2019-04-03 Nr. AB-8507-3-61-3-03375-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1519-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03375-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija: 20.5.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja N. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą už neatitinkančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymą nuo 2015 m. birželio mėn.

2. Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2015 m. birželio mėn. Lukiškių TI-K buvo laikoma pažeidžiant teisės aktų keliamus reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerų plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui turėjusio tekti gyvenamojo ploto. Kamerų plotą mažino baldai, todėl pareiškėja patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais, kamerose nuolat kildavo konfliktai. Pareiškėja nurodė, kad sanitariniai mazgai buvo toje pačioje patalpoje, atitolę nuo stalo 1 m atstumu ir atskirti 1 m aukščio sienele, kuri neužtikrino jos privatumo. Kamerose buvo tarakonų, pelių, kamerų langai nebuvo valomi. Pažymėjo, jog pasivaikščioti kiemelyje turėjo galimybę tik 1 valandą per parą. Dušu galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę iki 15 min., o tai pareiškėjos manymu, neužtikrino jos tinkamos asmeninės higienos. Kamerose neveikė ventiliacija, jose buvo drėgna, tamsu, tvanku. Natūrali šviesa silpnai pateko į patalpas, jų neapšvietė. Dirbtinis apšvietimas kamerose buvo per stiprus, todėl pareiškėjai neretai skaudėdavo akis ir galvą. Pareiškėjos teigimu, jos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad pareiškėja įstaigoje buvo laikoma laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. spalio 1 d. Paaiškino, jog kamerose, kuriose buvo laikoma pareiškėja, vienam asmeniui tenkantis plotas teisės aktų reikalavimus atitiko. Pažymėjo, kad administracija stengėsi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes nuteistosioms naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Atsakovas pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartis su paslaugų teikėjais, kurie atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas Lietuvos Respublikos higienos normos reikalavimus atitiko.

Gyvenamosiose kamerose sanitarinio mazgo patalpa buvo įrengta su klozetu, kurios matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje buvo įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Asmenų privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose buvo įrengiamos užuolaidos. Lukiškių TI-K 2017 m. įrengė užuolaidas, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, jos buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai higienos normų reikalavimus atitiko.

Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose neturėjo. Apšvietimas gyvenamosiose kamerose buvo įrengtas vadovaujantis teisės aktais. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai buvo užtikrinta teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytų reikalavimų.

Atsakovo teigimu, pareiškėja skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai bendro pobūdžio, nekonkretūs.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjos N. S. skundą tenkino iš dalies ir priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l.72–76).

7. Teismas nustatė, jog pareiškėja Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikoma skirtingais laikotarpiais nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. spalio 1 d. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ir įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, nustatė, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu buvo laikoma pažeidus minimalaus ploto reikalavimą 1 parą, t. y. 2015 m. rugsėjo 19 d., kameroje Nr. 112, kurios plotas 7,28 kv. m, buvo laikomi 3 asmenys.

Teismas papildomai pažymėjo, jog baldai neturėjo būti išskaičiuojami iš bendro kameros ploto. Teismas nurodė, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo laikoma pareiškėja, buvo atitvertas nuo likusios kameros ploto pertvara, tačiau laikė, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nebuvo tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Lukiškių TI-K nepateikus konkrečių duomenų, kada, kokioje kameroje buvo įrengtos užuolaidos ar kabinos, teismas konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis, užtikrinant jos privatumą visą ginčui aktualų laikotarpį, t. y. 27 paras.

Teismas vertino, jog pareiškėja skunde patvirtino, jog jai buvo suteikta galimybė kiekvieną savaitę pasinaudoti šiltu dušu, todėl šiuo aspektu teisės aktų reikalavimų pažeidimų nenustatė. Teismas, įvertinęs atsakovo atsiliepime pateiktą informaciją, darė išvadą, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti tinkamai, todėl šiuo aspektu pareiškėjos teisių pažeidimų nenustatė. Pareiškėjos argumentai susiję su kamerose galimai buvusiu šalčiu, tamsa, drėgme, neveikiančia ventiliacija, buvo atmesti, kadangi pareiškėja tik abstrakčiai nurodė šiuos pažeidimus, nepateikė jiems pagrįsti jokių duomenų, o atsakovo pateiktame Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte, Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241, minėtų pažeidimų nenustatė. Iš byloje pateiktos asmens sveikatos istorijos teismas nustatė, jog pareiškėja 2015 m. birželio 25 d. prašė iškviesti psichiatrą, kuris ją apžiūrėjo. Iš ligos istorijoje esančių duomenų buvo nustatyta, kad pareiškėjai buvo diagnozuota narkomanija, psichikos elgesio sutrikimai vartojant narkotines medžiagas. Jokių duomenų, kad pareiškėja Lukiškių TI-K būtų teikusį prašymą suteikti medicininę pagalbą, byloje nebuvo. Teismui nenustačius, kad pareiškėja dėl netinkamų laikymo sąlygų gydėsi ir būtent dėl to patyrė neturtinę žalą, minėtus jos argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

8. Teismas, įvertinęs pareiškėjos patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, t. y. kad ji 1 parą buvo laikoma pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus ir 27 paras buvo laikoma kamerose, pažeidus jos privatumą dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, įvertinęs pareiškėjos patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI–K, priteisė 200 Eur kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 9. Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l.79-83).

10. Atsakovas mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjai atlyginti neturtinę žalą, kadangi pareiškėja nepateikė jokių konkrečių įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą.

11. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjos laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, nėra motyvuojama, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

12. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, pareiškėjos išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjos nurodytų pažeidimų ir jai padarytos neturtinės žalos, o pareiškėja nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jai masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo poziciją įvertino kaip neargumentuotą.

13. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjos pareiga buvo įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšį.

IV. 14. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja teigė patyrusi dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. spalio 1 d., atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėją ginčo laikotarpiu tam tikrais intervalais laikant Lukiškių TI-K (iš viso 27 paras), vieną parą (2015 m. rugsėjo 19 d.) buvo pažeistas minimalaus ploto reikalavimas kameroje Nr. 112, ir pažeista pareiškėjos teisė į privatumą visą ginčui aktualų laikotarpį (27 paras), kadangi sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo laikoma pareiškėja, buvo atitvertas nuo likusios kameros ploto pertvara, kuri neužtikrina asmens, besinaudojančio, taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumo. Teismas, įvertinęs pareiškėjos patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai iš Lukiškių TI-K, priteistina kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

16. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, kuris iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo sprendimo priteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimo. Be to, atsakovo nuomone, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų neturtinės žalos atsiradimą. Tačiau šių savo teiginių Lukiškių TI-K iš esmės nedetalizuoja, o pateikia tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų.

17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nurodyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 dalis); teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 dalis). Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, todėl ji bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

18. Vadovaujantis Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

19. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjos skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtų institucijų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

20. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo, be to, pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų dėl jos patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio, yra deklaratyvūs ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvų ir išvadų šiuo aspektu.

21. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą.

22. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai nebuvo užtikrinta jos teisė būti laikomai kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, nes pareiškėja buvo laikoma kamerose, kuriose pareiškėjai nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu bei vieną parą trūko minimalaus priklausančio ploto. Pažymėtina, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikoma 27 dienas. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė šiuos atsakovo padarytus pažeidimus, ir tai, kad dėl šių pažeidimų pareiškėja nepatyrė neturtinės žalos. Taip pat apeliaciniame skunde nėra teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad pareiškėjai priteistas neturtinės žalos atlyginimas nepagrįstas. Atsakovas apeliaciniame skunde nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovas iš esmės neįvardija aspektų, kurių nebūtų nustatęs ir / ar neįvertinęs šis teismas.

23. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

24. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

25. Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą; 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimą byloje Stella ir kiti prieš Italiją).

26. Šiame kontekste, teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017 ir kt.).

27. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėja neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjos pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų dėl jos patirtos neturtinės žalos.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę (pareiškėjai 1 parą nebuvo užtikrinta minimalaus ploto norma, 27 paras pareiškėjai nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

29. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan