201fec92-7b6e-47a3-a8d3-d2f1b140a0f7 · Kauno apygardos teismas

? Civilinė byla Nr. 2A-1490-230/2018 Teisminio proceso Nr. 2-13-3-04950-2015-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.; 2.4.2.3.; 2.4.2.9.2.; 2.4.2.12.2.; 2.5.3.; 2.5.5.; 2.6.15.; 3.3.1.18.4.; 3.3.1.20. (S) Kauno apygardos teismas N u t a r t i s LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. gruodžio 21 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės, Tomo Romeikos, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovų K.

G. ir L. L. apeliacinį skundÄ ir trečiojo asmens G. M. pareiÅ¡kimÄ dėl prisidėjimo prie ieÅ¡kovų apeliacinio skundo dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rÅ«mų 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovų K. G. ir L. L. ieÅ¡kinį atsakovams V. T., D. A., G. A., Alytaus rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims – Alytaus m. 1-ojo notarų biuro notarei R. M., I. K., G. M., valstybės įmonei Registrų centras dėl nuosavybės teisės pripažinimo į gyvenamÄ jį namÄ bei Å«kinius pastatus, Alovės seniÅ«nijos pažymos pripažinimo negaliojančia, paveldėjimo teisės liudijimo bei dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir atsakovų D.

A. ir G. A. prieÅ¡ieÅ¡kinį ieÅ¡kovui K. G. dėl iÅ¡keldinimo iÅ¡ gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi apeliacinį skundÄ ir civilinę bylÄ , n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovai K. G. ir L. L. patikslintame ieÅ¡kinyje teismo prašė pripažinti I. G., mirusiai (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teisę į pastatÄ â€“ gyvenamÄ jį namÄ , pastatÄ â€“ lauko virtuvę, pastatÄ â€“ tvartÄ , pastatÄ â€“ daržinę, pastatÄ â€“ dirbtuvę, kitus inžinerinius statinius – Å¡ulinį, esančius (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančia 2014 m. gruodžio 1 d.

Alytaus rajono savivaldybės administracijos Alovės seniÅ«nijos pažymÄ Nr. 5-254(1.25), panaikinti pastato – gyvenamojo namo, pastato – lauko virtuvės, pastato – tvarto, pastato – daržinės, pastato – dirbtuvės, kitų inžinerinių statinių – Å¡ulinio, esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registracijÄ R. T., mirusio (duomenys neskelbtini), vardu, pripažinti negaliojančiu 2014 m. gruodžio 29 d. Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės R. M. iÅ¡duotÄ paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimÄ dėl nekilnojamojo turto pastato – gyvenamojo namo, pastato – lauko virtuvės, pastato – tvarto, pastato – daržinės, pastato – dirbtuvės, kitų inžinerinių statinių – Å¡ulinio, esančių (duomenys neskelbtini), paveldėjimo, pripažinti negaliojančia 2015 m. kovo 12 d.

Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės R. M. patvirtintÄ dovanojimo sutartį, kuria V. T. padovanojo savo dukrai D. A. ir G. A., t. y. neatlygintinai perdavė jiems kiekvieno iÅ¡ jų asmeninėn nuosavybėn pastatÄ â€“ gyvenamÄ jį namÄ , pastatÄ â€“ lauko virtuvę, pastatÄ â€“ tvartÄ , pastatÄ â€“ daržinę, pastatÄ â€“ dirbtuvę, kitus inžinerinius statinius – Å¡ulinį, esančius (duomenys neskelbtini).

2. IeÅ¡kovai ieÅ¡kinyje nurodė, kad ieÅ¡kovų motina I. G. 1967 m. atsikėlė gyventi pas R. T.. Jie (duomenys neskelbtini) sudarė bažnytinę santuokÄ . I. G. atsikrausčius pas R. T. jau buvo pastatytas gyvenamas namas ir Å«kinis pastatas, kurie R. T. buvo suteikti gyventi, kaip kolÅ«kio kolÅ«kiečiui. Vėliau gyvendami kartu jie pasistatė kitus pastatus, kurie buvo kolÅ«kiečių R. T. ir I. G. kiemo nuosavybė. IeÅ¡kovas K. G. pas savo motinÄ I. G. atsikėlė gyventi 1987 m. po R. T. mirties ir tapo kolÅ«kiečių kiemo nariu.

I. G. nuo 1967 m. gyveno (duomenys neskelbtini) ir naudojosi R. T. statiniais iki pat savo mirties. Priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymÄ Nr. l-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kolÅ«kiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė buvo panaikinta, o panaikinus I. G. kolÅ«kiečių kiemo nuosavybės teisę ji transformavosi į privatinę I. G. nuosavybę. I. G. bandė įteisinti savo nuosavybę į visÄ kolÅ«kiečių kiemo turtÄ kreipdamasi į teismÄ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį, tačiau tokiu bÅ«du I.

G. įgyvendinti savo teisių nepavyko, o vėliau dėl pablogėjusios sveikatos turtiniai klausimai liko nesutvarkyti. I. G. mirė (duomenys neskelbtini), po jos mirties ieškovas ir toliau liko gyventi. Ginčo turtas, faktiškai priklausęs I. G., 2014 m. gruodžio 1 d. Alytaus rajono savivaldybės administracijos Alovės seniūnijos seniūnės I. K. išduotos pažymos pagrindu buvo įregistruotas V. T. vardu, o vėliau dovanojimo sutartimi padovanotas D. A. ir G. A..

3. Atsakovai D. A. ir G. A. prieÅ¡ieÅ¡kinyje teismo prašė pripažinti ieÅ¡kovÄ K. G. neturinčiu teisės naudotis atsakovams asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu (pastatu – gyvenamuoju namu, pastatu – lauko virtuve, pastatu – tvartu, pastatu – daržine, pastatu – dirbtuvėmis, kitais inžineriniais statiniais – Å¡uliniu, esančiais (duomenys neskelbtini)) ir iÅ¡keldinti ieÅ¡kovÄ su jam priklausančiu turtu, panaikinti jo gyvenamosios vietos deklaravimÄ , priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Nurodė, kad yra ginčo turto savininkai. TurtÄ Ä¯gijo 2015 m. kovo 25 d. dovanojimo sutarties pagrindu, tačiau iki Å¡iol negali naudotis jiems priklausančiu turtu, kadangi ieÅ¡kovas atsisako iÅ¡sikelti. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 4. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rÅ«mai 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė, prieÅ¡ieÅ¡kinį tenkino visiÅ¡kai, pripažino K. G. neturinčiu teisės naudotis D. A. ir G. A. asmeninės nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu, visais Å«kiniais pastatais: pastatu – lauko virtuve, pastatu – tvartu, pastatu – daržine, pastatu – dirbtuvėmis, kiemo statiniais – Å¡uliniu, esančiais (duomenys neskelbtini) ir iÅ¡keldinti iÅ¡ minėtų pastatų K.

G. su jam priklausančia manta, nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos, priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovo K. G. D. A. 41 Eur žyminį mokestį, priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovų K. G. ir L. L. po 1 022,25 Eur D. A. iÅ¡laidas už suteiktas teisines paslaugas ir valstybei po 73,65 Eur paÅ¡to iÅ¡laidas, skyrė ieÅ¡kovams K. G. ir L. L. po 2 500 Eur baudÄ už piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmis, pusę baudos sumokant atsakovams.

5. Teismas nustatė, kad R. T. ir I. G. bažnytinė santuoka nebuvo teisinis dokumentas, įrodantis santuokos sudarymÄ , nes tuo metu Å¡eimos santykius reglamentuojantys įstatymai numatė, jog santuoka pripažįstama tik sudaryta valstybiniuose registruose, tuo siekiant apsaugoti sutuoktinių ir vaikų turtinius interesus. I. T. ir R. T., bÅ«dami santuokoje, ir jų vaikai buvo vieno kolÅ«kinio kiemo nariai, kurių nuosavybė, mirus paskutiniam kolÅ«kinio kiemo nariui, t. y. R. T., buvo paveldėta sÅ«naus V. T., kuris 1987 m. liepos 31 d. kreipėsi į notarÄ dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymÄ iÅ¡davimo. I. G. gyveno ginčo sodyboje, tačiau pagal giminystės santykius nebuvo priskiriama prie R. T. įpėdinių rato, kadangi mirusiojo turtÄ galėjo paveldėti tik jo vaikai.

6. Teismas pažymėjo, kad atsakovas V. T. palikimÄ yra priėmęs ir tai, kad po palikėjo mirties paaiÅ¡kėjo aplinkybės apie kitÄ R. T. turėtÄ turtÄ , paveldėtojui V. T. sudarė galimybę kreiptis į notarų biurÄ dėl papildomo paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimo iÅ¡davimo, bet ne palikimo priėmimo fakto nustatymo. Kauno apygardos teismas 2017 m. spalio 30 d. nutartimi atnaujinus procesÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo palikimo priėmimo bÅ«du, padarė iÅ¡vadÄ , kad įvykęs 1987 m. palikimo priėmimo faktas iÅ¡ esmės galimas tik vienÄ kartÄ , todėl juridinę reikÅ¡mę nustatymas papildomų teisinių padarinių, kuriuos iÅ¡ esmės sukėlė 1987 m. palikimo priėmimas, nesukels ir civilinę bylÄ Nr. A2-2883-835/2017 nutraukė. Taigi atsakovas V. T. nuosavybės teises į ginčo nekilnojamÄ jį turtÄ Ä¯gijo teisėtai paveldėjimo bÅ«du.

7. Alovės seniÅ«nė I. K., remdamasi Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1209-470/2014, kuriuo buvo nustatytas juridinis faktas, kad V. T. po savo tėvo R. T. mirties priėmė palikimÄ pradėdamas jį faktiÅ¡kai valdyti, ir kitais nenuginčytais duomenimis 2014 m. gruodžio 1 d. iÅ¡davė pažymÄ â€žDėl pastatų priklausomybės“, kuria informavo, kad pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), kaip kolÅ«kinio kiemo nariui priklausė R. T.. Taigi, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti negaliojančia minėtÄ pažymÄ , taip pat nėra pagrindo tenkinti ir kitų ieÅ¡kovų reikalavimų dėl teisinės registracijos R. T. vardu panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

8. Teismas nustatė, kad ieÅ¡kovas K. G. neturi jokio juridinio pagrindo paveldėti ginčo turto ir gyventi atsakovams asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančiame name bei naudotis visais Å«kiniais pastatais ir kiemo statiniais. Tai pažeidžia atsakovų, kaip teisėtų Å¡io ginčo nekilnojamojo turto savininkų, teises naudoti ir valdyti jiems priklausantį turtÄ savo nuožiÅ«ra. 2015 m. spalio 15 d. per Alytaus miesto 1-Ä jį notarų biurÄ ieÅ¡kovui buvo įteiktas praneÅ¡imas su praÅ¡ymu per vieno mėnesio laikotarpį nuo registruoto laiÅ¡ko gavimo dienos iÅ¡sikelti su asmeniniais daiktais, tačiau ieÅ¡kovas reikalavimo neįvykdė, todėl iÅ¡keldintinas.

9. Teismas sprendė, kad ieÅ¡kovai nesÄ Å¾iningai pateikė teismui nepagrįstÄ ieÅ¡kinį ir sÄ moningai veikė prieÅ¡ teisingÄ ir greitÄ bylos iÅ¡nagrinėjimÄ , praÅ¡ydami vis atidėti teismo posėdžius, todėl skyrė ieÅ¡kovams baudÄ už piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmis, pusę jos sumokant atsakovams. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai 10. Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovai K. G. ir L. L. bei trečiasis asmuo G. M. pareiÅ¡kimu dėl prisidėjimo prie ieÅ¡kovų apeliacinio skundo praÅ¡o panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rÅ«mų 2018 m. balandžio 13 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti, o prieÅ¡ieÅ¡kinį atmesti, panaikinti ieÅ¡kovas paskirtas baudas už piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmis, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: 1.1. Ginčo nekilnojamasis turtas buvo kolÅ«kiečių kiemo nuosavybės teisės objektu. Pagal 1964 m. CK 601 straipsnio 1-2 dalis mirus kolÅ«kiečių kiemo nariui, paveldėjimas kiemo turte neatsirasdavo, jis atsirasdavo tik mirus paskutiniam kolÅ«kiečio kiemo nariui. Taigi 1964 m. CK septintajame skyriuje nustatytos taisyklės taikomos (t. y. atsiranda paveldėjimo santykiai), jeigu mirus kolÅ«kiečių kiemo nariui, kitų kiemo narių nelieka. IÅ¡ byloje esančių įrašų Å«kinėse knygose, asmeninės sÄ skaitos Nr. 436 ir Nr. 426, Å¡alių paaiÅ¡kinimų ir kitų byloje esančių raÅ¡ytinių įrodymų matyti, kad mirus buvusiai kolÅ«kiečių Å¡eimos galvai R.

T. Å«kyje liko ieÅ¡kovų motina I. G., kuri po R. T. mirties tapo kolÅ«kinio kiemo Å¡eimos galva. 1.2. IÅ¡ byloje esančių raÅ¡ytinių įrodymų matyti, kad ginčo pastatai R. T. vardu vieÅ¡ame registre įregistruoti 2014 m. gruodžio 1 d. Alytaus rajono savivaldybės administracijos Alovės seniÅ«nijos seniÅ«nės I. K. pažymos pagrindu ir tik pagal Å¡iÄ pažymÄ Ä¯registravus pastatus atsakovo V. T. vardu nuosavybės teisės į juos atsirado paveldėjimo pagrindais, tačiau teismas Å¡ių aplinkybių nevertino. 1.3.

IeÅ¡kinyje buvo reiÅ¡kiamas reikalavimas dėl 2014 m. gruodžio 1 d. Alytaus rajono savivaldybės administracijos Alovės seniÅ«nijos pažymos panaikinimo, todėl teismas visų pirma turėjo įvertinti ir nustatyti, ar praÅ¡oma panaikinti pažyma buvo iÅ¡duota teisėtai ir pagrįstai, o atsakovo V. T. paveldėjimo teisė į ginčo statinius – iÅ¡vestinis reikalavimas, nes tik nustačius, ar nuosavybės teisės į ginčo turtÄ R. T. vardu buvo įregistruotos pagrįstai, galima vertinti paveldėjimo atsiradimo teisėtumÄ , o ne atvirkščiai. 1.4. 2014 m. gruodžio 1 d.

Alytaus rajono savivaldybės administracijos Alovės seniÅ«nijos pažyma buvo iÅ¡duota neteisėtai, kadangi neatitinka įrašų namų Å«kio knygose bei nustatytų faktinių aplinkybių visumos. Vien jau faktas, kad iÅ¡duodant ginčo pažymÄ seniÅ«nė rėmėsi Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1209-470/2014, kuris 2017 m. spalio 30 d. Kauno apygardos teismo nutartimi buvo panaikintas, sudaro pagrindÄ jÄ panaikinti. Be to, seniÅ«nė teismo posėdžio metu nurodė, kad ji netikrino duomenų bei faktų visumos ir ginčo pažymÄ iÅ¡davė remdamasi iÅ¡imtinai atsakovo V.

T. pateiktais dokumentais, nors iÅ¡duodant ginčo pažymÄ privalėjo patikrinti, ar atsakovo pateikti duomenys dėl ginčo turto priklausomumo R. T. atitiko faktinių aplinkybių visumÄ . 1.5. 2015 m. rugsėjo 3 d. Alytaus rajono savivaldybės administracijos Nemunaičio seniÅ«nijos pažymoje yra nenuginčytai nurodyta, kad pagal Nemunaičio seniÅ«nijoje esančias Å«kio knygas, asmeninę sÄ skaitÄ Nr. 426 pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) priklausė I. G.. Pagrindas - Nemunaičio seniÅ«nijoje esančios Å«kinės knygos nuo 1991 m.

Å ios pažymos atsakovai neginčijo, ji yra teisėta, nenuginčyta bei galiojanti, iÅ¡duota remiantis įstatymų reikalavimais, t. y. patikrinus duomenų visumÄ , įraÅ¡us Å«kinėse knygose. 1.6. Atsakovų nuosavybės teisės yra Å¡ios bylos ginčo objektas, tačiau jei vertinti, kad jie yra turto savininkai, bÅ«tų galima teigti, jog tarp Å¡alių susiklostė prievoliniai panaudos teisiniai santykiai ir turto savininkai įgytų teisę reikalauti apginti savo pažeistas teises į nuosavybę tik tuomet, kai atsakovai taptų teisėtais turto savininkais, o tai nutiktų tik įsiteisėjus teismo sprendimui Å¡ioje byloje, jei ieÅ¡kovų reikalavimas bÅ«tų atmestas. 1.7.

Asmenys gali bÅ«ti iÅ¡keldinami iÅ¡ nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos tais atvejais, jeigu nustatoma, kad jie užėmę gyvenamÄ jÄ patalpÄ savavaliÅ¡kai, t. y. įsikėlę į jÄ be įstatymų nustatyta tvarka sudarytos nuomos sutarties arba kaip Å¡iuo konkrečiu atveju susiklosčius faktiniams panaudos santykiams, tačiau toks patalpų savininko (teisėto valdytojo) teisių gynimo bÅ«das taikomas tik konstatavus, kad gyvenamosiose patalpose faktiÅ¡kai gyvenama ir tai daroma savavaliÅ¡kai (nesant teisėto pagrindo).

Atsakovų, kaip ginčo turto savininkų, teisės yra Å¡ios bylos teisminio ginčo objektas, todėl atsakovams neturint reikalavimo teisės, prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimas turėjo bÅ«ti atmestas. 1.8. IeÅ¡kovas K. G. jau prieÅ¡ieÅ¡kinio padavimo metu faktiÅ¡kai negyveno atsakovams priklausančiame turte nuo 2015 m. lapkričio 14 d. PrieÅ¡ieÅ¡kinis, kuriuo atsakovai prašė iÅ¡keldinti ieÅ¡kovÄ , parengtas 2015 m. gruodžio 14 d., t. y. jau žinant aplinkybę, jog ieÅ¡kovas ginčo turte negyvena ir juo nesinaudoja, bei tai, kad jų nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamÄ jį turtÄ yra teisminio ginčo objektas, todėl akivaizdu, jog atsakovų prieÅ¡ieÅ¡kinis buvo pareikÅ¡tas nepagrįstai, piktnaudžiaujant savo procesinėmis teisėmis. 1.9.

Teismas prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimui taikė CK 4.98 straipsnį, todėl jei ir laikyti, kad prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimas buvo reiÅ¡kiamas negatoriniu ieÅ¡kiniu, teismas, vertindamas prieÅ¡ieÅ¡kinio pagrįstumÄ , pirmiausia turėjo nustatyti, ar atsakovai nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl pareikÅ¡to ieÅ¡kovų reikalavimo apskritai yra teisėti turto savininkai, kurie gali reikÅ¡ti reikalavimÄ dėl pažeistų teisių gynimo ir ar egzistuoja neteisėtas turto savininko nuosavybės teisės apribojimas (pažeidimas). 1.10.

Atsakovai prašė tik iÅ¡keldinti ieÅ¡kovÄ K. G. su visa manta, tačiau teismas nutarė dar ir nesuteikti jam kitos gyvenamosios vietos, nors tokio reikalavimo atsakovai nereiÅ¡kė, o dėl atsakovų reikalavimo panaikinti ieÅ¡kovo gyvenamosios vietos deklaravimÄ ginčo adresu apskritai nepasisakė. 1.11. IeÅ¡kovai pareikÅ¡dami teismui ieÅ¡kinį pasinaudojo įstatymų suteikta teise ginti savo pažeistÄ teisę, o teismui paskyrus baudas už ieÅ¡kinio pateikimÄ buvo grubiai pažeistos ne tik ieÅ¡kovų teisės, kylančios iÅ¡ Konstitucijos, tačiau ir konstitucinės teisinės valstybės principas. 1.12.

Teismas, skirdamas ieÅ¡kovams baudas, nepagrįstai nurodė, kad ieÅ¡kovai veikė prieÅ¡ teisingÄ ir greitÄ bylos iÅ¡nagrinėjimÄ , nes ieÅ¡kovų praÅ¡ymais buvo atidedami teismo posėdžiai. Diskrecijos teisė spręsti, ar Å¡alies praÅ¡ymas yra pareikÅ¡tas pagrįstai ir įvertinti pareikÅ¡to praÅ¡ymo svarbÄ , yra iÅ¡imtinai teismo prerogatyva sprendžiant klausimÄ dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, todėl teismui tenkinus ieÅ¡kovų praÅ¡ymus dėl atidėjimo, įvardinti jį piktnaudžiavimu procesine teise nėra pagrindo. 1.13.

Teismas byloje veikė prieÅ¡ greitÄ ir efektyvų bylos iÅ¡nagrinėjimÄ , kadangi visiems ieÅ¡kovų teismui pateiktiems procesiniams dokumentams buvo nustatyti nepagrįsti trÅ«kumai, kurių iÅ¡ esmės neÅ¡alinus, tik nurodžius teisinį reglamentavimÄ , teismo nustatyti trÅ«kumai to paties teismo buvo laikyti paÅ¡alintais.

11. Atsakovai V. T., D. A. ir G. A. atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o jį atmesti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepime nurodomi Å¡ie argumentai: 2.1. Teismas teisingai vertino, kad I. G. nesant R. T. įpėdine pagal įstatymÄ turtÄ , likusį po R. T. mirties, galėjo paveldėti tik vaikai. I. G. niekada nebuvo R. T. Å¡eimos narys, o tik sugyventinė, kuri vien dėl Å¡ios priežasties negalėjo bÅ«ti R. T. turto paveldėtoja. 2.2. 2014 m. gruodžio 1 d. Alytaus rajono savivaldybės administracijos Alovės seniÅ«nijos pažyma iÅ¡duota seniÅ«nijoje esančių Å«kinių knygų įrašų pagrindu, kurie pateikti teismui ir vertintini, kaip dokumentai, kurių teisinis pagrindas nėra nuginčytas. 2.3.

Byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo turtas R. T. vardu įregistruotas 2014 m. gruodžio 1 d. Alytaus rajono savivaldybės administracijos Alovės seniÅ«nijos pažymos pagrindu, o byloje surinkti raÅ¡ytiniai įrodymai ir nustatyti faktai patvirtina, kad ginčo pažyma buvo iÅ¡duota visiÅ¡kai pagrįstai ir teisėtai, kadangi atitinka teismui pateiktus įraÅ¡us namų Å«kio knygose bei nustatytų faktinių aplinkybių visumÄ . 2.4. IeÅ¡kovai neįrodė, kad turi reikalavimo teisę į šį ginčo turtÄ , todėl K.

G. iškeldintinas kaip fizinis asmuo su visu jam priklausomu turtu nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, t. y. tenkinat D. A. ir G. A. reikalavimus.

12. Atsakovė Alytaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o jį atmesti. Atsiliepime nurodomi Å¡ie argumentai: 3.1. I. G. buvo kito kolÅ«kinio kiemo Å¡eimos galva ir negalėjo bÅ«ti dviejų kolÅ«kinių kiemų narė, t. y. ji nebuvo R. T. kolÅ«kinio kiemo nare. 3.2. Ä®raÅ¡ai Å«kinėse knygose kaimo vietovėse pripažįstami pakankamais pastatų valdymo nuosavybės teisės įrodymais, sukeliančiais teisinius padarinius ir patvirtinančiais nuosavybės teises į nekilnojamÄ jį daiktÄ , jei jie yra padaryti iki 1991 m. liepos 25 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo. 2015 m. rugsėjo 3 d.

Nemunaičio seniÅ«nijos iÅ¡duotos pažymos pagrindas – Nemunaičio seniÅ«nijoje esančios Å«kinės knygos nuo 1991 m. Nors Å¡ioje pažymoje nurodyta, kad pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), priklausė I. G., negalima daryti vienareikÅ¡miÅ¡kos iÅ¡vados, kad pastatai yra tie patys, kurie priklausė T.. Pažymoje nurodytas tik konkretus kaimas, tačiau kaime buvo ne viena sodyba. Å iuo metu pastatams suteikiami adresai, kurie nurodo konkretų pastatÄ . 3.3. Alovės seniÅ«nė, remdamasi teismo sprendimu ir kitais nenuginčytais duomenimis 2014 m. gruodžio 1 d. iÅ¡davė pažymÄ , kuria informavo, kad pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), priklausė R.

T., kaip kolÅ«kinio kiemo nariui. Ginčijamos pažymos iÅ¡davimo metu teismo sprendimas buvo galiojantis. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės 13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme nurodytas iÅ¡imtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

14. Byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisių į nekilnojamÄ jį turtÄ , kuris buvo kolÅ«kiečių kiemo nuosavybės objektu.

15. Byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovų motina I. G. ir R. T. (atsakovo V. T. tėvas) (duomenys neskelbtini) sudarė bažnytinę santuokÄ ir I. G. atsikėlė gyventi pas R. T., valdžiusį ginčo pastatus kolÅ«kiečių kiemo nario teisėmis. R. T. mirė (duomenys neskelbtini), I. G. mirė (duomenys neskelbtini). 2014 m. gruodžio 1 d. Alytaus rajono savivaldybės administracijos Alovės seniÅ«nijos seniÅ«nės I. K. iÅ¡duotos pažymos pagrindu ginčo nekilnojamasis turtas buvo įregistruotas R. T. vardu, 2014 m. gruodžio 29 d. R. T. įstatyminiam įpėdiniui V. T. iÅ¡duotas paveldėjimo teisės liudijimas, Å¡is turtas vėliau 2015 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartimi padovanotas atsakovams D. A. ir G. A..

16. IeÅ¡kovai K. G. ir L. L. (I. G. sÅ«nus ir dukra) prašė pripažinti I. G. asmeninės nuosavybės teisę į ginčo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančia 2014 m. gruodžio 1 d. Alytaus rajono savivaldybės administracijos Alovės seniÅ«nijos pažymÄ Nr. 5-254(1.25), kurios pagrindu atlikta teisinė registracija, panaikinti ginčo nekilnojamojo turto teisinę registracijÄ R. T., mirusio (duomenys neskelbtini), vardu, pripažinti negaliojančiu 2014 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimÄ , iÅ¡duotÄ V. T. dėl Å¡io nekilnojamojo turto paveldėjimo, pripažinti negaliojančia 2015 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartį, kuria V. T. šį turtÄ padovanojo savo dukrai D. A. ir G. A..

17. Atsakovai D. A. ir G. A. prieÅ¡ieÅ¡kinyje teismo prašė pripažinti ieÅ¡kovÄ K. G. neturinčiu teisės naudotis atsakovams asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu ir iÅ¡keldinti ieÅ¡kovÄ su jam priklausančiu turtu, panaikinti jo gyvenamosios vietos deklaravimÄ .

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino visiškai, pripažino K. G. neturinčiu teisės naudotis D. A. ir G. A. asmeninės nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu, visais ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), ir K. G. iškeldino iš minėtų pastatų su jam priklausančia manta, nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos.

19. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bažnytinė I. G. ir R. T. santuoka nesukėlė teisinių pasekmių, kadangi tuo metu buvo pripažįstama tik valstybiniuose registruose įregistruota santuoka, ir nustatęs, kad mirus paskutiniam I. T. ir R. T. kolÅ«kiečių kiemo nariui R. T., atsirado paveldėjimas, sprendė, kad jo turtÄ galėjo paveldėti tik jo vaikai, o ne I. G., kuri nepriskirtina prie R. T. įpėdinių rato. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad Alovės seniÅ«nės iÅ¡duota pažyma „Dėl pastatų priklausomybės“ buvo iÅ¡duota pagrįstai, ir nustatęs, kad ieÅ¡kovas K. G. neturi jokio teisinio pagrindo paveldėti ginčo turtÄ ir gyventi atsakovams asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančiame name bei naudotis Å«kiniais pastatais, jį iÅ¡keldino nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

20. Su teismo sprendimu nesutinka ieÅ¡kovai ir praÅ¡o jį panaikinti bei nurodo, kad mirus R. T. Å«kyje liko ieÅ¡kovų motina I. G., kuri ir tapo kolÅ«kinio kiemo Å¡eimos galva, ir tik remiantis Alovės seniÅ«nės pažyma įregistravus pastatus R. T. vardu nuosavybės teisės į ginčo pastatus paveldėjimo bÅ«du atiteko V. T.. Teismas privalėjo patikrinti Alovės seniÅ«nės pažymos iÅ¡davimo pagrįstumÄ ir teisėtumÄ , o pažyma, ieÅ¡kovų nuomone, iÅ¡duota neteisėtai, kadangi neatitinka įrašų Å«kinėse knygose.

Kadangi atsakovų nuosavybės teisės buvo ir yra Å¡ios bylos nagrinėjimo objektas, todėl atsakovų prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimas, kol nenustatytos nuosavybės teisės, yra pareikÅ¡tas atsakovams neturint reikalavimo teisės, todėl turėjo bÅ«ti atmestas. Dėl nuosavybės teisių į nekilnojamÄ jį turtÄ , kuris buvo kolÅ«kiečiu kiemo turtu, nustatymo 21. IeÅ¡kovai teigia, kad jų motinai I. G. sudarius bažnytinę santuokÄ su R. T. ir persikėlus gyventi pas jį, kuris valdė pastatus kolÅ«kiečių kiemo nario teisėmis, ji tapo kolÅ«kiečių kiemo nare ir mirus R.

T. tapo paskutiniu kolÅ«kiečių kiemo nariu, todėl, panaikinus kolÅ«kiečių kiemo bendrÄ jÄ jungtinę nuosavybę, ji tapo I. G. privatine nuosavybe ir Å¡i nuosavybė negalėjo bÅ«ti įregistruota R. T. vardu ir vėliau paveldėta.

22. Byloje nėra ginčo, kad buvo sudaryta I. G. ir R. T. bažnytinė santuoka ir kad po R. T. sutuoktinės mirties I. G. apsigyveno pas R. T., kuris pastatus valdė kolÅ«kiečių kiemo nario teisėmis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad R. T. buvo paskutinis kolÅ«kiečių kiemo narys, todėl jo turtÄ galėjo paveldėti įstatyminiai įpėdiniai, o I. G. nepriklauso jų ratui, kadangi bažnytinė santuoka pagal tuo metu galiojančius įstatymus negalėjo sukelti teisinių pasekmių. Tuo tarpu ieÅ¡kovai teigia, kad, I. G. apsigyvenus pas R. T., ji tapo kolÅ«kiečių kiemo nariu ir bÅ«tent ji buvo paskutinis kolÅ«kiečių kiemo narys ir įgijo nuosavybės teises į ginčo turtÄ .

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieÅ¡kinys buvo grindžiamas tokiomis faktinėmis aplinkybėmis: kad I. G. ir R. T. sudarė kolÅ«kiečių kiemÄ , abu dirbo kolÅ«kyje ir buvo kolÅ«kio nariais, ieÅ¡kovas K. G. pas motinÄ I. G. atsikėlė gyventi po R. T. mirties ir jis savo darbu ir lėšomis dalyvavo tvarkant kolÅ«kiečių kiemo Å«kį, todėl jis taip pat laikytinas kolÅ«kiečių kiemo nariu. Tokiu bÅ«du ieÅ¡kovai, paraÅ¡ydami pripažinti I. G. nuosavybės teisę į ginčo pastatus, jos nuosavybės teisių atsiradimo faktiniu pagrindu nurodė kolÅ«kiečių kiemo nario teises į kolÅ«kiečių kiemo turtÄ . BÅ«tent Å¡ių aplinkybių aiÅ¡kinimasis ir jų nustatymas yra esminis bylos nagrinėjimo dalykas.

24. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta ieÅ¡kovo pareiga ieÅ¡kinyje teismui, be kita ko, nurodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimÄ (faktinį ieÅ¡kinio pagrindÄ ) ir reikalavimÄ atsakovui (ieÅ¡kinio dalykÄ ) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Å ioje proceso normoje įgyvendinamas CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas, kuris reiÅ¡kia, kad tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismÄ dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos bÅ«dÄ bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalykÄ , t. y. asmuo, nutaręs kreiptis į teismÄ pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieÅ¡kinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistÄ teisę, ir suformuluoti reikalavimÄ , kokias pažeistas teises ir kokiu bÅ«du praÅ¡o apginti.

25. Pirmosios instancijos teismas Å¡iuo atveju nesiaiÅ¡kino ieÅ¡kinio pagrindu nuodytų aplinkybių ir jų skundžiamame sprendime nenustatė, o sprendimÄ grindė padarydamas iÅ¡vadÄ , kad R. T. buvo paskutinis kolÅ«kiečių kiemo narys, kurio turtÄ galėjo paveldėti jo įstatyminiai įpėdiniai, o I. G. nebuvo Å¡eimos nariu, nes jos ir R. T. sudaryta bažnytinė santuoka nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Teismas nenurodė, kokių įrodymų pagrindu sprendė, kad R. T. buvo paskutinis kolÅ«kiečių kiemo narys, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokių galimybių patikrinti tokios iÅ¡vados pagrįstumo.

26. Teismas sprendime visiÅ¡kai nenurodė jokių argumentų dėl ieÅ¡kinio pagrindu nurodytų aplinkybių, kad, I. G. apsigyvenus pas R. T., ji tapo kolÅ«kiečių kiemo nare ir ji, o ne R. T. buvo paskutinis kolÅ«kiečių kiemo narys. Sprendime nenurodyta, ar Å¡ios aplinkybės iÅ¡tyrus įrodymus pasitvirtino, ar jos nebuvo nustatytos dėl įrodymų trÅ«kumo. Teismas taip pat nesiaiÅ¡kino, ar K. G., jam apsigyvenus pas motinÄ , taip pat netapo kolÅ«kiečių kiemo nariu, kÄ jis tvirtina ieÅ¡kinyje, ir kada Å¡ių teisių neteko.

27. I. G. apsigyvenimo pas R. T. metu galiojusio 1964 m. redakcijos CK 132 straipsnyje buvo nustatyta, kad kolūkiečio kiemo turtas priklauso jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Kolūkiečių kiemu buvo laikomas asmenų, kurie kolūkio skirto sodybinio sklypo ribose bendrai tvarkė pagalbinį ūkį, susivienijimas, bent vienas kolūkiečių kiemo narys turėjo būti kolūkio narys. Iš kitų kolūkiečių kiemo narių, nesančių kolūkio nariais, buvo reikalaujama, kad jie darbu ir lėšomis dalyvautų tvarkant kiemo ūkį.

KolÅ«kiečių kiemo nario dalies dydis buvo nustatomas vadovaujantis tuo, kad visų kiemo narių, įskaitant ir nepilnamečius bei nedarbingus, dalys buvo lygios (1964 m. CK 136 straipsnio 2 dalis). Darbingas kolÅ«kiečių kiemo narys netekdavo teisės į dalį kiemo turte, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iÅ¡ eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis tvarkant kiemo Å«kį (1964 m. CK 140 straipsnis), tačiau Å¡i taisyklė netaikytina nepilnamečiams ir nedarbingiems kiemo nariams. Pažymėtina, kad be Å¡eimos narių, sudarančių kolÅ«kiečių kiemÄ ir bendrai tvarkančių Å«kį, į kiemo sudėtį galėjo įeiti ir asmenys, nesusiję giminystės ryÅ¡iais su kitais kiemo nariais, buvo tik bÅ«tina, kad Å¡ie asmenys darbu ir lėšomis dalyvautų tvarkant kiemo Å«kį.

28. Pažymėtina, kad Å«kinėse knygose buvo vedama ne kolÅ«kiečių kiemų, o namų Å«kių apskaita, todėl įraÅ¡ymas į Å¡ias knygas savaime nereiÅ¡kia, kad viename Å«kinės knygos lape (asmeninėje sÄ skaitoje) kaip Å¡eimos nariai įraÅ¡yti asmenys sudarė kolÅ«kiečių kiemÄ . Tačiau Å«kinėse knygose yra grafos apie Å¡eimos narių užsiėmimÄ , darbinę veiklÄ , iÅ¡ jose nurodytų duomenų galima spręsti apie buvimÄ kolÅ«kiečiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2015).

29. Teismas nenustatė, ar po I. G. apsigyvenimo kolūkiečių kieme kaip nors keitėsi kolūkiečių kiemo teisinis režimas, ar jis ir toliau egzistavo ir atitiko kolūkiečių kiemui keliamus reikalavimus, taip pat netyrė ir atsakovų atsikirtimų argumentų, jog I. G. tuo pačiu metu galimai buvo kito kolūkinio kiemo nariu. Pažymėtina, kad ir ginčijamoje Alytaus rajono savivaldybės administracijos Alovės seniūnės 2014 m. gruodžio 1 d. išduotoje pažymoje, kurios pagrindu buvo įregistruotos R. T. nuosavybės teisės į ginčo pastatus, nurodyta, kad pastatai R. T. priklausė kaip kolūkiečių kiemo nariui, kas patvirtina, jog turėjo būti nustatinėjamos ir tiriamos aplinkybės, susijusios būtent su kolūkiečių kiemo narių sudėtimi, jų pasikeitimu iki buvo panaikintas kolūkiečių kiemo teisinis režimas, taip pat aplinkybės, susijusios su kolūkinio kiemo tvarkymu.

30. Priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymÄ Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kolÅ«kiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė buvo panaikinta. Kartu buvo nustatyta, kad, panaikinus nurodytÄ nuosavybės teisės formÄ , nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Tačiau kolÅ«kiečių kiemo nariams, kol nepasibaigęs bendrasis ieÅ¡kinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos (įstatymas įsigaliojo jo priėmimo dienÄ , t. y. 1990 m. lapkričio 27-Ä jÄ ;

įstatymo 6 straipsnis), įtvirtinta teisė reikalauti nustatyti jų dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtÄ remiantis 1964 m. CK 132-141 straipsniais, galiojusiais iki Å¡io įstatymo priėmimo. 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymu Nr. I-806 panaikinus kolÅ«kiečių kiemo turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisę, nuosavybės santykius toliau reglamentavo atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos.

Ä®statyme įtvirtinta, kad galimybė kolÅ«kiečių kiemo nariui nepažeidžiant ieÅ¡kinio senaties termino reikalauti nustatyti jo turto dalį, taip pat padalyti ar atidalyti turtÄ nereiÅ¡kia jo turėtos nuosavybės teisės dalies kolÅ«kiečių kieme panaikinimo, atėmimo ar perėjimo kitiems asmenims nesant tam teisėto įstatyminio pagrindo. Jeigu buvę kolÅ«kiečių kiemo nariai turto dalies nenusistatė, turto nepasidalijo ar neatsidalijo panaikinus kolÅ«kiečių kiemo nuosavybės teisę bei nuosavybės teisės santykius pradėjus reglamentuoti privatinės (asmeninės) nuosavybės teisės normoms, tai jų turėta nuosavybės teisė transformavosi į bendrosios dalinės nuosavybės teisę.

Pagal 1964 m. CK 140 straipsnį ir galiojančio CK 4.73 straipsnio 3 dalį jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje bylos Nr. 3K-3-463/2008, 2010 vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2010) 31. Pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių taip pat nenustatinėjo ir nevertino, kokie teisiniai padariniai atsirado I.

G. (galimai ir K. G.), priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymÄ â€žDėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, nors tuo metu bÅ«tent jie gyveno ginčo name ir naudojosi kitais pastatais (viraline, tvartu, daržine ir pan.).

32. Kadangi ieÅ¡kinio reikalavimų pagrindÄ sudarė aplinkybės, susijusios su kolÅ«kiečių kiemo naryste, kurios pagrindu ir buvo grindžiamos nuosavybės teisės į ginčo pastatus, nuo ko priklausė ir kitų ieÅ¡kinio reikalavimų tenkinimas arba atmetimas, todėl Å¡ios aplinkybės sudarė nagrinėjamo ginčo esmę, tačiau pirmosios instancijos teismas jų faktiÅ¡kai nesiaiÅ¡kino, nenustatinėjo ir visiÅ¡kai nevertino įrodymų Å¡iuo aspektu, t. y faktiÅ¡kai neatskleidė bylos esmės.

33. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sÄ lygos, turi bÅ«ti atsižvelgiama į neiÅ¡tirtų aplinkybių apimtį ir pobÅ«dį, įrodymų gavimo aplinkybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimčių bei pobÅ«džio bÅ«tų pagrindas padaryti iÅ¡vadÄ , kad byla apeliacinės instancijos teisme turi bÅ«ti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikÅ¡tų, jog bÅ«tų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimÄ pirmosios instancijos teisme, kaip pagrindÄ perduoti bylÄ nagrinėti iÅ¡ naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352/2008). Byloje nustatyta procesinė situacija patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje jos esmė nebuvo atskleista.

34. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai bÅ«dinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms iÅ¡vadoms pagrįsti, ar juos tinkamai iÅ¡tyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2016). Kai byloje esminės aplinkybės nėra iÅ¡siaiÅ¡kinamos ir iÅ¡tiriamos, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybių tai įvertinti. Todėl sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iÅ¡ naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

35. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl priimtas sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, n u t a r i a : Alytaus apylinkės teismo Alytaus rÅ«mų 2018 m. balandžio 13 d. sprendimÄ panaikinti ir perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Å i Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjai Nijolia Indreikienė Virginija Lozoraitytė Tomas Romeika