2016-10-13 Nr. AB-19727-3-62-3-00268-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2028-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00268-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), priteisti 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d. Alytaus PN buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas paaiškino, kad jam teko mažiau gyvenamojo ploto, nei numatyta teisės aktuose, patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, tokios kalinimo sąlygos prilygo kankinimui, žemino asmens orumą. Dėl to pareiškėjas nurodo patyręs neturtinę žalą, t. y. dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, taip pat pablogėjo sveikata, teko gydytis pleuritą, teko gydytis ligoninėje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Alytaus PN buvo laikomas periodiškai nuo 2011 m. balandžio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. 3 būrio 1 bendrabučio tipo miegamajame, kuris yra 52,57 kv. m ploto ir jame įrengta 20 miegamųjų vietų, tačiau miegamasis niekada nebūna perpildytas. Kita vertus, atsakovas pažymėjo, kad pateikti duomenų apie tai, kiek per ginčo laikotarpį buvo nuteistųjų, negali, nes įstaiga tokių duomenų nekaupia. Atsakovo teigimu, pareiškėjas prašymo perkelti jį į kitus būrius įstaigai neteikė. Pažymėjo, kad pareiškėjui minimalus 3,1 kv. m gyvenamasis plotas buvo užtikrintas. Be to, Alytaus PN nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali laisvai judėti įstaigos teritorijoje, sportuoti, užsiimti leistina veikla, todėl santykinai mažą patalpų plotą kompensuoja suteikta judėjimo laisvė. Atsakovo teigimu, pareiškėjas Alytaus PN buvo gydomas 13 dienų dėl miego sutrikimų ir emocinės įtampos ambulatoriškai gydytas antidepresantais. Ginčo laikotarpiu atlikus patikrinimą, nustatyta, kad higienos normos reikalavimai nepažeisti. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais, nenurodoma, kaip apskaičiuotas žalos dydis, kuo jis grindžiamas, dėl to, nesant civilinės atsakomybės sąlygų visumos, pareiškėjo skundas atmestinas. Teismo posėdžio metu atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Be to, atsakovas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiais nuo 2012 m. kovo 4 d. iki 2013 m. sausio 24 d. ir nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl 7 000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Be to, priteisė iš pareiškėjo Alytaus pataisos namams 4,15 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, t. y. 2011 m. balandžio 5 d. Pripažinęs, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, taikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki 2012 m. kovo 3 d. atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, rėmėsi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktu, kuriame nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2012 m. kovo 4 d. iki 2013 m. sausio 24 d., nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. gyveno Alytaus PN 3 būryje. Teismas taip pat nustatė, kad 2013 m. sausio 24 d. 3 būrio 1 miegamajame vienam asmeniui teko 3,1 kv. m gyvenamojo ploto, tačiau kitais laikotarpiais pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo mažesnis, nei teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas.

Remdamasis Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu, teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl šaltų 3 būrio 1 miegamojo patalpų bei drėgmės lieka nepaneigti. Kita vertus, teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl pelėsio ant gyvenamųjų patalpų lubų ir sienų ir pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 56 punktas įpareigoja ir pačius nuteistuosius rūpintis patalpų švara.

Vertindamas pareiškėjo asmens sveikatos bylos duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu yra kreipęsis į medikus dėl galvos, dantų skausmų, sinusito, peršalimo, gerklės skausmo, slogos, pakilusio rūgštingumo, buvo hospitalizuotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl skausmo po kairiu šonkauliu ir kt. (b. l. 52, 89–98, 123), tačiau su analogiškais nusiskundimais į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus yra kreipęsis ir anksčiau (b. l. 52, 69–72, 78, 80, 81), 2009 metais jam diagnozuotas ūmus respiratorinis susirgimas (b. l. 54). Teismo vertinimu, šie duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadai, jog kvėpavimo takų susirgimais (įskaitant pleuritą) pareiškėjas susirgo dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam gyvenant Alytaus PN 3 būrio 1 miegamajame.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad gyvenamojo ploto normos pažeidimas nagrinėjamu atveju nebuvo pastovus, nes vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, be to, pareiškėjas nurodytą kalinimo laiką gyveno bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, koplytėlę, užsiimti kita leistina veikla, t. y. tik nuo pareiškėjo valios priklausė jo buvimo gyvenamosiose patalpose trukmė. Teismas sprendė, kad nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį (toliau – ir Konvencija), sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010). Įvertinęs anksčiau paminėtas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo vertinamuoju laikotarpiu patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.

Atsižvelgęs į atsakovo prašymą, teismas proporcingai atmestų pareiškėjo reikalavimų daliai iš pareiškėjo Alytaus pataisos namams priteisė 4,15 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėjas T. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutiko su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimu.

Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, nes Konvencijos 3 straipsnis tokio termino nenumato. Be to, pareiškėjo teigimu, anksčiau į teismą kreiptis negalėjęs, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai, neišversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas negalėjo su jais susipažinti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas pažymėjo, kad turi būti taikoma 4 kv. m ploto norma, o ne Lietuvos teisė, kuri prieštarauja EŽTT praktikai. Pareiškėjas pažymėjo nesutinkantis su argumentais, kuriais remdamasis teismas atmetė jo skundą, mano, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Be to, pareiškėjo teigimu, teismas nepaaiškino, kodėl nesivadovavo EŽTT praktika, pvz., Canali byla.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginiai dėl neva jam padarytos žalos neparemti jokiais įrodymais, skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip ji pasireiškė. Nesant nustatytų civilinės atsakomybės sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d., priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymu laikotarpiui nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki 2012 m. kovo 3 d. taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, vertino tik jo laikymo Alytaus PN laikotarpį nuo 2012 m. kovo 4 d.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka motyvuodamas tuo, kad ieškinio senaties terminas taikytas nepagrįstai, nes Konvencijos 3 straipsnis šio termino nenumato ir tai prieštarauja EŽTT praktikai, bei mano, jog jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose numatyta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties nustatymas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis ieškinio senatimi, nes Konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties terminų, yra nepagrįsti. Kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą.

Pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, patirtą jį laikant Alytaus PN netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d. Skundą pareiškėjas Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. kovo 4 d. (b. l. 5). Atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė trejų metų senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomo jam padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų laikymo sąlygų Alytaus PN neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso jo laikymo areštinėje metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas laikymo sąlygas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Pareiškėjo įvardyta aplinkybė, kad jam laiku kreiptis į teismą sutrukdė informacijos lietuvių kalba trūkumas, vertintina kaip subjektyvi, nesudaranti pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas Alytaus PN 3 būryje gyveno laikotarpiais nuo 2012 m. kovo 4 d. iki 2013 m. sausio 24 d. ir nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. (b. l. 13). Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad 2013 m. sausio 24 d. 52,57 kv. m ploto 3 būrio 1 miegamajame, kuriame įrengta 20 miegamųjų vietų, buvo iš viso 17 nuteistųjų. Duomenų apie tikslų nuteistųjų skaičių kitomis dienomis nenustatyta. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomu 4 kv. m standartu, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas. Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad minimalaus ploto reikalavimas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeistas, išskyrus 2013 m. sausio 24 d., kai pareiškėjui teko 3,1 kv. m. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas be jokio teisinio pagrindo teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrįstai nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia jokio konkretaus prieštaravimo dėl teismo atlikto vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, įvertino ieškinio senaties terminą, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų dėl netinkamų laikymo Alytaus PN sąlygų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, pateikė vertinimą dėl neteisėtų veiksmų, kurių konstatavimas ir kitų sąlygų buvimas lemtų deliktinės atsakomybės kilimą, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad jam nepagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2014 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-63/2014, 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015 ir kt.).

Pastebėtina, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį. Atitinkamai Alytaus PN nėra izoliatorius–kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, kuri kompensuoja pakankamai ribotą erdvę gyvenamosiose patalpose.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamo pažeidimo trukmę ir pobūdį, į tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, pareiškėjas skundo teiginių dėl netinkamų laikymo sąlygų ar kilusių pasekmių nedetalizavo, nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, o atsakovas būtų siekęs pareiškėją išskirti iš kitų sulaikytų asmenų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjo sveikatos istorijos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas kvėpavimo takų susirgimais, taip pat ir pleuritu, yra sirgęs ir anksčiau, iki jo perkėlimo į 3 būrį, todėl teigti, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent dėl jo laikymo 3 būryje sąlygų, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į ginčui pritaikytą ieškinio senaties terminą, aplinkybė, kad pareiškėjas 2011 m. buvo gydytas antidepresantais, taip pat nevertinama kaip reikšminga sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Nors pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis valstybių nacionaliniai teismai. Dėl to šis pareiškėjo įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė