2016-12-21 Nr. AB-24150-3-61-3-05133-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1013-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05133-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.4; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant M. I., R. I., A. R., Sodininkų bendrijai „Žara“ ir A. D., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. K. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. spalio 14 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-5545-331/2015 panaikinimo (II t., b. l. 2-5).

Taip pat pareiškėja prašė atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti (II t., b. l. 1). Paaiškino, kad 2016 m. spalio 4 d. apeliacinės instancijos teismas nutartimi nutraukė apeliacinį procesą, nes 2015 m. birželio 29 d. teisme priimtas apeliacinis skundas yra pasirašytas pareiškėjos atstovo advokato padėjėjo. Nurodė, kad teismas apeliacinio skundo trūkumų dėl to nenustatė, o ji asmeniškai nežinojo apie draudimą advokato padėjėjui teikti apeliacinį skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 19 d. nutartimi (II t., b. l. 6-7) netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5545-331/2015 paskelbė 2015 m. birželio 8 d. Pareiškėja, pateikdama apeliacinį skundą 2016 m. spalio 14 d., praleido įstatymo nustatytą 14 dienų terminą apeliaciniam skundui paduoti. Pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys nėra pateisinamos sprendžiant klausimą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo. Pareiškėjos nežinojimas dėl apeliacinio skundo padavimo tvarkos nelaikytinas objektyvia priežastimi atnaujinti terminą. Nustatytos aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad pareiškėja terminą skundui paduoti praleido dėl subjektyvių priežasčių, todėl nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta apeliacinį skundą priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) (toliau – ir ABTĮ) 134 str. 3 d. 1 p.).

III. Pareiškėja V. K. pateikė atskirąjį skundą (II t., b. l. 9-11), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį ir atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Nurodo, kad pareiškėjos atstovas byloje advokato padėjėjas nustatytais terminais pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-5545-331/2015 panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apeliacinį skundą 2015 m. birželio 23 d. nutartimi nustatė pateikto apeliacinio skundo trūkumus – apeliacinis skundas nebuvo apmokėtas žyminiu mokesčiu. Kitų pateikto apeliacinio skundo trūkumų pirmosios instancijos teismas nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas 2016 m. spalio 4 d. nutartimi apeliacinį procesą nutraukė (ABTĮ 134 str. 7 d.), pažymėdamas, kad pareiškėjos apeliacinis skundas, priimtas teisme 2015 m. birželio 29 d. yra pasirašytas pareiškėjos atstovo advokato padėjėjo, o jam tokia teisė pagal ABTĮ 130 straipsnio 4 dalį bei Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį nėra numatyta. Kadangi pareiškėja asmeniškai nežinojo apie draudimą advokato padėjėjui teikti apeliacinį skundą, bei atsižvelgiant į tai, kad apeliacinio skundo priėmimo klausimą sprendęs pirmosios instancijos teismas kitų trūkumų be nesumokėto žyminio mokesčio nenurodė, manė, jog apeliacinis skundas yra tinkamai parengtas ir pateiktas pagal ABTĮ reikalavimus.

Atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai matė, kad skundą pasirašė advokato padėjėjas ir skundas pateiktas per EPP sistemą per advokato padėjėjo paskyrą. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas (bylos pranešėjas) ruošdamasis nagrinėti bylą, turėjo nustatyti, kad skundą pasirašė advokato padėjėjas. Remiantis ABTĮ 81 straipsnio nuostatomis, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, be to, pagal ABTĮ 10 straipsnį teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Taigi, siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A566-1238/2009).

Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje yra konstatuota, kad dėl procesinės aplinkybės – apeliacinio skundo trūkumo (kai skundą dalyvaujančio byloje asmens (apeliacinio skundo subjekto) vardu pasirašo tinkamai neįgaliotas asmuo), apeliacinio proceso iniciatyvos teisę turinčiam subjektui negali būti varžoma teisė į apeliaciją. Dėl to apeliacinio skundo trūkumų šalinimo procedūros metu gali būti pašalintas apeliacinio skundo trūkumas, susijęs su netinkamu atstovavimu, kartu nesuvaržant apeliacijos subjekto teisės į bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje. Tokią teismų praktiką kasacinis teismas formuoja aiškindamas ir taikydamas proceso teisės normas, reglamentuojančias teisės į apeliaciją įgyvendinimą tokiais atvejais, kada paduodant apeliacinį skundą netinkamai įgyvendinama atstovavimo teisė – tai padaryti siekia tokios teisės neturintis subjektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2010; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2010; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2010; 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2011; 2012 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2012; ir kt.). Tokios praktikos privalu laikytis ir tuo atveju, kai apeliacinį skundą byloje dalyvaujančio asmens vardu pateikia asmuo, neturintis teisės jam atstovauti pagal pavedimą (CPK 56 str. 1 d.).

Teigia, jog, kadangi pareiškėja nėra teisininkė ir tai yra jos pirma byla administraciniame teisme, pirmosios instancijos teismo teisėjas ir apeliacinės instancijos teismo teisėjas buvo nepakankamai aktyvūs ir turėjo nustatyti pateikto apeliacinio skundo trūkumus ir tai yra objektyvi priežastis atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Nurodo, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Kaip yra pažymėjęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, teisminiam procesui taikomi teisingumo, viešumo ir spartumo standartai iš tiesų tampa beverčiai, jeigu teisminis procesas apskritai nėra pradedamas. Vargu, ar galima kalbėti apie teisinės valstybės principą, jeigu apskritai nėra įgyvendinama teisė kreiptis teisminės gynybos (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. sausio 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę, 34-36 p.). Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad smulkūs formalaus pobūdžio trūkumai asmeniui neturėtų trukdyti įgyvendinti teisę į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjos prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą netenkintas ir pareiškėjos apeliacinį skundą atsisakyta priimti (ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 134 str. 3 d. 1 p.).

Pirmiausia pažymėtina, jog nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 1 str.). Kadangi šiuo atveju pareiškėjos V. K. prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą bei apeliacinis skundas paduotas 2016 m. spalio 14 d., todėl šiam ginčui taikytina nauja ABTĮ redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. liepos 1 d.

Administracinės bylos Nr. eI-5545-331/2015 duomenys patvirtina, jog pareiškėja V. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-5), prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 48 SD-(14.48.104) „Dėl išvados pateikimo“; 2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą parengti išvadą, atitinkančią įstatymo reikalavimams; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5545-331/2015 (I t., b. l. 123-128) pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja V. K., atstovaujama advokato padėjėjo Valerijaus Novikovo, 2015 m. birželio 29 d. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 138-142), prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjos skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-999-261/2016 apeliacinį procesą pagal pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo nutraukė, nustatęs, kad pareiškėjos atstovas advokato padėjėjas V. Novikovas pagal ABTĮ 130 straipsnio 4 dalį (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) bei Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį neturi teisės pasirašyti ir paduoti pareiškėjos vardu apeliacinio skundo, t. y. apeliacinis skundas paduotas asmens, neturinčio tokios teisės (ABTĮ 134 str. 3 d. 2 p., 7 d.).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. spalio 4 d. nutartimi nutraukus apeliacinį procesą, byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta ir pirmosios instancijos teismo sprendimas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimas, įsiteisėjo. Tokiu būdu, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių (ABTĮ 98 str. 2, 4 d.). Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV dalies 1 skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 156 str. 1 d.). Tai reiškia, jog (pakartotinai) apeliacinį skundą dėl įsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo proceso šalys neturi teisės teikti, juo labiau prašyti atnaujinti praleistą terminą šiam apeliaciniam skundui paduoti, o pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo jį priimti. Bylų procesas išnagrinėjus jas apeliacine tvarka gali būti tik atnaujintas minėta ABTĮ IV dalies 1 skyriuje nustatyta tvarka ir pagrindais.

Įvertinus šiuos argumentus, spręstina, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė klausimą dėl praleisto termino pareiškėjos 2016 m. spalio 14 d. paduotam apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo, tačiau turėjo atsisakyti priimti pareiškėjos (apeliacinį) skundą ir prašymą, būtent tuo pagrindu, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 33 str. 2 d. 4 p.), tačiau ne todėl, kad yra praleistas apeliacinio skundo padavimo terminas ir teismas atsisakė jį atnaujinti (ABTĮ 134 str. 3 d. 1 p. (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.)).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis keistina iš dalies, pakeičiant nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytą pareiškėjos skundo atsisakymo pagrindą – yra praleistas apeliacinio skundo padavimo terminas ir teismas atsisakė jį atnaujinti (ABTĮ 134 str. 3 d. 1 p. (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.)), į ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. liepos 1 d.) numatytą skundo atsisakymo pagrindą – yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos V. K. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį pakeisti iš dalies.

Atsisakyti priimti pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą, kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas