20331ff8-2d33-46dd-9fca-141dd4648c4b · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. e2A-222-186/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02063-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7(S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. kovo 27 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. K., L.

P., P. V. ir M. R. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovų V. J., J. K., L. P., P. V., M. R. ieÅ¡kinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teisėjų kolegija nustatė: I. Ginčo esmė IeÅ¡kovai V. J., J. K., L. P., P. V. ir M. R. patiksliname ieÅ¡kinyje prašė pripažinti negaliojančiomis Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, kurias jie sudarė su atsakove BAB banku SNORAS (toliau ir – Bankas), ir taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovų sumokėtas pagal Å¡ias sutartis sumas ieÅ¡kovų lėšomis jų asmeninėse sÄ skaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymÄ (toliau – IÄ®IDÄ®).IeÅ¡kovai nurodė, kad jiems visiems vietoj pinigų laikymo terminuotojo indėlio sÄ skaitoje buvo pasiÅ«lyta sudaryti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, akcentuojant, kad obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams.

IeÅ¡kovams susidarė įspÅ«dis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pat draudimo apsauga, kaip ir indėliams. Be to, niekur vieÅ¡ai nebuvo skelbiama, kad priežiÅ«rÄ vykdanti institucija (Lietuvos bankas) 2010 metų pabaigoje atlikto inspektavimo metu Banko veikloje nustatė reikÅ¡mingus pažeidimus, veiklos trÅ«kumus ir įpareigojo juos paÅ¡alinti. Atsakovė nebuvo paÅ¡alinusi Å¡ių pažeidimų ginčijamų sutarčių sudarymo metu, o Banko darbuotojai Å¡ios informacijos ieÅ¡kovams neatskleidė.

Po Banko bankroto ieÅ¡kovai suprato, kad buvo suklaidinti dėl sudaromo sandorio esmės, t. y. jie klaidingai suprato, jog Banko įsipareigojimams pagal obligacijų sutartis galioja tokia pati draudimo apsauga, kaip ir įsipareigojimams pagal indėlių sutartis, todėl ieÅ¡kovai Å¡iuos sandorius prašė pripažinti negaliojančiais Civilinio kodekso ­(toliau – CK) 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pateiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais, konstatavo, kad ieÅ¡kovų įsigytoms obligacijoms pagal Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis netaikytinas Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IÄ®IDÄ®, nustatytas draudimas (apsauga).Teismas nustatė, kad visi ieÅ¡kovai turėjo gyvenimiÅ¡kos patirties, dauguma buvo įgiję iÅ¡silavinimÄ .

Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad visi ieÅ¡kovai atitinka vidutinio vartotojo kategorijÄ , todėl galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumÄ ir didesnį rizikingumÄ . IeÅ¡kovai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie neturėjo galimybės visapusiÅ¡kai įvertinti sudarytų sandorių sÄ lygų, sutarčių jiems tinkamumÄ , kad juos kas nors skubino priimti sprendimÄ investuoti. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovei iÅ¡keliant bankroto bylÄ ieÅ¡kovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad Å¡ios neatitiko ieÅ¡kovų valios, nepareiÅ¡kė.

Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad Å¡ioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieÅ¡kinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtÄ ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sÄ lyga ieÅ¡kovams priimant sprendimÄ dėl sandorių sudarymo. Dėl Å¡ių aplinkybių teismas darė iÅ¡vadÄ , kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieÅ¡kovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sÄ lygų). Teismas taip pat pažymėjo, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse ieÅ¡kovai atsisakė pateikti duomenis apie save, todėl atsakovė, neturėdama visos reikiamos informacijos apie ieÅ¡kovus, negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių.

Pasak teismo, bÅ«dami pakankamai atidÅ«s ir rÅ«pestingi ieÅ¡kovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiÅ¡kiai nurodytos.Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palÅ«kanų norma bÅ«tų didesnė nei rinkos vidurkis, ir tai, kad Bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė iÅ¡saugoti savo konkurencingumÄ , savaime neįrodo, jog Bankas apgaudinėjo klientus.

IeÅ¡kovų pateikti argumentai apie Banko turtÄ ir įsipareigojimus iÅ¡ bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos savaime nereiÅ¡kia, kad Bankas ieÅ¡kovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siÅ«lyti obligacijų, nurodyti jų pranaÅ¡umus, kaip antai, didesnes palÅ«kanas. Ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje Bankui buvo iÅ¡kelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama konstatuoti, kad Banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklÄ , tuo labiau apie veiklÄ 2009, 2010 metais, yra akivaizdžiai melagingi.

IeÅ¡kovai jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė teiginio, kad per metų ar pusės metų laikotarpį Banko turtinė padėtis negalėjo labai pasikeisti. Sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės, argumentai apie darbuotojų suklaidinimÄ , nesant kitų objektyvių duomenų, teismo vertinimu, nėra pakankami spręsti dėl atsakovės nesÄ Å¾iningų ir neteisėtų veiksmų. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 ir 1.91 straipsnį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundÄ argumentai IeÅ¡kovai J. K., L. P., P. V. ir M. R. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo dalį, kuria atmesti jų ieÅ¡kinio reikalavimai, ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti visiÅ¡kai. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla C-671/13), dėl kurio buvo kreiptasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, neatsakyta, kaip turėtų bÅ«ti taikoma Investuotojų direktyva, kai vertybinių popierių emitentas kartu yra ir investicinė įmonė, todėl Å¡iuo atveju svarstytina galimybė pakartotinai kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sÄ lygų iÅ¡aiÅ¡kinimo Investuotojų direktyvos kontekste.Teismas nepagrįstai pareigÄ susižinoti apie obligacijoms taikomas draudimo sÄ lygas perkėlė neprofesionaliems investuotojams (ieÅ¡kovams), nepaisant to, jog nei pačioje obligacijos sutartyje, nei kartu su obligacijų sutartimi pateikiamuose dokumentuose nebuvo aiÅ¡kiai (kaip to reikalauja IÄ®IDÄ® 13 straipsnis) nurodyta, jog ieÅ¡kovų įsigyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga.

Tokia informacija nebuvo pateikta nei teismo nurodytame Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme, nei kituose dokumentuose. Be to, visi ieškovai patvirtino, jog Banko darbuotojai žodžiu nurodė, kad obligacijos yra apdraustos, o atsakovė šios aplinkybės nepaneigė.Teismas nepagrįstai ieškovus priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai, be to, nepagrįstai sprendė, kad draudimo apsauga ieškovams nebuvo svarbi aplinkybė sudarant sutartį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad už obligacijas siūlomos palūkanos nebuvo tokios didelės, palyginti su indėliais, kad jas įsigyjant būtų verta rizikuoti savo gyvenimo santaupomis.

Be to, nebuvo įvertinta ta aplinkybė, kad obligacijų palūkanos buvo kur kas mažesnės už ankstesniais metais siūlytas indėlių palūkanas, todėl logiška, jog ieškovai nesiejo didesnių obligacijų palūkanų su didesniu rizikingumu ir manė, kad indėliai ir obligacijos yra lygiaverčiai produktai saugumo prasme.Teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad pasirašydami Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, ieškovai nesuteikė informacijos apie savo investavimo patirtį.

Å i aplinkybė niekaip negalėjo eliminuoti atsakovės pareigos aiÅ¡kiai ir lengvai suprantamai iÅ¡aiÅ¡kinti visas su investavimu į obligacijas susijusias rizikas.IeÅ¡kovai byloje nesiekė įrodyti, kad sutarčių sudarymo dienÄ Bankas buvo nemokus. IeÅ¡kovai įrodinėjo, kad apgaulė pasireiÅ¡kė tuo, jog atsakovė save pristatinėjo kaip patikimÄ , teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį ir augantį bankÄ (akcentuodavo, jog yra iÅ¡rinktas geriausiu banku Lietuvoje), ir nevykdė pareigos praneÅ¡ti apie esminius įvykius, nors reali situacija buvo visiÅ¡kai prieÅ¡inga.

Baziniuose prospektuose atsakovė nurodė, kad esminių įvykių, susijusių emitentu, kurie turi esminės reikÅ¡mės vertinant emitento nemokumÄ , nėra. Teismas visiÅ¡kai nevertino, ar ieÅ¡kovų nurodomÄ informacijÄ apie Lietuvos banko nustatytus veiklos ribojimus ir teisės aktų pažeidimus, kurių atsakovė neiÅ¡taisė, galima laikyti esmine informacija ir ar atsakovė nepažeidė Vertybinių popierių įstatymo nuostatų, tokios informacijos nesuteikdamas ieÅ¡kovams.Atsakovė BAB bankas SNORAS ir trečiasis asmuo VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose praÅ¡o ieÅ¡kovų apeliacinį skundÄ atmesti ir skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Iš esmės atsikerta šiais argumentais:Ieškovai patyrė nuostolius ne dėl to, kad jų įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento (Banko) bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kurie yra privalomi žemesnės instancijos teismams, tokia investicinė rizika nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.Teismas vadovavosi kasacinio teismo suformuluotu vidutinio vartotojo apibrėžimu, taikytinu nagrinėjant panašius ginčus.Ieškovai neįrodė, kad obligacijoms taikoma draudimo apsauga ir Banko finansinė būklė buvo esminės aplinkybės dėl jų apsisprendimo sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartis.

Klaidingas sandorio aplinkybių įsivaizdavimas nesudaro pagrindo pagal CK 1.90 straipsnį pripažinti suklydimo dėl sandorio esmės. Apibendrintame finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡yme yra nurodyta, kad obligacijos turi jas iÅ¡leidusio emitento nemokumo ar bankroto rizikÄ , dėl ko obligacijos gali bÅ«ti neiÅ¡perkamos. Patys ieÅ¡kovai nesidomėjo obligacijų rizika.IeÅ¡kovai neįrodė, kad Banko bÅ«klė ginčijamų Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių ar obligacijų bazinių prospektų paskelbimo metu neatitiko Banko vieÅ¡ai skelbiamos.

Minėtas Lietuvos banko nutarimas pats savaime nepatvirtina Banko apgaulės.Teisėjų kolegija konstatuoja: IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados Nenustačius CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.).Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijomsAplinkybė, kad Bankas, platindamas savo išleistas obligacijas, veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, buvo akcentuota tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, tiek ir kitose analogiškose kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).

Kasacinis teismas iÅ¡aiÅ¡kino, kad įgydamas obligacijÄ asmuo prisiima obligacijÄ iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikÄ . Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sÄ lygas, nėra pagrindo teigti, kad Å¡i rizika bÅ«tų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra panaÅ¡ios, todėl Å¡iuo aspektu kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimai yra privalomi žemesnės instancijos teismams.Dėl Obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindaisApeliantai ginčija su Banku sudarytas Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu, t. y. kaip sudarytas dėl apgaulės ir / arba dėl esminio suklydimo.

Vertinant, ar sudarydamas ginčijamÄ sandorį asmuo suklydo (CK 1.90 str.), ar buvo suklaidintas apgaulės bÅ«du (CK 1.91 str.), abiem atvejais pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trÅ«kumų, t. y. ar asmuo bÅ«tų sudaręs tokį sandorį, jeigu bÅ«tų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iÅ¡ faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečiÄ informacijÄ , ieÅ¡kovas sandorį bÅ«tų vis vien sudaręs, ieÅ¡kinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali bÅ«ti tenkinamas (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).Apeliantai laikosi pozicijos, kad Bankas jų tinkamai neinformavo apie rizikÄ , susijusiÄ su investavimu į obligacijas, o pagal savo iÅ¡silavinimÄ ir gyvenimiÅ¡kÄ patirtį jie patys to nesuvokė. Be to, atsakovė sÄ moningai nuslėpė informacijÄ apie Lietuvos banko nustatytus trÅ«kumus, kurie nebuvo iÅ¡taisyti sudarant ginčijamus sandorius. Jeigu bÅ«tų tai žinoję, apeliantai ginčijamų sandorių nebÅ«tų sudarę.

Teisėjų kolegija su Å¡iais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.Pirmiausia pažymėtina, kad patys apeliantai pripažįsta, kad iki Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių sudarymo buvo sudarę ir terminuotųjų indėlių sutartis, taigi, jiems turėjo bÅ«ti žinoma, kaip atrodo terminuotojo indėlio sutartis, kokia jos sudarymo procedÅ«ra ir pan. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties turinys, joje vartojamos sÄ vokos (investuotojas, emitentas ir kt.) akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties ir joje vartojamų sÄ vokų (indėlininkas, bankas ir kt.).

Pagal Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties 1.22 punktÄ , investuotojas patvirtina, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Jau vien iÅ¡ Å¡ios sÄ lygos vidutinis vartotojas turėtų suprasti, kad obligacijų įsigijimas yra susijęs su tam tikromis rizikomis, skirtingai nei sudarant terminuotojo indėlio sutartį, kurioje apie jokias rizikas apskritai nėra nurodoma. Todėl net ir tuo atveju, jeigu Bankas tinkamai neįvykdytų pareigos atskleisti visas rizikas, kylančias investuojant į obligacijas, toks pažeidimas neturėtų bÅ«ti pagrindas pripažinti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį negaliojančia dėl suklydimo.

Apeliantams renkantis iÅ¡ investavimo bÅ«dų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – turėjo bÅ«ti suprantama, kad tai yra skirtingi sandoriai ir kad Banko siÅ«lomos didesnės palÅ«kanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika.Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Banko darbuotojai neteisingai informavo apeliantus apie tai, jog įsigytoms obligacijoms taikoma draudimo apsauga pagal IÄ®IDÄ® (CPK 178 str.). Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių sÄ lygose taip pat nėra jokių nuostatų, kad obligacijoms yra taikoma tokia draudimo apsauga.

Jeigu prieÅ¡ pasiraÅ¡ydami ginčijamas sutartis apeliantai jų įdėmiai neperskaitė, nesiaiÅ¡kino jų turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jų suklydimas negali bÅ«ti vertinamas kaip turintis esminės reikÅ¡mės, nes tokiu atveju Å¡iÄ rizikÄ apeliantai prisiėmė patys dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 str., 1.90 str. 5 d.).Byloje akcentuojama, kad apeliantai kartu su Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartimis sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kuriose yra nurodyta, kad Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad minėta nuostata, nors ir nėra klaidinga, neatitinka aiÅ¡kumo ir nedviprasmiÅ¡kumo reikalavimų. Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamÄ praktikÄ ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojÄ yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014).

Obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobÅ«džio ir įgijus obligacijÄ lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingÄ sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiÅ¡kia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iÅ¡ tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali bÅ«ti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad Bankas bankrutavo, o ieÅ¡kovai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad jie gali bÅ«ti priskiriami vidutinių vartotojų kategorijai.

Apeliantų teigimu, teismas neatsižvelgė į jų situacijÄ individualizuojančias aplinkybes, neįvertino, kad apeliantai neturi specialių žinių apie investavimo rinkos produktus. Å ie skundo argumentai, viena vertus, paneigiami pirmiau jau aptartais argumentais dėl didelio pačių apeliantų nerÅ«pestingumo ir neapdairumo, kita vertus, apeliantai neginčija, kad pagal Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRÄ®) jie yra priskirtini neprofesionalių investuotojų kategorijai, o pagrindo dėl jų amžiaus, iÅ¡silavinimo ar kitų asmeninių savybių neprilyginti jų vidutiniams vartotojams teisėjų kolegija neįžvelgia.Pažymėtina ir tai, kad vien ta aplinkybė, jog asmens profesija ir iÅ¡silavinimas nėra susiję su finansinių priemonių rinkomis, neatitinka kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo bei jų reikÅ¡mės analogiÅ¡ko pobÅ«džio sandorių nuginčijimo dėl suklydimo bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantai Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede Nr. 1–F pažymėjo, kad atsisako suteikti Bankui FPRÄ® 22 straipsnio 7 dalyje nurodytÄ informacijÄ , pasiraÅ¡ytinai patvirtindami, kad tokio atsisakymo padariniai jiems yra suprantami. Taigi Bankas, neturėdamas pakankamai iÅ¡samios informacijos apie Å¡iuos asmenis, objektyviai negalėjo individualizuoti jų, kaip klientų, investavimo poreikių.Apeliantų teigimu, apgaulė Å¡iuo atveju pasireiÅ¡kė tuo, kad atsakovė save pristatinėjo kaip patikimÄ ir geriausiÄ bankÄ Lietuvoje, bet sudarant Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis nepranešė apeliantams apie esminį įvykį – Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimu nustatytus trÅ«kumus, kurie tuo metu dar nebuvo iÅ¡taisyti, kaip paaiÅ¡kėjo iÅ¡ vėliau Lietuvos banko pateiktų praneÅ¡imų.

Dėl Å¡io argumento pažymėtina, kad informacija apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. priimtÄ nutarimÄ buvo paskelbta vieÅ¡ai, o apeliantai Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis su atsakove sudarė po kelių mėnesių, t. y. 2011 m. balandžio–spalio mėn. laikotarpiu. Tai, kad Lietuvos bankas minėtu nutarimu pripažino tam tikrus Banko veiklos trÅ«kumus ir perspėjo dėl galimų likvidumo problemų, nereiÅ¡kia, jog Bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siÅ«lyti obligacijų, nurodyti jų pranaÅ¡umus.

Teismų praktikoje jau konstatuota, kad Å¡i aplinkybė nereiÅ¡kia, jog Bankas apgaudinėjo klientus ir siekė Å¡iais nesÄ Å¾iningais veiksmais iÅ¡gauti žmonių lėšas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016 (dabartinis bylos Nr. 2A-3-516/2017, teisminio proceso Nr. 2-55-3-00851-2012-4).Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieÅ¡kovų reikalavimus pripažinti Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis negaliojančiomis pagal CK 1.90 ir 1.91 straipsnius.

Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl nenustačius CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                                                     Kazys KailiÅ«nas                                                                                                         Gintaras Pečiulis                                                                                                         Egidijus Žironas