2019-01-09 Nr. AB-1052-3-64-3-01118-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-197-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01118-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 26 d. iki 2011 m. rugpjūčio 2 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, numatančius minimalų kameros plotą vienam kalinčiam asmeniui, antisanitarinėmis sąlygomis. Nurodo, kad apskaičiuojant kameros plotą, tenkantį vienam kalinčiam asmeniui, reikia atimti baldų ir kitos įrangos kamerose plotą. Kameros, kuriose kalinimo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo perpildytos (kartu būdavo nuo 9 iki 14 asmenų). Kamerose nebuvo galimybės privačiai naudotis tualetu, nuolat buvo drėgna, šalta. Nebuvo užtikrinama patalpų ventiliacija. Teigė, kad kalinimas tokiomis sąlygomis prilygsta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1, 3 ir 8 straipsnių, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6-7, 21, 28-30 straipsnių pažeidimui. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų jis nuolat jautė nervinę įtampą, stresą, nerimą, dėl to pablogėjo jo sveikata, buvo neužtikrintas jo orumas. Dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 80 000 Eur ir šią sumą prašo priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat teismo prašė taikyti reikalavimo senaties terminą, o bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuolat buvo laikomas laikotarpiu tarp 2008 m. lapkričio 26 d. ir 2011 m. gegužės 18 d. Nurodė, kad Šiaulių TI ne visada galėjo užtikrinti teisės aktuose nustatytą minimalią vienam kaliniui tenkančią ploto kameroje normą. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato reikalavimo iš kameros ploto atimti baldų užimamą plotą, todėl vienam asmeniui tenkantis kameros plotas apskaičiuojamas kameros plotą dalijant iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Šiaulių TI langai yra skaidraus stiklo, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Kadangi Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių trūkumų pašalinti neįmanoma. (padidinti natūralios apšvietos, nes negalima didinti langų, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą). Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, todėl toks įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus, užtikrino kalinčių asmenų privatumą.

5. Atsakovo atstovas papildomai nurodė, kad Šiaulių TI nebuvo gauta pareiškėjo skundų dėl netinkamo kalinimo sąlygų, pareiškėjas neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl pareiškėjo skundas dėl patirtos žalos nepagrįstas.

II. 6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą yra praleidęs, nes tik 2017 m. birželio 28 d. ( pagal spaudo ant voko datą.) kreipėsi į teismą. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo prašymą, šiuo atveju taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalį pradedant šį terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos. Kadangi pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino ir nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, teismas nusprendė neatnaujinti ieškinio senaties termino ir skundą atmetė.

III. 8. Pareiškėjas N. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

9. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymu nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Teigia, kad kai jis pateko į Šiaulių TI, nežinojo apie jo pažeistas teises, nes nežinojo ir nesuprato teisės aktų reikalavimų kalinimo laikotarpiu. Nurodo, kad kai tik sužinojo apie galimai pažeistas jo teises, jis iš karto kreipėsi į administracinį teismą.

10. Atsakovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

11. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą dėl pareiškėjo argumentų susijusių su ieškinio senaties praleidimu nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Atsakovo atstovas iškėlė prielaidą, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas pasipelnyti iš valstybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų 2008 – 2011 metais, atlyginimo.

13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą, todėl atsižvelgdamas į Civilinio kodekso nuostatas bei atsakovo atstovo prašymą, taikė ieškinio senatį ir dėl to pareiškėjo skundą atmetė.

14. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį, nes jis, būdamas Šiaulių TI, nežinojo apie pažeistas jo teises, o į teismą kreipėsi iš karto po to, kai tik sužinojo apie neteisėtus Šiaulių TI veiksmus.

15. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

16. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad kalinami asmenys per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Pagal teismų praktiką nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimą dieną atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Kalinimo sąlygas atitinkamoje laisvės atėmimo įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje tos įstaigos patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

17. Byloje nustatyta, ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Šiaulių TI veiksmų 2008 - 2011 metais. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2017 metų birželio mėnesį, taigi, vertinant jo elgesį pagal vidutinio apdairiai ir rūpestingai besielgiančio asmens standartą, jis žymiai praleido minėtą ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį šioje byloje. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

18. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑301‑858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą ir galinčių būti svarbiomis to priežastimis, egzistavimo. Tai, kad pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu ir dar kelis metus po to netinkamai suprato savo teisę skųstis jo netenkinančiomis kalinimo sąlygomis, nesudaro pakankamo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Taigi, byloje nesant jokių duomenų, jog senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai. Toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas, eliminuojantis būtinybę pasisakyti dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų.

31. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos panašiose bylose. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius