A-756-1428-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A756-1428/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00831-2009-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.6.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui G. Š.,

pareiškėjo atstovui advokatui S. U.,

atsakovo Policijos departamento atstovui V. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos kriminalinės policijos biurui dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. Š. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybos viršininko 2007 m. rugsėjo 25 d. įsakymą Nr. 139-TE-64s „Dėl vyresniojo inspektoriaus G. Š. atleidimo iš vidaus tarnybos“, įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į lygiavertes pareigas Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnyboje (dabar – Lietuvos kriminalinės policijos biuro Operatyvinės veiklos 3-ioji valdyba), priteisti atlygį už priverstinės pravaikštos laiką ir 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybos viršininko 2007 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 139-TE-64s jis nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleistas iš užimamų pareigų Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnyboje (toliau – ir LP OVT) Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytu pagrindu (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų).

Pareiškėjo nuomone, iš tarnybos jis atleistas neteisėtai. LP OVT 3-osios valdybos 4-ame skyriuje dirbo 5 pareigūnai: skyriaus viršininkas, du vyriausieji specialistai ir du vyresnieji specialistai. Pareiškėjas dirbo skyriaus vyriausiuoju specialistu. Naikinant vieną iš pareigybių skyriuje (vyriausiojo specialisto) nebuvo įvertinta pareigūnų kvalifikacija, profesiniai gebėjimai ir tinkamumas dirbti užimamose pareigose. Pareiškėjo kvalifikacija skyriuje buvo aukščiausia – pareiškėjas turi aukštąjį universitetinį radiotechninį išsilavinimą, atitinkantį skyriaus vyriausiojo specialisto darbo specifiką.

Tarnybos metu pareiškėjas turėdavo atlikti pačius sudėtingiausius sistemų instaliavimo, programavimo ir paleidimo darbus. Kiti skyriaus pareigūnai neturėjo šiam darbui atlikti pakankamų gebėjimų ir kompetencijos. Kitų skyriuje dirbusių pareigūnų išsilavinimas yra žemesnis: kitas vyriausiasis specialistas ir vienas iš vyresniųjų specialistų neturi universitetinio išsilavinimo, kito vyresniojo specialisto išsilavinimas – aukštasis, tačiau neatitinkantis užimamų pareigų darbo specifikos – mašinų gamybos inžinerinis.

Pareiškėjo nuomone, nepagrįstas atleidimas iš tarnybos vertintinas kaip susidorojimas. Dar 2007 metų pradžioje pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos policijos vadovybę dėl netvarkos LP OVT 3-ojoje valdyboje ir valdybos vadovų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Nuo to laiko jis buvo verčiamas palikti pareigas savo noru, jam buvo daromas psichologinis spaudimas, nesant pagrindo buvo pakeistos jo darbo funkcijos – pareiškėjas turėjo dirbti darbą, nenumatytą pareigybės aprašyme. Vadovaujantis Statuto 56 straipsnio 5 dalimi, prieš atleidžiant vidaus tarnybos pareigūną pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą jam turi būti pasiūlytos kitos lygiavertės pareigos, o tokių nesant – žemesnės pareigos.

Tačiau nagrinėjamu atveju to nebuvo padaryta. Vykdant reorganizaciją LP OVT 3-ojoje valdyboje buvo panaikinta tik pareiškėjo pareigybė, nors įstaigos atliekamos funkcijos iš esmės nepasikeitė ir mažinti tokių specialistų skaičių nebuvo pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo nuomone, skundžiamas atsakovo įsakymas naikintinas ir atsakovas įpareigotinas grąžinti pareiškėją į lygiavertes pareigas LP OVT 3-ojoje valdyboje (šiuo metu – Lietuvos kriminalinės policijos biuro Operatyvinės veiklos 3-ioji valdyba).

Dėl neteisėto ir nepagrįsto atleidimo iš tarnybos pasikeitė bendradarbių požiūris į pareiškėją, sumažėjo pareiškėjo bendravimo galimybės, jis buvo dvasiškai sukrėstas, pažemintas, atsirado emocinė depresija, išgyvenimai dėl netekto darbo, kuriame pareiškėjas dirbo daugiau nei 8 metus. Todėl, pareiškėjo nuomone, jam priteistinas ir 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta dėl to, kad darbą, kurį dirbo pareiškėjas ir kiti darbuotojai, gali atlikti mažesnis darbuotojų skaičius. Šiuo atveju nebuvo pareigų, kurias atitiktų pareiškėjo turima kvalifikacija. Dėl nurodytų priežasčių nebuvo galimybės paskirti pareiškėją į kitas lygiavertes ar žemesnes pareigas. Pareiškėjui nebuvo siūlomos viena pakopa žemesnės pareigos Lietuvos kriminalinės policijos biure, nes šios pareigos buvo pasiūlytos analogiškas pareigas Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnyboje ėjusiam asmeniui ir jis jas sutiko eiti. Pareiškėjas negalėjo būti paskirtas į šias pareigas ir pagal pirmenybės teisę. Nagrinėjamu atveju nebuvo siekiama susidoroti su pareiškėju. Pareiškėjo teiginys, kad jis buvo atleistas iš tarnybos neįvertinus jo kvalifikacijos, yra nepagrįstas. Pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos dėl aukščiau nurodytų objektyvių priežasčių. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Policijos departamentas yra netinkamas atsakovas šioje byloje, kadangi šiuo atveju Policijos departamentas neatliko jokių veiksmų pareiškėjo atžvilgiu.

