2018-06-06 Nr. AB-11239-3-64-3-03486-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1477-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03486-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.7; 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. patikslintus skundus atsakovams Kelmės rajono savivaldybei, atstovaujamai Kelmės rajono savivaldybės administracijos, ir Kelmės rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. J. dėl sprendimo panaikinimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Kelmės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2016 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. SS-20 „Dėl vienkartinės išmokos“ priteisti vienkartinę paskutinę išmoką, kuri buvo skirta pradėti savarankišką gyvenimą, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas E. K. patikslintuose skunduose nurodė, kad jis augo be tėvų ir iki pilnametystės jam buvo paskirta močiutės A. J. globa. Kai suėjo 18 metų, jis išėjo iš globėjos namų, nes pradėjo gyventi savarankiškai. Nurodė, kad mokėsi Budraičių kaimo mokykloje, kuri priklauso Kelmės r. Mokėsi porą metų ir kol mokėsi mokykloje Kelmės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius kiekvieną mėnesį pervesdavo pašalpą po 500 Lt. Kelmės rajono savivaldybė jo nekonsultavo, nesupažindino su tuo, kad jam priklauso vienkartinė pašalpa įsikurti. Patyrė itin didelę žalą dėl to, kad jam įstaiga nesuteikė konsultacijų. Nurodė, kad atliekant bausmę laisvės atėmimo įstaigoje sužinojo, jog jam Kelmės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius turėjo išmokėti vienkartinę pašalpą nuo 6 000 Lt iki 9 000 Lt, todėl kreipėsi su prašymu į Kelmės rajono savivaldybę, tačiau gavo atsakymą, jog atsisakoma išmokėti vienkartinę paskutinę pašalpą. Taip pat nurodė, kad patyrė ir neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, nes nebegali pasitikėti įstaigomis, apatiją ir t. t. Atkreipė dėmesį, kad jei atsakovas jam būtų laiku išmokėjęs pašalpą, gal jis nebūtų padaręs nusikaltimų dėl sunkios materialinės padėties. Nurodė, kad tuo metu, kai jam priklausė vienkartinė pašalpa, jis nebuvo suimtas. Be to, jis iš įkalinimo įstaigos išeis, todėl jam turi būti išmokėta priklausanti pašalpa, kadangi jis užaugo be tėvų. Dėl tokio atsakovo elgesio patyrė šoką, stresą, daug ir stipriai nervavosi.

3. Atsakovai Kelmės rajono savivaldybė, atstovaujama Kelmės rajono savivaldybės administracijos, ir Kelmės rajono savivaldybės administracija atsiliepimuose bei patikslintuose atsiliepimuose nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Nurodė, jog išmokų vaikams rūšis, jų dydžius, asmenų, turinčių teisę gauti išmokas, kategorijas, šių išmokų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, tvarką bei finansavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymas. Nurodė, jog Išmokų vaikams įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenims, kuriems buvo nustatyta vaiko globa (rūpyba), pasibaigus vaiko globai (rūpybai) dėl pilnametystės, emancipacijos ar santuokos sudarymo, skiriama vienkartinė 50 MGL dydžio išmoka būstui įsigyti arba įsikurti. Vienkartinė išmoka būstui įsigyti arba įsikurti neskiriama: jei asmuo yra išlaikomas (nemokamai gauna nakvynę ir maistą) valstybės ar savivaldybės finansuojamoje įstaigoje; jei vaiko laikinoji globa (rūpyba) buvo nustatyta tėvų prašymu dėl jų laikino išvykimo iš Lietuvos Respublikos; jeigu asmuo yra suimtas, atlieka su laisvės atėmimu susijusią bausmę, jam Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka paskirtos priverčiamosios stacionarinio stebėjimo specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose medicinos priemonės, paskelbta jo paieška arba jis teismo pripažintas nežinia kur esančiu, – kol neišnyksta nurodytos aplinkybės (Išmokų vaikams įstatymo 9 str. 2 d.). Šio įstatymo nustatytas išmokas skiria ir moka savivaldybių administracijos, vadovaudamosi šiuo įstatymu ir Vyriausybės patvirtintais Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatais (Išmokų vaikams įstatymo 11 str.).

4. Paaiškino, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 801 patvirtintų Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – Nuostatai) 4 punkte nustatyta, kad išmokas skiria ir moka savivaldybės administracija, vadovaudamasi Išmokų vaikams įstatymu ir Nuostatais. Tais atvejais, kai priimamas sprendimas neskirti išmokos, būtina nurodyti atsisakymo skirti išmoką priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarką (Nuostatų 23 p.). Nuostatų 9 punkte nustatyta, kad dėl išmokų skyrimo gali kreiptis vienas iš vaiko tėvų, bendrai gyvenančių asmenų, globėjas (rūpintojas) – dėl išmokų jų auginamiems ar globojamiems vaikams, pats pilnametis, turintis teisę gauti išmoką, arba šių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymo nustatyta tvarka įgaliotas asmuo.

5. Atsakovai nurodė, jog E. K. buvo mokama globos išmoka iki 2004 m. kovo 17 d., nes po to jis buvo išbrauktas iš Tytuvėnų jaunimo mokyklos sąrašų (pažyma pridedama) ir nebeturėjo teisės į globos išmoką. Dėl vienkartinės išmokos įsikurti jis nesikreipė, jo gyvenamoji vieta ir veiklos pobūdis nebuvo žinomi. Nuo 2008 m. sausio 18 d. E. K. išsideklaravo iš Pakražančio sen. Apie priklausančią vienkartinę išmoką įsikurti privalėjo informuoti globėja A. J., kuri žinojo apie tokią išmoką, nes kitam jos globotiniui A. K. (vyresniam Ernesto broliui, gim. 1983 m.) 2003 m. balandžio 24 d. Kelmės rajono savivaldybės administracijos įsakymu buvo paskirta vienkartinė išmoka įsikurti (sprendimas pridedamas). Nei E. K., nei jo globėja išmokų vaikams įstatyme nustatyta tvarka nesikreipė į savivaldybės administraciją, dėl to savivaldybės administracija negalėjo pradėti administracinės procedūros ir priimti sprendimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.271 straipsnio 4 punkte numatyta, kad globėjas, spręsdamas klausimus, susijusius su vaiko interesais, privalo bendradarbiauti su valstybės ir vietos savivaldos institucijomis. Kadangi E. K. šiuo metu atlieka su laisvės atėmimu susijusią bausmę, išmoka jam negali būti skiriama. Vadovaujantis Išmokų vaikams įstatymo 12 straipsnio 5 punktu savivaldybės administracija privalo pareiškėją informuoti tik apie priimtą sprendimą dėl išmokos skyrimo (arba neskyrimo, nurodant neskyrimo priežastis). Nurodė, jog ieškoti asmenų ir teikti jiems informaciją apie priklausančias išmokas Išmokų vaikams įstatyme nėra numatyta. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovų atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas dėl išmokos kreipėsi praleidęs terminą. Dėl informavimo nurodė, kad savivaldybės institucijos ir įstaigos neturėjo galimybių asmeniškai informuoti E. K. apie procedūras, apie priklausančias išmokas, kadangi nuo 2004 m., kai E. K. buvo išbrauktas iš Tytuvėnų jaunimo mokyklos sąrašų, jo gyvenamoji vieta bei veiklos pobūdis savivaldybei nebuvo žinomi. Apie E. K. priklausančią išmoką turėjo informuoti E. K. globėja A. J., nes ji apie tai žinojo, kadangi kitam jos globotiniui E. K. broliui A. K. 2003 m. administracijos direktoriaus įsakymu buvo paskirta vienkartinė išmoka įsikurti. Taip pat nurodė, jog savivaldybės socialiniai darbuotojai konsultuoja asmenis žodžiu, t. y. seniūnijoje dirbantys asmenys, Socialinės paramos skyriuje dirbantys asmenys. Nei E. K., nei jo globėja nesikreipė dėl išmokų gavimo (nepateikė prašymo ar reikalingų dokumentų pašalpai gauti), todėl savivaldybė negalėjo pradėti atitinkamų administracinių procedūrų. Kadangi E. K. yra įkalinimo įstaigoje, jam pateikus prašymą dėl išmokų gavimo, buvo priimtas sprendimas išmokų neskirti. Pagal įstatymą, kol ši aplinkybė neišnyks, išmoka negali būti skiriama. Nurodė, jog išmokos mokėjimas yra susijęs su amžiumi – reikia kreiptis iki asmeniui sukaks 25 m. Dėl išmokų skyrimo pareiškėjui išėjus iš įkalinimo įstaigos nurodė, kad pagal Viešojo administravimo įstatymą asmuo turi teisę kreiptis raštišku prašymu, tuomet klausimą svarstys savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius.

II. 7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, jog byloje ginčas kilo dėl Kelmės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2016 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. SS-20 „Dėl vienkartinės išmokos“ panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

9. Atsižvelgęs į byloje esančius rašytinius įrodymus nustatė, kad E. K. 2015 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į Kelmės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių su prašymu skirti jam vienkartinę išmoką įsikurti ir nustatyti naują terminą išmokai atsiimti. Atsakovas Kelmės rajono savivaldybės administracija skundžiamu 2016 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. SS-20 atsisakė pareiškėjui skirti šią išmoką, motyvuodamas, kad jis yra praleidęs Išmokų vaikams įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nurodytą terminą ir šis terminas negali būti atnaujintas.

10. Teismas nustatė, jog E. K. nuo 1993 m. vasario 25 d. buvo nustatyta globa. Taigi pareiškėjas pateko į Išmokų vaikams įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytą asmenų kategoriją ir turėjo subjektinę teisę nustatyta tvarka ir terminu kreiptis dėl vienkartinės išmokos įsikurti.

11. Teismas atsižvelgęs į Išmokų vaikams įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad vienkartinė išmoka įsikurti skiriama, jei prašymą šiai išmokai skirti savivaldybės administracijai asmuo pateikė iki jam sukako 25 metai, į tai, kad analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatų 35 punkte, sprendė, pareiškėjas gimęs 1984 m. rugpjūčio 10 d., prašymą vienkartinei išmokai įsikurti savivaldybės administracijai, kurios teritorijoje buvo deklaravęs gyvenamąją vietą arba kurioje faktiškai gyveno, privalėjo pateikti iki 2009 m. rugpjūčio 10 d. Tačiau iš byloje esančių duomenų nustatė, jog pareiškėjas su prašymu skirti jam vienkartinę išmoką įsikurti ir nustatyti naują terminą išmokai atsiimti kreipėsi tik 2015 m. gruodžio 30 d. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, jog jis į savivaldybės administraciją dėl vienkartinės išmokos įsikurti skyrimo buvo kreipęsis anksčiau. Taip pat teismas nenustatė, jog pareiškėjo globėja A. J. būtų kreipusis į savivaldybės administraciją su prašymu dėl vienkartinės išmokos įsikurti E. K. skyrimo. Atitinkamai teismas konstatavo, kad E. K. praleido Išmokų vaikams įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą.

12. Įvertinęs Išmokų vaikams įstatymo 13 straipsnio 3 dalies turinį, teismas konstatavo, kad pagal savo pobūdį terminas yra naikinamasis ir negali būti atnaujinamas, taip pat negali būti nustatomas naujas terminas išmokai skirti. Tokią išvadą darė atsižvelgęs į tai, jog Išmokų vaikams įstatyme nei iki 2009 m. rugpjūčio 10 d., kai E. K. sukako 25 metai, nei šiuo metu nėra numatyta galimybių nurodytą terminą atnaujinti teismine ar administracine tvarka.

13. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Kelmės rajono savivaldybė turėjo jį konsultuoti, supažindinti su tuo, kad jam priklauso vienkartinė išmoką įsikurti. Pasisakė, kad nors Išmokų vaikams įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog savivaldybės administracija privalo informuoti išmokos gavėją apie jo pareigas ir aplinkybes, turinčias įtakos išmokos dydžiui ar mokėjimui, tačiau pastaroji nuostata nereiškia, kad savivaldybės administracija savo iniciatyva turi pranešinėti asmenims apie jiems priklausančias ar ateityje priklausysiančias išmokas dar nepradėjus administracinės procedūros (asmeniui nesikreipiant į savivaldybės administraciją su prašymu). Teismas įvertinęs 14 straipsnio 1 dalį pasisakė, kad pastaroji nuostata yra aktuali, kai administracinė procedūra yra pradėta (asmuo yra kreipęsis su prašymu dėl išmokos skyrimo), tokiu atveju savivaldybės administracija privalo informuoti išmokos gavėją apie jo pareigas ir aplinkybes, turinčias įtakos išmokos dydžiui ar mokėjimui.

14. Teismas sprendė, kad Kelmės rajono savivaldybės administracija, vadovaudamasi Išmokų vaikams įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, 2016 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. SS-20 „Dėl vienkartinės išmokos“ pagrįstai atsisakė tenkinti E. K. 2015 m. gruodžio 30 d. prašymą skirti jam vienkartinę išmoką įsikurti ir nustatyti naują terminą išmokai atsiimti. Konstatavo, kad Kelmės rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2016 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. SS-20 „Dėl vienkartinės išmokos“ pagrįstas teisės aktų normomis ir adekvatus asmens 2015 m. gruodžio 30 d. prašymo turiniui.

15. Kadangi teismas neteisėtų veiksmų atsakovo veiksmuose nenustatė, todėl sprendė, kad Kelmės rajono savivaldybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį nekilo prievolė pareiškėjui atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

16. Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 17. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti jo skundą.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas jo neinformavo apie vienkartinę išmoką savarankiškam gyvenimui pradėti, todėl jis apie ją nežinojo, kaip ir nežinojo, kad prašymui išmokai gauti yra nustatytas terminas – asmuo prašymą turi pateikti iki 25 metų. Pareiškėjo manymu atsakovas turėjo jį supažindinti su šia jo teise gauti paskutinę pašalpą.

19. Pareiškėjas tvirtina, kad patyrė neturtinę žalą, nes toks elgesys su juo paskatino nepasitikėjimą institucijomis, pareiškėjas teigia, kad jis nebūtų atlikęs nusikalstamų veikų, dėl kurių dabar atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje, jeigu būtų gavęs išmoką.

20. Atsakovai pateikė atsiliepimus į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuose iš esmės dėsto tokias pačias nesutikimo su pareiškėjo pozicija aplinkybes kaip ir atsiliepimuose teiktuose pirmosios instancijos teismui. Nurodo, jog su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

22. Apeliantas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą, kuriuo jis prašė pirmosios instancijos teismo panaikinti Socialinės paramos skyriaus 2016 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. SS-20 „Dėl vienkartinės išmokos“, priteisti vienkartinę paskutinę išmoką, kuri skirta pradėti savarankišką gyvenimą ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniame skunde neturtinė žala kildinama iš to, kad atsakovas neinformavo apelianto apie jo teisę į vienkartinę išmoką.

23. Pažymėtina, kad Išmokų vaikams įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (galiojusioje 2016 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. SS-20 priėmimo metu) numatyta, kad vienkartinė išmoka įsikurti skiriama, jei prašymą šiai išmokai skirti savivaldybės administracijai asmuo pateikė iki jam sukako 25 metai. Toks pat kreipimosi terminas (iki sukaks 25 metai) dėl vienkartinės išmokos įsikurti galioja ir šiuo metu.

24. Vertinant pareiškėjo argumentą, kad atsakovas turėjo jį supažindinti su jo teise gauti paskutinę pašalpą, pažymėtina, kad įstatyme nėra nustatyta pareigos savivaldybei informuoti apie šią teisę atskirai kiekvieną asmenį, ypač atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju metais vyresniam pareiškėjo broliui, A. K. kurio globėja, kaip ir pareiškėjo, buvo jų močiutė A. J., 2003 m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu buvo paskirta vienkartinė išmoka įsikurti. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 801 patvirtintų Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatų 9 punktą dėl išmokų skyrimo gali kreiptis pats asmuo, turintis teisę gauti išmoką, arba Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka jo įgaliotas asmuo, o ginčijamo akto (2016 m. sausio 28 d.) priėmimo metu galiojusiame Nuostatų 9 punkte nustatyta, kad dėl išmokų skyrimo gali kreiptis vienas iš vaiko tėvų, bendrai gyvenančių asmenų, globėjas (rūpintojas) – dėl išmokų jų auginamiems ar globojamiems vaikams, pats pilnametis, turintis teisę gauti išmoką, arba šių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įgaliotas asmuo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas dar iki pilnametystės (2014 m., pareiškėjas gimęs 1984 m rugpjūčio 10 d.), buvo išvykęs iš globėjos namų, grįždavo retai (I t., b. l. 162; II t., b. l. 2–3), išbrauktas iš Tytuvėnų jaunimo mokyklos sąrašų 2014 m. kovo 17 d. (I t., b. l. 68, 71). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes apelianto argumentas dėl savivaldybės pareigos apie išmoką informuoti pareiškėją neatlikimo, atmestinas.

25. Minėta, kad Išmokų vaikams įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vienkartinė išmoka įsikurti skiriama, jei prašymą šiai išmokai skirti savivaldybės administracijai asmuo pateikė iki jam sukako 25 metai.

26. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad atnaujinamaisiais terminais pripažįstami tokie terminai, kuriems pasibaigus, asmens subjektyvinė teisė neišnyksta, bet teismas atsisako tokią pažeistą teisę ginti. Tačiau pripažinus, jog įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, jis teismo sprendimu gali būti atnaujinamas. Tokios praleistų terminų atnaujinimo galimybės yra numatomos pačiuose įstatymuose, nustatančiuose asmenims tam tikras teises. Tuo tarpu naikinamieji terminai negali būti atnaujinami, todėl jiems pasibaigus, išnyksta pati asmens subjektyvinė teisė. Tokį atnaujinamųjų ir naikinamųjų terminų sąvokų bei jų taikymo aiškinimą pateikia tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2008, 2008 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-198-2008), tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus (2007 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A9-780-2007). Nagrinėjamu atveju įstatymo leidėjas Išmokų vaikams įstatyme nenumatė ir šiuo metu nenumato galimybės terminą asmens prašymui dėl vienkartinės išmokos skyrimo savivaldybės administracijai iki jam sukaks 25 metai paduoti, atnaujinti.

27. Atsižvelgiant į šios Nutarties 25–27 punktuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad savivaldybė Kelmės rajono savivaldybės administracija, vadovaudamasi Išmokų vaikams įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, 2016 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. SS-20 „Dėl vienkartinės išmokos“ pagrįstai atsisakė tenkinti E. K. 2015 m. gruodžio 30 d. prašymą skirti jam vienkartinę išmoką įsikurti ir nustatyti naują terminą išmokai atsiimti.

28. Byloje neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad Kelmės rajono savivaldybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį nekilo prievolė pareiškėjui atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Nesant neteisėtų atsakovo veiksmų kartu atmestini ir nagrinėjamu atveju apelianto teiginiai, kad jis patyrė neturtinę žalą (išmokos neskyrimas paskatino nepasitikėjimą institucijomis, jis nebūtų atlikęs nusikalstamų veikų, dėl kurių dabar atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje, jeigu būtų gavęs išmoką) kaip teisiškai nereikšmingi.

29. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie galėtų sudaryti pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo E. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė