2013-06-19 Nr. AB-3041-3-61-3-02866-2011-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-965/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02866-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 29 d. (pagal gavimo datą) su prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 1D-8429(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) įpareigoti Lietuvos valstybę išmokėti jam neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio mėn.

Skunde paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovas moka jam sumažintą valstybinę pareigūnų pensiją. Teigė, kad teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir saugumas. Šie principai suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Seimas, neatsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo suformuotą praktiką dėl pensijų mažinimo, 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – Laikinasis įstatymas), kuriuo buvo sumažintos pensijos, tačiau nenustatytas kompensavimo mechanizmas. Taigi, taip sumažinus pensijos dydį, dėl socialinės padėties yra diskriminuojamas dirbantis asmuo, kuriam mokama pareigūno pensija. Minėtas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Pažymėjo, jog nuosavybės teisę gina ir tarptautinės teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos 23, 52 straipsnių kylantys imperatyvai, šioje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas. Iš Laikinojo įstatymo, kurio 4 ir 5 straipsniuose įtvirtintos nuostatos, sumažinančios pareigūnų valstybinių pensijų dydžius, Vidaus reikalų ministerijai kilo pareiga mokėti sumažintas pareigūnų valstybines pensijas. Valstybei nustačius anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo prašymą su juo nesutiko, prašydamas jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, nes Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, nebuvo pripažintos įsigaliojusiu teismo sprendimu (nutarimu) prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl Vidaus reikalų ministerijos skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies bei priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. 390,57 Lt (tris šimtus devyniasdešimt litų 57 centus) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Teismas nustatė, jog 2005 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu pareiškėjui buvo paskirta 1 494,17 Lt dydžio valstybinė pareigūnų pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas), pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjui buvo sumažintas mokamos pensijos dydis. 2011 m. lapkričio 18 d. pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 1D-8429 (11) atsisakė jam grąžinti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Teismas rėmėsi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. – 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) 15 straipsniu bei pažymėjo, jog 2011 m. gruodžio 20 d. Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kurio 1 dalis nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5-9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Taigi asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimais dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 3 dalies konstitucingumo, Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu bei akcentavo, jog pareiškėjas nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat pažymėjo, jog tai, kad tuo metu pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Apžvelgė, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjui 2005 m. spalio 29 d. paskirta 1 494,17 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, o taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas pareiškėjui paskirtos pensijos dydis buvo sumažintas. Nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. turėjo būti išmokėta 47270,02 Lt valstybinė pensija (b. l. 79). Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas. Sprendė, jog atsižvelgiant į tai, pareiškėjui nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 straipsnį ir buvo išmokėta 4 059,45 Lt, o turėjo būti sumokėta už šį laikotarpį – 4 450,02 Lt, t. y. susidarė 390,57 Lt dydžio nepriemoka (b. l. 79). Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 bei sprendė, jog konkrečiu atveju pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 390,57 Lt – priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Pridūrė, jog ginčijamu sprendimu Vidaus reikalų ministerija, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, atsakė į pareiškėjo skundą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Pažymėjo, jog Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Tuo tarpu įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomu teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Atsižvelgiant į tai konstatavo, jog Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi teisės normomis, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka ir dėl šių motyvų nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo nebuvo, todėl ginčijamas sprendimas yra teisėtas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 92 – 93), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo pakeisti, jį atmetant.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes jis dalyje dėl tenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės teisės normas, Konstitucinio Teismo praktiką, todėl nurodytoje dalyje turi būti pakeistas tenkintą pareiškėjo skundo reikalavimą atmetant. Taip pat remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) ar kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Tikina, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d.). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. Nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. Nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 97 – 99), kuriuo prašo ginčijamą sprendimą panaikinti, pilnai tenkinant pareiškėjo skundą.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime (įsigaliojo 2010 m. lapkričio 16 d.) bei 2012 m. vasario 6 d. nutarime (įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d.) konstatavo, kad sumažintoms valstybinėms pensijoms turi būti nustatytas kompensavimo mechanizmas. Todėl mano, jog ginčijamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimas yra neteisėtas, kadangi jame nebuvo numatytas valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas, nors jau galiojo Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas, kuriame buvo pasisakyta dėl valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymo būtinumo. Pažymi, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad jam paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu. Visų pirma, valstybinė pensija buvo sumažinta daugumai ją gaunančių asmenų, todėl jos mažinimo mastas buvo visuotinis, o tai reiškia didelis. Antra, apeliantui paskirta valstybinė pensija buvo sumažinta ne keliais procentais, o 20 proc., t. y. maksimaliai (370,83 Lt kiekvieną mėnesį, kas per kalendorinius metus sudaro 4449,96 Lt), o tai yra pakankamai didelis mastas, nes turi didelės įtakos pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydžiui.

Taip pat pažymi manantis, jog teismas skirtingai sprendžia analogiškas bylas, kadangi 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimais administracinėse bylose Nr. I-123-244/2012 ir Nr. I-118-244/2012 teismas patenkino analogiškus skundus, todėl apelianto atžvilgiu teismo sprendimas prieštarauja teisingumo, asmenų lygybės teismui, teisinės valstybės bei kitiems konstituciniams principams.

Nurodo ir tai, jog Laikinojo įstatymo teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Atkreipia dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtą pensiją mokėtų. Pabrėžia, jog kai įstatymų nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga, kurią gina ne tik nacionalinės, bet ir tarptautinės teisės aktai. Mano, jog pertvarkant nustatytą pensinio aprūpinimo sistemą kiekvienu atveju privalu laikytis Konstitucijos. Tuo tarpu jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą.

Atsakovai atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 103 – 104) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalį, kuria atmesti skundo reikalavimai, palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog nesutinka su pareiškėjo reikalavimu tenkinti skundą visa apimtimi. Mano, jog pirmosios instancijos teismas dalyje dėl atmestų pareiškėjo skundo reikalavimų tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė šiai administracinei bylai aktualias materialinės teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, vadovavosi teismų suformuota praktika, todėl priėmė teisėtą sprendimą, kuris dalyje dėl atmestų pareiškėjo skundo reikalavimų paliktinas galioti. Pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (ginčui aktualias redakcijas) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, aiškiai pasisakė, jog pagal nustatytą formulę valstybinė pensija esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ją gaunantiems galėjo būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų, todėl Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus dėl ministerijos atsakymo panaikinimo ir neišmokėtos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiuotos ir sumažintos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nes apeliantas neįrodė, jog ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui E. M. (toliau – ir pareiškėjas) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos 2005 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 2/17D-3253 buvo neterminuotai paskirta 1494,17 Lt valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 50). Pareiškėjas 2011 m. lapkričio 18 d. prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją bei prašė išmokėti susidariusią nepriemoką ir ateityje mokėti paskirtą 1854,17 Lt (kartu su bazinės pensijos priedu – teismo pastaba) valstybinę pensiją už tarnybą. Vidaus reikalų ministerija 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 1D-8429 (11) atsisakė pareiškėjui grąžinti jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį bei paaiškino jam pensijos perskaičiavimo tvarką. Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti minėtąjį Vidaus reikalų ministerijos sprendimą ir įpareigoti atsakovą mokėti jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies bei priteisė jam iš atsakovo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. 390,57 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Pažymėtina, jog nagrinėdama panašų teisinį ginčą, dėl bylai aktualaus teisinio reglamentavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pasisakė dėl teisinio reguliavimo kuriuo buvo numatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, dėl valstybinių pensijų sumažinimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, taip pat dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. įstatymų redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas sprendžiant individualų ginčą yra reikšmingas nustatant kuria apimtimi gali būti patenkinti pareikšti reikalavimai dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo nutarimu nepripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pensiją, pareiškėjui paskirtos pensijos dydis (1483,34 Lt per mėnesį) nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę (1854,17 Lt x 0,8) ir tokiu būdu nustatyta pensijos dydis – 1483,34 Lt. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, pensijos skirtumas, kuris susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, pareiškėjui negali būti grąžintas. Pagrindo negrąžinti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažintos valstybinės pensijos dalies nesudaro ir tie jo motyvai, jog įstatymų leidėjas neįtvirtino sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, kadangi, kaip išaiškinta aukščiau, nagrinėjamu atveju pensijos pareiškėjui nebuvo sumažintos dideliu mastu, t. y. ne daugiau nei 20 proc.

Nepaisant išdėstytų motyvų, iš teismui pateiktos Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos taip pat matyti, jog tris mėnesius pareiškėjui pensija, perskaičiavus ją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, buvo dar kartą perskaičiuojama ir taikant minėtojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Tačiau Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, buvo pripažinta antikonstitucine, todėl atsakovas negalėjo jos taikyti perskaičiuodamas pareiškėjui valstybinę pensiją. Remiantis tuo pagrindu, pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. Būtent – pareiškėjui už minėtus tris mėnesius turėjo būti išmokėta 4450,02 Lt (1483,34 x 3) pensija, tačiau perskaičiavus jo pensiją dar kartą, realiai jam buvo išmokėta 4059,45 Lt. Taigi, skirtumas tarp šių sumų (390,57 Lt) ir yra pareiškėjui priteistina nepriemoka, susidariusi dėl to, jog Vidaus reikalų ministerija minėtuoju laikotarpiu pareiškėjui valstybinę pensiją skaičiavo ir, be kita ko, remdamasis antikonstitucine teisės norma.

Taigi, pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo. Tačiau pensijos mažinimas, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovas apeliaciniame skunde pabrėžia, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo, kadangi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis Konstitucinio Teismo sprendimų galią nukreipia į ateitį. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu, kurį pritaikius nagrinėjant kitas bylas buvo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, bylos buvo sustabdytos, o jas atnaujinus buvo apgintos kitų asmenų teisės gauti valstybinę pensiją. Teismas, vadovaudamasis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teisingumo ir protingumo principu, teismų precedentais analogiškose bylose, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės turi būti taikomos už laikotarpį iki šio nutarimo įsigaliojimo, o pareiškėjo teisė į valstybinę pensija turi būti ginama.

Pareiškėjas savo ruožtu pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ginčija tuo aspektu, jog teismas iš esmės analogiškas bylos sprendė skirtingai. Būtent – administracinėse bylose Nr. I-123-244/2012 ir Nr. I-118-244/2012 teismas patenkino analogiškus skundus, todėl apelianto atžvilgiu teismo sprendimas prieštarauja teisingumo, asmenų lygybės teismui, teisinės valstybės bei kitiems konstituciniams principams.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; kt.).

Konkrečiu atveju iš paminėtų bylų fabulų matyti, jog pareiškėjams teismas nepriemokas priteisė ne vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, o remdamasis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Pastebėtina, jog valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio pritaikymo, pareiškėjui buvo priteista ir šioje byloje. Todėl jis yra neteisus teigdamas, jog sprendimai, priimti nurodytose administracinėse bylose, per se suponuoja jo prašymo tenkinimą visa apimtimi, juo labiau, kad juose taip pat yra aiškiai pripažįstama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitiktis Konstitucijai, remiantis ta pačia konstitucine jurisprudencija.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teises normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagristą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, pareiškėjo bei atsakovo apeliacinius skundus atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir pareiškėjo E. M. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan