2015e4a4-0097-455d-8392-e1d390a21fbf · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. I-15-171/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02164-2013-2Procesinio sprendimo kategorijos 22.3.; 55.1.                                                                              (S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                               2017 m. sausio 3 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos B.

J. skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir atsakovui Panevėžio apygardos teismui dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė: PareiÅ¡kėja kreipėsi į teismÄ su skundu, kuriame praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir atsakovo Panevėžio apygardos teismo nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. neiÅ¡mokėtÄ 103 022, 91 Lt darbo užmokesčio dalį ir 5 procentus metinių palÅ«kanų nuo teismo sprendimu priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.PareiÅ¡kėja Prezidento dekretu yra paskirta Panevėžio apygardos teismo teisėja.PareiÅ¡kėja paaiÅ¡kina, kad jai yra mokamas darbo užmokestis, kurį sudaro pareiginė alga ir priedas už iÅ¡tarnautus metus pagal Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymÄ (toliau – ir Teisėjų atlyginimo įstatymas).

Pagal minėto įstatymo 3 straipsnį teisėjų atlyginimams skaičiuoti taikomas pareiginės algos bazinis dydis (toliau – ir bazinis dydis), kurį galima buvo sumažinti               2009 metams dėl sunkios ekonominės ir finansinės valstybės padėties, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. teisėjų atlyginimas turėjo bÅ«ti apskaičiuotas taikant tÄ patį 475 Lt bazinį dydį ir negalėjo bÅ«ti mažinamas dar kartÄ einamaisiais metais. PareiÅ¡kėja nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje nustatytos nuostatos, kad apygardų teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas (baziniais dydžiais) buvo 17,2, o vėliau pakeitus teisinį reguliavimÄ â€“ 15,14 ir 14, prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio I daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.             Kadangi teisėjo atlyginimas apskaičiuojamas pareiginės algos koeficientÄ padauginant iÅ¡ bazinio dydžio, kurie nepagrįstai buvo sumažinti kelis kartus, teisėjų atlyginimas sumažėjo 27 procentais.

Taigi pareiÅ¡kėja daro iÅ¡vadÄ , kad neteisėtas teisėjų atlyginimų sumažinimas, priedo už iÅ¡tarnautus valstybei metus sumažėjimas, teisėtai priklausančio atlyginimo nemokėjimas, jo neatstatymas pasibaigus valstybės ekonominiam ir finansiniam sunkmečiui jai daro didelę materialinę žalÄ ir prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes darbo užmokestis sumažintas pažeidžiant proporcingumo, lygiateisiÅ¡kumo, teisėtų lÅ«kesčių, taip pat teisėjų nepriklausomumo ir neÅ¡aliÅ¡kumo principus ir teisėjų atlyginimų mažinimo laikinumo principÄ .Teismo posėdyje pareiÅ¡kėja nedalyvavo.

Gautas praÅ¡ymas bylÄ nagrinėti jai nedalyvaujant.Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į skundÄ praÅ¡o pareiÅ¡kėjos skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Atsakovės atstovė pažymėjo, kad nagrinėjant Å¡ios kategorijos bylas yra ne kartÄ nurodyta (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-408/2009 ir kt.), kad nors Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme numatyta, kad Å¡is įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 41 straipsnį teisėjai yra valstybės pareigÅ«nai, turintys valstybės valdžios įgaliojimus.

Šiuose teisės aktuose nurodytas teisėjo apibūdinimas ir jo kompetencija iš esmės atitinka valstybės tarnybos teisinius santykius su išimtimis, būdingomis teisėjui kaip vieninteliam pareigūnui, turinčiam konstitucinius teisminės valdžios įgalinimus. Nors teisėjai ir nėra tiesiogiai sutapatinami su valstybės tarnautojais ar pareigūnais, tačiau tai nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams vykdant savo pareigas, išskirtinių ir nepriklausančių nei vienai teisės šakai.

Taigi, teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiÄ ja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialÅ«s teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali priteisti darbo užmokestį, pagal analogijÄ turėtų bÅ«ti taikomas 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminas, numatytas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje.IeÅ¡kovė į teismÄ kreipėsi 2013 m. birželio 17 d. ir praÅ¡o priteisti nesumokėtÄ atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d.

Akivaizdu, kad ji praleido ieÅ¡kinio senatį reikalavimams nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. pareikÅ¡ti, todėl atsakovas reikalauja taikyti ieÅ¡kinio senatį ir pareiÅ¡kimÄ atmesti (LR CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Darbo kodekso 301 straipsnyje yra nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. PareiÅ¡kėjos reikalavimas pažeidžia Å¡iÄ nuostatÄ , kadangi ji praÅ¡o priteisti sumÄ už ilgesnį laikotarpį.Atsakovės atstovė taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad Å¡iuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieÅ¡taraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, iÅ¡ Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ , t. y. tvarkÄ , kuria valstybė per protingÄ laikotarpį teisingai kompensuos praradimus.Teismo posėdyje atsakovės atstovė nedalyvavo.

Apie teismo posėdžio laikÄ ir vietÄ praneÅ¡ta tinkamai.Atsakovas Panevėžio apygardos teismas atsiliepime į skundÄ nurodo, kad neprieÅ¡tarauja, kad skundas bÅ«tų patenkintas.Teismask o n s t a t u o j a : Skundas atmestinas. Remiantis byloje esančiais raÅ¡ytiniais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu B. J. paskirta Panevėžio apygardos teismo teisėja ir iki Å¡iol eina teisėjos pareigas. Ginčas byloje kilo dėl sumažinto pareiÅ¡kėjos pareiginės algos koeficiento laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d.

PareiÅ¡kėja nagrinėjamoje administracinėje byloje pateiktame skunde praÅ¡o priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį, susidariusiÄ dėl įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti teisėjų atlyginimai valstybėje, susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai.Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime pareikÅ¡tÄ praÅ¡ymÄ taikyti ieÅ¡kinio senatį ir į Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies nuostatÄ , kad bendras ieÅ¡kinio senaties terminas Darbo kodekse reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, taip pat Civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieÅ¡kinio senaties termino skaičiavimo, teismas konstatuoja, kad pareiÅ¡kėjos reikalavimams, kildinamiems iÅ¡ laikotarpio nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d.

įskaitytinai, turėtų bÅ«ti taikomas ieÅ¡kinio senaties terminas. PareiÅ¡kėja neprašė teismo atnaujinti ieÅ¡kinio senaties termino, teismas ex officio taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų. Kadangi ieÅ¡kinio senaties termino pabaiga yra savarankiÅ¡kas pagrindas atmesti reikalavimÄ (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl pareiÅ¡kėjos reikalavimas dėl laikotarpio nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. atmetamas.Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad Å¡iuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieÅ¡taraujančiomis, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, iÅ¡ Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ , t. y. tvarkÄ , kuria valstybė per protingÄ laikotarpį (inter alia, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, bÅ«tinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo               2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų iÅ¡aiÅ¡kinimo“ Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ , inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvÄ , gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimÄ turėtų bÅ«ti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytÄ mechanizmÄ , kuris užtikrintų teisingÄ kompensavimÄ per protingÄ laikotarpį.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės kraÅ¡to apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo 2014 m. rugsėjo 11 d.

įstatymas Nr. XII-1088 (toliau – ir Ä®gyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas) neprieÅ¡tarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai.Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grÄ Å¾inimo įstatymÄ Nr. XII-1927 (toliau – ir GrÄ Å¾inimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra iÅ¡imtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimÄ , kuriame konstatavo, kad Ä®gyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieÅ¡tarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektÄ , kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė GrÄ Å¾inimo įstatymÄ , įsigaliojusį (su tam tikra iÅ¡imtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2015 m. vasario 15 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 apibendrino Konstitucinio Teismo jurisprudencijÄ dėl asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo ir nurodė, kad įstatymų leidėjas turi pareigÄ nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ , kompensavimo mechanizmas turi bÅ«ti nustatytas per protingÄ laikotarpį (inter alia, atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, bÅ«tinas tokiam kompensavimui), asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieniems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d.

– neprieÅ¡tarauja Konstitucijai ir nelaikytinas nepagrįstu delsimu. IÅ¡plėstinė kolegija minėtose nutartyse atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimÄ â€žDėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimÄ â€žDėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų iÅ¡aiÅ¡kinimo“, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas GrÄ Å¾inimo įstatyme nustatė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ , ir konstatavo, kad, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimÄ priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.Apibendrinant tai, kas iÅ¡dėstyta, nagrinėjamos bylos aplinkybės nesudaro pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 15 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuotos teismų praktikos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgus į iÅ¡dėstytus argumentus pareiÅ¡kėjos skundas atmestinas.Pažymėtina, kad nors Å¡i byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo                   Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiÅ¡kėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminÄ , todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d.

įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), n u s p r e n d ž i a: PareiÅ¡kėjos B. J. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundÄ Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėja              Irena Paulauskienė