2020-01-22 Nr. AB-1430-3-61-3-03715-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1032-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03715-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. O. O. (P. O. O.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. O. O. (P. O. O.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas P. O. O. (P. O. O.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 45 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. birželio 6 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. buvo kalinamas kamerose, kuriose trūko laisvo ploto, mažose kamerose (6,48–8,1 kv. m) buvo nuolat laikoma po du asmenis. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinama minimali, teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma, dėl to pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Dėl šių priežasčių sutriko miegas, pareiškėjas juto nuolatinę depresiją, kameroje dėl buitinių sąlygų nuolat tarp suimtųjų kilo konfliktai. Kameroje buvo tik dvi kėdės, o suimtieji – keturi. Sanitariniai mazgai (tualetai) nuo likusio kameros ploto atskirti maža sienele, kuri neatitiko higienos reikalavimų, nes nebuvo jokios kabinos. Pareiškėjas tvirtino, kad pagal tarptautinių teismų praktiką vienam suimtajam kameroje turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto, į vienam asmeniui tenkantį plotą neįskaičiuojamas sanitariniais įrenginiais ir baldais užimtas plotas. Dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjas kitų sulaikytųjų atžvilgiu jautė diskomfortą, patyrė gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus. Kai vienas asmuo valgo, kitas asmuo neina į tualetą, kadangi tualetas nuo stalo nutolęs vos 1,5 m, o jeigu kalinamasis negali kentėti ir nueina į tualetą, dažniausiai prasideda konfliktai, nemalonūs kvapai lieka kameroje.

3. Lukiškių TI-K dažnai nebuvo šilto (karšto) vandens ir kartais nebūna sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Be to, vieno karto per savaitę nusiprausti duše pareiškėjui nepakako, toks prausimosi periodiškumas nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija). Pareiškėjo teisės taip pat buvo pažeistos, nes jam buvo leidžiama tik vieną valandą pasivaikščioti lauke, nors tarptautinės institucijos rekomenduoja 8 valandas praleisti lauke.

4. Visos kameros neatitiko higienos reikalavimų – pilna tarakonų, nevalomi ir neskaidraus stiklo langai, o dėl ant langų esančių grotų kalinamieji išvalyti langus neturi galimybės. Lukiškių TI-K neorganizavo buitinių parazitų ir graužikų naikinimo. Kamerose ventiliacija neveikia, tamsu ir drėgna, dėl drėgmės pūva čiužiniai, rūdija metalinės lovos. Kamerose, kurios yra pusrūsyje, vidutinis oro drėgnumas viršija 70 proc. Oro judėjimo greitis taip pat neatitinka higienos normų reikalavimų. Kamerose nėra tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas. Natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas, jų visai neapšviečia. Kamerose yra dirbtinis apšvietimas (ir dieninis, ir naktinis), lempų skleidžiama šviesa labai stipri, dėl ko skauda akis ir galvą. Kamerose žiemą temperatūra siekia nuo 10°C iki 14°C, o vasarą yra per karšta, nes temperatūra siekia net iki 35°C. Lukiškių TI-K nėra užtikrinamas maisto kiekis, kokybė, maistas nėra skanus, jo energetinė vertė yra nuo 1 300 iki 1 500 kcal, tuo tarpu pareiškėjo svoris yra 70 kg, o ūgis – 170 cm, be to, pareiškėjas kasdien sportuoja. Pareiškėjas savo poziciją grindžia nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais bei teismų praktika.

5. Pareiškėjo kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos, žemino jo orumą ir vertintinos kaip Konvencijos 3 ir 8 straipsnių pažeidimas. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą.

6. Atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Lukiškių TI-K paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K 2016 m. birželio 6 d., 2018 m. rugpjūčio 28 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių. Atsakovo atstovas išvardino kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, konkrečius laikotarpius, jų plotus ir asmenų skaičių kamerose. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjui tekęs plotas kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus.

8. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Įstaiga pagal sudarytas sutartis atlieka kenkėjų stebėjimą ir naikinimą.

9. Lukiškių TI-K kamerų įrengimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka reikalavimus, nustatytus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Lukiškių TI-K visose kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti. Kameroje, kurioje yra 2–4 miegamosios vietos, įrengtas stalas su 2 kėdėmis. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Sanitarinio mazgo patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m), kurioje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, dalyje kamerų sanitarinis mazgas visiškai izoliuotas nuo likusio ploto – įrengtas kaip atskira kabina.

10. Gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) reikalavimus. Kamerų langų angose įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerų apšvietimas įrengtas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.7 punkto reikalavimus.

11. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama galimybė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais šių teisių nepažeidžia. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke, įgyvendinimu. Lukiškių TI-K laikomi asmenys maitinami dienotvarkėje numatytu metu, pagal Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu patvirtintus valgiaraščius. Šie valgiaraščiai suderinti su Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintomis fiziologinėmis mitybos normomis. Kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo.

12. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė pareiškėjui 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vertinamuoju laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 109, Nr. 160, Nr. 170, Nr. 196, Nr. 286, Nr. 299, Nr. 303, Nr. 306, Nr. 332, Nr. 337, Nr. 347. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kameros ploto trūkumo, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktu ir nurodė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs bylos duomenis apie kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, plotą ir juose gyvenusių asmenų skaičių, teismas konstatavo, kad nei nacionalinių aktų, nei Konvencijos atsakovo atstovas nepažeidė.

15. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl tualeto įrengimo ir privatumo neužtikrinimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisės aktai nustato sanitarinio mazgo atskyrimą 1,5 m tvorele, tačiau vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumui užtikrinti. Teismas vertino, kad Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, postuose Nr. 7, 23, 25, 26 sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrinamas ir tuomet, kai jis kamerose buvo laikomas vienas, nors pažeidimas nebuvo itin intensyvus. Teismas darė išvadą, kad sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo ir konstatavo pažeidimą, kuris blogino jo sulaikymo sąlygas ir sukėlė papildomų nepatogumų.

16. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl kamerų ventiliacijos, oro drėgmės ir temperatūros, apšvietimo, buitinių parazitų ir graužikų buvimo gyvenamosiose patalpose. Vertindamas šią skundo dalį teismas vadovavosi higienos normos HN 134:2015 reikalavimais, atsižvelgė į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, kad kameros vėdinamos per langus, kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui; tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose yra išvengiama staigių temperatūros pokyčių ir nemalonaus kvapo; kamerose įrengtas dieninis ir naktinis dirbtinis apšvietimas. Dėl kenkėjų buvimo teismas pažymėjo, jog į bylą pateikta atsakovo atstovo sutartis patvirtina, jog kenkėjų kontrolė ir naikinimas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo vykdomi.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, teigdamas, jog kamerose buvo drėgna, žiemą šalta, vasarą per karšta, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas ir oro judėjimo greitis, kad kamerose buvo parazitų, šių nusiskundimų neindividualizavo, o apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad pats būtų kreipęsis į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentą dėl nurodytų pažeidimų ištyrimo.

18. Teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, buvo abstraktūs ir nekonkretizuoti. Kaip nepagrįstus teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl baldų trūkumo, nes skunde pareiškėjo teiginiai, kad buvo kameroje keturi asmenys, o kėdės tik dvi, neatitiko byloje nustatyto fakto – ginčo laikotarpiu pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas arba dar su vienu asmeniu. Atsižvelgdamas į Eksploatavimo taisyklių reikalavimus, teismas sprendė, kad jiems neprieštarauja iš vidinės pusės languose įrengtos grotos ir apsauginis tinklas, įrengiamas iš lauko pusės.

19. Teismas nurodė, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pareiškėjas neginčijo, kad tokios trukmės pasivaikščiojimas buvo suteiktas, todėl nenustatė pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl maudymosi duše, nes pareiškėjo skunde nebuvo nurodyta, kad jam nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maitinimo nepagrįsti ir nedetalizuoti, nes byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs nusiskundimus įstaigos administracijai dėl netinkamo, nekaloringo maitinimo, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui buvo paskirtas specialus maitinimas pagal medicinines indikacijas.

20. Apibendrindamas pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus ir įvertinęs jo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K pagal byloje esančią medžiagą, teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista 813 parų. Nors pareiškėjas prašė priteisti 45 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai pripažįstama, teismas iš bylos medžiagos nenustatė, kad atsakovas sąmoningai siekė žeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

21. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatyto Lukiškių TI-K pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismų formuojamą praktiką panašaus pobūdžio byloje, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 2 000 Eur ir ją priteisė iš atsakovo.

III. 22. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 45 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

23. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai išnagrinėjo jo skundą, neįsigilino į reikšmingas bylai aplinkybes, skundo pagrįstumą vertino politiniu ir ekonominiu aspektais, vienus reikalavimus vertino vadovaudamasis tarptautiniais teisės aktais, kitus – tik nacionalinės teisės aktais, todėl nepagrįstai nekonstatavo, jog buvo pažeista pareiškėjui turinti tekti gyvenamojo ploto norma.

24. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą Lukiškių TI-K pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai darė atsakovui palankias išvadas ir nustatė netinkamą priteistinos neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovo gyvenamajam plotui apskaičiuoti pateikti duomenys yra klaidingi, nepagrįsti kompetetingų institucijų matavimais, o laikomų asmenų skaičius kameroje per parą kinta. Turėjo būti įvertinti pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto neįskaičiavimo nustatant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kameroje. Nėra aišku, kuo atsakovo atstovas grindžia kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto skaičiavimą, dalį ploto užėmė silikatinių plytų sienelė.

25. Teismas buvo nepakankamai aktyvus, netinkamai vertino bylos aplinkybes gyvenamajam plotui nustatyti ir neteisingai vertino padarytos neturtinės žalos dydį, neišreikalavo iš atsakovo atstovo papildomų įrodymų kilusioms abejonėms pašalinti.

26. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Lukiškių TI-K 2018 m. spalio 23 d. raštą, adresuotą Vilniaus apygardos administraciniam teismui byloje Nr. I-3888-1063/2018. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš Lukiškių TI-K valstybės įmonės Registrų centro duomenų banko išplėstinį išrašą apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, duomenis, kokiu būdu matuojamas sanitarinio mazgo plotas, akredituotų specialistų atliktų išmatavimų duomenis, leidimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, pareikalauti išorinės sienelės išmatavimų.

27. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, atsiliepime nurodė tuos pačius argumentus, kurie išdėstyti apeliaciniame skunde.

28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

29. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje ir Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama nurodoma praktika, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek ankščiau galiojusioje, tiek dabar galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 tokie standartai nėra numatyti. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, dalyje kamerų sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina. Eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

30. Pareiškėjas neįrodė ir nepagrindė, kad jam dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų kilo tam tikra žala, vien abstrakčių pareiškimų neužtenka. Žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku asmens teisių gynimo būdu. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu bei patekimu į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 813 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo pilnai izoliuotas nuo likusio kameros ploto ir įrengtas kaip atskira kabina, ir konstatavo, kad šiuo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu bei nusprendė, kad pareiškėjo patirtiems išgyvenimams kompensuoti pakankamas 2 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

34. Apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė abi ginčo šalys. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, nepagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus kameros ploto, taip pat neatsižvelgė į sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą, dėl ko jam priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta visų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos; pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė argumentų, kaip pasireiškė galbūt padaryta žala pareiškėjui ir kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka pažeidimo pripažinimo.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių argumentų, faktinių duomenų ir įrodymų, kad pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu būtų padaręs šiuo klausimu klaidingas išvadas iš byloje esančių įrodymų.

36. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.).

37. Prisijungdama prie Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y. Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus aplinkybę, jog atsakovas neneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas sprendime, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas. Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

39. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kamerų plotus ir juose buvusių asmenų skaičių, kamerose įrengtų sanitarinių mazgų išmatavimus, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

40. Byloje buvo nustatyta, kokiose konkrečiose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, kad jis šiose patalpose gyveno vienas arba dar su vienu asmeniu, kaip ir buvo teigiama skunde, ir apskaičiuota, jog Įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta 3,6 kv. m ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje, nebuvo pažeista. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiose kamerose jis buvo laikomas, gavęs Lukiškių TI-K atsiliepimą į skundą, atsiliepime nurodytų duomenų apie jo buvimą kamerose, kamerų plotą, sanitarinio mazgo plotą neginčijo, konkrečių paaiškinimų ir apskaičiavimų šiuo klausimu neteikė teismo posėdžio metu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovo į bylą pateiktais duomenimis.

41. Atmestinas pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą kameroje, neturėjo vadovautis nacionaliniais teisės aktais. Pažymėtina, kad būtent Įsakymo Nr. V-124 nuostatos įpareigojo suėmimą vykdančias Lietuvos valstybės institucijas užtikrinti, kad asmeniui kameroje tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m, o ne kiti, tarptautiniai teisės aktai. Konvencija prisijungusiai prie jos valstybei jokių reikalavimų, susijusių su kalinamam asmeniui turinčia tekti ploto norma, neįtvirtina.

42. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą kameroje turėjo į bendrą patalpos plotą neįtraukti baldais, sanitariniais įrenginiais užimto ploto, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

43. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagal nustatytą teisinį reguliavimą tinkamai apskaičiavo pareiškėjui tekusį plotą ginčo laikotarpiu. Pastebėtina, kad net iš kamerų ploto atėmus Lukiškių TI-K teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytą sanitarinio mazgo plotą, iš Konvencijos 3 straipsnio aiškinimo kylantis 3 kv. m ploto, turinčio tekti vienam asmeniui kameroje, imperatyvas nepažeidžiamas. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus šiuo klausimu kaip nepagrįstus ir neatitinkančius nustatyto teisinio reguliavimo.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, netenkintinas apeliaciniame skunde reiškiamas prašymas išreikalauti naujus įrodymus, o pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateikti nauji įrodymai nevertintini. Šiame kontekste akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai.

45. Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Minėta taisyklė reiškia, jog pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

46. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir visą su keliamu ginču susijusią medžiagą, kurią atsakovas pateikė. Lukiškių TI-K, be kita ko, atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie konkrečias kameras, juose laikytų asmenų skaičių, plotą, sanitarinių įrenginių išmatavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui po atsakovo atsiliepimo į skundą ir su skundu pateiktų rašytinių įrodymų gavimo buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti papildomus įrodymus, susijusius su konkrečių Lukiškių TI-K kamerų ir sanitarinių įrenginių išmatavimais, pirmosios instancijos teisme. Abejonių dėl minėtų duomenų patikimumo pareiškėjas nekėlė ir nemotyvavo. Pareiškėjas nepaaiškina, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymų nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir kodėl naujų įrodymų išreikalavimo ir pateikimo būtinybė iškilo būtent apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo išreikalauti papildomus įrodymus netenkina, nes prašymas nėra teisiškai pagrįstas ir motyvuotas. Teisėjų kolegija taip pat nevertina į bylą pateikto naujo įrodymo – Lukiškių TI-K 2018 m. spalio 23 d. rašto, nes susipažinusi su jo turiniu nenustatė, kad jis būtų susijęs su pareiškėju ir jo keliamu ginču.

47. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų.

48. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant aukščiau nurodyto pažeidimo pobūdį ir ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis ir sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

49. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

50. Iš abiejų apeliacinių skundų matyti, kad apeliantai nesutinka su neturtinės žalos dydžiu. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (lot. k. be kita ko) – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

52. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimų mastą ir trukmę, į tai, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nenustatyta, kad dėl suėmimo sąlygų Lukiškių TI-K būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikatos būklė, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, remdamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra tinkama.

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. O. O. (P. O. O.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Milda Vainienė