame nustatė, jog Įmonės EVRK (ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius) – garo tiekimas ir oro kondicionavimas. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pagal Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento išduoto TIPK leidimo Nr. AR-19(II), išduoto 2007 m. gruodžio 29 d., koreguoto 2008 m. gruodžio 22 d., Įmonei, 15 lentelės „Vandens paėmimas ir vartojimas“ duomenis leidžiama išgauti požeminį vandenį Simno, Praniūnų, Geištarų, Luksnėnų, Krokialaukio, Vankiškių, Kumečių, Verebiejų, Aleknonių, Miroslavo ir Ąžuolinių vandenvietėse. Taip pat pagal Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento išduotą TIPK leidimo Nr. AR-18(II), išduoto 2007 m. gruodžio 29 d. įmonei „Daugų komunalininkas“, 15 lentelės „Vandens paėmimas ir vartojimas“ duomenis leidžiama išgauti požeminį vandenį iš Kančėnų, Rimėnų, Daugų miesto, Nemunaičio Nr. 1, Nemunaičio Nr. 2, Užupių, Pivašiūnų 3137, Pivašiūnų 2891, Junčionių, Mikalavo, Gervėnų, Kedonių, Punios Nr. 1, Punios Nr. 2, Vaisodžių, Alovės, Venciūnų, Makniūnų, Meškasalio, Butrimonių, Eičiūnų vandenviečių.

28. Teismas nurodė, kad Patikrinimo akte nustatyta, jog iš gręžinių Nr. 6857, Nr. 50261, Nr. 60493, Nr. 39144, Nr. 43151, Nr. (duomenys neskelbtini) tikrinamuoju laikotarpiu buvo išgauti valstybiniai gamtos ištekliai, tačiau Įmonės TIPK leidimų 15 lentelėse šie gręžiniai ir vandenvietės įrašyti nebuvo, Tarnybos išduoto leidimo neturėjo, išteklių ir ertmių naudojimo sutarties su Geologijos tarnyba sudariusi nebuvo, tuo pažeista Žemės gelmių įstatymo 5 straipsnio 1 dalis; nustatyta, kad už 2020 m. III ketvirčio laikotarpį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijoje pateikė klaidingus duomenis, t. y. nedeklaravo išgauto 7 652 kub. m kito požeminio vandens kiekio, išskyrus mineralinį vandenį, tuo pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 2 dalį ir Tvarkos 5 punktą, 12.3 punktą; Įmonei už 2020 m. III ketvirčio mokestinį laikotarpį už išgaunamą 7 652 kub. m, bet nedeklaruotą kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 8 455 Eur; iš viso 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais Įmonei už be leidimo išgautą požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo teikiamas namų ūkio reikmėms mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 45 860 Eur; iš viso 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais Įmonei už be leidimo ir nedeklaruotą išgautą požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma 54 315 Eur (8 455 Eur + 45 860 Eur) (Sprendime nurodytą 54 316 Eur sumą teismas vertino kaip skaičiavimo klaidą).

29. Įmonė 2022 m. sausio 25 d. raštu Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriui pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto. Departamentas skundžiamu Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą.

30. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2, 4, 5, 7 straipsnių nuostatomis.

31. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad nustatant mokesčių už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumą, buvo analizuoti ir vertinti Įmonės pateikti duomenys apie ūkinėje veikloje išgautus ir naudotus požeminio vandens kiekius. Įmonė pateikė 2018–2020 metų vandens gavybos duomenis. Teismas nustatė, kad iš gręžinio Nr. 6857, esančio Ūdrijos k., iš gręžinio Nr. 50261, esančio Radžiūnų k., iš gręžinio Nr. 60493, esančio Radžiūnų k., iš gręžinio Nr. 1917, esančio Genių k., iš gręžinio Nr. 39144, esančio Genių k., iš gręžinio Nr. 43151, esančio Santaikos k., iš gręžinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Norgeliškių k., 2018–2020 m. Tarnybos leidimo, vadovaujantis Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 „Dėl leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo ir įgaliojimų suteikimo“, naudoti požeminio vandens išteklius, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir naudoti kito požeminio vandens išteklius, išskyrus mineralinį vandenį, pareiškėjas neturėjo. Todėl Įmonė pažeidė Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies bei Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Įmonė patikrinimo metu pateikė 2018–2020 m. iš gręžinių išgauto požeminio vandens kiekius. Patikrinimo metu pagrįstai nustatyta, kad už 2020 m. III ketvirčio mokestinį laikotarpį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijoje pateikė klaidingus duomenis, t. y. nedeklaravo išgauto 7 652 kub. m kito požeminio vandens kiekio, išskyrus mineralinį vandenį, tuo pažeisdama Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 2 dalį ir Tvarkos 5 punktą bei 12.3 punktą.

32. Teismas konstatavo, kad 2020 m. III ketvirčio mokestiniu laikotarpiu už išgautą, bet nedeklaruotą 7 652 kub. m kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, Įmonei buvo pagrįstai paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma – 8 455 Eur. Patikrinimo akte taip pat pagrįstai nustatyta, kad už 2018 m. I ketvirtį be leidimo išgautą 7 194 kub. m požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 1 150 kub. m kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 3 500 Eur, už 2018 m.

II ketvirtį be leidimo išgautą 8 483 kub. m požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 1 107 kub. m kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 3 915 Eur, už 2018 m. III ketvirtį be leidimo išgautą 6 635 kub. m požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 1 168 kub. m kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 3 358 Eur, už 2018 m.

IV ketvirtį be leidimo išgautą 4 970 kub. m požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 734 kub. m kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 2 410 Eur, už 2019 m. I ketvirtį be leidimo išgautą 6 723 kub. m požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 732 kub. m kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 2 969 Eur, už 2019 m.

II ketvirtį be leidimo išgautą 8 381 kub. m požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 1 404 kub. m kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 4 314 Eur, už 2019 m. III ketvirtį be leidimo išgautą 6 254 kub. m požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 781 kub. m kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 2 899 Eur, už 2019 m.

IV ketvirtį be leidimo išgautą 7 019 kub. m požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 1 119 kub. m kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 3 553 Eur, už 2020 m. I ketvirtį be leidimo išgautą 8 817 kub. m požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 842 kub. m kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 3 871 Eur, už 2020 m.

II ketvirtį be leidimo išgautą 9 277 kub. m požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 973 kub. m kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 4 147 Eur, už 2020 m. III ketvirtį be leidimo išgautą 14 052 kub. m požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 771 kub. m kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 5 510 Eur, už 2020 m.

IV ketvirtį be leidimo išgautą 13 809 kub. m požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir 744 kub. m kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 5 414 Eur, t. y. Įmonei 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais už be leidimo išgautą požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma sudaro 45 860 Eur.

Bendra galutinė mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma sudaro 54 315 Eur.

33. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, neturėdamas nustatyta tvarka išduoto leidimo, 2018–2020 m. laikotarpiu išgavo gėlą požeminį vandenį iš nurodytų gręžinių bei už 2020 m. III ketvirčio mokestinį laikotarpį tinkamai nedeklaravo dalies išgauto požeminio vandens kiekio. Nuo 2021 m. spalio 20 d. iki 2021 m. gruodžio 16 d. Departamentas atliko pareiškėjo patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas vykdė gamtos išteklių gavybą, neturėdamas atitinkamo leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenius) ir ertmes, nedeklaravo dalies išgauto vandens kiekio, tuo pažeisdamas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, todėl už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį turi būti skaičiuojamas mokestis taikant didesnį tarifą.

34. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad leidimas jam nebuvo reikalingas. Nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojus Žemės gelmių įstatymo pakeitimams, pareiškėjui atsirado prievolė gauti Tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl vandenviečių eksploatavimo, kurios nebuvo nurodytos TIPK leidime. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

35. Teismas pažymėjo, kad Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas nenumato galimybės Departamentui taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius nei nustatyta įstatyme, tačiau teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali sumažinti, iš esmės remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais.

36. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, jog pareiškėjas pažeidimus – tinkamai nedeklaravo išgauto geriamo vandens ir išgavo požeminį vandenį neturėdamas Tarnybos leidimo (2018–2020 m.) – būtų padaręs tyčia ar turėdamas tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus ar, kad jam anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Teismas vertino, kad šios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjo padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, vertino, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo.

37. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendė, kad Sprendimu patvirtintas 54 315 Eur (8 455 Eur + 45 860 Eur) mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už požeminio vandens išgavimą neturint leidimo ir netinkamą deklaravimą padidinti 2 kartus. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento Sprendimu apskaičiuotas 54 315 Eur mokestis didesniu tarifu mažinamas iki 10 863 Eur (5 431,5 x 2).

38. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad sankcija apskritai neturi būti taikoma, nes galiojantys teisės aktai numato, jog už padarytą pažeidimą yra taikomas didesnis mokesčio tarifas. Teismas konstatavo, kad mokestis turi būti paskaičiuojamas 2 kartų tarifu ir tai yra teisinga, proporcinga, užtikrina įstatymų leidėjo tikslus (įskaitant prevenciją) konkrečiai pareiškėjo atžvilgiu šioje byloje.

39. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl Sprendimo atitikimo VAĮ nustatytiems reikalavimams teismas nurodė, kad Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus, jame nurodytas teisinis pagrindas, faktinės aplinkybės ir motyvai, kurie lėmė tokios Departamento išvados priėmimą, todėl pareiškėjo argumentus vertino kaip nepagrįstus, paremtus samprotavimais bei prielaidomis. Teismas pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas buvo išsiųstas Įmonei, kuri detaliai savo nesutikimo argumentus išdėstė skunde teismui, tai patvirtina, jog pareiškėjas aiškiai suprato, kodėl ir kokiais motyvais remiantis buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su nustatytomis aplinkybėmis ar jų vertinimu, nedaro Sprendimo nemotyvuotu ir dėl to naikintinu.

III. 40. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo motyvus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą.

42. Pareiškėjo nuomone, nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, jog išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus sprendė, kad nustatant mokesčių už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumą, buvo analizuoti ir vertinti Įmonės pateikti duomenys apie ūkinėje veikloje išgautus ir naudotus požeminio vandens kiekius, tačiau teismas apsiribojo tik atskirų faktinių aplinkybių dėl mokesčių už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo išdėstymo, bet netyrė ir nevertino Įmonės pateiktų įrodymų dėl gręžinių įrengimo ir atitinkamų institucijų leidimų/derinimų išdavimo. Todėl teismas neatskleidė bylos esmės ir padarė neteisingas išvadas dėl ginčo esmės, taigi priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą.

43. Pareiškėjas teigia, kad teismas sprendime padarė klaidingą išvadą, pripažindamas pagrįsta atsakovo 2022 m. vasario 25 d. sprendimo išvadą, kad įmonė per 2018–2020 metus iš gręžinio Nr. 6857, esančio Ūdrijos k., iš gręžinio Nr. 50261, esančio Radžiūnų k., iš gręžinio Nr. 60493, esančio Radžiūnų k., iš gręžinio Nr. 1917, esančio Genių k., iš gręžinio Nr. 39144, esančio Genių k., iš gręžinio Nr. 43151, esančio Santaikos k., iš gręžinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Norgeliškių k., 2018–2020 m. Tarnybos leidimo, vadovaujantis Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 „Dėl leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo ir įgaliojimų suteikimo“, naudoti požeminio vandens išteklius, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir naudoti kito požeminio vandens išteklius, išskyrus mineralinį vandenį, neturėjo, todėl Įmonė pažeidė Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies bei Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Padaręs šią klaidingą išvadą, teismas padarė kitą klaidingą išvadą, jog Įmonei už padarytą pažeidimą visgi turi būti taikoma sankcija – didesnis mokesčio tarifas, t. y. sumokėti 10 863 Eur, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

44. Pareiškėjas nurodo, kad Įmonė požeminį gėlą geriamąjį vandenį naudojo laikydamasi teisės aktų reikalavimų, teisėtai ir pagrįstai. Tuo metu galiojusi Aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 417 patvirtinta Gręžinių vandeniui tiekti ir vandens šiluminei energijai vartoti projektavimo, įrengimo, konservavimo bei likvidavimo tvarka (LAND 4-99) nustatė gėlo požeminio vandens gręžinių įrengimo, naudojimo, konservavimo ir likvidavimo tvarką (1 punktas); Tvarką parengė Tarnyba remdamasi Žemės gelmių įstatymu ir kitais teisės aktais. Tvarkos 31 punktas nustatė: „Jeigu vartojamo vandens kiekis viršija 10 kub. m/d arba šio gręžinio vandenį vartos daugiau kaip 50 žmonių ilgiau nei 60 dienų per metus, taip pat įmonės vartos vandenį maisto produktams gaminti, gręžinių, skirtų mineraliniam vandeniui išgauti, griežto režimo apsaugos juostos dydis priklausomai nuo vandeningo sluoksnio laipsnio turi būti 30–50 metrų spinduliu apie gręžinį; šiems gręžiniams nustatomos apribojimų juostos, kurių skaičių ir ūkinės apribojimus jose reglamentuoja kiti teisės aktai (9.3), (9.14), (9.36). Aplinkos ministro 2011 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. D1-52 pakeistas Tvarkos 32 punktas tokia redakcija: „32. Kitų 31 punkte nenurodytų gręžiniu leidimas juos naudoti yra gręžinio pasas, įregistruotas Lietuvos geologijos tarnyboje“.

45. Seimas 2014 m. birželio 19 d. priėmė Žemės gelmių įstatymo 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, naujai nustatė, jog Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai asmenys, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustatė, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo (2014 m. liepos 1 d.) išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo požeminio vandens naudojimo sąlygos. Taip pat Seimas 2019 m. spalio 15 d. priėmė naujos redakcijos Žemės gelmių įstatymą, kuri įsigaliojo 2020 m. liepos 1 d. Tarnyba savo internetiniame puslapyje žinutėje „Žemės gelmių įstatymo pakeitimai“ pažymėjo, kad šiuo įstatymu patikslinamos institucijų, formuojančių ir įgyvendinančių žemės gelmių apsaugos ir išteklių naudojimo srities valstybės politiką, funkcijos, įtvirtinami aiškūs leidimų naudoti žemės gelmių išteklius išdavimo, tikslinimo, sustabdymo ir panaikinimo pagrindai.

46. Pareiškėjas teigia, kad nustatytos faktinės aplinkybės bei 2018–2020 metais galioję teisės aktai leido vertinti, jog Įmonė teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis naudojo ir naudoja požeminio geriamojo gėlo vandens išteklius, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo spręsti, kad Įmonei turi būti priskaičiuotas mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą už tikrinamuoju laikotarpiu neturint leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išgautus valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį).

47. Pareiškėjas pažymi, kad Departamento aiškinimas ir taikymas teisės aktų, reglamentavusių ginčo teisinius santykius 2018–2020 m. buvo ir yra dviprasmiškas, nes sudarė ir sudaro prielaidas nevienodai aiškinti teisės normų turinį, dviprasmiškai suvokti jų taikymo ribas, todėl tokia vartojamų terminų ir sąvokų įvairovė neleido Įmonei tinkamai suvokti teisės normas ir vykdyti pareigas taip, kaip Patikrinimo akte bei skundžiamame Sprendime nustatė Departamentas.

48. Pareiškėjas vertina, kad teismas ne tik netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, tačiau netinkamai taikė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas be pagrindo sprendimą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. eA-808-822/2021 ir Nr. eA-1033-822/2021 nurodytais išaiškinimais, kadangi bylų faktinės aplinkybės skiriasi.

49. Pareiškėjas akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju turėtų atsižvelgti į 2022 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-736-815/2022.

50. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

51. Atsakovas atsiliepime pakartoja faktines bylos aplinkybes, teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

52. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas neatskleidė bylos esmės ir padarė neteisingas išvadas, todėl priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą. Priešingai, teismas išsamiai išanalizavo ginčo dalyką reglamentuojančius teisės aktus ir visas faktines aplinkybes, turinčias reikšmės teisingo ir pagrįsto sprendimo priėmimui.

53. Pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, t. y., kad Įmonė Patikrinimo akte nurodytais mokestiniais laikotarpiais vykdė požeminio vandens gavybą iš gręžinių Nr. 6857, Nr. 50261, Nr. 60493, Nr. 1917, Nr. 39144, Nr. 43151, Nr. (duomenys neskelbtini) ir tikrinamuoju laikotarpiu buvo išgauti valstybiniai gamtos ištekliai, tačiau Įmonės TIPK leidimų 15 lentelėse šie gręžiniai įrašyti nebuvo, Tarnybos išduoto leidimo Įmonė neturėjo, išteklių ir ertmių naudojimo sutarties su Tarnyba sudariusi nebuvo. Taigi 2018–2020 m. Tarnybos leidimo, vadovaujantis Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 „Dėl leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo ir įgaliojimų suteikimo“, naudoti požeminio vandens išteklius, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir naudoti kito požeminio vandens išteklius, išskyrus mineralinį vandenį, neturėjo.

54. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas klaidingai interpretuoja TIPK leidimu suteiktą teisę naudoti požeminio vandens išteklius nurodytų vandenviečių gręžiniuose. TIPK leidimo 15 lentelėje aiškiai įtvirtintas leidimas, nurodant vandenvietes, kuriuose leidžiama išgauti požeminį vandenį, tuo tarpu jau minėtų vandenviečių – Ūdrijos, Radžiūnų k., Genių k., Santaikos k., Norgeliškių kaime su nurodytais gręžinių numeriais, nėra. Teismas sprendime padarė pagrįstą ir teisingą, o ne klaidingą išvadą, kaip skunde nurodo pareiškėjas, kad Įmonė per 2018–2020 metus iš nurodytų gręžinių: Nr. 6857 (Ūdrijos k.), Nr. 50261 (Radžiūnų k.), Nr. 60493 (Radžiūnų k.), Nr. 1917 (Genių k.), Nr. 39144 (Genių k.), Nr. 43151 (Santaikos k.), Nr. (duomenys neskelbtini) (Norgeliškių k.), 2018–2020 m. neturėjo Tarnybos leidimo, vadovaujantis Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198, naudoti požeminio vandens išteklius, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir naudoti kito požeminio vandens išteklius, išskyrus mineralinį vandenį.

55. Pareiškėjo argumentai, kad Įmonė nesiekė nuslėpti išgauto požeminio vandens kiekio, vykdė išgaunamo požeminio vandens apskaitą 2018–2020 metais, vandenį apskaitė gręžiniuose įrengtais metrologiškai patikrintais apskaitos prietaisais, skaitiklių rodmenis registravo vandens sunaudojimo apskaitos žurnale ir teikė vandens naudojimo apskaitos metines ataskaitas, nepaneigia fakto, jog Įmonė naudojo požeminio vandens išteklius, neturėdama Tarnybos leidimo išgauti požeminį vandenį.

56. Atsakovas nurodo, kad byloje iš esmės ginčas keliamas tik dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, tai yra 45 860 Eur mokesčio už be leidimo išgautą požeminio vandens kiekio, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo teikiamas namų ūkio reikmėms, jį skaičiuojant didesniu mokesčio tarifu, bei 8 455 Eur mokesčio už nedeklaruotą kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, jį skaičiuojant didesniu mokesčio tarifu (iš viso 54 316 Eur).

57. Teismas sprendime pagrįstai vertino, kad iš viso 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais Įmonei už be leidimo išgautą požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, laikantis galiojančių teisės aktų paskaičiuota bendra galutinė mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma sudaro 54 315 Eur (8 455 Eur + 45 860 Eur).

58. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo teiginiai, jog valstybei žala nepadaryta, nes sumokėta mokesčio daugiau, taip pat dėl neva neaiškaus teisinio reguliavimo, nepagrįsti. Pareiškėjas yra juridinis asmuo, nuo 2007 m. gruodžio 29 d. vykdantis veiklą, taip pat susijusią su gamtos išteklių naudojimu, todėl Įmonei, kaip juridiniam asmeniui, yra keliami didesni rūpestingumo ir atsakingumo reikalavimai, todėl tokie argumentai yra subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėjas turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, numatyti bei prisiimti įstatymų nesilaikymo rizikas, privalo išmanyti jam privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, taip pat ir apie išgaunamus gamtos išteklius, laiku bei teisingai teikiamas deklaracijas valstybei, o įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo atsakomybės.

59. Departamento nuomone, nagrinėjamu atveju teismas tinkamai ir teisingai įvertino visus esminius tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus ir visas bylai reikšmingas aplinkybes, išsamiai išanalizavo byloje surinktus duomenis ir atsakė į pagrindinius pareiškėjos argumentus, svarbius ginčui teisingai išspręsti. Pareiškėjo argumentai dėl teismo sprendimo motyvų, įžvelgiant klaidingai padarytas išvadas, yra nekonkretūs, deklaratyvūs ir nepagrįsti, todėl atmestini.

60. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose. Teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, todėl jį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 61. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2022 m. vasario 25 d. sprendimo Nr.

AS-40, kuriuo patvirtintas 2021 m. gruodžio 16 d. Patikrinimo aktas Nr. (7.3.)-PA-7799, kuriame pareiškėjui papildomai apskaičiuota mokesčio už valstybinius gamtos išteklius už be leidimo išgautą požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo teikiamą namų ūkio reikmėms, bei už nedeklaruotą kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, suma, jį skaičiuojant didesniu mokesčio tarifu (iš viso 54 316 Eur), teisėtumo ir pagrįstumo.

62. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjas tinkamai nedeklaravo išgauto geriamo vandens, taip pat 2018–2020 metais išgavo požeminį vandenį neturėdamas Tarnybos leidimo, nenustatęs pareiškėjo tyčios dėl padarytų pažeidimų, nesant duomenų, jog pareiškėjas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus ar jam anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus, sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas skundžiamą Sprendimą pakeisti ir apskaičiuotą mokesčio sumą sumažinti iki 10 863 Eur.

63. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas neatskleidė bylos esmės, netyrė ir nevertino Įmonės pateiktų įrodymų dėl gręžinio įrengimo ir atitinkamų institucijų leidimų/derinimų išdavimo, dėl to priėjo prie nepagrįstų išvadų, jog Įmonė per 2018–2020 metus iš ginčijamų gręžinių naudoti požeminio vandens išteklius, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo teikiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir naudoti kito požeminio vandens išteklius, išskyrus mineralinį vandenį, Tarnybos leidimo neturėjo. Be to, ginčo teisinis reguliavimas buvo ir yra dviprasmiškas, sudaro prielaidas nevienodai aiškinti teisės normų turinį ir suvokti jų taikymo ribas. Teismas nepagrįstai rėmėsi sprendime nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kadangi bylų faktinės aplinkybės skiriasi, ir nesirėmė ginčui aktualia 2022 m. spalio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-736-815/2022 suformuota praktika.

64. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

65. Tikrindama pirmosios instancijos teismo ir atsakovo Sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. dėl to, kad Įmonė Patikrinimo akte nurodytais mokestiniais laikotarpiais (2018–2020 metais) vykdė požeminio vandens gavybą iš gręžinių Nr. 6857 (Ūdrijos k.), Nr. 50261 (Radžiūnų k.), Nr. 60493 (Radžiūnų k.), Nr. 1917 (Genių k.), Nr. 39144 (Genių k.), Nr. 43151 (Santaikos k.), Nr. (duomenys neskelbtini) (Norgeliškių k.) ir išgavo valstybinius gamtos išteklius. Nurodyti gręžiniai Įmonės TIPK leidimų 15 lentelėje įrašyti nebuvo, Tarnybos išduoto leidimo Įmonė neturėjo, išteklių ir ertmių naudojimo sutarties su Tarnyba sudariusi nebuvo. Atsakovas vertino, kad Įmonė pažeidė Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies bei Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus, dėl to už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikytinas didesnis mokesčio tarifas. Taip pat byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas už 2020 m. III ketvirčio mokestinį laikotarpį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijoje pateikė klaidingus duomenis, t. y. nedeklaravo išgauto 7 652 kub. m kito požeminio vandens kiekio, išskyrus mineralinį vandenį, todėl atsakovas sprendė, kad Įmonė pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 2 dalį ir Tvarkos 5 bei 12.3 punktus. Už nurodytus pažeidimus pareiškėjui iš viso apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu – 54 315 Eur (8 455 Eur + 45 860 Eur). Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėjas vykdė požeminio vandens gavybą iš ginčo gręžinių neturėdamas Tarnybos išduoto leidimo, TIPK leidimų 15 lentelėje aptariami gręžiniai neįrašyti, išteklių ir ertmių naudojimo sutarties su Tarnyba sudaręs nebuvo, taip pat, jog pareiškėjas už 2020 m. III ketvirtį nedeklaravo išgauto 7 652 kub. m kito požeminio vandens kiekio, išskyrus mineralinį vandenį, tačiau sumažino atsakovo pareiškėjui apskaičiuotą 54 315 Eur mokestį iki 10 863 Eur.

66. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Įmonė 2018–2020 metais neturėjo leidimo išgauti valstybinius gamtos išteklius – požeminį vandenį.

67. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai patvirtina ir ginčo dėl šios aplinkybės nėra, kad pareiškėjo naudojamiems gręžiniams Nr. 6857 (Ūdrijos k.), Nr. 50261 (Radžiūnų k.), Nr. 60493 (Radžiūnų k.), Nr. 1917 (Genių k.), Nr. 39144 (Genių k.), Nr. 43151 (Santaikos k.), Nr. (duomenys neskelbtini) (Norgeliškių k.) buvo išduoti gręžinių pasai, kuriuose nurodyta gręžinių paskirtis – gavybos.

68. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. spalio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-736-815/2022 nurodė, jog pagal Žemės gelmių įstatymą, įsigaliojusį 1995 m. rugpjūčio 2 d., buvo ir yra būtini leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį, t. y. buvo ir yra numatyta leidiminė geriamo gėlo požeminio vandens naudojimo tvarka (išskyrus numatytas išimtis). Šiuos leidimus iš pradžių išduodavo apskrities valdytojas, suderinęs su Aplinkos ministerija (Žemės gelmių įstatymo 14 str. 2 d.), vėliau Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (Žemės gelmių įstatymo 14 str. 2 d. (1997 m. gruodžio 9 d. redakcija), 13 str. 2 d. (2001 m. balandžio 10 d. redakcija), nuo 2014 m. liepos 1 d. – Lietuvos geologijos tarnyba (Žemės gelmių įstatymo 13 str. 3 d. (2014 m. birželio 19 d. redakcija), 18 str. 2 d. (2019 m. spalio 15 d. redakcija)). Pažymėtina ir tai, kad nepaisant to, jog leidimus naudoti geriamą gėlą požeminį vandenį nuo 2014 m. liepos 1 d. išduoda Lietuvos geologijos tarnyba, tačiau iki tol galioję išduoti neterminuoti leidimai taip pat liko kurį laiką galioti. Antai, Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2014 m. birželio 19 d., įsigaliojusio 2014 m. liepos 1 d., tebegaliojančioje 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos.

69. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina, kad pareiškėjas pagal Tvarkos 31 punktą (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) buvo gavęs TIPK leidimus Nr. AR-18(II) ir Nr. AR-19(II), kurie atitiko leidimus naudoti požeminį vandenį. TIPK leidimas Nr. AR-18(II) buvo pakeistas 2016 m. spalio 11 d. pasikeitus veiklos vykdytojui, tačiau keičiant TIPK leidimą, jame nebuvo įrašyti gręžiniai Nr. 6857 (Ūdrijos k.), Nr. 50261 (Radžiūnų k.), Nr. 60493 (Radžiūnų k.), Nr. 1917 (Genių k.), Nr. 39144 (Genių k.), Nr. 43151 (Santaikos k.), Nr. (duomenys neskelbtini) (Norgeliškių k.), kadangi, pareiškėjo teigimu, išgaunamas vandens kiekis per parą buvo mažesnis nei 100 kub. m, o leidimu naudoti gamtos išteklius laikyti minėtų gręžinių pasai, todėl jokių įrašų TIPK leidime nebuvo padaryta.

Taigi pareiškėjas neturėjo TIPK leidimo išgauti požeminį vandenį, tačiau turėjo nustatyta tvarka Žemės gelmių registre užregistruotus gręžinių pasus. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 417 patvirtintame Požeminio vandens gavybos, monitoringo ir žemės gelmių geologinio tyrimo gręžinių projektavimo, įrengimo, konservavimo bei likvidavimo tvarkos apraše (LAND 4-99) (2015 m. spalio 28 d. redakcija) nebelikus reikalavimo gauti TIPK leidimą, jos 22 punkte buvo nustatyta, kad požeminio vandens gavybos gręžinį galima naudoti turint Tarnybos išduotą Žemės gelmių registro nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 584 „Dėl Žemės gelmių registro nuostatų patvirtinimo“, nustatyta tvarka Žemės gelmių registre užregistruotą gręžinio pasą.

Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas ginčo gręžiniams turėjo Tarnybos išduotus ginčo gręžinių pasus. Įvertinus tai, kad ginčo gręžinių pasai nebuvo panaikinti, jie taip pat nebuvo netekę galios Žemės gelmių įstatymo (2010 m. birželio 30 d., 2013 m. gegužės 30 d., 2013 m. birželio 27 d. redakcija) 17 ir 18 straipsniuose nustatyta tvarka, taigi galiojo neterminuotai pagal Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2014 m. birželio 19 d., įsigaliojusio 2014 m. liepos 1 d., 3 straipsnio 4 dalies ir Požeminio vandens gavybos, monitoringo ir žemės gelmių geologinio tyrimo gręžinių projektavimo, įrengimo, konservavimo bei likvidavimo tvarkos aprašo (LAND 4-99) (2015 m. spalio 28 d. redakcija) 22 punktą ginčo laikotarpiu 2018–2020 m. ir atitinkamai suteikė pareiškėjui teisę išgauti požeminį vandenį.

70. Kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. spalio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-736-815/2022, tik toks paminėtų Žemės gelmių įstatymo ir Tvarkos nuostatų aiškinimas galimas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kontekste, atsižvelgiant į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalį visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai.

71. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, proceso šalių pateiktus įrodymus bei atsižvelgdama į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, netinkamai vertino bylos įrodymus, todėl aptariamoje dalyje priėmė neteisėtą sprendimą.

72. Minėta, kad Patikrinimo akte taip pat buvo nustatyta, jog Įmonė už 2020 m. III ketvirčio mokestinį laikotarpį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijoje pateikė klaidingus duomenis, t. y. nedeklaravo išgauto 7 652 kub. m kito požeminio vandens kiekio, išskyrus mineralinį vandenį, todėl atsakovas sprendė, kad Įmonė pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 2 dalį ir Tvarkos 5 bei 12.3 punktus.

73. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį.

74. Tvarkos 5 punkte nurodyta, kad Deklaracijas teikia mokesčio mokėtojai, išgaunantys (naudojantys) valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Mokesčio mokėtojai, kurie mokestiniu laikotarpiu nevykdė veiklos ir neišgavo valstybinių gamtos išteklių, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius nedeklaruoja ir nemoka, o 12.3 punkte nurodyta, jog už pavėluotą deklaracijos pateikimą, nepateikimą ar neteisingų duomenų į ją įrašymą taikoma Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta atsakomybė.

75. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad Patikrinimo metu pagrįstai nustatyta ir Sprendimu patvirtinta, jog pareiškėjas už 2020 m. III ketvirčio mokestinį laikotarpį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijoje pateikė klaidingus duomenis, t. y. nedeklaravo išgauto 7 652 kub. m kito požeminio vandens kiekio, išskyrus mineralinį vandenį, todėl pažeidė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 2 dalį ir Tvarkos 5 bei 12.3 punktus. Už nurodytą pažeidimą Departamentas pagrįstai paskaičiavo 8 455 Eur mokestį padidintu tarifu.

76. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog pareiškėjas pažeidimą – 2020 m. III ketvirtį tinkamai nedeklaravo išgauto kito požeminio vandens kiekio, išskyrus mineralinį vandenį – būtų padaręs tyčia ar turėdamas tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus ar jam anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus, nagrinėjamu atveju Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjo padarytam pažeidimui, sprendė, jog yra pagrindas pareiškėjui apskaičiuotą mokesčio sumą sumažinti, taikant tarifą 2. Atitinkamai pareiškėjui padidintu tarifu apskaičiuotas 8 455 Eur mokestis buvo sumažintas iki 1 691 Eur (845,5 x 2).

77. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti, tačiau jokių argumentų, dėl kurių nesutinka su aukščiau minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, nenurodė. Todėl teisėjų kolegija dėl šios sprendimo dalies nepasisako ir šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palieka nepakeistą.

78. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas. Atitinkamai Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2022 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. AS-40 dalis, kuria patvirtinta 2021 m. gruodžio 16 d. patikrinimo aktas Nr. (7.3.)-PA-7799 dalis, jog pareiškėjas 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais be leidimo išgavo požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui ir kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, todėl jam, vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsniu paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma – 45 860 Eur, naikinama. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Alytaus savivaldybės įmonės „Simno komunalininkas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimą pakeisti.

Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2022 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. AS-40 dalį, kuria patvirtinta 2021 m. gruodžio 16 d. patikrinimo akto Nr. (7.3.)-PA-7799 dalis, jog pareiškėjas Alytaus rajono savivaldybės įmonė „Simno komunalininkas“ 2018–2020 m. mokestiniais laikotarpiais be leidimo išgavo požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamą namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, ir kito požeminio vandens kiekį, išskyrus mineralinį vandenį, todėl jam, vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsniu paskaičiuota mokėtina mokesčio didesniu tarifu suma – 45 860 Eur, panaikinti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė