AS-662-823-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS662-823/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01966-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.2; 63.3.3; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų T. J., I. V. ir K. J. (K. J.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. J., I. V. ir K. J. (K. J.) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – A. L., J. K. ir VĮ „Registrų centras“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2012 m. liepos 24 d. gautas T. J., I. V., K. J. (K. J.) (toliau – ir pareiškėjai) skundas, kuriuo prašoma: 1) įpareigoti atsakovą Nacionalinės žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) tikslinti žemės plotą, praplečiant sklypą (kadastrinis Nr. 4144/0800:17) riboženklių Nr. 3, 4 ir 5 sąskaita už valstybinės reikšmės kelio užimamą (išperkamą) plotą 4212 kv. m; 2) įpareigoti atsakovą tikslinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 1999 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 41-7788 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei Z. J.“ 1.3, 1.4 ir 2 punktuose tinkamai įrašant duomenis; 3) įpareigoti atsakovą tikslinti VAVA 1999 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 41-7789 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei M. J.“, 1.3, 1.4 ir 2 punktuose tinkamai įrašant duomenis; 4) panaikinti 1999 m. birželio 24 d. žemės sklypo Nr. 311 ir Nr. 312 abrisą, bendras plotas 12,09 ha; 5) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko (toliau – ir VAV) 2010 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 2.3-8449-(41) (toliau – ir Įsakymas Nr. 2.3-8449-(41)) ta apimtimi, kuria buvo patvirtintas Lavoriškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotas žemės sklypas Nr. 3016 (0,51 ha); 6) įpareigoti NŽT ištaisyti ir atlikti naujus kadastrinius matavimus, projektines ir ženklinimo procedūras, kuriomis iš Lavoriškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto išeliminuoti žemės sklypą Nr. 3016 (0,51 ha), o žemės sklypo (kadastrinis Nr. 4144/0800:17) šiaurinę ribą suprojektuoti atstatant jos koordinates pagal 1938 m. plane esamą ribą ir pagal esamą faktinį naudojimą.

Pareiškėjai taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, kadangi apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2010 m. rugpjūčio 3 d., kai neprisistatę asmenys pastatė naujus riboženklius ir paaiškino, jog tarp sklypo, kurio kadastro Nr. 4144/0800:17, ir sklypo, kurio kadastro Nr. 4144/0800:81, yra laisvos valstybinės žemės. Nurodė, kad, siekdami apginti savo teises, tiek pareiškėjai, tiek UAB „Altiplanas“ matininkas daug kartų kreipėsi į NŽT ir jos teritorinius skyrius.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 11 d. nutartimi netenkino T. J., I. V., K. J. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, atsisakė priimti pareiškėjų skundą. Išaiškino, kad dėl reikalavimo panaikinti 1999 m. birželio 24 d. žemės sklypo Nr. 311 ir Nr. 312 abrisą pareiškėjai gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, o dėl reikalavimo panaikinti VAV Įsakymą Nr. 2.3-8449-(41) pasinaudoti ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai kelia ginčą dėl to, kad, jų manymu, atlikus kadastrinius matavimus, jų faktiškai naudojamo žemo sklypo plotas skiriasi nuo pažymėto plane ir abrise, ir trūkstama dalis jiems turėtų būti padengta iš greta esančios laisvos valstybinės žemės, kurioje skundžiamu VAV Įsakymu Nr. 2.3-8449-(41) buvo suprojektuotas sklypas Nr. 3016. Teismas nustatė, kad pareiškėjai dar 2010 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių (toliau – ir Vilniaus skyrius) nurodydami, kad ženklinant laisvos žemės sklypą yra pretenduojama į jų valdomo sklypo 0,4 ha plotą. Pareiškėjai 2011 m. birželio 10 d. prašyme Vilniaus skyriui nurodė, kad, atlikus kadastrinius matavimus, buvo nustatytas 4044 kv. m. ploto trūkumas, kurį tikslinga padengti iš greta esančio laisvos valstybinės žemės fondo ir prašė kompensuoti šį atsiradusį trūkumą. Į šiuos prašymus Vilniaus skyrius atsakė 2011 m. liepos 11 d. raštu Nr. 48SS-(14.48.45)-1660, kad 2011 m. balandžio 15 d. atlikus patikrinimą nustatyta, jog sklypų, kurių kadastriniai Nr. 4144/0800:17 ir Nr. 4144/0800:81, įregistruotos ribos neatitinka faktinio naudojimo, pasiūlyta atlikti kadastrinius matavimus. Nurodyta, kad prašyme minimas sklypas nėra laisvas, nes VAV Įsakymu Nr. 2.3-8449-(41) čia buvo suprojektuotas 0,51 ha žemės sklypas Nr. 3016. Paaiškino, kad, nustačius ploto skirtumus, savininkui kompensuojama pinigais arba vertybiniais popieriais.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2011 m. liepos 19 d. pateikė protestą Vilniaus skyriui, kuriame nurodė, kad 0,51 ha sklypas yra formuojamas atimant iš kaimynų po 0,18 ha. Pareiškėjai nesutiko su galimai siūloma kompensacija. Vilniaus skyrius į 2011 m. liepos 19 d. protestą atsakė raštu Nr. 48GS-116, kad tarp sklypų, kurių kadastrinis Nr. 4144/0800:17 ir Nr. 4144/0800:81, laisvos valstybinės žemės fondo sklype Nr. 131 buvo suprojektuotas žemės sklypas Nr. 3016. Jeigu, atlikus kadastrinius matavimus, ploto skirtumas viršija leistiną matavimo tikslumą, savininkui kompensuojama pinigais arba vertybiniais popieriais. Pareiškėjai Vilniaus skyriui 2011 m. lapkričio 17 d. padavė prašymą sustabdyti naujo žemės sklypo formavimą šalia jiems priklausančio sklypo, nes naujai formuojamo sklypo ribos persidengtų su jų sklypo ribomis. Vilniaus skyrius 2011 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 48SS-(14.48.45)-3405 atsakė, kad šalia pareiškėjų sklypo esančiame laisvos valstybinės žemės fondo sklype Nr. 131 buvo suprojektuotas žemės sklypas Nr. 3016. Jeigu, atlikus kadastrinius matavimus, ploto skirtumas viršija leistiną matavimo tikslumą, savininkui kompensuojama pinigais arba vertybiniais popieriais. NŽT 2012 m. sausio 12 d. raštu Nr. 1SS-(9.5)-71 atsakydama į pareiškėjų pakartotinį skundą, pakartotinai informavo, kad kadastro tvarkytojas ginčo sklypo ribas žemėlapyje pažymėjo pagal ribų abrisą, žemės sklypo planą ir kitus kadastro duomenų byloje esančius duomenis. UAB „Altiplanas“ Vilniaus skyriaus 2012 m. kovo 2 d. paprašė pagal pridedamus dokumentus pateikti išvadą dėl ginčo sklypo ribų. Vilniaus skyrius 2012 m. kovo 30 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104)-3688 atsakė, kad ginčo sklypo ribos, nustatytos UAB „Altiplanas“, neatitinka teritorijų planavimo dokumente nurodytų sklypo ribų. Jeigu atlikus sklypo kadastrinius matavimus nustatoma, kad ploto skirtumas viršija leistiną matavimo tikslumą, savininkui kompensuojama pinigais arba vertybiniais popieriais. Joks teisės aktas nesuteikia teisės kadastrinius matavimus atliekančiam asmeniui keisti žemės sklypo ribų ar vietos.

Dėl skundo 5-ojo reikalavimo panaikinti VAV Įsakymą Nr. 2.3-8449-(41) atitinkama apimtimi teismas nurodė, kad apie šį įsakymą pareiškėjai buvo informuoti ir jo turinį jie žinojo jau gavę Vilniaus skyriaus 2011 m. liepos 11 d. raštą Nr. 48SS-(14.48.45)-1660. Pareiškėjai 2011 m. liepos 19 d. kreipėsi į Vilniaus skyrių su pretenzija dėl žemėtvarkos projekto, į kurią Vilniaus skyrius 2011 m. liepos 19 d. atsakė raštu Nr. 48GS-116, kad žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas VAV Įsakymu Nr. 2.3-8449-(41), o 2012 m. kovo 13 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104)-2998 Vilniaus skyrius išaiškino pareiškėjams, kad patvirtinus projektą, pretenzijos nesvarstomos, taigi atsisakė svarstyti pretenziją dėl žemėtvarkos projekto. Teismas konstatavo, kad pastarąjį atsisakymą pareiškėjai turėjo skųsti Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka NŽT vadovui, o vėliau teismui. Pareiškėjai nesilaikė ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, todėl jų skundą šioje dalyje teismas atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Dėl skundo 1-ojo reikalavimo tikslinti ginčo plotą, praplečiant sklypą (kadastrinis Nr. 4144/0800:17) riboženklių Nr. 3, 4 ir 5 sąskaita už valstybinės reikšmės kelio užimamą (išperkamą) plotą 4212 kv. m teismas nurodė, jog pareiškėjai nesikreipė į NŽT teritorinį skyrių, nepateikė teismui NŽT teritorinio skyriaus atsisakymo tikslinti ginčo plotą prašomu būdu, todėl skundą šioje dalyje buvo atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl skundo 6-ojo reikalavimo teismas, visų pirma, nustatė, kad Vilniaus skyrius 2011 m. balandžio 27 d. žemės naudojimo patikrinimo aktu nustatė, jog sklypų, kurių kadastriniai Nr. 4144/0800:17 ir Nr. 4144/0800:81, įregistruotos ribos neatitinka faktinio naudojimo ir pasiūlė atlikti kadastrinius matavimus. Pareiškėjai patikroje dalyvavo ir su aktu susipažino. Vilniaus skyrius dar 2011 m. liepos 19 d. raštu Nr. 48GS-116 atsisakė keisti paženklintas sklypo ribas ir išaiškino pareiškėjų teisę į kompensaciją nustačius ploto skirtumą. Tačiau pareiškėjai šio rašto neskundė ikiteismine tvarka, o vėliau – ir teismui, bet 2011 m. liepos 19 d. protestu, 2011 m. lapkričio 17 d. prašymu pakartotinai kreipėsi į Vilniaus skyrių. NŽT 2011 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 1SS-(9.5)-2789 ir 2012 m. sausio 12 d. raštu Nr. 1SS-(9.5)-71 nagrinėjo pareiškėjo skundus ikiteismine tvarka, tačiau ir šių NŽT atsakymų pareiškėjai įstatymų nustatytu terminu (per 20 dienų) neapskundė teismui, nors NŽT buvo nurodžiusi apskundimo tvarką. Vietoje to, nesutikdami su sklypo ribomis, pareiškėjas K. J. 2012 m. vasario 13 d. prašymu, T. J. 2012 m. balandžio 17 d. prašymu pakartotinai kreipėsi į Vilniaus skyrių. Taigi matyti, kad terminas skundui dėl reikalavimo įpareigoti NŽT ištaisyti ir atlikti naujus kadastrinius matavimus, projektines ir ženklinimo procedūras, paduoti yra akivaizdžiai praleistas. Pareiškėjų nurodytos priežasties, kad jie daug kartų kreipėsi į NŽT ir jos teritorinius skyrius ir minėtos institucijos nagrinėdamos jų prašymus pažeidė procedūrinius terminus, teismas nelaikė objektyviomis priežastimis skundo padavimo terminui atnaujinti, kadangi pareiškėjai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos ginčyti NŽT ir jos teritorinių skyrių veiksmus, patys pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą. Pareiškėjai nepagrindė svarbiomis priežastimis termino skundui paduoti praleidimo laikotarpio, todėl jų prašymas netenkintas ir jų skundą šioje dalyje teismas atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Dėl skundo 2-ojo ir 3-ojo reikalavimų teismas nurodė, kad pareiškėjų skundžiami sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimti 1999 m. spalio 11 d., taigi terminą jiems apskųsti pareiškėjai akivaizdžiai praleido. Termino atnaujinti nėra pagrindo, kadangi apie pagrindą tikslinti ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai sužinojo jau gavę 2011 m. liepos 11 d. raštą Nr. 48SS-(14.48.45.)-1660 ir nenurodė objektyvių priežasčių, dėl ko delsė kreiptis į teismą, todėl skundą šioje dalyje teismas atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Dėl skundo 4-ojo reikalavimo teismas pažymėjo, kad pareiškėjų reikalavimą panaikinti 1999 m. birželio 24 d. ginčo sklypo abrisą atsisakytina priimti kaip neatsiejamai susijusį su kitais skundo reikalavimais. Šis reikalavimas yra civilinio pobūdžio ir atsisakius priimti skundą dėl kitų reikalavimų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, šis reikalavimas, atskirai nuo kitų, gali būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p.).

III. Pareiškėjai T. J., I. V. ir K. J. (K. J.) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartį ir išspęsti klausimą iš esmės arba perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde nurodo ABTĮ 5 straipsnį ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ normas ir teisminės gynybos prieinamumo principą, o tai lėmė skundžiamosios nutarties neteisėtumą. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra surašyta paviršutiniškai, neįsigilinus į ginčo esmę ir į skundo pagrindą, tik formaliai išsprendus prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir skundo priėmimo klausimus, dėl ko buvo padarytos nepagrįstos išvados. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė, kokiu pagrindu ir nuo kada tarp pareiškėjų žemės sklypo 312 ir kaimyninio žemės sklypo 305-2 atsirado laisvos valstybinės žemės sklypas Nr. 131. Teigia, kad administracinio ginčo, kuris tęsiasi nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio, esmė yra tikrai ne tai, jog pareiškėjai reikalauja, kad trūkstamas žemės sklypo plotas būtų kompensuojamas iš buvusios 0,51 ha laisvos valstybinės žemės sklypo Nr. 131, VAV Įsakymo Nr. 2.3-8449-(41) pagrindu suprojektuoto žemės sklypo Nr. 3016 sąskaita. Pareiškėjai pateiktu skundu ginčija viešojo administravimo subjekto veiksmus tiek neteisėtai formuojant laisvos valstybinės žemės sklypą Nr. 131, kuris vėliau VAV Įsakymo Nr. 2.3-8449-(41) pagrindu buvo neteisėtai suprojektuotas į žemės sklypą Nr. 3016, tiek dar 1999 metais atkuriant ir grąžinant pareiškėjams nuosavybės teises į aukščiau minimus žemės sklypus, tiek nuo 2010 metų rugpjūčio mėnesio sprendžiant patį administracinį ginčą.

Taip pat argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai yra nesuprantami, todėl jie yra nepagrįsti. Tai yra ABTĮ 106 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimo pažeidimas, nes nutartyje turi būti nurodyti motyvai, kuriais remdamasis teismas priėjo prie savo išvadų, todėl, pareiškėjų manymu, turėtų būti laikytina, jog skundžiamoji nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta (ABTĮ 86 str.). Pareiškėjų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo reikalavimą atnaujinti praleistus įstatymų nustatytus administracinių teisės aktų apskundimo terminus, privalėjo nagrinėti klausimą atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjai su skundu į teismą kreipėsi dėl pažeistų nuosavybės teisių viešojo administravimo srityje gynimo, o pažeidimas pasireiškia dviem aspektais - viešojo administravimo subjektų priimti neteisėti individualūs teisės aktai dėl pareiškėjams bendrąja daline nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų ir viešojo administravimo subjektų neteisėti veiksmai sprendžiant administracinį ginčą dėl minėtų nuosavybės teisių pažeidimo (administraciniai aktai ir neveikimas). Toks požiūris į skundą pirmosios instancijos teismui būtų suteikęs galimybę teisingai nustatyti skundžiamųjų individualių teisės aktų praleistus terminus ir tinkamai įvertinti pareiškėjų dėstomas tų terminų praleidimo priežastis. Paaiškina, kad skunde formuluodami prašymą atnaujinti praleistus terminus pareiškėjai pabrėžė, jog po nuosavybės teisės atkūrimo į žemės sklypą (kadastrinis Nr. 4144/0800:17) nei jų sklypo, nei gretimų sklypų faktinės ribos objektyviąja prasme jų teisių ir teisėtų interesų nepažeidė, nes jie faktiškai valdė tokio dydžio žemės sklypą, koks jis buvo dar iki žemės sklypo nacionalizavimo. Šį faktą patvirtina tai, kad sklypo duomenys (plotai, kraštinių ilgiai ir jų konfigūracija) kasmet būdavo deklaruojami Nacionalinei mokėjimų agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, pagal šios institucijos sudarytą žemėlapį ID M 1:2000 (43 priedas prie skundo). Tad pareiškėjams per įstatymų nustatytą terminą skųsti minimus aktus nebuvo jokio pagrindo, vadinasi, pirmosios instancijos teismas privalėjo tinkamai tai įvertinti ir teisingai nustatyti terminą, nuo kurio pareiškėjai sužinojo apie pažeistas jų teises.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino faktų, jog pareiškėjams 1999 m. dalyvaujant matuojant žemę, pasirašant 1999 m. birželio 24 d. abrisus ir po nuosavybės teisės atkūrimo į žemę jie nereiškė jokių pretenzijų, nes grąžintinos žemės ribos atitiko faktinėms naudojamo sklypo ir 1938 m. planuose pažymėtoms sklypo riboms. Taigi pirmosios instancijos teismas minėtus faktus nevertino kaip patvirtinančius pareiškėjų subjektyvų nesuvokimą apie teisės atkurti nuosavybės teises natūra pažeidimą. Skunde pabrėžiama, kad pareiškėjai nuo 2010 metų pradėjo įtarinėti, jog jų nuosavybės teisės yra pažeistos, bet tuo jie dar nebuvo tikri, todėl atitinkamais raštais kreipėsi į atsakovą ir taip neteisminiu keliu bandė spręsti esamą ginčytiną situaciją. Vertindamas šalių administracinio ginčo laikotarpį pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą išvadą, jog momentas, nuo kurio turi būti pradėtas skaičiuoti atitinkamų aktų apskundimo terminas yra vieno rašto (2011-07-11 raštas Nr. 48SS-(14.48.45.)-1660) pateikimas. Skunde yra pateikiama pakankamai įrodymų ir faktinių aplinkybių, kurios patvirtina, kad administracinio ginčo metu nebuvo jokių objektyvių galimybių pareiškėjams tiksliai suvokti apie jų pažeidžiamų teisių mąstą ir pobūdį. Pareiškėjai tik po to, kai sulaukė VĮ „Vilniaus regiono keliai“ 2012 m. birželio 4 d. rašto Nr. S-911 (41 priedas prie skundo) galėjo numatyti tikslesnes nuosavybės teisės pažeidimo apimtis ir pradėti ruošti skundą teismui. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo paneigti pareiškėjų pozicijos, jog neegzistavo aplinkybės, sudariusios pagrindą anksčiau kaip iki 2012 metų birželio–liepos mėnesio suvokti apie jų teisės pažeidimą. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė, kodėl faktą dėl administracinio ginčo metu surašytų formalių atsakomųjų raštų vertino kaip paneigiantį pareiškėjų subjektyvų nesuvokimą apie pažeidžiamas jų nuosavybės teises; kita vertus, pirmosios instancijos teismo nevienareikšmiška išvada dėl momento, nuo kurio pareiškėjai objektyviai galėjo suvokti apie savo teisės pažeidimą, kelia pagrįstų abejonių dėl atitikties Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio nuostatoms, ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti aiški, bet ne alternatyvi.

Nurodo, kad skunde pateikti įrodymai ir visos išvardintos aplinkybės patvirtina tai, jog administracinis ginčas iki skundo teismui pateikimo dienos tęsėsi apie 2 metus, o atsakovo veiksmai iki atliekant atitinkamą procedūrinį veiksmą užtrukdavo net iki kelių mėnesių laiko. Atkreipia dėmesį, jog atsakovo neteisėta veikla tęsiasi iki šio atskirojo skundo surašymo momento, nes pareiškėjų dar 2012 m. balandžio 26 d. surašytas prašymas dėl komisijos skyrimo, atsakovo registracijos Nr. 48-FP-2186, nereaguojant į daugkartinį pareiškėjų kreipimąsi telefonu, iki šiol nėra išspręstas. Pareiškėjų manymu, pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje administracinio ginčo nagrinėjimo ne teisme metu atsakovo surašytus kai kuriuos administracinius aktus, pvz., 2011 m. rugsėjo 6 d. raštą Nr. 48SS-(14.48.45)-2314 (nutartyje neteisingai įvardintas 2011-07-19 raštas Nr. 48GS-116), 2012 m. sausio 12 d. raštą Nr. 1SS-(9.5)-71, 2012 m. kovo 13 d. raštą Nr. 48SD-(14.48.104)-2998, nepagrįstai palaikė faktu, patvirtinančiu objektyvų pareiškėjų sužinojimą apie jų pažeistas teises, nes šie aktai akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių pareiškėjams nesukelia. Nurodo ABTĮ 5 ir 22 straipsnius, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. rugsėjo 13 d. administracinė byla Nr. A575-2188/2011) ir teigia, jog, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Be to, pabrėžia, kad visas laikotarpis nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio iki skundo teismui pateikimo dienos, kai tarp šalių neteisminiu keliu buvo sprendžiamas administracinis ginčas, yra laikytinas kaip spręstinas ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje besikartojančios išvados, kad pareiškėjai nesilaikė ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, yra laikytinos kaip nepagrįstos ir neteisėtos.

Argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai atsisakė priimti reikalavimą dėl 1999 m. birželio 24 d. abriso panaikinimo, nepagrįstai minėtą reikalavimą laiko civilinio pobūdžio ir be teisinio pagrindo siūlo pareiškėjams pasinaudoti galimybe skųsti jį bendrosios kompetencijos teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi išnagrinėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjų skundą rūšinio teismingumo klausimą. Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, jog ši byla turi būti nagrinėjama administraciniame teisme. Atkreipia dėmesį, kad viešojo intereso buvimas įpareigoja teismą veikti aktyviai (ABTĮ 109 str. l d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartis, kuria teismas netenkino pareiškėjų prašymo ir neatnaujinimo termino skundui paduoti bei atsisakė priimti pareiškėjų skundą.

Byloje turi būti nustatyta, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, jog pareiškėjai praleido terminą paduoti skundą teismui, priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, ir ar teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą, be to, ar teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundą.

Pabrėžtina, jog teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.). ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012). Į minėtos taisyklės taikymo sritį patenka ir tie atvejai, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu. Tuo atveju, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu, termino eiga sprendimui apskųsti turi būti skaičiuojama nuo to momento, kada skundą paduodantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamą sprendimą.

Pareiškėjai savo skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 1-10) reiškė, kaip išskyrė pirmosios instancijos teismas, šešis reikalavimus, kuriuos visus buvo atsisakyta priimti. Pirmąjį pareiškėjų skundo reikalavimą (įpareigoti atsakovą NŽT tikslinti žemės plotą, praplečiant sklypą (kadastrinis Nr. 4144/0800:17) riboženklių Nr. 3, 4 ir 5 sąskaita už valstybinės reikšmės kelio užimamą (išperkamą) plotą 4212 m2) teismas atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teismų, kadangi pareiškėjai nepateikė teismui NŽT teritorinio skyriaus atsisakymo tikslinti ginčo plotą prašomu būdu. Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje, be kita ko, numatyta, jog skundas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui paduodamas per 20 darbo dienų nuo skundžiamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio padalinio sprendimo priėmimo, atliktų veiksmų ar atsisakymo juos atlikti (neveikimo) dienos. Taigi, įvertinus minėtą teisės normą, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo klausimu pareiškėjas pirmiausia turi kreiptis į NŽT teritorinį skyrių, ir pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjų reikalavimą.

Antrąjį, trečiąjį ir šeštąjį reikalavimus buvo atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. dėl to, jog praleistas skundo padavimo terminas ir nėra pagrindo jo atnaujinti.

Pažymėtina, jog trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-948/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Dėl 6-ojo pareiškėjų reikalavimo pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Vilniaus skyriaus 2011 m. liepos 19 d. rašto Nr. 48GS-116 (manytina, jog turėjo būti 2011 m. liepos 11 d. raštas Nr. 48SS-(14.48-45.)-1660, b. l. 60-61), kuriuo Vilniaus skyrius atsisakė keisti paženklintas sklypo ribas ir išaiškino pareiškėjų teisę į kompensaciją nustačius ploto skirtumą, pareiškėjai ikiteismine tvarka neskundė, o pakartotinai kreipėsi į Vilniaus skyrių (2011 m. liepos 19 d. protestu ir 2011 m. lapkričio 17 d. prašymu), tačiau Vilniaus skyriaus sprendimų, priimtų išnagrinėjus pareiškėjų skundus ikiteismine tvarka (Vilniaus skyriaus 2011 m. lapkričio 7 d. raštas Nr. 1SS(9.5)-2789 (manytina, jog turėjo būti 2011 m. rugsėjo 6 d. raštas Nr. 48SS-(14.48.45)-2314, b. l. 68-69) ir 2012 m. sausio 12 d. raštas Nr. 1SS-(9.5)-71) teismui neapskundė, tačiau vėl pakartotinai (2012 m. vasario 13 d. ir 2012 m. balandžio 17 d. prašymais) kreipėsi į Vilniaus skyrių, padarė išvadą, jog terminas skundui dėl reikalavimo įpareigoti NŽT ištaisyti ir atlikti naujus kadastrinius matavimus, projektines ir ženklinimo procedūras, paduoti yra akivaizdžiai praleistas. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Dar Vilniaus skyriaus 2011 m. balandžio 27 d. žemės naudojimo patikrinimo aktu (b. l. 62-63) nustatyta, kad sklypų, kurių kadastriniai Nr. 4144/0800:17 ir Nr. 4144/0800:81, įregistruotos ribos neatitinka faktinio naudojimo ir pasiūlyta atlikti kadastrinius matavimus, o Vilniaus skyriaus 2011 m. liepos 11 d. raštu Nr. 48SS-(14.48-45.)-1660 (b. l. 60-61) buvo atsisakyta keisti paženklintas ribas. Pareiškėjai reikšmingų sprendimų Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka neskundė. Priešingai nei atskirajame skunde teigia pareiškėjai, Vilniaus skyriaus 2011 m. rugsėjo 6 d. raštas Nr. 48SS-(14.48.45)-2314 ir 2012 m. sausio 12 d. raštas Nr. 1SS-(9.5)-71 laikytini sukeliančiais teisines pasekmes pareiškėjams.

Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Remiantis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1−7 punktuose. Reikia pabrėžti, kad pareiškėjas visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų nurodytos priežastys, jog jie daug kartų kreipėsi į NŽT ir jos teritorinius skyrius ir minėtos institucijos pažeidė procedūrinius terminus, pagrįstai nelaikytos objektyviomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti skundo 6-ojo reikalavimo padavimo terminą.

Dėl antrojo ir trečiojo skundo reikalavimų pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, jog terminą dėl VAVA 1999 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. 41-7788 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei Z. J.“ ir VAVA 1999 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. 41-7789 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei M. J.“ apskundimo pareiškėjai praleido. Laikytina, jog teisingai nustatyta, kad pareiškėjai apie pagrindą tikslinti pastaruosius sprendimus sužinojo gavę Vilniaus skyriaus 2011 m. liepos 11 d. raštą Nr. 48SS-(14.48-45.)-1660 (b. l. 60-61), o nenurodžius objektyvių priežasčių, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, šiuos skundo reikalavimus pagrįstai atsisakyta priimti. Byloje esančių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo daryti išvados, kad tam tikros aplinkybės pareiškėjams neleido anksčiau kaip iki 2012 m. birželio-liepos mėnesio suvokti apie jų teisių pažeidimą. Patys pareiškėjai nurodo, jog nuo 2010 m. pradėjo įtarinėti, jog jų nuosavybės teisės yra pažeistos, tad būdami apdairūs ir rūpestingi turėjo laiku pasirūpinti tinkamu savo teisių gynimu.

Penktąjį pareiškėjų reikalavimą pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad nesilaikyta išankstinės ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad sprendimas, kurį pareiškėjai turėjo skųsti Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka laikytinas Vilniaus skyriaus 2012 m. kovo 13 d. raštas Nr. 48SD-(14.48.104)-2998, kuriuo atsisakyta svarstyti pretenziją dėl žemės projekto (b. l. 87-88). Pareiškėjų atskirajame skunde išdėstyti argumentai, jog pastarasis raštas nelaikytinas sukeliančiu teisines pasekmes pareiškėjams, laikytinas nepagrįstu. Jo neapskundus, t. y. nepasinaudojus privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti skundo 5-ąjį reikalavimą.

Atsisakęs priimti minėtus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu taip pat atsisakė priimti ir pareiškėjų ketvirtąjį reikalavimą panaikinti 1999 m. birželio 24 d. žemės sklypo Nr. 311 ir Nr. 312 abrisą, konstatavęs, jog šis reikalavimas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Kaip teisingai pastebi pareiškėjai, Specialioji teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi spręsdama šios bylos teismingumo klausimą konstatavo, jog, nesutinkant su pareiškėjams priklausančio žemės sklypo ribomis bei su naujo žemės sklypo suformavimu, iš esmės yra ginčijamas viešojo administravimo veiksmų formuojat žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui bei veiksmų atliekant žemės reformos procedūras teisėtumas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog ketvirtasis pareiškėjų skundo reikalavimas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, yra nepagrįsta. Tačiau pareiškėjai prašo panaikinti žemės sklypo Nr. 311 ir 312 abrisą, kuris buvo nustatytas 1999 m. birželio 24 d. Žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktu. Laikytina, jog pareiškėjai yra praleidę 1999 m. birželio 24 d. nustatyto abriso apskundimo terminą, o objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti jo apskundimo terminą, pareiškėjai nenurodė, todėl šį pareiškėjų reikalavimą atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Įvertinus pirmosios instancijos teismo nutartį, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai yra nesuprantami, todėl pareiškėjų argumentas dėl ABTĮ 106 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nors pirmosios instancijos teismas ketvirtąjį pareiškėjų reikalavimą atsisakė priimti netinkamu pagrindu, iš esmės padarė pagrįstas išvadas dėl pareiškėjų skundo priimtinumo. Vadovaujantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, atskirojo skundo nėra pagrindo tenkinti, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų T. J., I. V. ir K. J. (K. J.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Virginija Volskienė Skirgailė Žalimienė