2016-05-10 Nr. AB-10568-3-61-3-03319-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1037-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03319-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. R. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 43), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), 43 443 Eur (150 000 Lt) neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nežmoniškomis sąlygomis buvo laikomas apytiksliai nuo 2006 m. gruodžio 22 d. iki 2007 m. sausio 5 d., taip pat nuo 2007 m. gegužės 21 d. iki 2007 m. lapkričio 6 d., nes kamerų plotas buvo nepakankamas, patalpos dažnai prirūkytos, pasivaikščioti leisdavo tik 1 valandą, mėnesiui gaudavo pusę tualetinio popieriaus rulono. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo posėdyje (apytiksliai 2006 m. gruodžio 20 d., 2007 m. kovo 18 d., 2007 m. birželio 18 d., 2007 m. birželio 21 d.) buvo laikomas su antrankiais. Teigė, kad tokios sąlygos pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų kreipėsi ne iš karto, kadangi nebuvo susipažinęs su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nes ji nebuvo išversta į lietuvių kalbą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (b. l. 11–13, 49) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo nuo 2006 m. gruodžio 22 d. iki 2007 m. lapkričio 6 d. Pareiškėjas teismui skundą parašė 2014 m. birželio 30 d., todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, jog maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomi teismų sprendimai bei nutartys. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Teigė, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktų nustatytą ribą. Stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, atsiliepimu į skundą (b. l. 9–10) prašė atmesti skundo dalį dėl konvojavimo kaip nepagrįstą.

Viešojo saugumo tarnyba nurodė, kad nekonvojuoja sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, taip pat neturi duomenų, jog pareiškėjo konvojus būtų priskirtas ypatingo konvojaus atvejui. Teigė, jog suvokimas apie savo teisių pažeidimą yra subjektyvaus pobūdžio, todėl Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika kitose bylose negali lemti ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo. Pareiškėjo reikalavimams iki 2011 m. birželio 30 d., vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi, prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu (b. l. 61–63) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo ir konvojavimo sąlygų, atlyginimo.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas nuo 2006 m. gruodžio 22 d. iki 2007 m. sausio 5 d. ir nuo 2007 m. gegužės 21 d. iki 2007 m. lapkričio 6 d.

Teismas pažymėjo, jog atsakovo Lietuvos valstybės atstovai Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ir Viešojo saugumo tarnyba atsiliepimuose prašė taikyti trejų metų senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl ginčijamais laikotarpiais padarytos neturtinės žalos atlyginimo, nes pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi tik 2014 m. birželio 30 d.

Teismas nurodė, kad reikalavimai atlyginti žalą yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja CK, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 p.). CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp paminėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Teismas, spręsdamas dėl nagrinėjamoje byloje taikytino trejų metų senaties termino, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011, 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015), vadovavosi CK 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis. Nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą ir konvojavimą netinkamomis sąlygomis 2006–2007 m. laikotarpiu, tačiau skundą pateikė tik 2014 m. birželio 30 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovai. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos 7.1–7.4 punktus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog į teismą dėl pažeidimų negalėjo kreiptis anksčiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, o jis prancūzų kalbos nemoka, todėl iki šiol su jais yra susipažinęs tik iš nuogirdų ir ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos. Teismas atmetė šiuos pareiškėjo motyvus. Pažymėjo, jog pareiškėjas, turėdamas pagrindą manyti, kad yra laikomas netinkamomis kokiu nors aspektu (ploto, higienos, maitinimo ar kt.) sąlygomis, pagal apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, skundą teismui dėl žalos atlyginimo galėjo paduoti vėliausiai per trejus metus nuo kiekvieno iš pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų dienos. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, bendra ieškinio senatis gali būti laikoma nepraleista tik nuo 2011 m. birželio 30 d. Teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas dėl pareiškėjo nurodytų teisės pažeidimų 2006–2007 m. laikotarpiu yra praleistas. Teismas rėmėsi teismų praktika dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą pateikti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kylančią iš jo nurodomų teisės pažeidimų laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2007 m. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių bei svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujinamas, todėl pareiškėjo skundas buvo atmestas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 70) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad skundas pateiktas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Šis straipsnis nenustato jokio senaties termino, nes saugoma teisė yra absoliuti. Tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė (CK 1.13 str. 1 d.). Atkreipia dėmesį į CK 1.134 straipsnio 3 dalį, Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 8 dalies 2 punktą. Teismas turėjo išnagrinėti skundą ir, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, taip pat aukštesnių teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-546/2014), priteisti adekvatų neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, be to, nepasisakė dėl Konvencijos 3 straipsnio absoliutumo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 78–80) prašo atmesti apeliacinį skundą.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, iš esmės pakartodamas atsiliepimo į skundą argumentus, nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 75–76) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Viešojo saugumo tarnyba nurodo, jog įstatyme nustatytais skundų padavimo terminais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą pateikti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kylančią iš jo nurodomų teisės pažeidimų laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2007 m., ir kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių bei svarbių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucijos) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant iš esmės Institucijų (šiuo atveju Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos) veiklos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Nagrinėjamos administracinės bylos ypatumas pasireiškia tuo, kad (kaip matyti iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo) Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos ir Viešojo saugumo tarnybos veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuorodomis į Konvencijos nuostatas (draudimą žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis), kurios, jo teigimu, buvo pažeistos, kalinant jį Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime periodiškai nuo 2006 m. gruodžio 22 d. iki 2007 m. lapkričio 6 d., taip pat periodiškai nuo 2006 m. gruodžio 20 d. iki 2007 m. birželio 21 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo posėdžiuose laikant jį su antrankiais. Pažymėtina, kad šie pareiškėjo kalinimo periodai (laikotarpiai) nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojami (šios aplinkybės yra patvirtintos byloje esančiais įrodymais), taip pat pažymėtina, kad į teismą su šiuo skundu pareiškėjas kreipėsi 2014 m. birželio 30 d., t. y. praėjus daugiau negu septineriems metams nuo jo paminėto kalinimo pasibaigimo (b. l. 1-7). Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti šioje administracinėje byloje ieškinio senatį, t. y. pateikė teismui CK 1.126 straipsnio 2 dalyje numatytą reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra svarstytinas CK nuostatų dėl ieškinio senaties taikymo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiais nuo 2006 m. gruodžio 22 d. iki 2007 m. sausio 5 d. ir nuo 2007 m. gegužės 21 d. iki 2007 m. lapkričio 6 d.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Konvencijos) reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir teismo posėdžiuose sąlygų, t. y.

įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas, teigdamas, kad senaties institutas nėra numatytas Konvencijos, todėl nagrinėjamoje byloje neturi būti taikomas, iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Kolegija pažymi, kad pareiškėjo šiuo klausimu nurodyti argumentai, pagal savo pobūdį, negali būti tapatinami su konkrečiais senaties termino praleidimo priežasčių svarbumą patvirtinančiais įrodymais, nes, pirma, jų atsiradimo (pareiškėjo nurodyto suvokimo apie tam tikrus pažeidimus) laike aspektu jie neturi ieškinio senaties instituto taikymui būtino apibrėžtumo, antra, jie kertasi su Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata dėl įstatymo nežinojimo reikšmės.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. birželio 30 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už visą jo nurodytą laikotarpį.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.).

Atskirai pasisakydama dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumo šio termino atnaujinimo kontekste, kolegija akcentuoja, kad jeigu, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jis nežinojo apie savo teisių pažeidimus, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai jam nebuvo žinomi. Tačiau kolegija dar kartą pabrėžia, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios kolegijos pirmiau aptartų kriterijų. Atkreiptinas dėmesys, jog (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjo nurodytos aplinkybės (argumentai dėl aptariamo termino praleidimo priežasčių) šiuo atveju negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei įvertindama byloje nustatytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už jo nurodytą laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo paduotą skundą (CK 1.131 str. 1 d.).

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes.

Teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir teisingu.

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė