2021-02-10 Nr. BB-695-1-01-1-11189-2016-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-10-719/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11189-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal įtariamojo T. L. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 17 d. nutarties.

Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu T. L. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, 229 straipsnį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 23 iki 5 val., išskyrus, kai tai susiję su darbu ar mokymusi. Iš T. L. priteista nukentėjusiajam V. S. 2500 Eur neturtinei žalai, 1500 Eur turėtoms advokatės atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 17 d. nutartimi Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio 5 dalies reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, nustatant trijų mėnesių terminą kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. T. L. buvo nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės pareigūnas (statutinis valstybės tarnautojas), dirbdamas (duomenys neskelbtini), vykdydamas tarnybines pareigas, 2016 m. vasario 20 d. nuo 18.07 iki 18.11 val. vesdamas į sulaikymo kamerą dėl smurto artimoje aplinkoje į policijos komisariatą pristatytą V. S., komisariato pirmojo aukšto koridoriuje norėdamas atlikti detalią sulaikytojo apžiūrą ir kratą, panaudojo prieš sulaikytąjį perteklinę fizinę prievartą: rankomis vertė V. S. ant grindų, dėl to V. S. griūnant ant dešiniojo šono ir atsitrenkus dešine alkūne į grindis išniro dešinysis žastikaulis ir buvo sumušta dešinė alkūnė, V.

S. pargriuvus ant grindų ir šonu atsitrenkus į dešinę alkūnę (riboto paviršiaus kietą buką daiktą), lūžo dešinės pusės IX ir X šonkauliai, o šonkaulių lūžgaliu buvo pažeista pasienė krūtinplėvė ir dešinysis plautis bei išsivystė uždaras plaučio plyšimas su pneumotoraksu, tuo pat metu V. S. griuvus veidu į grindis, jam buvo padarytos kraujosruvos odoje ir poodyje dešinėje kaktos pusėje, dešinės akies viršutiniame voke. Dėl T. L. panaudotos fizinės prievartos V. S. padaryti skirtingo pobūdžio kūno sužalojimai: dešiniojo žastikaulio priekinis išnirimas, dešinės pusės IX ir X šonkaulių lūžimai, uždaras plaučio plyšimas su pneumotoraksu, nesant ūmaus kvėpavimo funkcijos nepakankamumo, kurių kiekvienas atskirai vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, o dešinės alkūnės sumušimas, kraujosruvos odoje ir poodyje kaktos dešinėje pusėje, dešinės akies viršutiniame voke vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Tokiais veiksmais T. L. netinkamai atliko savo pareigas ir pažeidė Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 27 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytus reikalavimus. Dėl pirmiau nurodytų T. L. neatsargių veiksmų, kurie vertinami kaip nusikalstamai nerūpestingi, nes panaudodamas fizinę prievartą jis nenumatė, kad dėl jo veikimo nukentėjusiojo atžvilgiu gali atsirasti Baudžiamajame kodekse nurodyti padariniai (nesunkus ir nežymus sveikatos sutrikdymas), nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes (yra pareigūnas, apmokytas naudoti specialius kovinius imtynių veiksmus) galėjo ir turėjo tai numatyti, buvo padaryta didelė fizinė ir neturtinė žala nesunkius ir nežymius kūno sužalojimus patyrusiam nukentėjusiajam V.

S., dėl to didelę neturtinę žalą patyrė Lietuvos Respublikos valstybė ir asmens ir visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti institucija – Lietuvos policija, nes dėl T. L. nusikalstamų veiksmų prieš sulaikytą asmenį visuomenės akyse buvo diskredituotas policijos pareigūno, kaip valdžios atstovo, vardas ir sumenkintas valstybės institucijos – policijos, taip pat ir valstybės autoritetas, kartu buvo sugriautas visuomenės pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo T. L. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, padarė išvadą, kad V. S. sužalojimai buvo padaryti, bet pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes T. L. pripažino kaltu nenustatęs ir neatskleidęs jo veiksmuose objektyviųjų ir subjektyviųjų BK 229 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, neįvertinęs panaudotos fizinės prievartos, galėjusios lemti nukentėjusiajam padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą, pagrįstumo ir teisėtumo jam suteiktų įgaliojimų kontekste. Kaltinamajame akte nevertinta ir nėra pasisakyta, ar T. L. neviršijo jam suteiktų įgaliojimų, nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi, panaudodamas fizinės prievartos veiksmus. Taip pat nėra nustatyti ir įvardyti konkretūs nuteistojo T. L. veiksmai, kuriais jis sukėlė nusikalstamus padarinius. T. L. nuteistas už perteklinės fizinės prievartos panaudojimą, bet iš kaltinamojo akto ir nuosprendyje išdėstytų įrodymų matyti, kad rankomis V. S. ant grindų vertė ir pareigūnas K. K. Iš kaltinimo ir kaltinamojo akto turinio negalima nustatyti, kokius fizinės prievartos veiksmus atliko T. L., kokius – K. K., t. y. kurio iš jų veiksmai lėmė nukentėjusiojo patirtus sužalojimus. Dėl to, kas nurodyta, teismas negalėjo objektyviai įvertinti T. L. veiksmų jam atliekant tarnybines pareigas, t. y. išspręsti T. L. kaltės klausimo. Kadangi dėl veikos kvalifikavimo pagrįstumo ir teisėtumo skundą padavė tik nuteistasis T. L., apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, negalėjo pasunkinti nuteistojo padėties.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu įtariamojo T. L. gynėjas advokatas R. Mikulskas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduodamas bylą prokurorui, pažeidė BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 320 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus, taip pat buvo pažeista kaltinamojo teisė į gynybą, teisingą (sąžiningą) procesą, rungimosi principas bei teisė į nešališką teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 7 ir 10 straipsniai, 22 straipsnio 1 ir 3 dalys, 44 straipsnio 5 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Šie BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti tinkamą nuosprendį ar nutartį šioje byloje (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

3.2. Tiek pagal pirminį 2018 m. balandžio 18 d. kaltinamąjį aktą, tiek ir pagal, teisme prokurorui pateikus 2019 m. vasario 28 d. ir 2019 m. gegužės 24 d. prašymus dėl kaltinamojo akto pakeitimo, patikslintus kaltinimus dėl inkriminuojamos veikos ir sužalojimų nukentėjusiajam padarymo mechanizmo T. L. buvo kaltinamas pagal BK 229 straipsnį ir 139 straipsnio 1 dalį tuo, kad netinkamai atliko savo tarnybines pareigas, t. y. prieš sulaikytąjį (nukentėjusįjį) panaudojo perteklinę fizinę prievartą, dėl to nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Nei kaltinamajame akte, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo keliamas klausimas dėl Policijos įstatymo 27 straipsnyje nustatytos fizinės prievartos panaudojimo sąlygos pažeidimo (jos panaudojimo nesant tarnybinio būtinumo). Pirmosios instancijos teisme 2019 m. gegužės 24 d. pagal patikslintą kaltinimą buvo nagrinėjamas tik fizinės prievartos panaudojimo tinkamumas jos panaudojimo proporcingumo (masto) aspektu. Todėl, sprendžiant T. L. baudžiamosios atsakomybės klausimą, byloje turėjo būti nustatyta, kokius konkrečius fizinės prievartos, t. y. kovinių imtynių, veiksmus (veiksmą) T. L. atliko netinkamai (panaudojo perteklinius), turint omenyje tai, kad jam buvo inkriminuotas tik vienas fizinės prievartos panaudojimo veiksmas (nukentėjusiojo vertimas ant žemės), nuo kurio, remiantis ekspertų išvadomis, negalėjo atsirasti nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų visuma. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. L. buvo pripažintas kaltu už tai, kad apskritai pasirinko netinkamą prievartos rūšį, nes, teismo vertinimu, toje situacijoje būtų pakakę ir psichinės prievartos, t. y. kasatorius buvo nuteistas už tuos veiksmus, dėl kurių nebuvo kaltinamas. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, T. L. jį apskundė apeliacinės instancijos teismui, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti, apeliaciniame skunde nurodė esminius argumentus, kad, inkriminuodamas iš esmės skirtingais objektyviaisiais požymiais išreikštą nusikalstamą veiką, teismas praplėtė kaltinimo ribas (BK 255 straipsnis), šiurkščiai suvaržė teisę į gynybą (BPK 7 straipsnis), taip pat netinkamai taikė BK 229 straipsnį ir 139 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyti jam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai.

3.3. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas perduoti bylą prokurorui dėl to, kad byloje surašytas ir teisme pakeistas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų, yra neteisėtas, priimtas iš esmės pabloginant nuteistojo teisinę padėtį ir dar labiau pažeidžiant T. L. teisę į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas kaltinamojo akto trūkumus iš esmės grindė tais pačiais argumentais, kaip ir nurodyti T. L. apeliaciniame skunde, kuriais buvo grindžiami ne kaltinamojo akto trūkumai, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme padaryti esminiai BPK pažeidimai (pvz., dėl peržengtų bylos nagrinėjimo ribų).

Apeliacinės instancijos teismas, aptardamas kaltinamojo akto trūkumus, nutartyje nurodė, kad T. L. nesilaikė Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto įpareigojimo ir pažeidė šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievartos panaudojimo sąlygas, taip pat kad kaltinamajame akte nevertinta ir nėra pasisakyta, ar T. L. neviršijo jam suteiktų įgaliojimų, nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi, panaudodamas fizinės prievartos veiksmus. Kitas esminis T. L. apeliacinio skundo argumentas – kad jo veiksmų pirmosios instancijos teismas negalėjo vertinti kaip neproporcingos fizinės jėgos panaudojimo, nes jam buvo inkriminuotas vienintelis veiksmas – nukentėjusiojo griovimas ant žemės, kuris, anot teismo ekspertų, negalėjo būti vertinamas kaip neproporcingas ir sukelti nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų visumos ir kiekvieno atskirai.

Apeliacinės instancijos teismas, panaudodamas šį apeliacinio skundo argumentą, ne tik nurodė, jog prievartos veiksmus galimai kartu atliko ir kiti pareigūnai (pareigūnas), bet ir pažymėjo, kad valstybiniam kaltintojui yra neaiškus nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mechanizmas, t. y. ar jie buvo padaryti vienu veiksmu ar keliais veiksmais. Taip teismas netiesiogiai leido suprasti, kad T. L. turėtų būti inkriminuota daugiau panaudotų fizinės prievartos veiksmų, siekiant nuteisti už nukentėjusiajam nustatytus sveikatos sužalojimus.

Apeliaciniame skunde T. L. taip pat pažymėjo, kad jis buvo kaltinamas ne įgaliojimų viršijimu (BK 228 straipsnis), bet netinkamu pareigų atlikimu, t. y. netinkamu (pertekliniu) fizinės prievartos panaudojimu prieš sulaikytąjį (BK 229 straipsnis), todėl turėjo būti nustatyta, kokius kovinių imtynių veiksmus jis atliko netinkamai (buvo pertekliniai). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, panaudodamas šiuos apeliacinio skundo argumentus, nutartyje nurodė, kad kaltinamajame akte nevertinta ir nėra pasisakyta, ar T. L. neviršijo jam suteiktų įgaliojimų, nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi panaudodamas fizinės prievartos veiksmus.

Įvertinus apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, darytina pagrįsta išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pasinaudodamas BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta proceso galimybe, bylą prokurorui grąžino siekdamas ne pašalinti kaltinamojo akto trūkumus (kurių, kasatoriaus nuomone, nebuvo), bet praplėsti kaltinimo ribas, kad būtų formaliai apeitos procesinės kliūtys pripažinti T. L. kaltu už veiksmus, dėl kurių pirmiau jis nebuvo kaltinamas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė prokurorui ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, kad galėtų būti priimtas iš esmės analogiškas nuosprendis pagal pareikštą naują kaltinimą.

Nors nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš dalies tenkina apeliacinį skundą, nėra aišku, kuri apelianto reikalavimų dalis yra patenkinta. Priešingai, iš pirmiau nurodytų kasacinio skundo argumentų matyti, kad, tiesiogiai duodamas nurodymus svarstyti sunkesnio nusikaltimo inkriminavimą, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pasunkino nuteistojo teisinę padėtį, nors tokio skundo paduota nebuvo, nes nukentėjusiojo apeliacinis skundas buvo paduotas tik dėl priteistos žalos dydžio ir nuteistajam paskirtos bausmės griežtumo, taip akivaizdžiai peržengė apeliacinio skundo ribas, dėl to buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą, galima įžvelgti teismo šališkumą.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, priimtu dėl BPK normų atitikties Konstitucijai keičiant kaltinimą teisme, o ne teismo teisės peržengti apeliacinių skundų ribas apskritai, visais atvejais.

3.4. Kasatoriaus nuomone, ikiteisminio tyrimo metu surašytas ir teisme patikslintas kaltinamasis aktas trūkumų neturi, jame aiškiai nurodytos veikos faktinės aplinkybės: padarymo laikas, vieta, būdas, padariniai, aplinkybės, svarbios veikos kvalifikavimui, duomenys, pagrindžiantys kaltinimą, bei kitos aplinkybės, atitinkančios nusikalstamų veikų, nurodytų BK 229 straipsnyje ir 139 straipsnio 1 dalyje, kuriomis kaltinamas T. L., požymius. Pateiktas kaltinimas yra pakankamai konkretus, nepažeidžia kaltinamojo teisės į gynybą. Pirmosios instancijos teismas pagal šį kaltinamąjį aktą išnagrinėjo bylą ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame nusikalstamos veikos aprašymas iš esmės atitinka kaltinamąjį aktą, t. y. apeliacinės instancijos teismo nustatyti kaltinamojo akto trūkumai nesukliudė pirmosios instancijos teismui nagrinėti bylos ir priimti nuosprendžio ir nebuvo iš esmės suvaržyta kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas. Kaip esminį proceso pažeidimą T. L. nurodė ne kaltinamojo akto turinio trūkumus, bet daugkartinį kaltinamojo akto keitimą teisme, taip priverčiant kaltinamąjį gintis nuo visų kaltinamojo akto variantų ir susiaurinant kaltinamojo teisę į gynybą. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir jame išdėstyti motyvai apeliacinės instancijos teismui nekliudė spręsti T. L. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 229 straipsnį ir 139 straipsnio 1 dalį klausimo.

3.5. Kaip galima spręsti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų, pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo panaikintas ne dėl kaltinamojo akto trūkumų, o dėl to, kad išnagrinėjęs bylą teismas nenustatė T. L. veikoje BK 229 straipsnyje ir 139 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų sudėties požymių, taip pat dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo svarstyta kito asmens – pareigūno K. K. baudžiamoji atsakomybė. Tačiau pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas prieštarauja pats sau, nes nurodo, kad pagal bylos aplinkybes nustatyta, jog T. L. atliko vieną veiksmą, ir kartu kad reikia atriboti, kokius veiksmus atliko T. L. ir K. K. Kasatoriaus nuomone, nėra pagrindo atriboti jų veiksmus, nes T. L. aiškiai yra inkriminuotas vienas veiksmas – nukentėjusiojo vertimas ant žemės, bet byloje nenustatyta, kad šis veiksmas buvo netinkamai atliktas ar neproporcingas. Pagal byloje apklaustų teismo ekspertų išvadas, nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo būti pateisinami vienu pargriuvimu, nukentėjusiajam visu ūgiu griūnant ant dešinės alkūnės, bet negalėjo atsirasti verčiant jį ant grindų ar užlenkiant ranką, labiausiai tikėtinas sužalojimo mechanizmas – kad dešiniojo žastikaulio priekinis išnirimas V. S. padarytas jam griūnant dešiniuoju šonu arba tiesiogiai ant dešiniojo peties, po to, atsitrenkus į išnirusią ranką, su alkūne buvo sulaužyti šonkauliai, lūžgalis pažeidė plautį, išsivystė pneumotoraksas. Taigi, nors dėl fizinės prievartos panaudojimo nukentėjusiajam galėjo būti sukeltas fizinis skausmas, atsirasti tam tikri nežymūs sužalojimai, bylos įrodymai – teismo ekspertų išvados paneigia, kad dėl T. L. veiksmų (asmens vertimo ant žemės) nukentėjusiajam galėjo atsirasti nustatyti nesunkūs sveikatos sutrikdymai. Byloje neįrodyta, kad T. L. panaudota fizinė prievarta įvykio situacijoje buvo perteklinė ir kad galėjo sukelti nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus. Todėl apeliacinės instancijos teismas kaltinamojo akto trūkumus nepagrįstai siejo su kito asmens atsakomybės teisiniu vertinimu. Kaltinimui nepasitvirtinus, apeliacinės instancijos teismas turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį.

3.6. Nors BPK 256 straipsnyje nustatyta prokuroro ir nukentėjusiojo teisė iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, kasatoriaus nuomone, kaltinimo keitimo iniciatyva negali būti nulemta efektyvios gynybos nuo pareikšto kaltinimo. Šioje byloje kaltinamasis aktas teisme buvo keičiamas du kartus ne dėl paaiškėjusių esminių skirtingų įvykio faktinių aplinkybių, bet tada, kai T. L. gynybai pavykdavo inkriminuojamas faktines aplinkybes paneigti, dėl to jis turėjo gintis iš esmės nuo trijų skirtingų kaltinimų (2018 m. balandžio 18 d. kaltinamojo akto, 2019 m. vasario 28 d. ir 2019 m. gegužės 24 d. patikslintų kaltinimų), o apeliacinės instancijos teismo sprendimas grąžinti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, nurodant prokurorui ne tik pakeisti esmines faktines aplinkybes, bet ir teisinę veikos kvalifikaciją, iš esmės lėmė tai, kad kaltinimas buvo pareikštas ketvirtą kartą, taigi, T. L. teko gintis nuo keturių iš esmės skirtingų kaltinimų. Toks daugkartinis kaltinamojo akto keitimas teisme, nulemtas efektyvios gynybos, laikytinas esminiu procesinių kaltinamojo teisių pažeidimu.

3.7. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kolegijos pirmininkas primygtinai reikalavo, kad prokuroras pasinaudotų BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta procesine teise pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, netiesiogiai leisdamas suprasti, jog siekiant palikti apkaltinamąjį nuosprendį T. L. turėtų būti patikslintas kaltinamasis aktas. Prokurorui atsisakius pasinaudoti minėta procesine teise, teismas pripažino, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, ir grąžino bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, nors byloje nebuvo pateikta prokuroro apeliacinio skundo, o nukentėjusiojo apeliaciniu skundu nebuvo prašoma pasunkinti nuteistojo teisinės padėties, taip nutartyje apeliacinės instancijos teismas davė aiškius nurodymus prokurorui dėl platesnių faktinių aplinkybių ir sunkesnių veikų inkriminavimo T. L., pažymėdamas, kad kaltinamajame akte nevertinta ir nėra pasisakyta, ar T. L. neviršijo jam suteiktų įgaliojimų, nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi panaudodamas fizinės prievartos veiksmus.

3.8. Pažymėtina, kad, vykdant apeliacinės instancijos teismo nurodymus, T. L. 2020 m. rugsėjo 2 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, kuris nesiskyrė nuo teisme jam pareikšto kaltinimo, pasikeitė tik teisinė kvalifikacija, t. y. inkriminuojamos sunkesnės veikos, T. L. veiksmai prieš nukentėjusįjį kvalifikuojami kaip tarnybos įgaliojimų viršijimas. 2020 m. rugsėjo 9 d. (duomenys neskelbtini) pranešimu T. L. buvo informuotas apie ikiteisminio tyrimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį pabaigą, kaltinamasis aktas išsiųstas teismui. Taigi, iš dalies tenkindamas T. L. apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas grąžino bylą prokurorui, kad būtų pasunkinta nuteistojo teisinė padėtis, tai ir buvo padaryta, T. L. veika perkvalifikuota į BK 228 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį. Nurodytos aplinkybės, kasatoriaus nuomone, patvirtina akivaizdų apeliacinės instancijos teismo šališkumą.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo T. L. gynėjo advokato R. Mikulsko kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį teismas, nagrinėjimo teisme metu nustatęs, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, ją perduoda prokurorui. Pažymėtina, kad teismas sprendimą dėl kaltinamojo akto neatitikties įstatymo reikalavimams turi motyvuoti, nurodydamas, kodėl šių pažeidimų negalima ištaisyti teisme ir kodėl pažeidimai trukdo nagrinėti bylą.

4.2. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados nepasitvirtino, nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų, t. y. kad nuteistasis T. L. fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį V. S. naudojo be pagrindo, prieš nukentėjusįjį fizinė prievarta naudota pakankamai ilgai, nukentėjusiajam V. S. nustatytas gausus sužalojimų skaičius ir pobūdis, tai rodo, kad fizinės prievartos veiksmai buvo. Taigi apeliacinės instancijos teismas priėmė motyvuotai pagrįstą sprendimą perduoti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, nes buvo teisingai nustatyta, kad kaltinamasis aktas turi esminių trūkumų. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiajam V. S. sužalojimai buvo padaryti, bet pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kaltu nuteistąjį T. L., pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes nenustatė ir neatskleidė jo veiksmuose objektyviųjų ir subjektyviųjų BK 229 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, nenurodė, kaip objektyviai pasireiškė nuteistojo netinkamas veikimas, t. y. nebuvo atsakyta į esminį klausimą, kokius fizinės prievartos veiksmus jis atliko (panaudojo), kokie panaudoti fizinės prievartos veiksmai būtų buvę pakankami, proporcingi ir adekvatūs įvykio situacijoje. Taip pat šis teismas motyvuotai pažymėjo, kad kaltinamajame akte, pakeistame kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra nustatyti ir įvardyti konkretūs nuteistojo T. L. objektyviai pasireiškę veiksmai, už kurių padarymą jis nuteistas, kuriais sukėlė nusikalstamus padarinius, t. y. nenustatytas nusikaltimų padarymo mechanizmas.

4.3. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas gali taikyti BPK 254 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kai nustato, kad tai turėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, bet to nepadarė ir priėmė neteisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinių skundų ribas, t. y. neturi būti apeliacinių skundų varžomas taip, kad sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir dėl to būtų pažeistos konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad surašant kaltinamąjį aktą buvo padarytas BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų pažeidimas, kuris yra esminis kaltinamojo akto trūkumas, nes trukdo visapusiškai išnagrinėti bylą ir teisingai nustatyti nusikaltimo padarymo aplinkybes. Taip pat teismas pažymėjo, kad prokuroras teisme nepasinaudojo BPK 256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise ir nepateikė teismui prašymo kaltinime nurodytas faktines veikos aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Nuteistojo T. L. apeliaciniame skunde keliami klausimai tiesiogiai susiję su apeliacinės instancijos teisme nustatytu BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimu ir šio pažeidimo teismas ištaisyti kitaip negalėjo, tik grąžindamas bylą prokurorui. Pabrėžtina, kad teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus, inter alia (be kita ko), tinkamai kvalifikuoti kaltinamojo padarytą nusikalstamą veiką (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 24 d. nutarimas).

4.4. Iš byloje esančių teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nepažeisdamas rungimosi principo (BPK 7 straipsnis). Nuteistajam T. L. buvo išaiškintos teisės ir pareigos ir jis jas suprato, teisme nuteistojo interesams atstovavo gynėjas advokatas. Tiek nuteistojo gynėjas, tiek pats nuteistasis aktyviai dalyvavo procese ir reiškė savo nuomonę. Kasatoriaus teiginys apie daug kartų darytus kaltinamojo akto keitimus teisme, kurie neva buvo nulemti efektyvios gynybos, yra nepagrįsta, subjektyvi kasatoriaus nuomonė, siekiant palankesnių sprendimų ginamajam.

4.5. Byloje nėra jokių faktinių duomenų apie teisėjų suinteresuotumą pabloginti nuteistojo padėtį. Kasatoriaus teiginys, kad bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos pirmininkas neva primygtinai reikalavo, kad prokuroras pasinaudotų BPK 256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta procesine teise pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, yra nepagrįstas, kaip ir teiginys, kad kolegijos pirmininko suinteresuotumas pasireiškė ir tuo, kad neva prokurorui nesutikus pakeisti kaltinimo teismas bylą grąžino prokurorui trūkumams pašalinti.

4.6. Pažymėtina, kad 2020 m. spalio 10 d. prokuroras, įvykdęs apeliacinės instancijos teismo nurodymą ir pašalinęs kaltinamojo akto trūkumus, perdavė pirmosios instancijos teismui kaltinamąjį aktą su baudžiamąja byla, kurioje T. L. kaltinamas nusikalstamų veikų, nurodytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

4.7. Įvertinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, pripažintina, kad priimtas teisėtas, BPK reikalavimus atitinkantis sprendimas, o kasatoriaus nurodytų BPK nuostatų pažeidimų nenustatyta.

5. Nukentėjusysis V. S. ir jo atstovė advokatė Ilona Leketienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti nuteistojo T. L. gynėjo advokato R. Mikulsko kasacinį skundą ir priteisti iš kasatoriaus T. L. kasaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus kvitus.

5.1. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduodamas bylą prokurorui, nepadarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės ir kurie būtų sukliudę išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį, teismas tinkamai taikė įstatymą. Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui. Tokia nutartis buvo priimta pagrįstai nustačius, kad ikiteisminio tyrimo metu surašytas ir teisme pakeistas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas; kaltinamojo akto trūkumai tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme; tokie pažeidimai trukdo nagrinėti bylą. Pažymėtina, kad kasatorius skunde nurodė, jog apeliacinės instancijos teismas kaltinamojo akto trūkumus grindė tais pačiais argumentais, kuriuos jis nurodė apeliaciniame skunde. T. L. apeliacinio skundo esminis argumentas yra tai, kad, jam inkriminuodamas iš esmės skirtingais objektyviaisiais požymiais išreikštą nusikalstamą veiką, teismas praplėtė kaltinimo ribas (BK 255 straipsnis), šiurkščiai suvaržė kasatoriaus teisę į gynybą (BPK 7 straipsnis), taip pat netinkamai taikė BK 229 straipsnį, 139 straipsnio 1 dalį, nes jo kaltę pripažino nenustatęs jam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neperžengė T. L. apeliacinio skundo ribų, nes skundas buvo paduotas ne tik dėl išteisinimo, bet ir dėl to, kad sprendimas priimtas iš esmės pabloginant nuteistojo teisinę padėtį ir netinkamai pritaikant baudžiamąjį įstatymą. Kita vertus, vykdydamas teisingumą, teismas nėra varžomas apeliacinių skundų ribų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

5.2. Kasatorius nurodo, kad T. L. teko gintis nuo trijų skirtingų kaltinimų (2018 m. balandžio 18 d. kaltinamojo akto, 2019 m. vasario 28 d. patikslinto kaltinimo ir 2019 m. gegužės 24 d. patikslinto kaltinimo) ir gali tekti gintis nuo keturių kaltinimų, tai suponuoja pagrindą manyti, kad T. L. kaltinimas buvo nevisiškai suprantamas. Manytina, kad ir dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį perduoti bylą prokurorui.

5.3. Nukentėjusysis apeliaciniu skundu ir apeliaciniame procese prašė teismo paskirti T. L. griežtesnę bausmę, atitinkančią teisingumo principą, taip siekdamas, kad teismas pasunkintų T. L. teisinę padėtį (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Dėl to kasatoriaus teiginys, kad niekas iš bylos proceso dalyvių neprašė pabloginti jo teisinę padėtį, nėra tikslus. Šioje konkrečioje byloje akivaizdu, kad, nepaskyrus griežtesnės bausmės, bausmės tikslai nebus pasiekti.

5.4. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo galimybės ištaisyti nustatytų trūkumų, t. y. pakeisti kaltinimo ir atitinkamai naujai išdėstyti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nes nebuvo pateiktas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka prokuroro prašymas. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 332 straipsnio 9 dalies reikalavimų, nes nutartyje nurodė motyvus, kodėl panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, ir nurodė kaltinamojo akto trūkumus, kuriuos prokuroras turi pašalinti. Prokuroras apeliacinės instancijos teismo nutarties neapskundė.

5.5. Kasatoriaus teiginiai, kad nei kaltinamajame akte, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo keliamas klausimas dėl Policijos įstatymo 27 straipsnyje nurodytos fizinės prievartos panaudojimo sąlygos pažeidimo, t. y. jos panaudojimo nesant būtinumo, patvirtina, kad byla perduota prokurorui pagrįstai.

5.6. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad prievartos veiksmus galbūt kartu atliko ir kiti pareigūnai. Nukentėjusysis V. S. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nurodė apie prieš jį panaudotus pareigūno T. L. tyčinius veiksmus, veikiant kartu su pareigūnu K. K., kuriais jam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

5.7. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas grąžino bylą prokurorui siekdamas ne pašalinti kaltinamojo akto trūkumus (kurių, kasatoriaus nuomone, nebuvo), bet išplėsti kaltinimo ribas, kad būtų formaliai išvengtos procesinės kliūtys pripažinti T. L. kaltu už veiksmus, dėl kurių pirmiau jis nebuvo kaltinamas. Kasacinio skundo argumentai kaip tik rodo, kad kaltinamasis aktas turi trūkumų. Kasatorius taip pat nepagrįstai nurodo, kad kaltinamasis aktas buvo tikslinamas tik po to, kai gynybai pavykdavo įrodymų tyrimo teisme metu paneigti T. L. inkriminuotas faktines aplinkybes, nes T. L. nėra paneigęs jam inkriminuotų faktinių aplinkybių.

5.8. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kolegijos pirmininkas tik paklausė prokuroro, ar šis neturės prašymų dėl kaltinamojo akto. Primygtinio reikalavimo patikslinti kaltinamąjį aktą, kaip kasaciniame skunde nurodo kasatorius, nebuvo. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas T. L. apeliacinį skundą, grąžino bylą prokurorui, siekdamas pasunkinti jo padėtį, ir kad tai patvirtina akivaizdų teismo šališkumą, nepagrįsti. Priešingai, teismas grąžino bylą prokurorui, siekdamas įgyvendinti baudžiamojo proceso tikslus ir teisingai išnagrinėti bylą. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nė vienai iš šalių nebuvo reiškiamas išankstinis teismo priešiškumas ar palankumas. Todėl kasatoriaus teiginiai, kad byloje pažeista teisė į nešališką teismą, neteisingi.

5.9. Atkreiptinas dėmesys, kad šios bylos nagrinėjimas yra užtrukęs, tai turi neigiamos reikšmės ir nukentėjusiajam, kuris patiria bylinėjimosi išlaidas, žala dėl sveikatos sutrikdymo iki šiol neatlyginta.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Įtariamojo T. L. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 219 straipsnio taikymo

7. BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta galimybė apeliacinės instancijos teismui panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui. Toks sprendimas gali būti priimamas tik esant minėtoje normoje nurodytoms dviem būtinoms sąlygoms: 1) ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir 2) tai trukdo nagrinėti bylą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pažymima, kad, be šių dviejų privalomų sąlygų, turi būti ir trečia – nustatyto pažeidimo negalima ištaisyti teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-222/2013, 2K-161-511/2016, 2K-415-677/2016, 2K-34-303/2017 ir kt.).

8. Be to, BPK 332 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, kodėl nuosprendis yra naikinamas, taip pat šio BPK 234 straipsnio 2 dalyje nustatytas pažeidimas, kurį turi pašalinti prokuroras.

9. Kaltinamojo akto turinį nustato BPK 219 straipsnis, jame išdėstytas išsamus ir baigtinis kaltinamojo akto rekvizitų sąrašas. Iš to darytina išvada, kad, priimdamas BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas turėtų: 1) nurodyti, kurie konkrečiai turinio rekvizitai neišdėstyti ar išdėstyti netinkamai, 2) pateikti motyvus, kodėl ir kaip nustatyti BPK 219 straipsnio pažeidimai trukdo nagrinėti bylą teisme, ir 3) argumentuotai pagrįsti, kodėl nustatytų pažeidimų negalima ištaisyti teisme.

10. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodytus pažeidimus siejo su BPK 219 straipsnio 3 punktu, kuris nustato, kad kaltinamajame akte turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme. Pažymėtina, kad iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-223/2013, 2K-254/2013, 2K-435/2013, 2K-392/2014, 2K-111-677/2016, 2K-34-303/2017 ir kt.).

11. Apeliacinės instancijos teismas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes nuteistojo kaltę pripažino nenustatęs ir neatskleidęs jo veiksmuose objektyviųjų ir subjektyviųjų BK 229 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, nenurodyta, kaip objektyviai pasireiškė nuteistojo netinkamas veikimas, t. y. nebuvo atsakyta į esminį klausimą, kokius fizinės prievartos veiksmus jis atliko (panaudojo), kokie fizinės prievartos panaudojimo veiksmai būtų buvę pakankami, proporcingi ir adekvatūs įvykio situacijoje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje BK 229 straipsnio ir 139 straipsnio 1 dalies prasme neįvertinti ir nenustatyti įvykio metu prieš nukentėjusįjį nuteistojo T. L. padaryti veiksmai, t. y. panaudotos fizinės prievartos pagrįstumas ir teisėtumas jam suteiktų įgaliojimų kontekste, galimai turėję įtakos nukentėjusiajam padarytam nesunkiam sveikatos sutrikdymui. Kaltinamajame akte nevertinta ir nėra pasisakyta, ar T. L. neviršijo jam suteiktų įgaliojimų, nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi, panaudodamas fizinės prievartos veiksmus. Kadangi šios aplinkybės nebuvo nurodytos ir kaltinamajme akte bei pakeistame kaltinime, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, ydingai surašytas kaltinamasis aktas sutrukdė pirmosios instancijos teismui visapusiškai ir iki galo išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

12. Nors skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas formaliai nurodo, kad iš kaltinamojo akto, pakeisto kaltinimo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, jog nėra nustatyti ir įvardyti konkretūs nuteistojo objektyviosios pusės veiksmai (nenustatytas nusikaltimų padarymo mechanizmas), tačiau iš šios nutarties galima suprasti, jog byla perduodama prokurorui visai dėl kitų aspektų: 1) apeliacinės instancijos teismui kyla abejonių, kad nukentėjusiajam daugybiniai sužalojimai galėjo būti padaryti vienu T. L. veiksmu (vertė nukentėjusįjį ant žemės ir laikė jį prispaudęs keliu), ypač atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusįjį ant grindų vertė ne vienas T. L., bet ir pareigūnas K. K., o iš T. L. pateikto kaltinimo ir kaltinamojo akto turinio negalima nustatyti, kokius fizinės prievartos veiksmus atliko T. L., kokius – K. K., kurio veiksmai buvo lemiami, kad nukentėjusysis patyrė sužalojimus); 2) apeliacinės instancijos teismas nesutinka su T. L. veiksmų kvalifikavimu ir daro prielaidas, kad T. L. galimai padarė nusikalstamas veikas, dėl kurių reikėtų sunkinti šio asmens teisinę padėtį, o dėl veikos kvalifikavimo pagrįstumo ir teisėtumo skundą padavė tik pats nuteistasis, todėl teismas apeliacine tvarka negali teisingai išnagrinėti bylos, nepasunkindamas nuteistojo padėties. Kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo pasirinktas procesinis sprendimas grąžinti bylą naujam kaltinamajam aktui surašyti netinkamas ir neatitinka pirmiau minėtų BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir BPK 234 straipsnio 2 dalyje esančių sąlygų.

13. Nesutiktina su tais apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad bylą trukdo nagrinėti tai, jog iš kaltinimo ir kaltinamojo akto turinio negalima nustatyti, kokius fizinės prievartos veiksmus atliko T. L., kokius – K. K., kurio veiksmai lėmė, kad nukentėjusysis patyrė sužalojimus. Pirma, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog prokuroro 2017 m. gruodžio 14 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas K. K. nutrauktas (2 t., b. l. 64–67, 117–119). Antra, atkreiptinas dėmesys, kad BPK 257 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad jei apeliacinės instancijos teismas manė, jog nusikalstamą veiką galėjo būti padarę ir kiti asmenys, apie tai motyvuota nutartimi turėjo pranešti prokurorui, o ne pasirinkti sprendimą perduoti bylą prokurorui BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

14. Pažymėtina, kad iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio neaišku ir kokie konkrečiai pažeidimai buvo padaryti aprašant nusikalstamą veiką. Priešingai nei teigia apeliacinės instancijos teismas, kaltinime yra nurodytos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos aplinkybės: nusikalstamų veikų padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Yra nurodyti ir konkretūs T. L. veiksmai – rankomis vertė V. S. ant grindų, dėl to šiam griūnant ant dešinio šono ir atsitrenkus dešine alkūne į grindis, veidu atsitrenkus į grindis, buvo padaryti skirtingo pobūdžio kūno sužalojimai, kurių kiekvienas atskirai vertinamas kaip nesunkus ar nežymus sveikatos sutrikdymas. Taip pat yra nurodyta, kad T. L. tokiais veiksmais netinkamai atliko savo pareigas, vardijami teisės aktai, kurių reikalavimus T. L. pažeidė, pažymima, kad tokie T. L. veiksmai vertinami kaip neatsargūs, ir išvardijamos pasekmės.

15. Bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, nevertindama T. L. veikų kvalifikavimo pagrįstumo ir atititikties kaltinamajame akte bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo konstatuojami kaltinamojo akto trūkumai nepagrindžia būtinybės perduoti bylą prokurorui. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad BPK 324 straipsnio 6 dalis suteikia apeliacinės instancijos teismui galimybę atlikti įrodymų tyrimą, atlikti bet kokį šio kodekso XIV skyriaus antrajame, trečiajame, ketvirtajame ir penktajame skirsniuose nurodytą proceso veiksmą (BPK 287 straipsnis). Jeigu šių veiksmų atlikti teisme dėl kokių nors priežasčių neįmanoma arba tai labai pasunkina bylos nagrinėjimą, teismas gali pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teismų praktikoje susiformavusi ir nuolat pabrėžiama nuostata, kad teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d. ir kiti nutarimai). Pagal Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalį bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas).

16. Formaliai konstatuodamas pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepateikė jokių argumentų, kodėl šių pažeidimų negalima ištaisyti teisme. Kaip galima suprasti iš skundžiamos nutarties, vienintelis motyvas yra tai, kad teismas padarė išvadą, jog byloje reikia sunkinti T. L. teisinę padėtį, o to neleidžia BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatos. Kolegija konstatuoja, kad toks motyvas nepagrindžia galimybės priimti BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą sprendimą.

17. BPK 320 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas vienas svarbiausių apeliacijos principų – non reformatio in peius (pagal kurį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, apeliacinį skundą, negali pabloginti apelianto teisinės padėties). Teismų praktikoje pažymima, kad būtent dėl šio ir tantum devolutum quantum appellatum (pagal kurį apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti ir vertinti tik apskųstosios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą) principų asmens, prieš kurį vykdomas baudžiamasis procesas, teisė skųsti teismo sprendimus yra reali ir efektyvi. Skundą padavusio asmens (nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta) padėtis paprastai negali būti bloginama, kai procesas tęsiasi jo paties iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-733/2007, 2K-312/2008, 2K-274/2009, 2K-195/2011, 2K-276/2012, 2K-164/2014, 2K-509-489/2015, 2K-278-788/2018 ir kt.).

18. Aiškinant paminėtų principų taikymą, labai svarbus yra Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2007 m. birželio 28 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 81-3312) tiek, kiek jame nenustatyti apeliacinės instancijos teismo įgaliojimai, ištyrus įrodymus, kuriuos įvertinus galėtų būti padarytos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

19. Įgyvendinant šį nutarimą, 2019 m. gruodžio 19 d. įstatymu Nr. XIII-2740 pakeistas BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, nustatantis galimybę panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, be kita ko, d papunktyje nustatant, kad tokį sprendimą galima priimti ir tada, kai ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pažymėta, kad ši norma galėtų būtų taikoma tik tais atvejais, kai yra nustatytos visos trys sąlygos: 1) ištyrus ir įvertinus įrodymus apeliacinės instancijos teisme padaroma išvada, kad veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytųjų ir 2) tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ir 3) dėl to būtų peržengtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-976/2020). Taigi, šioje normoje nustatyti ir aiškiai apibrėžti savarankiški nuosprendžio panaikinimo pagrindai, kurie iš esmės skiriasi nuo BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų nuosprendžio panaikinimo pagrindų. Todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai kaip nuosprendžio panaikinimo ir bylos perdavimo prokurorui motyvą nurodė tai, kad teismas negali išnagrinėti bylos, nepasunkindamas nuteistojo padėties, t. y. neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų. Tokiu motyvu nuosprendis gali būti naikinamas tik vienu – BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto d papunktyje – nurodytu atveju ir tik esant visoms šioje normoje nurodytoms sąlygoms.

20. Atsižvelgiant į aptartus motyvus, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė nenurodydamas pagrįstų motyvų, kurie būtų konkrečiai susiję su kaltinamojo akto trūkumais, nepateikdamas argumentų, kaip nurodomi BPK 219 straipsnio pažeidimai trukdo nagrinėti bylą ir kodėl jų negalima ištaisyti teisme. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei perduodamas bylą prokurorui, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas. Teisėjų kolegija šį BPK pažeidimą pripažįsta esminiu, nes jis sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti tinkamą nuosprendį ar nutartį šioje byloje (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis nagrinėjamoje byloje naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl proceso išlaidų kasacinės instancijos teisme

21. Nukentėjusysis V. S. ir jo atstovė advokatė I. Leketienė atsiliepimu į kasacinį skundą, be kita ko, prašo iš kasatoriaus T. L. priteisti kasaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus kvitus.

22. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016, 2K-143-1073/2020 ir kt.).

23. Ši baudžiamoji byla kasacinės instancijos teisme nagrinėta rašytinio proceso tvarka pagal įtariamojo T. L. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko kasacinį skundą ir šis kasacinis skundas yra tenkintinas. BPK 3741 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kasacinę bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, išskyrus prokuroro, kitų proceso dalyvių atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikimas netrukdo nagrinėti bylos rašytinio proceso tvarka, taigi jie nėra privalomi. Dėl to nukentėjusiajam V. S. turėtos atstovavimo kasacinės instancijos teisme išlaidos nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Audronė Kartanienė

Artūras Ridikas