2017-12-11 Nr. AB-23026-3-61-3-03421-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1269-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03421-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9; 41; 57.1.1; 57.3; 57.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei trečiojo suinteresuoto asmens R. L. skundus pareiškėjai D. L. dėl sprendimų panaikinimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Atsakovas (skundą padavusi institucija) Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo administracija) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 3R-244(AG-169/05-2015) ir palikti galioti Fondo administracijos direktoriaus 2015 m. gegužės 13 d. sprendimus Nr. V2-4969 „Dėl sprendimo pripažinimo netekusiu galios“ (toliau – ir Sprendimas Nr. V2-4969) bei Nr. V2-4970 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. V2-4970) (toliau – abu kartu – Sprendimai).

2. Atsakovas paaiškino, kad D. L. 2008 m. vasario 7 d. kreipėsi į Vaikų išlaikymo fondo administraciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl išmokos vaikui. Ji pateikė 2008 m. vasario 6 d. antstolės pažymą „Apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą“, kurioje nurodyta, kad pagal Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo išduotą vykdomąjį dokumentą, iš R. L. vaikui išlaikyti nustatyta mokėti po 165 Lt. Antstolio pažymoje taip pat nurodyta, kad 2007 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais ir 2008 m. sausio mėnesį minėta suma nebuvo mokama. Fondo administracijos direktorius 2008 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 1.35-6262 nusprendė nuo 2008 m. vasario 7 d. iš Vaikų išlaikymo fondo kiekvieną mėnesį M. S. L. mokėti 165 Lt dydžio išmoką, kol atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą. Fondo administracija D. L. ir R. L. 2008 m. birželio 25 d. išsiuntė informacinius raštus su priimto sprendimo nuorašu. Kadangi R. L. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu siųstas laiškas grįžo neįteiktas, skolininkas apie priimtą sprendimą buvo informuotas apie tai paskelbiant „Valstybės žiniose“.

3. Fondo administracija 2012 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą ir prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl R. L. veikos, vengiant išlaikyti vaiką, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nustačius, kad trečiojo suinteresuoto asmens veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo skyriaus 2012 m. spalio 15 d. rašte Nr. 10-18-S-18475 „Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 18-1-00985-12 nutraukimo“ nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu R. L. dukra paaiškino, jog nuo 2008 m. ji su tėvu bendrauja dažnai, jis jai duoda pinigų, perka įvairius daiktus, atidarė jos vardu sąskaitą banke ir kiekvieną mėnesį perveda po 300 Lt. Apie šias aplinkybes atsakovas sužinojo tik gavęs minėtą raštą. Pareiškėja, neinformavusi apie aplinkybių, turinčių įtakos išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimui, atsiradimą, neteisėtai gavo išmokas. Ji 2012 m. rugsėjo 24 d. pranešime nurodė, kad R. L. savo dukrai atidarė sąskaitą ir į ją pervedė 300 Lt. Atsižvelgęs į tai, Fondo administracijos direktorius 2012 m. spalio 17 d. priėmė sprendimą Nr. V2-13455, kuriuo nusprendė nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. nutraukti išmokų mokėjimą, ir 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. V3-742, kuriuo nusprendė iš R. L. išieškoti susidariusį įsiskolinimą Vaikų išlaikymo fondui, t. y. 9 040,86 Lt, bei 5 procentus metinių palūkanų. Minėtas sprendimas buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2014 m. birželio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-51-764/2014 Fondo administracijos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. V3-742 panaikino, motyvuodamas tuo, kad R. L. nepažeidė teismo sprendimu nustatytos pareigos mokėti išlaikymą vaikui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-430-602/2015 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

4. Atsakovo direktorius 2015 m. gegužės 13 d. priėmė sprendimą Nr. V2-4969, kuriuo pripažino negaliojančiu 2012 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. V2-13455. Tą pačią dieną taip pat buvo priimtas Sprendimas Nr. V2-4970, kuriame nuspręsta nuo 2008 m. vasario 7 d. nutraukti M. S. L. išmokų mokėjimą. Fondo administracija D. L. informavo apie susidariusią 2 618,56 Eur dydžio permoką ir nurodė ją grąžinti iki 2015 m. lapkričio 30 d.

5. Atsakovas pažymėjo, kad remiantis teisės aktų nuostatomis, pareiškėjas Fondo administraciją turi informuoti apie aplinkybes, turinčias įtakos Fondo išmokos mokėjimui, o neteisėtai gautą Vaikų išlaikymo fondo išmoką privalo grąžinti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad asmuo, be teisinio pagrindo įgijęs tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta.

6. Fondo administracija nesutiko su Komisijos išvada, kad ji turėjo aiškintis, ar pareiškėja negavo dvigubų išlaikymo lėšų už tą patį laikotarpį ir ar nėra pagrindo išieškoti išmokėtų išmokų iš jos pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 12 straipsnį. Nors nepilnamečio vaiko interesai yra prioritetiniai, tačiau negalima situacija, kai mokamos Fondo išmokos nepilnamečiams vaikams, nors šie vaikai gauna iš skolininko išieškomas lėšas bei geruoju mokamas lėšas, skirtas vaikams išlaikyti. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo skyriaus 2012 m. spalio 15 d. raštas Nr. 10-18-S-18475 bei teismų procesiniai sprendimai patvirtina, kad pareiškėja gavo išmokas ir iš skolininko, ir iš Vaikų išlaikymo fondo, tačiau Fondo administracijos apie gautus mokėjimus neinformavo, nors apie tokią pareigą jai buvo tinkamai pranešta.

7. Atsakovas taip pat nesutiko su Komisijos išvada, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartyje nebuvo pateikta motyvų dėl laikotarpio, kuriuo skolininkas mokėjo teismo priteistą išlaikymą, ir, kad nėra duomenų, jog po minėto teismo sprendimo Fondo administracija būtų atlikusi papildomus veiksmus, siekdama išsiaiškinti, ar iš tiesų pareiškėja (jos dukra) gavo teismo priteistą išlaikymą kiekvieną mėnesį nuo 2008 m. vasario mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio. Komisija visiškai neįsigilino nei į Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2012 m. spalio 8 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nei į minėtus teismų sprendimus. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendime buvo konstatuotas faktas, kad pareiškėja apklausos metu nurodė, jog jai buvo žinoma, kad R. L. duoda pinigų dukrai, perka daiktus, tačiau, jos nuomone, tai laikytina ne dukros išlaikymu, o dovanomis. Vilniaus apygardos administracinis teismas paneigė šiuos argumentus ir padarė išvadą, kad R. L. tinkamai vykdė pareigą išlaikyti vaiką. Tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismai priėmė sprendimus, objektyviai ir visapusiškai įvertinę aplinkybes, ir konstatavo faktą, kad skolininkas visu minėtu laikotarpiu teikė išlaikymą dukrai, todėl Fondo administracijai nėra tikslinga dar kartą aiškintis tas pačias aplinkybes. Pabrėžė, kad D. L. sąmoningai nepateikė informacijos apie gautus mokėjimus iš skolininko, todėl kyla prielaida dėl pareiškėjos piktnaudžiavimo.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. L. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašė panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 3R-244(AG-169/05-2015), o Fondo administracijos direktoriaus 2015 m. gegužės 13 d. sprendimus Nr. V2-4969 ir Nr. V2-4970 palikti nepakeistus.

9. R. L. paaiškino, kad Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2004 m. gegužės 24 d. sprendime, kuriame buvo nuspręsta, kad po santuokos nutraukimo jis privalo teikti dukrai išlaikymą, nebuvo nurodytas konkretus tokio išlaikymo teikimo būdas. Minėtu sprendimu išlaikymas buvo priteistas ne D. L., o jos ir R. L. dukrai. Teigė, kad išlaikymas buvo teikiamas tiesiogiai dukrai, duodant grynaisiais pinigais ar pinigines lėšas pervedant į jos vardu atidarytą sąskaitą. Pažymėjo, kad teismo sprendime nesant imperatyvios nuorodos apie prievolės įvykdymo būdą, nėra pagrindo konstatuoti, kad asmuo netinkamai vykdė teismo sprendimą vien dėl to, kad vaikui išlaikyti skirtos lėšos nebuvo pervedamos suinteresuotam asmeniui, o dukrai buvo mokamos tiesiogiai grynaisiais pinigais ar perkant jai reikalingus daiktus. Vadovaujantis Civilinio kodekso 3.186 straipsnio 1 dalimi, išlaikymas priteisiamas vaikui ir yra jo nuosavybė. Tai patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-208-258/2014, pripažinęs, jog R. L. teiktas išlaikymas tiesiogiai dukrai, duodant grynųjų pinigų ar perkant daiktus, yra tinkamas teismo sprendimo dėl priteisto išlaikymo vykdymas.

10. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos teisme M. S. L. parodė, jog nuo 2007 metų ji su tėvu bendrauja 1–2 kartus per savaitę, kaskart susitikdamas jis duoda jai 50 Lt, 100 Lt ar 200 Lt, o iš viso per mėnesį duoda apie 300 Lt. Tai patvirtina, kad R. L. savo dukrai išlaikymą teikė nuo pat 2007 m., kai išėjo iš namų. Pažymėjo, kad išlaikymą, teikiamą grynaisiais pinigais ar perkant vaikui reikalingus daiktus, galima pagrįsti tik asmens, kuris grynuosius pinigus gaudavo, parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta pareiškėja patvirtino, kad jai yra žinoma, jog R. L. dukrai duodavo pinigų, nupirko kompiuterį, pirkdavo drabužius, mobiliuosius telefonus, taip pat kitus reikalingus daiktus, tačiau manė, jog toks išlaikymo teikimo būdas nėra tinkamas.

11. Trečiais suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2010 yra išaiškinęs, kad kišenpinigiai (nedidelės vertės nuolat teikiamos lėšos, kurios skirtos vaiko būtiniems poreikiams užtikrinti ir kuriomis savarankiškai disponuoja pats vaikas) yra laisvalaikio reikmėms skiriamos lėšos, kurios sudaro išlaidų, skirtų vaiko išlaikymui, dalį ir gali būti pagrindas sumažinti dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui įsiskolintą sumą.

12. R. L. nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 17 d. panaikino antstolės 2013 m. balandžio 4 d. patvarkymą dėl išlaikymo įsiskolinimo 3 238,14 Lt sumai ir 727,09 Lt vykdymo išlaidų sumai. Teismas pripažino, jog R. L. išlaikymą dukrai teikė ir išlaikymo įsiskolinimo nėra.

13. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, įvertinus ikiteisminio tyrimo, vykdomosios bylos ir civilinės bylos dėl antstolės patvarkymo nuginčijimo medžiagas, yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog didesnį, nei teismo sprendimu buvo priteista, išlaikymą jis teikė visą laikotarpį bei jį teikė teismo tinkamu pripažintu būdu. Jeigu Komisija būtų tinkamai vertinusi visą ginčo sprendimui būtiną medžiagą, būtų priėmusi teisingą sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

14. Teismo posėdyje atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė palaikė atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens skunduose išdėstytus argumentus ir prašė skundus tenkinti.

15. Trečiojo suinteresuoto asmens R. L. atstovė teismo posėdyje palaikė trečiojo suinteresuoto asmens bei atsakovo skunduose išdėstytus argumentus ir prašė skundus tenkinti.

16. Pareiškėja D. L. atsiliepime į atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. D. L. paaiškino, kad atsakovas savo poziciją, jog ginčijamu laikotarpiu buvo mokamas išlaikymas, grindė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo skyriaus 2012 m. spalio 15 d. raštu Nr. 10-18-S-18475 ir nurodė, kad Komisija visiškai neįsigilino į Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2012 m. spalio 8 d. nutarime konstatuotas aplinkybes, tačiau šios aplinkybės neturi prejudicinės galios, nes yra konstatuotos ne įsiteisėjusiu teismo sprendimu, bet prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą. M. S. L. ikiteisminiame tyrime vykdytos apklausos metu buvo nepilnametė ir jautė baimę dėl savo parodymų įtakos tolesniems santykiams su tėvu. Be to, ji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta vieną kartą, o vėliau jos parodymai nebuvo tikrinami. Pareiškėjos nuomone, Fondo administracijos žmogiškųjų išteklių trūkumas nepateisina jos veiksmų priimant nemotyvuotus ir skubotus sprendimus. Pažymėjo, kad Fondo administracija atsiliepime į apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių dokumentų, įrodančių, jog R. L. teikė išlaikymą dukrai. Byloje yra pateikti tik keturi pavieniai lėšų pervedimo atvejai. Taigi, Fondo administracija, aplinkybes, kurios ankstesnėje teisenoje neleido spręsti, ar R. L. teikė išlaikymą savo nepilnametei dukrai, šiuo metu traktuoja kaip faktus, patvirtinančius teiktą išlaikymą.

18. Pareiškėja pažymi, kad Komisija tinkamai aiškino įsiteisėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartį, kurioje nedviprasmiškai konstatuota, jog Fondo administracija turėjo aiškintis, ar D. L. negavo dvigubų išlaikymo lėšų už tą patį laikotarpį. Tik išsiaiškinęs, ar nėra pagrindo išieškoti išmokėtų išmokų iš pareiškėjos pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 12 straipsnį, atsakovas galėjo priimti ginčijamą sprendimą, tačiau jis neatliko jokių veiksmų šioms aplinkybėms nustatyti. Teigė, kad sprendimas išmokėtą išmokų sumą, kaip gautą nepagrįstai, ir susigrąžinti iš pareiškėjos lėšas, buvo priimtas ne nustačius naujas aplinkybes, o kitaip interpretuojant tas pačias faktines aplinkybes. Fondo administracija nepaaiškino, kodėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo buvo paskirtos nepagrįstai, nenurodė, kokiu laikotarpiu ir periodiškumu išlaikymas buvo teikiamas. Panaikinti Fondo administracijos sprendimai buvo priimti tinkamai nemotyvuojant ir nenustačius esminę reikšmę turinčių aplinkybių. Byloje taip pat nėra duomenų, pagrindžiančių šiuos argumentus, o remiamasi tik prielaidomis.

19. D. L. nurodė, kad su 2012 m. rugsėjo 26 d. pranešimu kreipėsi į Fondo administraciją ir informavo, jog R. L. 2012 m. rugsėjo mėnesį M. S. L. vardu atidarė banko sąskaitą ir pervedė į ją 300 Lt. Tai rodo, kad pareiškėja suprato savo pareigą informuoti atsakovą ir elgėsi sąžiningai.

20. Atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens R. L. skundą pareiškėja D. L. prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Pareiškėja papildomai paaiškino, kad R. L. nepateikė argumentų dėl ginčijamo sprendimo nepagrįstumo, o tik stengėsi pagrįsti teiktą išlaikymą. Jis taip pat rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartimi, kuria buvo panaikintas antstolės 2013 m. balandžio 4 d. patvarkymas, tačiau šiam ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2008 m. vasario 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 26 d. Be to, R. L. ne visiškai teisingai interpretuoja minėtos Vilniaus apygardos teismo nutarties motyvus, kadangi šiame civiliniame procese buvo sprendžiamas ne teikto išlaikymo klausimas, bet antstolės patvarkymų, kuriais nustatyta įsiskolinimo suma bei areštuotas skolininko turtas, pagrįstumas. Minėta teismo nutartimi nustatytas suteikto išlaikymo dydis jau po pareiškėjos kreipimosi į Fondo administraciją.

22. D. L. atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartyje buvo konstatuota, kad Fondo administracija turėjo aiškintis, ar pareiškėja negavo dvigubų išlaikymo lėšų už tą patį laikotarpį, nes tada Fondo administracija turėtų nepagrįstai išmokėtas išmokas išieškoti iš D. L., o ne iš R. L., todėl Komisija pagrįstai įpareigojo atsakovą objektyviai ir išsamiai nustatyti sprendimų priėmimui reikšmingas aplinkybes.

23. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2010, akcentavo, kad vaikams teikto išlaikymo sudedamąja dalimi nelaikytinos proginės ar papildomos išlaidos, taip pat neproginės išlaidos, viršijančios būtinumo ribas. Pažymėjo, kad R. L. nei ankstesniuose teisminiuose ginčuose, nei kartu su skundu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiktą išlaikymą.

24. Teismo posėdyje pareiškėja D. L. ir jos atstovė palaikė pareiškėjos atsiliepimuose išdėstytą poziciją ir prašė atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens skundus atmesti.

25. Atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens R. L. skundą prašė šį skundą tenkinti. Atsakovas pažymėjo, kad visi jo teisiniai argumentai yra nurodyti teismui pateiktame skunde bei prašė jį laikyti kartu ir atsiliepimu į R. L. skundą.

II. 26. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu atsakovo Fondo administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens R. L. skundus atmetė.

27. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išdėstęs faktines bylos aplinkybes, aptaręs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatas ir atsižvelgęs į teismų praktiką, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar Sprendimai gali būti laikomi pakankamai motyvuotais ir pagrįstais, ar juos priimant, nebuvo pažeista pareiga objektyviomis aplinkybėmis pagrįsti individualų administracinį aktą, ar iš jų turinio pareiškėja turėjo suprasti, kokiomis aplinkybėmis buvo vadovautasi, juos priimant.

28. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendime Nr. V2-4969 ir Sprendime Nr. V2-4970 nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo buvo vadovautasi, buvo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje pagal R. L. skundą dėl Fondo administracijos sprendimo išieškoti iš jo, kaip skolininko, sumokėtas fondo išmokas. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analizavo aplinkybes, ar R. L. tinkamai vykdė savo pareigą teikti dukrai išlaikymą.

Atsižvelgęs į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo skyriaus 2012 m. spalio 15 d. rašte Nr. 10-18-S-18475 bei Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2012 m. spalio 8 d. nutarime konstatuotas aplinkybes, D. L. parodymus ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartyje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Fondo administracija neturėjo teisinio pagrindo priimti nagrinėjamoje byloje ginčijamą sprendimą, nes R.

L. vykdė teismo nustatytą pareigą ir todėl nebuvo pagrindo teikti išlaikymą iš Vaikų išlaikymo fondo lėšų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tikrindamas minėto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, laikėsi pozicijos, kad Fondo administracijos 2008 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. 1.35-6262, kuriuo nuspręsta M. S. L. nuo 2008 m. vasario 7 d. kiekvieną mėnesį mokėti 165 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, bei 2012 m. spalio 17 d. sprendimas Nr. V2-13455, kuriuo nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo nutrauktas išmokų mokėjimas, kadangi skolininkas pradėjo teikti išlaikymą, nebuvo apskųsti ir jų teisėtumas nebuvo minėtos administracinės bylos dalykas, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo, ar buvo pagrindas M.

S. L. skirti išlaikymą iš Vaikų išlaikymo fondo, o administracinėje byloje turėjo būti sprendžiama tik dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš R. L. teisėtumo. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartyje skundžiamas individualus aktas buvo panaikintas pripažinus, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui, o ne konstatavus tinkamą pareigos mokėti išlaikymą vykdymą.

Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi neteisingais motyvais, tačiau priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria R. L. buvo išbrauktas iš skolininkų sąrašo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis motyvu dėl R. L. pripažinimo skolininku, nes Fondo administracijos direktoriaus 2008 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 1.35-6262, kuriuo nuspręsta M.

S. L. nuo 2008 m. vasario 7 d. kiekvieną mėnesį mokėti 165 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, teisėtumas nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas, o R. L. į skolininkų sąrašą buvo įtrauktas remiantis Fondo administracijos direktoriaus 2008 m. birželio 4 d. sprendimu. Įvertinęs tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad negalima sutikti, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartyje buvo konstatuota, kad R. L. tinkamai vykdė savo pareigą mokėti išlaikymą dukrai, o vien minėtuose sprendime ir nutartyje padarytos išvados negalėjo būti pakankamu faktiniu pagrindu Fondo administracijai priimti Sprendimus.

29. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartyje buvo išsakyta pozicija, jog Fondo administracija, gavusi informaciją, jog galbūt išlaikymas nepilnamečiam asmeniui buvo teikiamas, prieš taikydama Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 11 straipsnį ir išieškodama sumokėtas lėšas iš skolininko, turėtų pirmiausia patikrinti, ar nėra aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti šio įstatymo 12 straipsnį ir išieškoti sumokėtų lėšų iš nepagrįstai jas gavusio asmens. Tik nesant minėtų aplinkybių, Fondo administracija gali taikyti bendrąją normą, nustatytą Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad nors 2012 m. rugsėjo 26 d. buvo gautas D. L. pranešimas, jog skolininkas pradėjo teikti išlaikymą, priimant ginčijamą sprendimą, buvo vadovautasi tik Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, tačiau neįvertinta, ar nebuvo pagrindo taikyti to paties įstatymo 12 straipsnį. Fondo administracija turėjo aiškintis, ar D. L. negavo dvigubų išlaikymo lėšų už tą patį laikotarpį, nes tada būtų pagrindas nepagrįstai išmokėtas išmokas išieškoti iš jos. Taigi, Fondo administracija turėjo patikrinti, ar R. L. tinkamai vykdė savo pareigą mokėti išlaikymą, ir įvertinusi šias aplinkybes, spręsti, kuria teisės norma vadovaujantis galima išieškoti sumokėtas lėšas. Teismo nuomone, bet kuriuo atveju turėjo būti vertinama, ar nėra pagrindų taikyti Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 12 straipsnį.

30. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro 2012 m. spalio 8 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo apibendrintai pateikti D. L., R. L. bei M. S. L. parodymai bei konstatuota, kad R. L. nevengė mokėti teismo priteistų lėšų dukrai išlaikyti ir todėl nėra pagrindo pripažinti esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl prokuroro nutarimo, kaip įrodymo vertinimo, svarbus yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnis, įtvirtinantis aplinkybes ir faktus, kurių įrodinėti nereikia administraciniame procese, ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad prokuroro nutarimas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio nuostatas, nėra priskiriamas prie dokumentų, kuriais nustatomos neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro 2012 m. spalio 8 d. nutarime bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo skyriaus 2012 m. spalio 15 d. rašte Nr. 10-18-S-18475 nustatytos aplinkybės privalėjo saistyti Komisiją ir įpareigoti ją besąlygiškai pripažinti, kad R. L. tinkamai vykdė savo pareigą teikti išlaikymą dukrai, o D. L., nesant tam pagrindo, gavo lėšas iš Fondo administracijos.

31. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl antstolės 2013 m. balandžio 4 d. patvarkymo Nr. S-139-7856 teisėtumo. Minėtu patvarkymu antstolė nustatė, kad išlaikymo įsiskolinimas 2013 m. balandžio 1 d. buvo 3 238,14 Lt. Ši suma buvo gauta antstolei panaikinus 2013 m. vasario 21 d. patvarkymą, kuriuo buvo priskaičiuota 12 279 Lt išlaikymo įsiskolinimo suma nuo 2008 sausio mėnesio iki 2013 kovo mėnesio, ir atsižvelgusi į tai, Fondo administracija D. L. išmokėjo 9 040,86 Lt. Taigi, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 17 d. nutartyje sprendė klausimą dėl antstolės patvarkymo, kuriuo buvo nurodyta išmokėti išlaikymo įsiskolinimo sumą, susidariusią laikotarpiu, kuriuo nebuvo mokamos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo. Nustačius, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo konstatuotas tinkamas R. L. išlaikymo mokėjimo nuo 2012 rugsėjo mėnesio faktas, buvo padaryta išvada, kad minėta nutartimi nėra patvirtinta, jog trečiasis suinteresuotas asmuo tinkamai vykdė prievolę ir laikotarpiu, kuriuo D. L. gaudavo išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, todėl minėtoje nutartyje nustatyti faktai nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra aktualūs.

32. Apibendrinęs tai, ką išdėstė, teismas sprendė, kad Fondo administracija, priimdama Sprendimus ir kaip faktinį jų pagrindą nurodžiusi tik Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartį, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos pareigos objektyviais duomenimis pagrįsti savo sprendimą, todėl Komisija priėmė teisėtą sprendimą, kuriuo Sprendimus panaikino.

III. 33. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti visiškai.

34. Apeliantas paaiškina, kad Vilniaus apygardos teismas nustatė teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog teismo nagrinėtu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. R. L. pareigą išlaikyti dukrą vykdė. Vilniaus apygardos teismas nesprendė, ar Vaikų išlaikymo fondui mokant išlaikymą nepilnametei dukrai, laikytina, jog išlaikymas R. L. yra sumokėtas tinkamai. Minėtas teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, vertino ne tik pervedimus į 2012 m. rugsėjo mėnesį atidarytą sąskaitą dukros vardu, tačiau ir per visą laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. teiktą išlaikymą, duodant grynųjų bei perkant reikalingus daiktus dukrai.

35. R. L. pažymi, kad teismui nustačius, jog nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. jis išlaikymą nepilnametei dukrai teikė, akivaizdu, jog D. L. išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo gavo nepagrįstai. Trečiasis suinteresuotas asmuo, nagrinėjant bylą, įrodinėjo, jog išlaikymą dukrai teikė. Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje byloje M. S. L., nors tuo metu dar būdama nepilnametė, teismui raštu patvirtino, jog iš tėvo išlaikymą gavo. Nagrinėjant šią administracinę bylą, M. S. L. jau buvo sulaukusi pilnametystės ir galėjo teikti paaiškinimus, tačiau pareiškėja jos apklausti teismo posėdyje neprašė.

36. Apeliantas teigia, kad jeigu jis neteisingai vertina Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartyje nustatytas aplinkybes, išlaikymo teikimas grynaisiais pinigais, tiesiogiai juos duodant nepilnametei dukrai ar perkant jai reikalingus daiktus, gali būti patvirtinti tik pačios M. S. L.. R. L. negali pateikti daiktų, pirktų nuo 2008 m. sausio 1 d., kvitų ir susitikimų su dukra metu perduotų grynųjų pinigų patvirtinimo raštu. Akcentuoja, kad M. S. L. Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje patvirtino, jog iš tėvo R. L. išlaikymą gavo, o tuo metu, kai tėvas nepervedinėjo pinigų į dukros vardu atidarytą sąskaitą, ji gavo maždaug po 300 Lt grynaisiais pinigais per mėnesį. Jeigu Vilniaus apygardos teismui M. S. L. pateiktų paaiškinimų nepakanka, ji turėjo būti apklausta Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir taip būtų buvę išsiaiškinta, ar D. L. gavo dvigubas nepilnametei dukrai išlaikyti skirtas lėšas.

37. D. K. (buvusi L.) prašo trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmesti ir jai priteisti teismo išlaidų atlyginimą.

38. Pareiškėja savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad jos atstovė 2016 m. gegužės 14 d. iš atsakovo gavo raštą, kuriame buvo prašoma suteikti informaciją, ar nuo 2008 m. vasario mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio R. L. teikė išlaikymą vaikui, bei pateikti informaciją, kuo remiantis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartimi buvo panaikintas antstolės 2013 m. balandžio 4 d. patvarkymas, už kurį laikotarpį buvo susidaręs įsiskolinimas. Pareiškėjos nuomone, tokie Fondo administracijos veiksmai bei apeliacinio skundo nepateikimas rodo, kad ji iš esmės pripažįsta šioje administracinėje byloje ginčijamo Komisijos sprendimo, kuriuo ši institucija buvo įpareigota objektyviai ir visapusiškai įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir priimti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkančius sprendimus, pagrįstumą. Kadangi atsakovas Komisijos sprendimą vykdo, ginčo dalykas iš esmės yra nebeaktualus.

39. D. K. atkreipia dėmesį, kad R. L. vertina ne skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą bei Komisijos sprendimą, kurio pagrįstumas buvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, o remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-208-258/2014, kuria buvo panaikintas antstolės 2013 m. balandžio 4 d. patvarkymas dėl išlaikymo išieškojimo, dėsto aplinkybes, tariamai patvirtinančias jo teiktą išlaikymą M. S. L., nors tai nėra administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi, M. S. parodymai apskritai nėra aktualūs. Be to, pats R. L. jos apklausti teismo posėdyje taip pat neprašė.

40. Pareiškėja teigia, kad kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartyje nebuvo patvirtinta, kad R. L. tinkamai vykdė prievolę ir laikotarpiu, kuriuo gautos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo, t. y. nuo 2008 m. iki 2012 m. rugsėjo mėnesio.

41. D. K. atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2004 m. birželio 29 d. išduotame vykdomajame rašte vienareikšmiškai buvo nustatyta, kad D. L. naudai vaikų išlaikymas turi būti teikiamas kiekvieną mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 165 Lt kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės. Pažymi, kad R. L. nei ankstesniuose teisminiuose ginčuose, nei kartu su skundu šioje byloje nepateikė jokių konkrečių ir akivaizdžių įrodymų bei duomenų, kurie patvirtintų teismo nustatytu būdu jo teiktą išlaikymą nepilnametei dukrai ginčui aktualiu laikotarpiu bei šio išlaikymo dydį. Nenustatęs šių aplinkybių, atsakovas nepagrįstai priėmė Sprendimus ir visos iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtos sumos, skirtos vaikui išlaikyti, išieškojimą į ją.

42. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs trečiojo suinteresuoto asmens ir atsakovo skundus, pagrįstai juos atmetė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

43. Atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo apeliaciniame skunde išdėstytus klausimus spręsti teismo nuožiūra.

44. Atsakovas savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu, Fondo administracija, siekdama užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, o taip pat siekdama išsiaiškinti, kuria teisės norma ji turėtų vadovautis, išieškant sumokėtas lėšas (iš pareiškėjos pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 12 straipsnį ar iš skolininko pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 11 straipsnį) 2016 m. gegužės 9 d. išsiuntė antstolei I. K. ir advokatei E. M. raštus Nr. (4.3)D2-10029 bei Nr. (7.5)D2-10030 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuose prašė pateikti informaciją, reikalingą siekiant priimti pagrįstus sprendimus. Gavęs visą reikiamą informaciją, atsakovo direktorius spręs, kuria teisės norma vadovaujantis galima išieškoti sumokėtas lėšas. Atkreipia dėmesį, kad Fondo administracijos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo nėra pašalpa ar socialinė išmoka, todėl bet kokiu atveju turės būti grąžintos atgal į Vaikų išlaikymo fondą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 45. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

46. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. 3R-244(AG-169/05-2015), kuriuo buvo panaikintas Vaikų išlaikymo fondo administracijos direktoriaus 2015 m gegužės 13 d. sprendimas Nr. V2-4969 „Dėl sprendimo pripažinimo netekusiu galios“ bei 2015 m gegužės 13 d. sprendimas Nr. V2-4970 „Dėl išmokų iš vaikių išlaikymo fondo nutraukimo“, teisėtumo ir pagrįstumo. Vyriausiojo administracinių ginčų komisija, panaikindama minėtus sprendimus, kartu įpareigojo Vaikų išlaikymo fondo administraciją visapusiškai, objektyviai nustatyti ir įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, siekiant išsiaiškinti, ar už laikotarpį nuo 2008 m. vasario iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio įskaitytinai D. L. gavo dvigubas išlaikymo lėšas už dukrą ne tik iš Vaikų išlaikymo fonfo, bet ir iš R. L., t. y., ar skolininkas R. L. mokėjo išlaikymą jo dukrai (Vyriausiosios administracinės ginčų komisijos byla, b. l. 91–97). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu atsakovo Fondo administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens R. L. skundus atmetė. 2015 m gegužės 13 d. sprendimu Nr. V2-4970 Fondo administracijos direktoriaus pavaduotoja nutraukė nuo 2008 m. vasario 7 d. išmokų iš Fondo mokėjimą M. S. L. Minėtas Sprendimas Nr. V2-4969 yra susijęs su išlaikymu dukrai teikimu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. ir savarankiškų pasekmių nesukelia.

47. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį (bylai aktuali redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas yra įtvirtintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnyje: įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės:

1) teismo sprendimo privalomumas;

2) res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia;

3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių.

Tačiau tai netrukdo šiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-696-415/2017).

49. Panašiai šie santykiai yra reguliuojami ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodese. Šio kodekso 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti, nurodytos to paties kodekso 182 straipsnio 2 punkte: nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

50. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (Civilinio proceso kodekso 279 straipsnio 4 dalis). Aiškindamas nurodytas proceso teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeUAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fabrikant corporation“ v. UAB „Vilniaus ūkas“, bylos Nr. 3K-3-13/2009; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno žydų religinė bendruomenė v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-554/2009; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas Hansabankas v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; kt.).

51. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta teismo sprendimu nustatytų faktų prejudicinės galios tik byloje dalyvavusiems asmenims taisyklės išimtis „išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims“ taikoma teismo sprendimams (pvz., dėl teisės pripažinimo, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, asmens paskelbimo mirusiu ir pan.) visuotinio privalomumo prasme: teisės subjektai savo veikloje negali nepaisyti teismo sprendimu nustatytų teisinių faktų. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010)178; 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2012).

52. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 34 straipsnio 7 dalį, faktai, Konstitucinio Teismo nutarimu nustatyti vienoje byloje, nagrinėjant kitas bylas iš naujo neįrodinėjami. Konstitucinis Teismas ne kartą yra taip pat konstatavęs, kad ankstesnėse Konstitucinio Teismo bylose nustatytos faktinės aplinkybės yra res iudicata; jos turi prejudicinę galią ir kitose bylose nebenustatinėjamos ir nebeįrodinėjamos (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2010 m. vasario 9 d. nutarimas).

53. Apibendrinant konstatuotina, kad teisės subjektai, viešojo administravimo subjektai ir teismai, nagrinėjantys ginčus savo veikloje, negali nepaisyti teismo sprendimu nustatytų teisinių faktų. Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-696-415/2017).

54. Sprendžiamo ginčo nagrinėjamoje byloje esmė – R. L. išlaikymo dukrai teikimas 2008 m. vasario–2012 m. rugpjūčio mėnesiais. Šis ginčas buvo anksčiau nagrinėtas ir bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose (administracinė byla A-430-602/2015, II t.; b. l. 23–27;74–82), taip pat 2012 m. gegužės 18 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 18-1-00985-12, kuris 2012 m. spalio 8 d. nutrauktas (A-430-2015; I t.; b. l. 164–165), nes nustatyta, kad R. L. nevengė mokėti lėšas dukros išlaikymui.

55. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. (byloje pareiškėju buvo R. L., atsakovė vaikų išlaikymo fondo administracija, trečiasis suinteresuotas asmuo – D. L.), priimdamas sprendimą konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi faktinė situacija lemia, jog nebuvo pagrindo M. S. L. skirti išlaikymą iš Vaikų išlaikymo fondo, nes pareiškėjas R. L. ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2008 m. vasario 1 dienos iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., teikė dukrai išlaikymą ir tinkamai vykdė Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2004 m. gegužės 24 d. sprendimą. Teismas taip pat konstatavo, kad Fondo administracija neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nagrinėjamoje byloje ginčijamą sprendimą, nes pareiškėjas negali būti pripažįstamas skolininku Fondui, kadangi jis vykdė teismo nustatytą pareigą ir nagrinėjamu atveju neegzistavo Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnyje nustatytos sąlygos, kurioms esant išlaikymas vaikui gali būti skiriamas iš Fondo lėšų. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas R. L. nepagrįstai buvo pripažintas skolininku Fondui, Fondo administracijos direktorius 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. V3-742 „Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išeškojimo iš skolininko“ panaikino ir įpareigojo Fondo administraciją išbraukti R. L. iš asmenų, kurie nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir kurių gyvenamoji vieta yra nežinoma, sąrašo (minėtu Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. V3-742 „Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išeškojimo iš skolininko“ buvo nuspręsta iš R. L. išieškoti skolą Vaikų išlaikymo fondui už laikotarpį nuo 2008 m. vasario mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio).

56. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo, bylos dalį dėl prašymo įpareigoti Fondo administraciją išbraukti R. L. iš asmenų, kurie nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir kurių gyvenamoji vieta yra nežinoma, sąrašo nutraukė (dėl tos aplinkybės, kad R. L. nebuvo kreipęsis į Fondo administraciją dėl jo išbraukimo iš minėto sąrašo ir nebuvo dėl to priimta administracinio akto, kurį turėtų teismas vertinti), o kita Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalis nebuvo pakeista, liko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo dalis, kuria buvo panaikintas Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. V3-742 „Dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo iš skolininko“, t. y. Fondo administracijos direktoriaus sprendimas dėl lėšų išieškojimo iš R. L. (I t., b. l. 41–45).

57. Vadinasi, Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi nepaneigė nustatytų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. byloje faktų, kad R. L. nuo 2008 m. vasario mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio išlaikymą dukrai teikė. Šie nustatyti faktai, kurie buvo įrodinėjimo dalykas minėtoje byloje, yra reikšmingi šioje nagrinėjamoje byloje, kurioje Fondo administracija yra atsakovas, tretieji suinteresuoti asmenys: D. L. ir R. L.

Todėl nėra teisinio pagrindo reikalauti, kad atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iš naujo nustatytų faktus, ar R. L. teikė išlaikymą dukrai nuo 2008 m. vasario mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio. Esant šiems faktams jau nustatytiems, Vaikų išlaikymo fondo administracija turi imtis veiksmų susigrąžinti lėšas, jeigu išlaikymas vaikui buvo teikiamas dvigubai.

58. Šios bylos kontekste konstatuotina, kad spręsdami pareiškėjo skundus, dėl kurių yra kilęs ginčas šioje byloje, viešojo administravimo subjektai yra saistomi teismo sprendimų privalomumo ir jų prejudicinės galios. Tai suponuoja ir viešojo administravimo subjektų sprendimų turinio ypatumus. Remdamiesi nurodytu teismo sprendimų privalomumo principu viešojo administravimo subjektai turi teisinį pagrindą skundų nagrinėjimo ribas vertinti „siaurai“ ir, jeigu taikant teismo sprendimų privalomumo principą konstatuojama, kad teisinių santykių, įvykių ar veiksmų teisinio vertinimo privalomumas lemia viso skundo nagrinėjimo baigtį, viešojo administravimo subjektas, tai pažymėdamas, neturi pareigos pasisakyti dėl visų pareiškėjo keliamų argumentų, kaip nereikšmingų skundo nagrinėjimo baigčiai (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 6 punktai, 8 straipsnio 1 ir 2 dalys).

59. Remiantis teismo sprendimo prejudicinės galios principu, atsakovas (viešojo administravimo subjektas) turi teisinį pagrindą kilus ginčui teisme dėl skundo nagrinėjimo remtis tik prejudiciniais faktais ir tik tuo pagrįsti savo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų teisėtumą priimant sprendimus, kuriuose konstatuotina teisinė situacija, apibūdinta teismo sprendimuose, o teismas, įvertinęs prejudicinių faktų reikšmę ginčo baigčiai ir pripažinęs juos nulemiančiais pastarąją, – kitų pareiškėjo, trečiojo suinteresuoto asmens argumentų nenagrinėti kaip nereikšmingų, nepakeisiančių bylos procesinės baigties.

60. Šie teisės aiškinimo ir taikymo argumentai teisėjų kolegijai yra pagrindas konstatuoti, kad esant nustatytiems prejudiciniams faktams, nėra teisinio pagrindo reikalauti, kad atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iš naujo nustatytų faktus, ar R. L. teikė išlaikymą dukrai nuo 2008 m. vasario mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens R. L. apeliaciniai skundai tenkintini (Administracinių bylų teisenops įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens R. L. apeliacinius skundus tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:

Atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens R. L. skundus tenkinti.

Panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 3R-244(AG-169/05-2015) ir palikti galioti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. V2-4969 „Dėl sprendimo pripažinimo netekusiu galios“ bei 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. V2-4970 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ .

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė