2018-01-10 Nr. AB-860-3-64-3-01663-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-248-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01663-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. su skundu (b. l. 2–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI nuo 2003 m. buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Kameros buvo perpildytos, tekdavo miegoti ir ant žemės, daug vietos užėmė baldai, sanitarinis mazgas. Dėl to visą laiką buvo jaučiamas gryno oro trūkumas, vėdinimas buvo tik per langus, žiemą buvo šalta, pasivaikščiojimai buvo per trumpi, į dušą vesdavo retai, atvykus laikydavo ilgai laikino sulaikymo ir karantino kamerose, kur tualetai visai neatskirti. Nurodė, kad dėl to tapo irzlus, dirglus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, prasidėjo depresija. Ieškinio senaties termino prašo netaikyti, nes to nenumato Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patikslino, kad Šiaulių TI buvo nuo 2003 m. rugsėjo mėnesio iki 2004 m. gegužės mėnesio, kameros buvo perpildytos, sanitariniai mazgai įrengti kamerose, trūko oro, priemonių kameros tvarkymui.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (b. l. 13–19) prašė pareiškėjo skundą atmesti, taikyti ieškinio senaties terminą.

5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2003 m. rugsėjo 11 d. iki 2004 m. gegužės 26 d., o reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, vadinasi, pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.

II. 6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu (b. l. 35–39) pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildino iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų, neužtikrinamas tinkamas pasivaikščiojimas.

8. Teismas papildomai nurodė, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino. Teismas pabrėžė, jog tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Suimtų asmenų teisės, tame tarpe tokios, kaip teisė į minimalų kameros plotą ar tinkamų higienos normų užtikrinimą, yra numatytos Lietuvos Respublikos teisės aktuose, kurie skelbiami valstybine kalba. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad ieškinio senaties terminas negali būti taikomas, nes to nenumato Konvencijos 3 straipsnis, tačiau teismo posėdžio metu net negalėjo nurodyti, kokia būtent konvencija tai yra, pats nurodo, kad ilgą laiką nesidomėjo savo teisės pažeidimais, nes neturi juridinio išsilavinimo, o kreipėsi tik tada, kai ėmė domėtis. Šiuo atveju atsakovo veiksmai yra tinkamas, užtikrinant teisės aktais nustatytų pareiškėjo teisių įgyvendinimą, pareiškėjo kalinimas Šiaulių TI. Neužtikrinant tokių teisių, kaip minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, higienos normų laikymasis apgyvendinimo kamerose, yra neteisėti atsakovo veiksmai, tačiau tokiu atveju teisės pažeidimas atsiranda tą pačią dieną, kai atsakovas tokius neteisėtus veiksmus atlieka, ir nuo tos dienos skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Be to, pareiškėjas, jei pats negalėjo ginti savo teisių, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.

9. Teismas iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 5 d. pažymos Nr. 69/06-28196 „Dėl D. S.“ nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2003 m. rugsėjo 11 d., ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2004 m. gegužės 26 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2003 m. rugsėjo 11 d. iki 2004 m. gegužės 26 d. periodiškai kalintas Šiaulių TI, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei taikomų higienos normų reikalavimų.

10. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2016 m. liepos 20 d. (b. l. 4, spaudas ant voko), todėl skundą atmetė.

III. 11. Pareiškėjas D. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 43), kuriuo prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas trejų metų ieškinio senaties terminą, neatsižvelgė į pareiškėjo nusiskundimus dėl sveikatos sutrikimų ir, kad jautėsi nepilnavertis visuomenėje. Mano, jog negali būti taikoma ieškinio senatis reikalavimui dėl moralinės žalos atlyginimo.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

14. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kurią jis patyrė Šiaulių TI laikotarpiais nuo 2003 m. rugsėjo 11 d. iki 2004 m. gegužės 26 d., atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

18. Nagrinėjamu atveju, visų pirma, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais)) taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

19. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

20. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

21. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. liepos 20 d. (b. l. 4), prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2003 m. rugsėjo 11 d. iki 2004 m. gegužės 26 d.

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ieškinio senaties eigos klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

23. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

24. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2003 m. rugsėjo 11 d. iki 2004 m. gegužės 26 d.

25. Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

26. Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

28. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad toks skundo atmetimo pagrindas (praleista ieškinio senatis) yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas netenkinti skundo reikalavimus, kas suponuoja, kad ginčo sprendimui nebeturi esminės teisinės reikšmės kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes dėl kalinimo sąlygų.

29. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Dalia Višinskienė Skirgailė Žalimienė