Atsakovas Lietuvos policijos kriminalinės policijos biuras prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad nuo 2007 m. spalio 1 d. Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybos teises ir pareigas perėmė Lietuvos kriminalinės policijos biuras. Teisės aktų nustatyta tvarka pareigūnai ir kiti darbuotojai buvo įspėjami apie darbo sąlygų pakeitimą ar galimą atleidimą iš tarnybos. 2007 m. gegužės 30 d. pareiškėjui buvo įteiktas įspėjimas dėl galimo atleidimo iš tarnybos. Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybos viršininko 2007 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 139-TE-64s pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos nuo 2007 m. rugsėjo 30 d. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytu pagrindu (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų). Statuto 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą galima tik tuo atveju, jei nėra galimybės jį perkelti į lygiavertes arba pareigūno sutikimu – į žemesnes pareigas. Dėl struktūrinių pertvarkymų pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta, o dalis jo vykdytų funkcijų ekonominiais sumetimais buvo perskirstyta kitiems darbuotojams. Todėl galima teigti, kad pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo. Pareiškėjui nebuvo siūlomos kitos lygiavertės pareigos arba viena pakopa žemesnės pareigos Lietuvos kriminalinės policijos biure, nes nebuvo pareigų, atitinkančių pareiškėjo turimą kvalifikaciją. Įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Kompensuojant darbo netekimą, pareiškėjui, vadovaujantis Statuto 57 straipsnio nuostatomis, buvo išmokėta 6 576,25 Lt dydžio išeitinė kompensacija. Todėl laikytina, kad pareiškėjui nustatyta tvarka buvo kompensuoti visi nepatogumai, susiję su darbo praradimu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybos viršininko 2007 m. rugsėjo 25 d. įsakymą Nr. 139-TE-64s „Dėl vyresniojo inspektoriaus G. Š. atleidimo iš vidaus tarnybos“, pripažino pareiškėjo atleidimą iš tarnybos neteisėtu ir įpareigojo Lietuvos kriminalinės policijos biurą grąžinti pareiškėją į lygiavertes pareigas Lietuvos kriminalinės policijos biure bei išmokėti jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, o skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas sprendime nurodė, kad Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų. Statuto 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, esant šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytam pagrindui, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, apie galimą jo atleidimą jį įspėjus raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki atleidimo dienos.

Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą galima tik tuo atveju, jeigu nėra galimybės jį perkelti į lygiavertes pareigas arba pareigūno sutikimu – į žemesnes pareigas. Teismų praktikoje lygiavertėmis pareigomis laikomos pareigos, atitinkančios tą patį lygį ir tą pačią kategoriją (pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 7 straipsnio nuostatas), o žemesnėmis pareigomis – visos kitos pareigos, nepriklausomai nuo jų lygio. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos kriminalinės policijos biure pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos metu buvo laivų etatų, tačiau kitos pareigos pareiškėjui nebuvo siūlytos.

Atsakovas šią aplinkybę pripažino ir nurodė, kad kitų pareigų pareiškėjui nesiūlė, nes lygiaverčių ar viena pakopa žemesnių pareigų, kurias pagal pareigybės aprašymą galėtų užimti pareiškėjas, nebuvo. Lietuvos kriminalinės policijos biure 2007 m. spalio 1 d. buvo laisvi 39 etatai. (t. I, b. l. 41-42). Todėl nagrinėjamu atveju turėjo būti apsvarstyta pareiškėjo galimybė užimti laisvas pareigas ne tik padalinyje, kuriame jis dirbo, bet ir kituose padaliniuose. Atsakovo teigimu, darbas kituose padaliniuose pareiškėjui nebuvo siūlomas, nes jis neturi leidimo dirbti su slapta informacija.

Tačiau byloje nėra įrodymų, kad dėl tokio leidimo išdavimo buvo kreiptasi ir išduoti jį buvo atsisakyta. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad kliūtimi užimti laisvas pareigas buvo reikalaujamo pagal pareigybės aprašymą 3 metų sekimo darbo patirties neturėjimas ir anglų kalbos nežinojimas. Tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėjas 3-iojoje valdyboje dirbo nuo 1999 metų ir visą laiką iki 2007 m. spalio 1 d. dirbo darbą, susijusį su operatyvine veikla. Todėl atsakovo teiginys, kad pareiškėjas neturi 3 metų sekimo darbo patirties, yra nepagrįstas.

Byloje apklaustas liudytojas V. N. paaiškino, kad pareiškėjas prižiūrėjo techniką ir vykdė operatyvinį darbą. Atsakovas atleidimo iš darbo metu nevertino pareiškėjo kvalifikacijos ar tinkamumo pareigoms užimti ir nesiaiškino, ar pareiškėjas moka anglų kalbą. Nei Statutas, nei Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas nenustato, kad operatyvinės veiklos slaptiesiems dalyviams, praradusiems tokį statusą dėl pareigybės panaikinimo, negali būti pasiūlytos kitos lygiavertės ar žemesnės pareigos tame pačiame ar kituose policijos padaliniuose.

Priešingai, Statuto 56 straipsnio 5 dalyje įsakmiai nurodyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatytiems pagrindams tik tada, kai įvykdoma Statuto 55 straipsnio 5 dalyje nurodyta sąlyga (jeigu nėra galimybės jį perkelti į lygiavertes pareigas arba pareigūno sutikimu – į žemesnes pareigas). Nagrinėjamu atveju atsakovas minėtos sąlygos (reikalavimo) neįvykdė.

Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2009 m. birželio 19 d. rašto Nr. 38-36-769s (t. I, b. l. 101) matyti, kad Lietuvos kriminalinės policijos biure Operatyvinės veiklos 3-iojoje valdyboje 2007 m. spalio 1 d. buvo 11 slaptų statutinių valstybės tarnautojų pareigybių. Laisvos buvo ir pareigybės, kurių keliamus reikalavimus pareiškėjas atitiko: 3-iojoje valdyboje buvo 3 laisvi vyriausiojo specialisto etatai ir vyresniojo patrulio etatas; 2-ojoje valdyboje buvo laisvos 2 vyresniojo specialisto (A lygis 10 kategorija) pareigybės, vyriausiojo specialisto pareigybė, specialisto (B lygis 7 kategorija) pareigybė ir kt. (t. I, b. l. 41). Atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui negalėjo būti siūlomos šios pareigos arba pareigos kitame operatyvinės veiklos padalinyje. Nagrinėjamu atveju net nebuvo svarstyta galimybė pasiūlyti pareiškėjui kitą darbą. Įvertinus Lietuvos kriminalinės policijos biuro pateiktą laisvų pareigybių sąrašą ir pateiktus pareigybių aprašymus, darytina išvada, kad atsakovas turėjo galimybę pasiūlyti pareiškėjui to paties lygio ir kategorijos pareigas arba žemesnio lygio pareigas (tai atitiktų pareiškėjo turimą išsilavinimą). Byloje nustatyta, kad pareiškėjo stažas atitiko reikalavimus, o dėl anglų kalbos žinojimo iš pareiškėjo nebuvo reikalauta jokių įrodymų. Lietuvos kriminalinės policijos biuro teiginys, kad pareiškėjas neatitiko laisvų pareigybių aprašymuose nustatytų reikalavimų, nes jis neturėjo antro fizinio pasirengimo lygio, taip pat yra nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas turėjo trečią fizinio pasirengimo lygį ir jam nebuvo suteikta galimybė pateikti įrodymus, kad jis atitinka antram fizinio pasirengimo lygiui. Pareiškėjo galimybės susipažinti su atitinkamais dokumentais buvo apribotos nesant išslaptintų dokumentų, kuriais grindžiamas skundžiamas aktas, todėl jis neturėjo realios galimybės teikti įrodymus dėl anglų kalbos žinojimo ir dėl fizinio pasirengimo lygio.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Teismas dėl dokumentų (ar jų dalies) išslaptinimo kreipėsi į atsakovą, tačiau Kriminalinės policijos biuras neišslaptino net skundžiamo akto. Konstitucinis teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Atsakovas teigdamas, kad pareiškėjo turima kvalifikacija nebuvo tinkama užimti tuo metu esančias lygiavertes pareigas, nesiūlydamas pareiškėjui bet kokių kitų buvusių laisvų pareigų, nevykdė įstatymo nustatytų pareigų. Pareiškėjo atleidimo iš darbo metu 3-iojoje valdyboje buvo laisvi transporto grupės specialisto, budėtojų grupėje – 3 laisvi vyriausiųjų specialistų etatai, 2-ojoje valdyboje buvo laisvos A lygio 10 kategorijos vyresniojo specialisto pareigos, 1-ojoje valdyboje buvo laisvos lygiavertės pareiškėjo užimamoms A lygio 10 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigos, ir kiti etatai, viso – 39. Dėl nurodytų priežasčių Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybos viršininko 2007 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. 139-TE-64s „Dėl vyresniojo inspektoriaus G. Š. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pripažintinas neteisėtu, todėl naikintinas, o Kriminalinės policijos biuras įpareigotinas grąžinti pareiškėją į lygiavertes pareigas Lietuvos kriminalinės policijos biure ir išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju dėl skundžiamo įsakymo buvo inicijuota administracinė byla ir teismas priėmė pareiškėjui palankų sprendimą. Tačiau kreipimasis į teismą yra įprastas demokratinėje visuomenėje teisių gynimo būdas, numatyta Konstitucijoje, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl tokio ginčų sprendimo būdo atsiranda žala. Ginčas, su kuriuo pareiškėjas sieja žalos atsiradimą, buvo pakankamai sudėtingas. Atsakovų veiksmai iš dalies yra sąlygoti nepakankamai aiškaus ginčo santykių teisinio reglamentavimo, todėl žalos atlyginimo priteisimas šiuo atveju nebūtų teisingas. Pareiškėjo teisė nebuvo realizuota ne dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o dėl to, kad iškilo teisinis ginčas. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, jog nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad nurodytoje situacijoje atsakovai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes. Be to, rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje nurodytas įpareigojimas grąžinti pareiškėją į lygiavertės pareigas Lietuvos kriminalinės policijos biure neatitinka pareiškėjo noro būti grąžintam į pareigas Lietuvos kriminalinės policijos biuro operatyvinės veiklos 3-iojoje valdyboje, todėl naikintinas.

Nagrinėjamu atveju būtina vadovautis ne tik Statuto nuostatomis, bet ir Valstybės tarnybos įstatymu, kuris statutiniams valstybės tarnautojams taikomas be išlygų arba taikomas tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas ir kiti teisės aktai. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas.

Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Šio įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. A438-1743-2009, A143- 227/2011, A146-174/2011), kad minėtoje teisės normoje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas – nėra absoliuti.

Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašymuose nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 15 straipsnį, operatyvinės veiklos slaptieji dalyviai yra operatyvinės veiklos subjektų darbuotojai, kurių priklausomybė operatyvinės veiklos subjektui yra įslaptinta. Operatyvinės veiklos slaptuosius dalyvius gina valstybė. Operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių tapatybę nustatantys duomenys, smulki informacija apie šių dalyvių kiekybinę ir personalinę sudėtį sudaro valstybės paslaptį.

Tiek buvusios Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybos 3-osios valdybos darbuotojai, tiek dabartinės Lietuvos kriminalinės policijos biuro operatyvinės veiklos 3-osios valdybos darbuotojai priskirtini operatyvinės veiklos slaptiesiems dalyviams, kurių tapatybę nustatantys duomenys, smulki informacija apie šių dalyvių kiekybinę ir personalinę sudėtį sudaro valstybės paslaptį. Teismas neįvertino pareiškėjo teisinės padėties Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybos reorganizavimo metu šiuo aspektu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007 yra pažymėjęs, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju.

Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas. Jeigu dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbuotojas nebegali atlikti darbo funkcijų, nes joms atlikti užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus, tai taip pat gali būti teismo pripažįstama svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su konkrečiu darbuotoju. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą praktiką šios kategorijos administracinėse byloje, yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos, pirmiausia turi būti įvertinama, ar yra įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A662-674/2011, Nr. A756-346/2011, A146-174/2011).

Pareiškėjo atleidimas iš vidaus tarnybos yra tiesiogiai susijęs su Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 5S-V-14(S) „Dėl Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybos naikinamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“. Šio įsakymo pagrindu buvo panaikinta pareiškėjo pareigybė. Šis įsakymas panaikintas nebuvo. Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja, kurie valstybės tarnautojai turi pirmenybę likti tarnyboje tuo atveju, kai yra panaikinamos jų pareigybės ir yra mažinamas valstybės tarnautojų skaičius.

Minėtas klausimas yra reglamentuojamas Darbo kodekso (toliau – ir DK) 135 straipsnyje. Pirmumo teisę būti paliktam dirbti, kai sumažinamas darbuotojų skaičius dėl gamybos ar darbo organizavimo pakeitimų, turi tik DK 135 straipsnio 1 dalyje išvardinti darbuotojai. Dėl darbuotojų, kurie nepatenka į DK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąrašą ir neturi kitų įstatymuose numatytų garantijų, palikimo dirbti ar atleidimo iš darbo klausimą įstatymas palieka spręsti darbdaviui. Jų atžvilgiu darbdavys turi teisę savo nuožiūra pasirinkti su kuriuo darbuotoju nutraukti darbo sutartį, o su kuriuo darbuotoju tęsti.

Tokios pozicijos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant DK normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 str.), apibendrinimo apžvalga). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pagal DK 135 straipsnio 1 dalį neturėjo pirmenybės teisės likti valstybės tarnyboje. Todėl Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybos viršininkas turėjo diskrecijos teisę nuspręsti, kurį asmenį atleisti iš valstybės tarnybos.

Atsakovas taip pat nurodo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų 2006 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. IV-488 „Dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūno tarnybos bylos aprašo patvirtinimo“, kiekvienas vidaus tarnybos sistemos pareigūnas turi tarnybos bylą, kurioje kaupiami dokumentai, leidžiantys padaryti pagrįstą išvadą apie darbuotojo kvalifikaciją (įsakymų dėl kvalifikacinių kategorijų pareigūnui suteikimo, pažeminimo ar panaikinimo kopijos, pareigūno profesionalumo vertinimo išvados, kvalifikavimų komisijos išvados, pareigūno atestacijos lapai, kiti dokumentai, susiję su pareigūno tarnybos eiga, pareigūno išsilavinimą ir suteiktą kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų kopijos, kvalifikacijos tobulinimo kursų baigimą patvirtinančių dokumentų kopijos, kiti dokumentai, susiję su pareigūnų kvalifikacijos kėlimų ir tobulinimų), taip pat Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvados dėl pareigūno sveikatos būklės ir psichologinio tinkamumo vidaus tarnybai, dokumentai, susiję su pareigūno periodiniais profilaktiniais sveikatos patikrinimais, dokumentai apie pareigūno fizinį pasirengimą, leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintos kopijos, pažymos apie išduotus asmens patikimumo pažymėjimus.

Remiantis šia informacija darbdavys sprendžia klausimus, susijusius su darbuotojo kvalifikacija ir darbuotojo pasirengimu dirbti naujose pareigybėse. Iš tarnybos byloje esančių dokumentų, su kuriais pareiškėjas galėjo susipažinti dirbdamas ir teisme, matyti, kad pareiškėjas nesimokė anglų kalbos. Jokių įrodymų dėl anglų kalbos mokėjimo nei darbdaviui, nei teismui pareiškėjas pateikti negalėjo. Tarnybos byloje yra Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvada, kad pareiškėjo sveikatos būklė priskiriama prie antrosios skilties.

Pareiškėjo fizinis pasirengimas atitinka pirmą grupę, kas atitinka trečiąjį lygį. Šios aplinkybės pareiškėjui buvo žinomos. Pagal DK 129 straipsnį darbuotojo kvalifikacija yra darbuotojo pasirengimo dirbti laipsnis. Ji apibūdina darbuotojo teorines žinias, praktinius įgūdžius ir patirtį. Kvalifikacija nėra tapati išsimokslinimui, nes pastarasis yra tik vienas iš kriterijų, sudarančių prielaidas turėti atitinkamos srities teorinių žinių. Nagrinėjamu atveju darbdavys turėjo visą informaciją apie pareiškėjo kvalifikaciją bei praktinius įgūdžius ir turėjo galimybę palyginti ją su reikalavimais, nurodytais pareigybės aprašymuose, į kurias pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, ir nepretendavo.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas atleistas iš tarnybos teisėtai ir pagrįstai.

Atsiliepimu į atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą pareiškėjas G. Š. prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjo nuomone, teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas atsakovo, jo paties teigimu, turimais įslaptintais dokumentais. Tačiau nei teismui, nei pareiškėjui nėra žinoma, ar tokie įrodymai apskritai egzistuoja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybos viršininko 2007 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 139-TE-64s teisėtumo ir pagrįstumo. Minėtu įsakymu pareiškėjas nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleistas iš užimamų (Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybos 3-iosios valdybos 4-to skyriaus vyriausiojo specialisto) pareigų Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytu pagrindu (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų).

Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad esant šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytam pagrindui, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, apie galimą jo atleidimą jį įspėjus raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki atleidimo dienos, o pagal to paties straipsnio 5 dalį atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą galima tik tuo atveju, jeigu nėra galimybės jį perkelti į lygiavertes pareigas arba pareigūno sutikimu – į žemesnes pareigas. Teismų praktikoje lygiavertėmis pareigomis laikomos pareigos, atitinkančios tą patį lygį ir tą pačią kategoriją (pagal Valstybės tarnybos įstatymo 7 str. nuostatas), o žemesnėmis pareigomis – visos kitos pareigos, nepriklausomai nuo jų lygio.

Vidaus tarnybos statuto 6 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji reikalavimai asmeniui, pretenduojančiam į vidaus tarnybą (t. y. Lietuvos Respublikos pilietybė, nepriekaištinga reputacija, atitinkamas išsilavinimas, sveikatos būklė ir pan.). Pagal šio straipsnio 2 dalį vidaus reikalų ministras ar jo įgalioti vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai gali nustatyti papildomus reikalavimus asmenims, pretenduojantiems tarnauti tam tikrų vidaus reikalų įstaigų padaliniuose. Papildomi reikalavimai siejami su asmens intelektiniais, fiziniais ir praktiniais gebėjimais, sveikatos būkle, moraliniu ir psichologiniu tinkamumu eiti tam tikras pareigas atitinkamuose padaliniuose.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui G. Š. 2007 m. gegužės 30 d. buvo įteiktas įspėjimas Nr. 139-IL-1243s apie tai, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 5S-V-14(S) „Dėl policijos operatyvinės veiklos tarnybos naikinamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ nuo 2007 m. spalio 1 d. naikinama pareiškėjo užimama pareigybė. Įspėjime taip pat nurodyta, kad esant galimybei pareiškėjui bus siūloma eiti kitas lygiavertes pareigas, o tokių nesant – viena pakopa žemesnes pareigas. Jeigu panaikinus jo užimamą pareigybę pareiškėjas nebus perkeltas į kitas pareigas, jis 2007 m. spalio 1 d. bus atleistas iš vidaus tarnybos teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šioje administracinėje byloje kilusį ginčą, 2011 m. sausio 10 d. nutartyje konstatavo, jog nei Vidaus tarnybos statutas, nei Operatyvinės veiklos įstatymas nenustato, kad operatyvinės veiklos slaptiesiems dalyviams, praradusiems tokį statusą dėl pareigybės panaikinimo, negali būti pasiūlytos kitos lygiavertės ar žemesnės pareigos tame pačiame ar kituose policijos padaliniuose. Priešingai, Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 5 dalis įsakmiai nurodo, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatytiems pagrindams tik tada, kai įvykdoma minėto Statuto 55 straipsnio 5 dalyje nurodyta sąlyga (jeigu nėra galimybės jį perkelti į lygiavertes pareigas arba pareigūno sutikimu – į žemesnes pareigas).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos metu Lietuvos kriminalinės policijos biuro Operatyvinės veiklos 3-joje valdyboje buvo 11 laisvų slaptų statutinių valstybės tarnautojų pareigybių, tuo tarpu Lietuvos kriminalinės policijos biure buvo laisvos net 39 pareigybės (II t., b. l. 3-10; I t., b. l. 41-42), tačiau nei viena pareigybė pareiškėjui pasiūlyta nebuvo. Atsakovas į bylą nepateikė ir jokių įrodymų, kad apskritai buvo svarstomas klausimas dėl kokios nors laisvos lygiavertės ar žemesnės pareigybės pasiūlymo pareiškėjui G. Š., ir kad buvo objektyviai nustatyta, jog nei vienos iš esamų pareigų jam nebuvo galimybės pasiūlyti dėl jo neatitikimo toms pareigybėms keliamų specialiųjų reikalavimų ar kitų teisės aktuose nustatytų priežasčių. Atsakovų teismui pateiktuose atsiliepimuose bei apeliaciniame skunde esantis deklaravimas, kad pareiškėjui kitos pareigos nebuvo siūlomos todėl, kad nebuvo lygiaverčių ar viena pakopa žemesnių, kurias pagal pareigybės aprašymą jis galėtų užimti, pareigų nepagrįstas jokiais konkrečiais ir juolab objektyviais duomenimis.

Pareiškėjas tvirtina, kad jo atleidimo metu atsakovas turėjo galimybę pasiūlyti jam laisvas pareigas tiek Operatyvinės veiklos 3-iojoje valdyboje, kurioje jis dirbo, tiek ir kituose Lietuvos kriminalinės policijos biuro padaliniuose. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teismui pateiktus pareigybių aprašymus, padarė išvadą, jog pareiškėjas galėjo pretenduoti užimti vyriausiojo specialisto ir vyresniojo patrulio pareigas 3-iojoje valdyboje, vyriausiojo specialisto, vyresniojo specialisto ir specialisto pareigas 2-ojoje valdyboje, vyriausiojo specialisto pareigos 1-ojoje valdyboje, kurių pareigybėms keliamus reikalavimus atitiko, be to, buvo laisvų ir kitų pareigybių.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), su šia pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės sutinka. Atsakovo į bylą pateikti kai kurių pareigybių aprašymai (pažymėtina, kad teismas gali įvertinti tik tuos, kurie atsakovo buvo išslaptinti) patvirtina, kad ne visoms laisvoms pareigybėms užimti buvo keliami specialūs reikalavimai atitikti 1-ąjį fizinio pasirengimo lygį, sveikatos būklės priskyrimą II skilčiai, turėti operatyvinio darbo patirtį vykdant sekimą, mokėti anglų kalbą, kaip teigiama apeliaciniame skunde.

Tokių reikalavimų nebuvo nustatyta, pavyzdžiui, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Operatyvinės veiklos 1-osios valdybos 2-ojo skyriaus specialisto (A lygis 8 kategorija) pareigybės aprašyme; Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 3-iosios valdybos 1-ojo skyriaus vyresniojo patrulio (C lygis 4 kategorija) pareigybės aprašyme. Pažymėtina ir tai, kad netgi, pavyzdžiui, Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-osios valdybos 3-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigybei (A lygis 9 kategorija), šios valdybos kovo su terorizmu skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigybei (A lygis 9 kategorija) užimti nebuvo keliami reikalavimai turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą (pakanka aukštojo išsilavinimo) ar operatyvinio darbo patirtį vykdant sekimą (nurodytas reikalavimas turėti ne mažesnę kaip 3 metų patirtį teisėsaugos sistemoje arba giminingoje pagal funkcijas sistemoje ir ne mažesnę kaip 3 metų operatyvinio darbo patirtį), mokėti būtent anglų kalbą.

Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, kad atsakovas, be kita ko, ir nesuteikė galimybės pareiškėjui įrodyti, kad jis moka anglų kalbą tokiu lygmeniu, kuris reikalingas pareigybėje nustatytoms funkcijoms atlikti, ir atitinka antrąjį fizinio pasirengimo lygį, kurie buvo nustatyti kaip specialieji reikalavimai kai kurioms minėtoms laisvoms pareigybėms užimti. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas pareiškėjo užsienio kalbų žinojimą grindžia tik daugiau nei 10 metų senumo duomenimis, nurodytais pareiškėjo autobiografijoje bei anketoje.

Apeliantas taip pat teigia, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvusios laisvos pareigybės pareiškėjui negalėjo būti siūlomos ir dėl to, kad jose įtvirtintas specialusis reikalavimas turėti nustatyta tvarka išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „visiškai slaptai“, o G. Š. tokio leidimo neturėjo.

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad eiti pareigas, susijusias su valstybės paslaptį sudarančios informacijos naudojimu ar jos apsauga, bei susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija gali tik specialius leidimus turintys asmenys. Pretendentai į valstybės tarnybą, atrinkti pareigoms, susijusioms su valstybės paslaptį sudarančios informacijos naudojimu ar jos apsauga, skiriami patikrinus jų kandidatūras Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ir kai šie asmenys gauna leidimus dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija.

Šių pareigybių sąrašą nustato pats paslapčių subjektas. Panaši nuostata įtvirtinta ir Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje (kuris pagal šio Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams taikomas, nes vidaus tarnybos pareigūno statuso šiuo klausimu Vidaus tarnybos statutas nereglamentuoja), kur nurodyta, jog jei valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme yra nustatytas specialus reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant asmens patikimumo pažymėjimą arba leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kandidatūra teisės aktų nustatyta tvarka patikrinama iki asmens, pripažinto laimėjusiu konkursą, priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas arba iki asmens priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas, į kurias šio įstatymo nustatyta tvarka priimama be konkurso.

Į valstybės tarnautojo pareigas asmuo yra priimamas gavus kompetentingos valstybės institucijos išvadą, kad šiam asmeniui gali būti išduotas asmens patikimumo pažymėjimas arba leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Šių teisės normų analizės pagrindu darytina išvada, kad tam tikras pareigas siekiančios užimti kandidatūros tikrinimo procedūra patikimumo pažymėjimui ar leidimui gauti pradedama tik asmeniui, laimėjusiam konkursą arba pretendentui, atrinktam tam tikroms pareigoms. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo tikrinimo procedūra dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima atitinkamo laipsnio slaptumo žyma buvo galima tik po to, kai jam Valstybės tarnybos statuto nustatyta tvarka būtų pasiūlytos atitinkamos pareigos ir jis tas pareigas sutiktų užimti, t. y. aptariamas specialusis reikalavimas galėjo būti realizuotas tik pareiškėjui sutikus eiti tam tikras jam pasiūlytas pareigas.

Dėl išdėstytų aplinkybių atsakovo argumentai, kad pareiškėjas negalėjo būti paskirtas nei į vienas iš laisvų pareigybių, nes neatitiko joms keliamų reikalavimų, atmestini, nes neįrodyti byloje esančiais duomenimis arba prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir materialinės teisės normoms. Nustačius, kad buvo bent viena lygiavertė ar žemesnė pareigybė, į kurią pareiškėjas galėjo pretenduoti, tačiau ji nebuvo pasiūlyta, yra pagrindas pripažinti atsakovo įsakymą dėl G. Š. atleidimo iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu neteisėtu, kadangi jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, ir jį panaikinti. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas nepateikė jokių materialių duomenų, patvirtinančių, kad į buvusias laisvas pareigas Lietuvos kriminalinės policijos biuro Operatyvinės veiklos 3-iojoje valdyboje (kurioje tarnavo pareiškėjas) paskirti kiti asmenys turėjo pirmumo teisę likti darbe.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas teisės aktuose jam nustatytos pareigos pasiūlyti pareiškėjui ginčo metu buvusias laisvas lygiavertes, o tokių nesant, žemesnes pareigas tinkamai neįvykdė, ir tokiu būdu suvaržė pareiškėjo teisę likti valstybės tarnyboje. Valstybės tarnybos statuto nuostatos įpareigoja asmeniui teikti informaciją ne tik apie viena pakopa žemesnes, bet apie visas žemesnes pareigas, kurios yra laisvos. Pareiškėjas buvo atleistas pažeidžiant Valstybės tarnybos statuto 56 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino atsakovo Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybos viršininko 2007 m. rugsėjo 25 d. įsakymą Nr. 139-TE-64s ir įpareigojo atsakovą Lietuvos kriminalinės policijos biurą grąžinti pareiškėją į lygiavertes pareigas Lietuvos kriminalinės policijos biure.

Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismui grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką. Kadangi specialiajame vidaus tarnybos teisinius santykius reglamentuojančiame įstatyme (Statuto 59 str.1 d.) be jokių išlygų nustatyta, jog teismui grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką, teismo grąžintam į tarnybą pareiškėjui turi būti atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką dėl neteisėto atleidimo.

Pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statutas nenustato kokios būtent išmokos patenka į Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalyje numatytą atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką, taip pat nenustato jų apskaičiavimo tvarkos. Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Statutiniai valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnį yra viena iš valstybės tarnautojų pareigybių. Valstybės tarnybos įstatymo, kuris nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus (VTĮ 1 str.), 5 straipsnyje nurodyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Kadangi valstybės tarnybos teisinius santykius vidaus tarnybos statutinėse įstaigose reguliuojantis specialusis įstatymas (Vidaus tarnybos statutas) įtvirtina tik tą taisyklę, kad teismo grąžintam į ankstesnes pareigas neteisėtai atleistam pareigūnui atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką, tačiau nenustato atlyginamosios išmokos už priverstinę pravaikštą rūšies, sisteminis pirmiau aptartų įstatymų normų (Vidaus tarnybos statuto 5 str. 2 d., VTĮ 5 str.) aiškinimas suteikia pagrindą nagrinėjamiems teisiniams santykiams taikyti Darbo kodekso normas. Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismui grąžinus į pirmesnį darbą darbuotoją, kuris buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo, ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pagal minėtą teisinį reguliavimą teismo grąžintam į pirmesnį darbą darbuotojui atlyginamoji išmoka už priverstinę pravaikštą yra vidutinis darbo užmokestis. Pirmosios instancijos teismas įpareigodamas atsakovą išmokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nenurodė nei konkretaus laiko, nei priteistinos sumos.

Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintas Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Aprašo 8 punktas nustato, kad tais atvejais, kai teisės aktais garantuojamas vidutinis darbo užmokestis (jo dalis), jis apskaičiuojamas darbuotojo vidutinį vienos darbo dienos užmokestį (apskaičiuotą laikantis šio Aprašo) dauginant iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus. Pagal Aprašo 6.1 punktą apskaičiuojant darbo užmokesčio vidurkį, laikomasi nuostatos, kad skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Nors teismas protokoline nutartimi buvo įpareigojęs atsakovą Lietuvos kriminalinės policijos biurą pateikti pažymą apie pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį, paskaičiuotą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatyta tvarka, atsakovas šio įpareigojimo neįvykdė.

Priteisiant atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką teismo sprendime turėtų būti nurodoma konkreti pareiškėjui priteisiamo darbo užmokesčio suma už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo jo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ir darbo užmokesčio suma, pagal kurią paskaičiuotinas priteistas darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki jo įvykdymo dienos. Tačiau nesant byloje reikalingų duomenų, paskaičiuoti atitinkamų priteistinų sumų teismas neturi galimybės.

Įvertinusi pirmiau išdėstytą teisinį reguliavimą ir minėtas aplinkybes, taip pat tai, kad dalies ginčo grąžinimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui dar kartą, užvilkintų galutinio sprendimo priėmimą, atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras įpareigotinas paskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nuo 2007 m. spalio 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, tuo pačiu iš dalies pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti 8 000 Lt neturtinę žalą, kurią pareiškėjas nurodo patyręs dėl, jo nuomone, pasikeitusio bendradarbių požiūrio į jį, bendravimo galimybių sumažėjimo, emocinės depresijos, išgyvenimų dėl netekto darbo, atmetė sprendime padaręs išvadą, jog nurodytoje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovai neveikė taip, kaip pagal įstatymus CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu, turėjo veikti. Teisėjų kolegija tokius pirmosios instancijos teismo motyvus vertina kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius kitoms teismo sprendimo išvadoms. Jau buvo minėta, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas neteisėtai, pažeidžiant Valstybės tarnybos statuto 56 straipsnio 5 dalies nuostatas. Atsakovas, nevykdydamas pareigos pasiūlyti pareiškėjui buvusias laisvas lygiavertes ar žemesnio lygio pareigas, neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje nustatant neturtinės žalos dydį šios kategorijos bylose, atsižvelgiama į reikšmingas darbo santykius apibūdinančias aplinkybes, t. y. darbo santykių trukmę, turėtas darbuotojo nuobaudas, taip pat jo teisių pažeidimo aplinkybes ir pasekmes, pažeistų teisių apgynimą teismo sprendimu ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-351/2006).

Tarp šalių kilęs tarnybinis ginčas nagrinėjamoje byloje yra išspręstas pareiškėjo naudai, įpareigojant atsakovą grąžinti jį į lygiavertes pareigas bei išmokėti atitinkamas, su tarnybos santykiais susijusias, sumas už visą laikotarpį, kurį pareiškėjas nedirbo Lietuvos kriminalinės policijos biure. Tokiu būdu pareiškėjo pažeistos teisės dėl nutrūkusių tarnybos santykių yra visiškai apgintos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamoje byloje, atsižvelgus į visas anksčiau aptartas nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes (juolab, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog dėl neteisėto atleidimo būtų pablogėjusi jo sveikata ir pan.), tai yra pakankama satisfakcija, kompensuojanti pareiškėjo patirtus išgyvenimus. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad G. Š. atleidimo iš pareigų pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą pripažinimas neteisėtu negali būti sprendžiamas kaip atskiras reikalavimas (nes jokių teisinių pasekmių nesukelia), o vertintinas tik kaip argumentas reikalavimo panaikinti įsakymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos patenkinimui, todėl iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies šalintinas.

Esant išdėstytoms aplinkybėms naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą iš dalies pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo G. Š. skundą patenkinti iš dalies.

Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybos viršininko 2007 m. rugsėjo 25 d. įsakymą Nr. 139-TE-64s „Dėl vyresniojo inspektoriaus G. Š. atleidimo iš vidaus tarnybos“ panaikinti. Įpareigoti atsakovą Lietuvos kriminalinės policijos biurą grąžinti pareiškėją G. Š. į lygiavertes pareigas Lietuvos kriminalinės policijos biure, ir paskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui G. Š. vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nuo 2007 m. spalio 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė