2007f2d7-8b9f-439d-8dab-300b29277e82 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 2A-112/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4, 30.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 15 d.

 Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Vladislavai Tumas,

dalyvaujant ieškovo atstovui prokurorui Jovaišai,

atsakovės A.

P. atstovams advokatams Vidmantui Martišiui, L. T. , atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atstovui Jaroslavui Žibartui, viešame

teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovės A. P. apeliacinį skundÄ dėl

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1921-104/2010 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (procesinių teisių perėmėjui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos), A. P. , tretiesiems asmenims L. T. , M. K. , notarei Vidutei Zubavičiūtei dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos pažymos ir sprendimo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ä® Vilniaus apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovams Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijai ir

A. P. kreipėsi ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir prašė:

1. Pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažymÄ Nr. 1100 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų;

2. Pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2001 m. rugsėjo  Â

5 d. sprendimÄ Nr. O1-1549 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo pilietei S. T. “;

3. Pripažinti negaliojančiu 2002 m. birželio 11 d. paveldėjimo pagal testamentÄ teisės liudijimÄ , registro Nr. 6-2131VZ;

4. Taikyti restitucijÄ ir priteisti iÅ¡ atsakovės A. P. į valstybės biudžetÄ 360 000 Lt.

5. Atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

IeÅ¡kinyje nurodė, kad atsakovė A. P. 2001 m. vasario 8 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė praÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teises į iÅ¡likusį buvusio savininko J. J. nekilnojamÄ jį turtÄ â€“ 3,08 ha žemės, esančios Å ilėnų g. Vilniaus m. Byloje yra Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 25 d. pažymėjimas Nr. T-3789-J, iÅ¡ kurio negalima spręsti, kad J. J. buvo žemės savininkas prieÅ¡ nacionalizacijÄ . Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos „Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 12 punktÄ Å¡is dokumentas nėra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001 m. rugpjūčio 13 d. S. T. vardu parengė pažymÄ Nr. 1100 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“. Byloje nėra S. T. praÅ¡ymo atkurti nuosavybės teises,

todėl, parengiant pažymÄ , buvo pažeisti „Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį

nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo“ 2 str. 2 d. reikalavimai, pagal kuriuos, mirus Å¡io straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nurodytiems piliečiams, jiems gali bÅ«ti atkuriamos nuosavybės teisės ir perduodamos įpėdiniui, jeigu minėti piliečiai nustatytu laiku buvo padavę praÅ¡ymus atkurti nuosavybės teises, o taip pat Å¡io įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 12 punkte nustatyti reikalavimai, t.y. neturint Å¡iame nutarime iÅ¡vardintų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, todėl pagal CK 1.80 str. pažyma pripažintina negaliojančia. Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. O1-1549

„Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei S. T. “ S. T. vardu atkūrė nuosavybės teises, suteikiant 1 ha 156 000

Lt vertės žemės sklypÄ , esantį Å ilėnų g. 27, Vilniaus m., namų valdai ir perdavė jį paveldėtojai A. P. . Atsakovei A.

P. , kaip turto paveldėtojai, negalėjo būti neatlyginamai suteiktas žemės sklypas, nes pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 12 punkto 2 dalį pagal testamentus gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, jeigu testatorius mirė iki 1991 m. rugpjūčio 1 d., tuo tarpu

S. T. mirė 1997 m. liepos 11 d. Todėl sprendimas priimtas, pažeidžiant imperatyvias normas: „Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo“ 2 straipsnio 1 dalies 5 punktÄ , 2 straipsnio 2 dalį, 9 straipsnio 1 dalį, o taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos „Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 12 punktÄ , todėl pagal CK 1.80 straipsnį pažyma pripažintina negaliojančia. Jeigu nebÅ«tų buvę kitų pažeidimų, galėjo bÅ«ti suformuotas ne didesnis kaip 0,2 ha sklypas. Visa tai yra pagrindas panaikinti ginčijamus pažymÄ , sprendimÄ ir paveldėjimo teisės liudijimÄ bei taikyti restitucijÄ . IeÅ¡kovas taip pat nurodė, kad prokuratÅ«roje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2001 metais, buvo kreiptasi į Nacionalinę žemės tarnybÄ , kuri 2002 m. rugsėjo mėnesį pateikė iÅ¡vadÄ . IeÅ¡kinys teismui buvo pateiktas 2003 m. balandžio 14 d., kadangi buvo laukiama baudžiamosios bylos tyrimo pabaigos. IeÅ¡kinys pateiktas praleidus ieÅ¡kinio senaties terminÄ , tačiau prokuratÅ«ra gina vieÅ¡Ä jį interesÄ . Neteisėtų sprendimų pagrindu asmuo neatlygintinai įgyja didelės vertės žemės sklypÄ . Atsakovė A. P. negalėjo turėti teisėtų lÅ«kesčių, nes žinojo apie vykdomÄ ikiteisminį tyrimÄ dėl neteisėto sklypo valdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 3 d. sprendimu atnaujino ieÅ¡kovui terminÄ ieÅ¡kiniui pareikÅ¡ti, ieÅ¡kinį patenkino ir panaikino Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažymÄ Nr. 1100 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, panaikino Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimÄ Nr. 01-1549 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo pilietei S.

T. “, pripažino negaliojančiu 2002 m. birželio 11 d. paveldėjimo pagal

testamentÄ teisės liudijimÄ (notarinio registro Nr. 6-2131VZ), priteisė iÅ¡ A. P. į valstybės biudžetÄ 360 000 Lt.

Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese, tačiau į teismÄ su reikalavimu panaikinti sprendimÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo pagal analogijos principÄ jie gali kreiptis per 30 dienų terminÄ , kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡is sprendimas pažeidžia vieÅ¡Ä jį interesÄ . Terminas, per kurį prokuroras, gindamas vieÅ¡Ä jį interesÄ , gali pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo, prasideda nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡is sprendimas pažeidžia vieÅ¡Ä jį interesÄ . Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas valstybės interesus, ieÅ¡kinį Vilniaus apygardos teismui pateikė 2003 m. balandžio 14 d. Paskutinis dokumentas, reikalingas ieÅ¡kiniui pareikÅ¡ti, Vilniaus apygardos prokuratÅ«roje gautas 2002 m. lapkričio 25 d. Å ių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad terminas ieÅ¡kiniui pareikÅ¡ti prokurorui prasidėjo 2002 m. lapkričio 26 d. ir, pateikdamas ieÅ¡kinį teismui 2003 m. balandžio 14 d., prokuroras praleido 30 dienų terminÄ , nustatytÄ

„Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo“

(toliau tekste - PNTĮINTAĮ) 19 straipsnio 1 dalyje. Teismas taip pat nustatė, kad 2001 m. spalio 2 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 10-9-026-01 pagal galiojusio LR BK 207 straipsnio 2 dalį dėl itin svarbaus oficialaus dokumento suklastojimo ir panaudojimo, kurioje taip pat buvo atliekamas nuosavybės teisių į buvusio savininko J.

J. žemę, esančiÄ Vilniaus mieste, atkÅ«rimo aplinkybių tyrimas, kuris pasibaigė tik 2008 m. sausio 25 d., Vilniaus m. apylinkės prokuratÅ«rai priėmus nutarimÄ nutraukti ikiteisminį tyrimÄ baudžiamojoje byloje Nr.01-2-056-04 dėl nuosavybės teisių į J. nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo epizodo, nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių įtariamųjų kaltę. Ikiteisminio tyrimo pabaigos laukimÄ teismas įvertino kaip svarbiÄ termino praleidimo priežastį, todėl terminÄ ieÅ¡kiniui pareikÅ¡ti atnaujino. Teismas nustatė, kad nuosavybės teisių atkÅ«rimo byloje S. T. praÅ¡ymo dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į žemę nėra. Nesant paties pretendento praÅ¡ymo, 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažyma S. T. vardu negalėjo bÅ«ti parengta. Teismas taip pat nustatė, kad 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažyma Nr. 1100 parengta pagal giminystės ryÅ¡ius nustatančius dokumentus ir 2000 m. spalio 25 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimÄ . PNTÄ®INTAÄ® 9 straipnyje ir LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos „Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – tvarka) 12 punkte yra nurodyti buvusio savininko nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Vienintelis 1925 m. Å«kininkų sÄ raÅ¡as, teismo teigimu, negali bÅ«ti dokumentas, patvirtinantis nuosavybės teisę, t.y. vien iÅ¡ Å¡io sÄ raÅ¡o negalima konstatuoti, jog nacionalizacijos metu J.

J. toje pačioje vietovėje turėjo tÄ patį kiekį žemės. Teismas vertino ne Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimÄ kaipo tokį, o jame nurodytus duomenis, kurie, pasak teismo, neatskleidžia situacijos, buvusios nacionalizacijos metu. Teismas nurodė, kad nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nepakanka, o nesant pačios S. T. praÅ¡ymo, 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažyma Nr. 1100 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų negalėjo bÅ«ti parengta, todėl teismas konstatavo, jog Å¡is dokumentas parengtas pažeidžiant tvarkos 12 punktÄ , todėl yra neteisėtas ir naikintinas. Pasak teismo, atsakovė A. P. neturėjo teisės pretenduoti atkurti nuosavybės teisių į iÅ¡likusiÄ buvusio savininko J. žemę, kadangi ji nepatenka į PNTÄ®INTAÄ® 2 straipsnio l dalyje nustatytÄ sÄ raÅ¡Ä asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises pagal šį įstatymÄ . A. P. nėra nei turto savininkė, nei asmuo, kuriam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtÄ , taip pat neatitinka ir kitų PNTÄ®INTAÄ® 2 straipsnyje nustatytų sÄ lygų. Pagal PNTÄ®INTAÄ® 2 straipsnio l dalies 5 punktÄ nuosavybės teisės į nekilnojamÄ jį turtÄ atkuriamos piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtÄ . Å ie asmenys turi kreiptis į teismÄ dėl juridinę

reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pasak teismo, byloje nėra duomenų, kad S. T. būtų buvusi J. J. nuosavybės

teisių perėmėja, nėra S. T. praÅ¡ymo dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, o A. P. nesikreipė į teismÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo. Iki 1995 m. birželio 1 d. į buvusiÄ miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose žemę nuosavybės teisės pretendentams galėjo bÅ«ti atkurtos PNTÄ®INTAÄ® 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais bÅ«dais. Nesant kitų pažeidimų, nuosavybės teisės į pilietei S. T. tenkančiÄ nekilnojamojo turto dalį galėjo bÅ«ti atkurtos, perduodant neatlygintinai nuosavybėn ne didesnį nei 0,2 ha žemės sklypÄ , o ne 1 ha žemės sklypÄ , kaip kad buvo padaryta VAVA 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. 01-1549. Ä®vertinęs nustatytus pažeidimus, teismas konstatavo, kad VAVA 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teises į pilietei S. T. tenkančiÄ nekilnojamojo turto dalį - 1 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamÄ 1 ha 156 000 Lt vertės žemės sklypÄ , esantį Å ilėnų g. 27, Vilniuje, namų valdai, priimtas pažeidžiant PNTÄ®INTAÄ® 2 straipsnio, 9 straipsnio l dalies ir tvarkos 12 punkto reikalavimus, todėl yra neteisėtas ir panaikintinas. Pasak teismo, panaikinus VAVA 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimÄ , pripažintinas negaliojančiu ir 2002 m. birželio 11 d. paveldėjimo pagal testamentÄ teisės liudijimas, kuris buvo iÅ¡duotas VAVA 2001 m. rugsėjo 5 d.

sprendimo Nr. 01-1549 pagrindu. Kadangi sklypo įgijėjų trečiųjų asmenų J. L. ir V. L. sÄ Å¾iningumas

preziumuojamas, teismas nusprendė taikyti restitucijÄ , sumokant ekvivalentÄ pinigais, priteisiant iÅ¡ atsakovės A. P. valstybei ginčo žemės sklypo vidutinę rinkos vertę - 360 000 Lt, nustatytÄ pardavimo tretiesiems asmenims dienai, t.y. 2002 m. rugpjūčio 2 d. (CK 1.80 str. 2 d.,

4.96 str. 2 d., 6.145 str. l d., 6.146 str.). Teismas nurodė, kad VĮ Registrų centro 2008 m. balandžio 7 d. rašto patvirtina, jog ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2001 m. rugsėjo 5 d. buvo 450 000 Lt, o 2002 m. rugpjūčio 2 d. -

360 000 Lt. Pasak teismo, atsakovės A. P. sÄ Å¾iningumas nekvestionuojamas, tad ji privalo atlyginti turto vertę, buvusiÄ jo perleidimo metu, kadangi tuo metu ginčo žemės sklypo vertė buvo mažiausia (CK 6.147 str. 2 d.). Nustatęs, kad atsakovė ginčo žemės sklypÄ tretiesiems asmenims perleido už

50 000 Lt, teismas tokiÄ sumÄ vertino kaip visiÅ¡kai neatitinkančiÄ turto perleidimo metu buvusios rinkos kainos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundÄ argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė A. P. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo   2010 m. kovo 3 d. sprendimÄ ir ieÅ¡kinio senaties termino neatnaujinti (ieÅ¡kiniui taikyti senaties termino eigos pabaigÄ ) arba pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimÄ ir priteisti iÅ¡ apeliantės į valstybės biudžetÄ 50 000 Lt.

Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais motyvais:

1. KlausimÄ , ar konkrečios ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindÄ jį atnaujinti, teismas turėjo spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, atsižvelgdamas į ieÅ¡kinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, Å¡alių elgesį, ieÅ¡kinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3-4 d., CPK

3 str. 6 d.) bei į visas kitas reikÅ¡mingas Å¡ios civilinės bylos aplinkybes. Teismas turėjo nustatyti ypatingai svarbių aplinkybių atsiradimo momentÄ , jų egzistavimo trukmę, kada prokuroras kreipėsi į teismÄ , ar jis buvo pakankamai atidus ir sÄ Å¾iningas, ar savo turimas civilines teises įgyvendino nerÅ«pestingai, aplaidžiai. Prokurorams atidumo ir rÅ«pestingumo standartai realizuojant reikalavimo teisę, kylančiÄ iÅ¡ profesinės veiklos, paprastai

yra aukÅ¡tesni nei fiziniam asmeniui realizuoti reikalavimo teisę, susijusiÄ su vartojimo teisiniais santykiais. Svarbiomis

ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastimis paprastai nelaikytinas neteisėtas savo teisės įgyvendinimas. Teismas pažeidė subjektų lygiateisiÅ¡kumo principÄ (CK 1.2 str. 2 d.), nes nustatė kitokius (iÅ¡skirtinius) ieÅ¡kinio senaties taikymo kriterijus vienam iÅ¡ civilinių teisinių santykių subjektų – prokurorui.

2. Prokuroras turėjo tiksliai nurodyti, kada jis (Vilniaus apygardos prokuratÅ«ra) sužinojo apie apeliantės padarytÄ teisės pažeidimÄ , t.y. momentÄ , su kuriuo įstatymas sieja ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžiÄ . Terminas ieÅ¡kiniui pareikÅ¡ti Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros vyriausiajam prokurorui prasidėjo 2002 m. lapkričio 26 d. IeÅ¡kinio pareiÅ¡kimo 2003 m. balandžio

14 d. faktas įrodo, kad ikiteisminio tyrimo nebaigimas iki 2008 m. sausio 25 d. Vilniaus apygardos prokuratūrai nebuvo jokia kliūtis ieškiniui pareikšti.

3. Teismas, nusprendęs panaikinti Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažymÄ ir Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimÄ , peržengė kompetencijos ribas ir pažeidė CPK   265 straipsnio 2 dalies nuostatÄ . Nurodo, kad joks teisės aktas nenustato, kad panaikinta žemėtvarkos skyriaus pažyma ar apskrities virÅ¡ininko administracijos sprendimas negaliotų nuo Å¡ių dokumentų sudarymo ar patvarkymo momento, Å¡ie dokumentai galimai neteks galios tik įsiteisėjus skundžiamam teismo sprendimui. Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos sprendimo panaikinimas negalėjo bÅ«ti prejudicinis pagrindas nedelsiant pripažinti negaliojančiu paveldėjimo pagal testamentÄ teisės liudijimÄ , tuo pačiu nepagrįstai priteisiant iÅ¡ atsakovės valstybei 360 000 Lt.

4. Teigia, kad teismas supainiojo dvi skirtingas procedÅ«ras: nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimÄ ir kompetentingų valstybės institucijų kartais taikomÄ (vykdomÄ ), atkurtų nuosavybės teisių atkÅ«rimo anuliavimÄ , t.y. nuosavybės teisių atkÅ«rimo dokumentų panaikinimus ar jų pripažinimÄ negaliojančiais. Atkuriant nuosavybės teises į 1 ha žemės sklypÄ , kompetentingos institucijos nepasisakė dėl informacijos trÅ«kumo (pvz. neatsiuntė praneÅ¡imo, kad S. T. žemės tvarkymo byloje trÅ«ksta kokio nors dokumento ir nepasiÅ«lė kreiptis į teismÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo), todėl kompetentingai valstybės institucijai atkÅ«rus nuosavybės teises ir po to teisme sprendžiant klausimÄ dėl atkurtų teisių anuliavimo, ieÅ¡kovas turėjo įrodyti, kad ieÅ¡kinys yra pagrįstas, t.y. kad nuosavybės teisės S. T. į J. J. žemę buvo atkurtos neteisėtai ir be pagrindo. Vlniaus apskrities virÅ¡ininko

administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimu nuosavybės teisės S. T. buvo atkurtos ne PNTĮINTAĮ 2 straipsnio 1 dalies 5

punkto o 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantė turėjo kreiptis į teismÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo. Prokuroras nepateikė įrodymų, kurie paneigtų J. J. nuosavybės teisę į iki nacionalizacijos turėtÄ Å¾emę Varžuvka Guma kaime. Kompetentingos institucijos nenurodė bÅ«tinumo nustatyti juridinį faktÄ .

5. Teigia, kad apeliantės nesÄ Å¾iningumas nenustatytas. Teismas nurodė, kad dėl žalos atlyginimo ji gali kreiptis į teismÄ (CK 6.271 str.), tačiau tai neatitinka visuotinai deklaruojamų civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiÅ¡kumo, Å¡alių procesinio lygiateisiÅ¡kumo principų. Už padarytÄ Å¾alÄ turi atsakyti tie, kurie padarė valstybei ar asmenims konkrečiÄ Å¾alÄ (CK 6.271 str., 6.263 str.).

6. 2002 m. rugpjūčio 2 d. paveldėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sÄ lyga dėl jos kainos yra nenuginčyta ir atitiko tuo metu buvusiÄ Å¾emės

vertę. Parduodamo žemės sklypo vertė (be apgriuvusių pastatų) atitiko apeliantės poreikius bei pinigų sumÄ , nurodytÄ pirkimo-pardavimo sutartyje. Teismas ignoravo teisingumo, sÄ Å¾iningumo ir protingumo principus, iÅ¡ vieniÅ¡os, 4 nepilnamečius vaikus auginančios paprastos medicinos centro sanitarės priteisdamas 360 000 Lt. Nustačius, kad kita Å¡alis (VAVA) elgėsi nesÄ Å¾iningai ir savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, kitos Å¡alies (A. P. ) atsakomybė dėl piniginės vertės atlyginimo gali bÅ«ti sumažinta arba ji gali bÅ«ti visiÅ¡kai atleista nuo Å¡ios nuostolių dalies atlyginimo (CK 6.259 str.), nes prokuroro pateiktus duomenis apie galimai jos padarytÄ piniginę žalÄ (nuostolius) valstybei lėmė ir ekonominiai procesai, t.y. katastrofiÅ¡kai sparti ir ne visada prognozuojama žemės sklypų kainų kaita. Dėl VAVA įgaliotų darbuotojų veiksmų (aktų) atsirado sunkiai pinigais nustatoma ar įvertinama žala ir iÅ¡ to kylanti prievolė apeliantei tÄ Å¾alÄ atlyginti, nors ji tokios prievolės nesugebės atlyginti per visÄ likusį savo gyvenimÄ , o ginčyti VAVA priimtų sprendimų neturėjo juridinio, faktinio bei ekonominio-finansinio pagrindo. VAVA, bÅ«dama atsakinga už nuosavybės teisės atkÅ«rimÄ S. T. , privalėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad jos praÅ¡ymas dėl nuosavybės teisės atkÅ«rimo bÅ«tų kuo operatyviau iÅ¡nagrinėtas, dėl jo bÅ«tų priimti sprendimai, o pats praÅ¡ymas - nepasimestų.

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros vyriausiasis prokuroras praÅ¡o apeliacinio skundo netenkinti, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Atsiliepime teigia, kad teismas pagrįstai atnaujino terminÄ ieÅ¡kiniu pareikÅ¡ti, nes ieÅ¡kiniu siekiama apginti vieÅ¡Ä jį interesÄ , ieÅ¡kinys yra sudėtingas, jį rengiant buvo tiriama baudžiamoji byla ir buvo siekiama surinkti daugiau įrodymų baudžiamojoje byloje, kuriuos bÅ«tų galima panaudoti, rengiant ieÅ¡kinį. Praleistas terminas ieÅ¡kiniui paduoti nebuvo ilgas. Net ir vėliau padavus ieÅ¡kinį, jis vis tiek negalėjo bÅ«ti iÅ¡nagrinėtas, kol nebuvo priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje, t.y. iki 2008 m. sausio 25 d.

Kadangi teismas konstatavo sprendimo neteisėtumÄ dėl jo prieÅ¡taravimo aukÅ¡tesnės galios teisės aktams, turi bÅ«ti panaikintos ir Å¡io sprendimo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, t.y. paveldėjimo teisės liudijimas, taikoma restitucija. Kadangi testatorė žemės sklypÄ iÅ¡ valstybės įgijo neteisėtai, po to sklypas atitinkamai neteisėtai neatlygintinai perėjo apeliantės nuosavybėn, o pastaroji sklypÄ pardavė tretiesiems sÄ Å¾iningiems asmenims, jo ekvivalentas turi bÅ«ti grÄ Å¾intas valstybei.

Aplinkybė, kad nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ vykdanti institucija netinkamai atliko savo funkcijas ir nepagrįstai atkÅ«rė nuosavybės teises, negali bÅ«ti pagrindas palikti Å¡iuos sprendimus ir jų pasekmes galioti. Teiginys, kad S. T. praÅ¡ymas dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo sÄ moningai nepateikiamas į bylÄ , nėra niekuo pagrįstas. Byloje yra pakankamai įrodymų, kad S. T. praÅ¡ymo nuosavybės teisių atkÅ«rimo byloje nebuvo, nes nuosavybės teisių atkÅ«rimo byla buvo pradėta 2001 m. vasario 8 d.

N. S. ir A. P. praÅ¡ymų pagrindu. Sudarydama nekilnojamo turto pardavimo sandorį, apeliantė turėjo bÅ«ti rÅ«pestinga ir atidi bei neparduoti turto už žymiai mažesnę nei vidutinė rinkos vertė kainÄ . Vidutinė ginčo žemės sklypo rinkos vertė 2002 m. rugpjūčio 2 d. buvo 360 000 Lt, o sprendimo priėmimo metu, t.y. 2001 m. rugsėjo 5 d., ir 2002 m. birželio 11 d. žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 450 000 Lt. Priteisus iÅ¡ A. P. valstybei tik 50 000 Lt, bÅ«tų nesÄ Å¾iningai pabloginta valstybės padėtis.

Sunki atsakovės turtinė padėtis Å¡iuo atveju galėtų bÅ«ti tik pagrindas praÅ¡yti iÅ¡dėstyti sprendimo vykdymÄ , tačiau ne netaikyti restitucijos.

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundÄ atsakovas VAVA praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o apeliacinį skundÄ atmesti. Atsiliepime teigia, kad sprendimas yra pagrįstas, o teismas objektyviai vertino byloje esančius įrodymus.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Dėl ieškinio senaties termino

Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs Å¡iÄ bylÄ iÅ¡ esmės, nustatė, kad terminas ieÅ¡kiniui pareikÅ¡ti prokurorui prasidėjo 2002 m. lapkričio 26 d. ir, pateikdamas ieÅ¡kinį teismui 2003 m. balandžio 14 d., prokuroras praleido 30 dienų terminÄ , nustatytÄ PNTÄ®INTAÄ® 19 straipsnio 1 dalyje, tačiau ikiteisminio tyrimo pabaigos laukimÄ teismas įvertino kaip svarbiÄ termino praleidimo priežastį, todėl terminÄ ieÅ¡kiniui pareikÅ¡ti atnaujino.

Apeliaciniu skundu atsakovė A. P. teigia, kad teismas pažeidė subjektų lygiateisiÅ¡kumo principÄ , nes nustatė iÅ¡skirtinius ieÅ¡kinio senaties taikymo kriterijus prokurorui. Apeliantės teigimu, terminas ieÅ¡kiniui pareikÅ¡ti prasidėjo 2002 m. lapkričio 26 d., o ikiteisminio tyrimo nebaigimas iki 2008 m. sausio 25 d. Vilniaus apygardos prokuratÅ«rai nebuvo jokia kliÅ«tis ieÅ¡kiniui pareikÅ¡ti. Pasak apeliantės, teismas turėjo nustatyti ypatingai svarbių aplinkybių atsiradimo momentÄ , jų egzistavimo trukmę, kada prokuroras kreipėsi į teismÄ , ar jis buvo pakankamai atidus ir sÄ Å¾iningas, ar savo turimas civilines teises įgyvendino nerÅ«pestingai, aplaidžiai.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatÄ ieÅ¡kinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . CK 1.131 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieÅ¡kinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi bÅ«ti ginama, o praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas atnaujinamas.

Kadangi Lietuvos Respublikos prokuratÅ«ros institucija nevykdo prokurorinės priežiÅ«ros kaip yra laikomasi įstatymų valstybės ar savivaldybės institucijose ir kt., ieÅ¡kovui negali bÅ«ti perkeliama atsakomybė už tai, kad laiku nebuvo užkirstas kelias teisės pažeidimams, tai yra pareiga nedelsiant sužinoti apie tokius pažeidimus ir per įstatymo nustatytÄ terminÄ imtis priemonių, kad jie bÅ«tų paÅ¡alinti. Pagal galiojančio Lietuvos Respublikos prokuratÅ«ros įstatymo 19 straipsnį prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimÄ , vieÅ¡Ä jį interesÄ gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos praneÅ¡imÄ , pasiÅ«lymÄ , pareiÅ¡kimÄ , skundÄ arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigÅ«nai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesÄ , nesiėmė priemonių pažeidimams paÅ¡alinti. Viena iÅ¡ vieÅ¡ojo intereso gynimo priemonių - kreipimasis į teismÄ su ieÅ¡kiniu. Taigi prokurorai Å¡iuo atveju nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese, taip pat jie neprivalo kontroliuoti tai, kaip atitinkamos valstybės institucijos, nagrinėjamu atveju VAVA, laikosi įstatymų, vykdydamos Å¡ias funkcijas ir kontroliuodamos savo įstaigas. Å iuo atveju prokuroras ėmėsi vieÅ¡o intereso, tarp jų ir valstybės teisių gynybos, nes buvo konstatuota, kad valstybės institucijos pareigÅ«nai, privalantys ginti valstybės teises, nesiėmė priemonių nustatytiems pažeidimams paÅ¡alinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartyje (civ. b. Nr. 3K-7-38/2008) nurodyta, kad asmuo, reiÅ¡kiantis ieÅ¡kinį vieÅ¡ajam interesui apginti (CPK 49 str. 1 d.), yra Å¡alis procesine prasme (CPK 41 str. 2 d.), bet nėra ginčo materialiojo teisinio santykio Å¡alis, tačiau tokio vieÅ¡ajam interesui atstovaujančio asmens procesinio teisinio statuso esmė ta, jog jis turi tiek teisių, kiek ir materialųjį interesÄ turintis ieÅ¡kovas, nes prieÅ¡ingu atveju, bÅ«tų pažeistas teisinio apibrėžtumo principas. Kasacinis teismas pabrėžė pagal prokuroro ieÅ¡kinį, grindžiamÄ Nuosavybės teisių atkÅ«rimo įstatymo pažeidimais, iÅ¡keltų bylų ypatumÄ , kurį nulemia tai, kad yra pažeista specifinio nuosavybės teisės subjekto – valstybės – nuosavybės teisė, o dėl Å¡ios teisės gynimo kreipiasi ne valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija, o prokuroras, kaip asmuo, kuris įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gina, be kita ko, ir pažeistas valstybės teises bei teisėtus interesus (CPK 5 str. 3 d., 49 str. 1 d., ProkuratÅ«ros įstatymo 19 str.).

Pagal teismų praktikÄ vertinamuoju kriterijumi laikytinas momentas, kada yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , jog ginčo sprendimas pažeidžia vieÅ¡Ä jį interesÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-677/2005 ir kt.). Taigi prokurorai su reikalavimu panaikinti sprendimÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo gali kreiptis per 30 dienų terminÄ , kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta medžiaga, galinti patvirtinti reiÅ¡kiamo ieÅ¡kinio faktinį, teisinį pagrindÄ bei dalykÄ . TokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutarties (civilinė byla Nr. 3K-7-38/2008) nuostata, jog tam, kad prokuroras galėtų nuspręsti, pažeistas konkrečiu atveju vieÅ¡asis interesas ar ne, yra pagrindas kreiptis dėl Å¡io gynimo su ieÅ¡kiniu į teismÄ ar ne, jam reikia surinkti atitinkamus duomenis. Dėl to, sprendžiant ieÅ¡kinio senaties termino klausimÄ , kiekvienu atveju bÅ«tina įvertinti tai, kada tokie duomenys turėjo ir galėjo bÅ«ti surinkti, ir ar tai padaryta nepažeidžiant protingo termino.

Pasak apeliantės, terminas ieškiniui pareikšti prasidėjo 2002 m. lapkričio 26 d. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog paskutinis dokumentas reikalingas ieškiniui pareikšti - Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo 2002

m. lapkričio   21 d. raštas dėl duomenų apie A. P. , M. S. ir S. T. nuosavybės teisės į žemės

sklypus įregistravimo (t. 1, b.l. 13) - Vilniaus apygardos prokuratÅ«roje buvo gautas 2002 m. lapkričio 25 d., padarė iÅ¡vadÄ , kad terminas ieÅ¡kiniui pareikÅ¡ti prasidėjo 2002 m. lapkričio 26 d. Taigi, tiek apeliantė, tiek teismas nustatė tÄ pačiÄ termino ieÅ¡kiniui paduoti pradžiÄ .

 Tačiau, kaip minėta, prokuroras yra įpareigojamas kreiptis į teismÄ tik tada, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo pažeidžia vieÅ¡Ä jį interesÄ .

Pačiame ieÅ¡kininio pareiÅ¡kime nurodyti faktai, kad Vilniaus apygardos prokuratÅ«roje tiriant baudžiamÄ jÄ bylÄ Nr. 10-9-026-01, buvo patikrinta Nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ Nr. 2654 (byla), kurioje nustatyta, kad A. P. nuosavybės teisės atkurtos pažeidžiant įstatymus. Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros 2004 m. vasario 10 d. pažyma (t. 1, b.l. 140) patvirtina, kad 2001 m. spalio 2 d. Vilniaus apygardos prokuratÅ«roje buvo iÅ¡kelta baudžiamoji byla Nr. 10-9-026-01 pagal galiojusio BK

207 straipsnio 2 dalį dėl itin svarbaus oficialaus dokumento suklastojimo ir panaudojimo. Be kitų nusikalstamų veikų epizodų, šioje baudžiamojoje byloje buvo atliekamas nuosavybės teisių į buvusio savininko J. J. žemę atkūrimo aplinkybių tyrimas.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog S. T. turto paveldėtojams nuosavybės teisės į 1 ha žemės, esančios buvusiame Varžuvkos kaime, Vilniuje, buvo atkurtos neteisėtai, ir atsakovas Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija, priimdama atitinkamus įsakymus bei sprendimÄ , pažeidė imperatyvius teisės aktų reikalavimus, kas yra pagrindas kreiptis į teismÄ vieÅ¡ajam interesui apginti, kad reikiamus ieÅ¡kiniui pareikÅ¡ti duomenis iÅ¡ archyvo ieÅ¡kovas gavo tik 2002 m. gruodį, kad 2001 m. spalio mėnesį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo turto užvaldymo nusikalstamu bÅ«du, kuris ieÅ¡kinio padavimo metu dar nebuvo baigtas, kad ieÅ¡kovas pakankamus duomenis bei medžiagÄ pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl vieÅ¡ojo intereso gynimo surinko vėliau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino praleistÄ terminÄ ieÅ¡kiniui pareikÅ¡ti.

Dėl CPK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimo, kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, nusprendęs panaikinti Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažymÄ ir Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimÄ , peržengė kompetencijos ribas ir pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatÄ .

Atsižvelgiant į tai, kad pagal CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatÄ neleidžiama peržengti byloje pareikÅ¡tų reikalavimų, iÅ¡skyrus CPK numatytus atvejus, taip pat į tai, kad patikslintu ieÅ¡kiniu ieÅ¡kovas prašė pripažinti negaliojančia ir Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. pažymÄ , ir Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimÄ , nėra pagrindo teigti, kad teismas išėjo už ieÅ¡kinio reikalavimų ribų.

Apeliantė taip pat teigia, kad joks teisės aktas nenustato, kad panaikinta žemėtvarkos skyriaus pažyma ar apskrities virÅ¡ininko administracijos sprendimas negaliotų nuo Å¡ių dokumentų sudarymo ar patvarkymo momento, Å¡ie dokumentai galimai neteks galios tik įsiteisėjus skundžiamam teismo sprendimui, kad Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos sprendimo panaikinimas negalėjo bÅ«ti prejudicinis pagrindas nedelsiant pripažinti negaliojančiu paveldėjimo pagal testamentÄ teisės liudijimÄ , tuo priteisiant iÅ¡ atsakovės valstybei 360 000 Lt. Tačiau su tokiais apeliantės teiginiai nėra pagrindo sutikti. Konstatavus Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos sprendimo, kurio pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypÄ , neteisėtumÄ ir jį panaikinus, iÅ¡nyko ir tolesnio sandorio - paveldėjimo pagal testamentÄ teisės liudijimo teisinis pagrindas, nes jis iÅ¡duotas bÅ«tent minėto panaikinto sprendimo pagrindu. Taigi, teismas pagrįstai patenkino ieÅ¡kovo reikalavimÄ pripažinti paveldėjimo pagal testamentÄ teisės liudijimÄ negaliojančiu ir taikė restitucijÄ . SusiklosčiusiÄ situacijÄ aiÅ¡kinant kitaip, bÅ«tų paneigta ieÅ¡kovo teisė į iÅ¡ esmės pagrįstų ieÅ¡kinio reikalavimų patenkinimÄ .

Nors, pasak atsakovės, teismas supainiojo dvi skirtingas procedÅ«ras, t.y. nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimÄ ir atkurtų nuosavybės teisių atkÅ«rimo anuliavimÄ , tačiau Å¡is argumentas, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad nuosavybės teisės S.

T. į J. J. turėtÄ sklypÄ buvo atkurtos nepagrįstai, negali turėti teisinės reikÅ¡mės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.Â

Dėl restitucijos taikymo

Apeliaciniame skunde atsakovė A. P. taip

pat nurodo, kad 2002 m. rugpjūčio 2 d. paveldėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sÄ lyga dėl jos kainos yra nenuginčyta ir realiai atitiko tuo metu buvusios žemės

vertę. Pasak apeliantės, teismas, priteisdamas iÅ¡ jos 360 000 Lt sumÄ , ignoravo teisingumo, sÄ Å¾iningumo ir protingumo principus.

Pagal CK 6.147 straipsnio antrÄ jÄ dalį, kai grÄ Å¾intinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusiÄ jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu,

atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. CK 6.147 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad grÄ Å¾intino

turto sunaikinimo ar perleidimo atveju piniginis ekvivalentas skaičiuojamas atsižvelgiant į laiko kriterijus. Kuris iÅ¡ trijų paminėtų variantų bus pasirinktas, priklauso nuo skolininko sÄ Å¾iningumo. Jeigu privalantis grÄ Å¾inti turtÄ asmuo yra nesÄ Å¾iningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausiÄ turto vertę. Taigi taikant Å¡iÄ teisės normÄ yra svarbu nustatyti, ar privalantis grÄ Å¾inti turtÄ asmuo buvo sÄ Å¾iningas. Jeigu skolininkas yra sÄ Å¾iningas, piniginis ekvivalentas nustatomas pagal atitinkamÄ mažiausiÄ turto vertę, o jei nesÄ Å¾iningas (arba restitucija taikoma dėl jo kaltės) – piniginis ekvivalentas nustatomas pagal atitinkamÄ didžiausiÄ turto vertę.

Å ioje byloje ieÅ¡kovas neįrodinėjo ir nėra nustatyta, kad atsakovė pripažinto negaliojančiu Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimo pagrindu įgydama turtÄ veikė nesÄ Å¾iningai. Todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad atsakovė privalo atlyginti mažiausiÄ turto vertę.

 Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad mažiausia ginčo sklypo vertė - 360 000 Lt - buvo jo perleidimo tretiesiems asmenims metu, t.y. 2002 m. rugpjūčio 2 d. Apeliantė Å¡ios sumos, kaip galimai mažiausios, neginčija. Nors, pasak apeliantės, jos galimai padarytÄ Å¾alÄ valstybei lėmė ir ekonominiai procesai, t.y. katastrofiÅ¡kai sparti ir ne visada prognozuojama žemės sklypų kainų kaita, Å¡i aplinkybė negali turėti įtakos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, nes, kaip patvirtina VÄ® Registrų centro 2008 m. balandžio 7 d. raÅ¡tas apie ginčo sklypo rinkos vertę (t. 3, b.l. 60), Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimo priėmimo metu ginčo sklypo rinkos vertė buvo 450 000 Lt, o sklypo perleidimo tretiesiems asmenims metu, t.y. 2002 m. rugpjūčio 2 d., buvo 360 000 Lt. Tad nėra pagrindo teigti, kad ginčo žemės sklypo vertė dėl ekonomikos pokyčių žymiai kito.

Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su teismo iÅ¡ jos priteista suma ir teigia, kad 2002 m. rugpjūčio 2 d. paveldėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sÄ lyga dėl jos kainos yra nenuginčyta ir realiai atitiko tuo metu buvusios žemės vertę. Tačiau Å¡iems argumentams pagrįsti apeliantė nepateikė kitokiÄ , t.y. mažesnę, turto vertę patvirtinančių duomenų. Apeliantė nepateikė individualaus minėto žemės sklypo vertinimo ir nepaneigė VÄ® Registrų centro duomenų apie Å¡io turto rinkos vertę.

Nors, pasak apeliantės, sklypas buvo parduotas už 50

000 Lt, tačiau 2002 m. rugpjūčio 2 d. nekilnojamojo turto perleidimo sutartyje (t. 1, b.l. 17-18) buvo nurodyta, kad indeksuota žemės sklypo vertė yra 249 600 Lt. Taigi, atsakovei, kaip turto pardavėjai, negalėjo bÅ«ti nežinoma, kad perleidžiamo turto – žemės sklypo – vertė yra žymiai didesnė, nei nurodyta sklypo pardavimo kaina. Tad vien ta aplinkybė, kad žemės sklypas buvo parduotas už 50 000 Lt sumÄ , o sutartis nėra nuginčyta, negali bÅ«ti pagrindas iÅ¡ atsakovės priteisti jos praÅ¡omÄ 50 000 Lt sumÄ .

Pasak apeliantės, pagal CK 6.259 straipsnį, nustačius VAVA kaltę, jos atsakomybė gali bÅ«ti sumažinta ar ji visai atleista nuo atsakomybės. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad CK 6.259 straipsnis taikytinas sutartinės atsakomybės atvejais ir nagrinėjamu atveju, sprendžiant byloje klausimÄ dėl sprendimo, kuriuo buvo atkurta nuosavybės teisė į turtÄ , paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais ir kt., nėra taikomas, tad nėra pagrindo atleisti atsakovę nuo atsakomybės ar sumažinti jos atsakomybę.

Vadovaudamasi Å¡ioje nutartyje iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ iÅ¡ esmės, pagrįstai nustatė, jog ginčijamu Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimu, atkuriant

J. J. nuosavybės teises į 1 ha žemės sklypÄ , buvo pažeistos teisė aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ , nuostatos, o dėl Å¡ių pažeidimų ginčijamas sprendimas negali bÅ«ti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Teismas pagrįstai panaikino paveldėjimo teisės pagal testamentÄ teisės liudijimÄ , kaip prieÅ¡taraujantį imperatyvioms įstatymo normoms ir tinkamai taikė paveldėjimo teisės liudijimo negaliojimo pasekmes – restitucijÄ , priteisdamas sklypo vertę pinigais valstybei. Dėl Å¡ios priežasties atsakovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Atmetus apeliacinį skundÄ , iÅ¡ atsakovės valstybei priteistinos su procesinių dokumentų įteikimu susijusios iÅ¡laidos (CPK 88 str.

1 d. 3 p., 96 str., t. 5, b.l. 11).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Priteisti iš atsakovės A. P. valstybei 8,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teisėjai                                                                                               Virginija

Čekanauskaitė

Danutė Gasiūnienė

Donatas Å ernas