A-556-73-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-73/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01031-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui D. B.,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Gintarui Motuzui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) su skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 3 000 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K 375 kameroje buvo laikomas sąlygomis, kurios neatitinka higienos normų, žemina žmogaus orumą ir prilygsta kankinimo sąlygoms. Dėl to jis patyrė psichologinį nerimą, buvo morališkai sutrikęs, sunkiai sekėsi bendrauti, gyveno stresinėje būsenoje. Kameroje Nr. 375 buvo 13°C, dėl to nuolat turėjo būti su striuke, kepure, žieminėmis pirštinėmis. Miegoti taip pat turėjo apsirengęs sportinį kostiumą, avėdamas kojines ir užsidėjęs kepurę. Be to, kameroje Nr. 375 natūralaus apšvietimo koeficientas neatitinka Lietuvos higienos normų HN76:2010 ir tai neigiamai atsiliepia jo sveikatai. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai pabrėžė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro jam atsiųstame rašte nurodyta, kad natūralios apšvietos koeficientas neatitiko Lietuvos higienos normos reikalavimų.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 8-10) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad D. B. 2011 m. spalio 3 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 375, kurioje buvo laikomas iki 2011 m. spalio 19 d. Kamera Nr. 375 yra pusrūsio kamera, kuri randasi Lukiškių TI-K kairėje pusėje. Iš pateiktų duomenų matyti, kad minėtoje kameroje pareiškėjas praleido maždaug apie 2,5 savaitės. 2011 m. lapkričio 7 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko operatyviąją kontrolę dėl sąlygų kameroje Nr. 375. Iš patikrinimo akto matyti, kad kameroje yra atliktas remontas ir Lietuvos higienos normos HN76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta.

Patikrinimo metu kameroje buvo išmatuotas apšvietos koeficientas, kuris pilnai atitiko Lietuvos higienos normoje HN76:2010 22 punkte reglamentuojamą rodiklį, todėl pareiškėjo teiginiai, kad blogas apšvietimas atsiliepia jo sveikatai, neatitinka tikrovės. Taip pat buvo nustatyta, kad santykinė drėgmė kameroje Nr. 375 atitiko Lietuvos higienos normos HN76:2010 26 punkto reikalavimus. Lietuvos higienos normos HN76:2010 24 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Kameroje Nr. 375 yra langas, kuris vėdinimui pritaikytas, todėl Vilniaus visuomenės sveikatos centras Lietuvos higienos normos HN76:2010 24 punkto pažeidimo nenustatė. Vilniaus visuomenės sveikatos centras nustatė tik vieną esminį pažeidimą kameroje Nr. 375. Patikrinimo metu kameroje buvo 13°C ir tai neatitiko Lietuvos higienos normos HN76:2010 26 punkto reikalavimo. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji (suimtieji).

Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) kamerose yra. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2010 m. birželio 8 d. D. B. buvo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Ten nustatyta, kad jo būklė yra patenkinama. Iš epikrizės išrašo matyti, kad D. B. nuo gydymo bei tyrimo atsisakė. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 - 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu (b. l. 46-50) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo D. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K kamerą Nr. 375 buvo perkeltas 2011 m. spalio 3 d. ir išbuvo joje iki 2011 m. spalio 19 d. 2011 m. lapkričio 7 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras surašė patikrinimo aktą Nr. 13(13-3)-13.16-1299, kuriame, patikrinęs Lukiškių TI-K atitiktį Lietuvos higienos normos HN76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimams, konstatavo, kad oro temperatūra kameroje Nr. 375 2011 m. spalio 21 d. buvo 13°C ir neatitiko Lietuvos higienos normos HN76:2010 26 punkto reikalavimų.

Be to, minėtame patikrinimo akte nurodyta, kad patikrinimo metu kameroje Nr. 375 išmatuotas natūralios apšvietos koeficientas buvo 0,057 procentų ir atitiko Lietuvos higienos normos HN76-2010 22 punkte nustatytą 0,5 procentų rodiklį. Dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 375 buvo 373 1x ir atitiko Lietuvos higienos normos HN76:2010 punkte nustatytą rodiklį, nes mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 1x. Vilniaus visuomenės sveikatos centras nurodė, kad kameroje yra keturi gultai, o joje atliktas remontas, santykinė drėgmė patalpoje, vėdinimas, asmeninių apatinių ir viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo sąlygos atitinka Lietuvos higienos normos HN76:2010 reikalavimus.

Apie šiuos patikrinimo rezultatus Vilniaus visuomenės sveikatos centras pareiškėją informavo 2011 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. 13-5-(2-1)-2-3744. 2012 m. vasario 29 d. ambulatorinio ligonio ligos istorijos išraše N56-118 nurodyta, kad 2008 m. kovo 21 d. D. B. atvyko į Lukiškių TI-K. Anamnezėje – lipomatozė. Buvo nukreiptas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. 2010 m. birželio 7 d. – 2010 m. birželio 8 d. rekomenduotas stebėjimas. Iki šiol dėl kaulų-raumenų sistemos problemų nesikreipė. Šiuo metu sveikatos būklė stabili, be pablogėjimo.

Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2010 m. birželio 7 d. – 2010 m. birželio 8 d. epikrizėje ligos istorijoje Nr. 1478 nurodyta, kad D. B. į ligoninę atvyko patenkinamos būklės ir nuo operacinio gydymo-histologinio tyrimo atsisakė. D. B. rekomenduotas ambulatorinis stebėjimas. Pareiškėjas prašo priteisti 3 000 Lt dydžio neturtinę žalą, kuri atsirado kalinant jį Lukiškių TI-K kameroje Nr. 375, kurioje oro temperatūra ir natūralios apšvietos koeficientas neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nors pareiškėjo į bylą pateiktame Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. lapkričio 8 d. rašte Nr. 13-15-(2-1)-2-3744 nurodyta, kad patikrinimo metu kameroje Nr. 375 išmatuotas natūralios apšvietos koeficientas buvo 0,057 procentai ir tai neatitiko Lietuvos higienos normos HN76:2010 22 punkto reikalavimų, tačiau teismas, vertindamas įrodymų visumą, pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos 2011 m. lapkričio 7 d. patikrinimo akto Nr. 13 (13-3)-13.16-1299 aprašomojoje dalyje nurodyta, kad natūralios apšvietos koeficientas atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:200 22 punkto reikalavimus.

Be to, patikrinimo išvadoje, kurioje konstatuojami patikrinimo metu nustatyti teisės aktų pažeidimai, taip pat nėra nurodyta, kad natūrali kameros Nr. 375 apšvieta neatitinka keliamų reikalavimų. Todėl teismas sprendime vadovavosi duomenimis, užfiksuotais 2011 m. lapkričio 7 d. patikrinimo akte Nr. 13 (13.3)-13.16-1299, kaip pirminiame Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. lapkričio 8 d. rašto Nr. 13-15(2-1)-2-3744 šaltinyje. Teismas, pasisakydamas dėl žalos atlyginimo, vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.246, 6. 247, 6.249 straipsniais, 6.250 straipsnio 1 dalimi.

Teismas nurodė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). Byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. lapkričio 7 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-1299 patvirtina, kad patikrinimo metu dėl pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kameroje Nr. 375, kurioje oro temperatūra buvo 13°C, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą patalpose, kurios visiškai atitiktų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, t. y.

Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.).

CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L.

L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas D. B. Lukiškių TI-K kameroje Nr. 375 išbuvo neilgą laiką, t. y. nuo 2011 m. spalio 3 d. iki 2011 m. spalio 19 d., jog byloje nėra duomenų apie tai, kad 13°C oro temperatūra minėtoje kameroje ir su tuo susiję pareiškėjo fiziniai ir psichologiniai nepatogumai buvo visą pareiškėjo kalinimo joje laiką (patalpos oro temperatūra buvo išmatuota tik konkretaus patikrinimo metu, tačiau oro temperatūra yra kintamas reiškinys), byloje nesant objektyvių duomenų apie tai, kad netinkamos kalinimo kameroje Nr. 375 sąlygos, t. y. per žema patalpos oro temperatūra, būtų neigiamai paveikę pareiškėjo sveikatą ar apriboję jo galimybę bendrauti, nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 54-55) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir priteisti iš atsakovo Lukiškių TI-K 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad kameroje Nr. 375 buvo laikomas apie 2,5 savaites nuo 2011 m. spalio 3 d. iki 2011 m. spalio 19 d. Iš teismų praktikos matyti, kad už netinkamas kalinimo sąlygas turi būti priteisiama neturtinė žala išreikšta pinigine suma. Pagal įstatymus finansavimo trūkumas negali būti priežastimi kalinti jį netinkamomis sąlygomis.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 63-64) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą įvertino bylos aplinkybes, pareiškėjo asmenybę, įvertino byloje surinktus išsamius rašytinius įrodymus, bylos šalių paaiškinimus bei parodymus. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas (apeliantas) pateikė apeliacinį skundą dėl to, kad, jo nuomone, buvo pritaikytas netinkamas jo pažeistų teisių apgynimo būdas. Prašo padarytą neturtinę žalą atlyginti pinigais.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Pagal šios administracinės bylos faktines aplinkybes sutiktina, kad pareiškėjas patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pareiškėjo (apelianto) apgyvendinimas kameroje Nr. 375, kur buvo žemesnė temperatūra nei nustato higienos normos, truko ne itin ilgą laiko tarpą, nepaneigta galimybė aktyviai judėti šios patalpos viduje. Per laikymo kameroje Nr. 375 laikotarpį intensyviai neapeliuota į laisvės atėmimo vietos administraciją dėl kalinimo sąlygų gerinimo iki teisės aktais nustatytų normų, kas įgalina daryti išvadą, jog netinkamos gyvenimo sąlygos minėtoje kameroje, nors ir neatitiko teisės aktų reikalavimų (dėl per žemos temperatūros), bet nebuvo žeminančios pareiškėjo orumą, o tik sukeliančios minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 3 d. iki 2011 m. spalio 19 d. Be to, būtina pastebėti ir tai, jog laisvės atėmimo vietos administracija palaipsniui, atsižvelgiant į finansinių galimybių ribas, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir apsiribojimas pripažinti pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo pakankama satisfakcija už pareiškėjo (apelianto) teisių pažeidimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius