2021-03-24 Nr. AB-6040-3-62-3-01022-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-295-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01022-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, (toliau – ir atsakovas) 51 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir atsakovo atstovas, LAVL) buvo etapuotas 2017 m. balandžio 24 d. ir 2018 m. sausio 25 d. LAVL kratos metu buvo mušamas pareigūnų, atimtas tabakas, kuris vėliau nebuvo grąžintas, nors pataisos namuose jį leidžiama turėti. LAVL palatoje, kurioje buvo 2017 m. balandžio 24 d., spinta buvo sulūžusi, o palatoje, kurioje buvo 2018 m. sausio 25 d., spintos nebuvo. LAVL dušinėse buvo šalta, nebuvo higienos priemonių, šampūno, prausiklio. Pareiškėjas teigė, jog LAVL jam nebuvo tinkamai užtikrinama sveikatos priežiūra, išaiškinta gydymo eiga, gydymo įstaigoje galėjo dirbti licencijos neturintys sveikatos priežiūros specialistai. Skundo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, jog dėl šių pažeidimų patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, pažeminimą, baimę ir kitus nepatogumus.

3. Atsakovo atstovas LAVL atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2017 m. balandžio 24 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. ir nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. sausio 26 d. Kamerų tipo patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo drabužių spinta arba kabykla. LAVL kiekviename korpuse ir kiekviename aukšte yra dušo patalpos, skirtos to aukšto pacientams, kurios įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Pareiškėjas ar kiti asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu dėl kamerų tipo patalpų, kuriose jis buvo kalinamas, į visuomenės sveikatos centro specialistus nesikreipė. LAVL higienos priemonės išduodamos kiekvienam nuteistajam pagal poreikį, jei jis yra nemokus, todėl LVAL neįrengiama dušo patalpose kūno ir plaukų prausiklių dozatorių.

5. Atsakovo atstovas teigė, kad 2018 m. sausio 24 d. pareiškėjui atvykus į LAVL buvo atlikta visuminė asmens krata, kurios metu buvo rasta ir išimta 45 g tabako. LAVL direktoriaus nutarimu 2018 m. vasario 1 d. pareiškėjui už padarytą pažeidimą buvo paskirta nuobauda, taip pat panaudotos prievartos priemonės, nes pareiškėjas nevykdė pareigūnų nurodymų, elgėsi agresyviai.

6. Atsakovo atstovas patvirtino, jog Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyti LAVL pažeidimai pašalinti.

7. Atsakovo atstovas vertino, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė aplinkybes, jų nedetalizavo, nors turi aiškiai nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. LAVL neigė pareiškėjo teisių pažeidimą ir akcentavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, todėl nėra pagrindo jo skundą tenkinti.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo P. V. skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, susijusio su viešojo administravimo teisiniais santykiais, atmetė, o administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo skundą atsakovui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, perdavė nagrinėti Kauno apygardos teismui.

9. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d.), 12, 16, 29 punktus ir pagal LAVL Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio 18 d. pažymos duomenis nustatė, jog 12 D3p (ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyrius) kamerų tipo patalpoje Nr. 315 ir pastato 11 D3p (Psichiatrijos skyrius. Vidaus ligų skyrius) kamerų tipo patalpoje Nr. 305 pakabos pritvirtintos. Teismas nurodė, kad nuo 2017 m. balandžio 24 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. ir nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. sausio 26 d. pastato 12 D3p kamerų tipo patalpoje Nr. 315 ir pastato 11 D3p kamerų tipo patalpoje Nr. 305 trūkumų dėl netinkamos patalpų būklės neužfiksuota. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas šių duomenų nepaneigė, teismas sprendė, jog jam buvo užtikrinta teisė pasikabinti rūbus.

10. Dėl pareiškėjo argumentų, jog dušo patalpose nebuvo higienos priemonių, šampūno, prausiklio, teismas pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi norma, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nenumato imperatyvaus reikalavimo minėtus dozatorius įrengti (13.7 p.). Teismas vertino, jog pareiškėjas nepagrindė, kokią neturtinę žalą jis patyrė dėl to, kad nebuvo higienos priemonių dozatorių. Teismas nurodė, jog higienos priemonės, prausiklis, šampūnas pareiškėjui galėjo būti išduotos pagal poreikį, jeigu jis buvo nemokus.

11. Vertindamas pareiškėjo teisę į tinkamą temperatūrą dušinėje, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo buvimo LAVL metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai nebuvo atlikę patikrinimų dėl oro temperatūros prausyklose. Teismas nenustatė, jog dėl šio galimo pažeidimo pareiškėjas teikė skundus kitoms institucijoms ar LAVL administracijai. Dėl šios priežasties LAVL objektyviai negalėjo pateikti patikrinimų aktų, kuriose būtų užfiksuota prausyklų (dušinių) temperatūra. Teismas priėjo prie išvados, jog aptariamu aspektu nenustatytos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

12. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, jog LAVL iš jo kratos metu buvo paimtas tabakas, kuris nebuvo grąžintas, nors pataisos namuose jį leidžiama turėti, aptarė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 6 dalį, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2018 m. spalio 20 d.), (toliau – ir Taisyklės) 571 punktą, Taisyklių 18 priedo 3, 2.2, 2.6, 4.1, 4.2, 4.3, 4.9, 4.13, 4.15, 4.19 ir 5.5 punktus ir nurodė, kad juose nėra numatyta, jog LAVL galima turėti tabako gaminių. Teismas sprendė, jog iš pareiškėjo buvo teisėtai ir pagrįstai paimtas tabakas. Teismas pažymėjo, kad LAVL 2018 m. vasario 15 d. raštu pareiškėjui buvo paaiškinta, kodėl iš jo buvo paimtas tabakas, nurodyta, jog jis buvo sunaikintas, vadovaujantis Rastų ir paimtų laisvės atėmimo vietų ligoninėje tabako gaminių apskaitos, saugojimo ir sunaikinimo tvarkos aprašu, patvirtintu LAVL direktoriaus 2015 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-268. Teismas nenustatė, jog pareiškėjas minėtą raštą skundė, todėl vertino jį kaip teisėtą ir pagrįstą.

13. Dėl pareiškėjo argumentų, jog LAVL kratos metu pareigūnai prieš jį smurtavo, teismas analizavo Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 153, 175–176 punktus, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. VIII-1631 (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.), 261 straipsnio 1–4 dalis ir iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2017 m. birželio 23 d. rašto nustatė, kad 2017 m. balandžio 24 d. apie 15.55 val. planiniu konvojumi pareiškėjas atvyko į LAVL, kur kratų kambaryje pareigūnas jį supažindino su režimo reikalavimais ir paprašė pasirašyti, kad yra supažindintas su pateikta informacija.

Pareiškėjas atsisakė vykdyti pareigūnų nurodymus, nepasirašė, pareigūnams reiškė įvairias pretenzijas, kategoriškai atsisakė rengtis LAVL išduotais rūbais ir pasirašyti ant kratos protokolo ir daiktų kvito, eidamas link korpuso įžūliai elgėsi, vartojo necenzūrinius žodžius ir grasino rašyti skundus. Iš Kalėjimų departamento 2018 m. kovo 15 d. rašto teismas nustatė, jog 2018 m. sausio 26 d. apie 8.40 val. išvykdamas pareiškėjas įžūliai reikalavo LAVL pareigūnų atiduoti jam 2018 m. sausio 24 d. kratos metu paimtus tabako gaminius, staigiu judesiu, vartodamas necenzūrinius žodžius, ėmė eiti link pareigūnų.

Pareiškėjas nereagavo į pareigūnų įspėjimus, pakartotinius nurodymus ir toliau elgėsi agresyviai, todėl pareigūnai panaudojo prievartos priemonę – kovinius imtynių veiksmus ir specialiąją priemonę – antrankius. Teismas pažymėjo, jog po šio incidento LAVL buvo atliktas tarnybinis tyrimas, kurio 2018 m. vasario 20 d. išvadoje konstatuota, kad atlikto tyrimo metu surinkta pakankamai dokumentinės medžiagos (rašytinės ir vaizdinės), įrodančios, jog fizinė prievarta (koviniai imtynių veiksmai) ir specialioji priemonė (antrankiai) prieš pareiškėja panaudoti pagrįstai ir teisėtai. 2018 m. sausio 26 d.

LAVL registruotas medicininis pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad 2018 m. sausio 26 d. po kovinių imtynių veiksmų ir antrankių panaudojimo, pareiškėjui buvo atlikta medicininė apžiūra, kurios metu išorinių sužalojimų nebuvo užfiksuota.

14. Teismas sprendė, jog pareiškėjas pats nevykdė pareigūnų tesėtų nurodymų, įžūliai ir agresyviai elgėsi, dėl to galėjo būti panaudotos prievartos priemonės. Teismas pareiškėjo argumentus dėl to, kad prieš jį neteisėtai buvo naudotos privartos priemonės ar, kad jis LAVL kratos metu buvo mušamas pareigūnų, laikė nepagrįstais.

15. Teismas konstatavo, jog byloje nėra nustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas sprendė, jog nėra teisinio pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei.

16. Teismas nustatė, jog pareiškėjas neturtinės žalos padarymą ir atlyginimą sieja ir su netinkamai užtikrinta sveikatos priežiūra, neišaiškinta gydymo eiga, sveiktos priežiūros paslaugas suteikusių licencijų neturinčių sveikatos priežiūros specialistų. Teismas nurodė, kad pareiškėjas žalos padarymą sieja ne su viešojo administravimo subjekto – LAVL neteisėtais veiksmais (neveikimu) viešojo administravimo srityje, tačiau su sveikatos priežiūros paslaugų netinkamu suteikimu, medikų veiksmais. Teismas sprendė, jog ši pareiškėjo ginčo dalis priimta teismo žinion, pažeidžiant priskirtinumo teismams taisykles. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalimi, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso27 straipsnio 8 punktu, ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti bendrosios kompetencijos Kauno apygardos teismui.

III. 17. Pareiškėjas P. V. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą, priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, išreikalauti iš LAVL ar atitinkamų institucijų vaizdo kamerų, vaizdo registratorių vaizdo įrašus bei iš skundo išeliminuoti punktus dėl sveikatos priežiūros paslaugų.

18. Pareiškėjas aptaria bendrosios kompetencijos teismų suformuotą praktiką dėl įrodymų vertinimo, vadovaujasi ABTĮ 140 straipsniu, 142 straipsnio 3 dalimi ir teigia, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus, jog buvo klastojami kratos protokolai, atsakovas nepateikė vaizdo kamerų, vaizdo registratorių vaizdo įrašų, kurie yra svarbūs nagrinėjant šią bylą iš esmės, nes nepagrįstas fizinės jėgos, specialiųjų priemonių naudojimas, nesant tam jokio pagrindo, yra pareiškėjo teisių pažeidimas.

19. Pareiškėjas nurodo, jog nepagrįstai sunaikinti jam priklausę asmeniniai daiktai, kurie nėra išimti iš civilinės apyvartos, nėra uždrausti turėti nuteistiesiems.

20. Pareiškėjas papildomai pateiktuose paaiškinimuose akcentuoja bausmių vykdymo institucijų ir jų pareigūnų pareigą laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo, kuris teismų praktikoje yra pripažintas esminiu laisvės atėmimo įstaigų pareigūnų veiksmų pagrįstumo ir teisėtumo patikros kriterijumi. Pareiškėjas teigia, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.

21. Atsakovo atstovas LAVL atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodo, kad apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo ir nepateikia naujų argumentų ar motyvų, dėl kurių nesutinka su teismo sprendimu. Teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teismo sprendimą naikinti, remiantis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo P. V. skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, o administracinės bylos dalis pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, perduota nagrinėti Kauno apygardos teismui, pagrįstumas ir teisėtumas.

24. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl netinkamų jo laikymo sąlygų LAVL, nes nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, susijusių su galimybe pasikabinti rūbus, dušinių aprūpinimu dozatoriais, tinkama dušinės temperatūra, atliekama krata bei pareigūnų elgesiu LAVL, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, t. y. nenustatė vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nurodytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo priimta teismo žinion, pažeidžiant bylų priskirtinumo teismams taisykles, šią pareiškėjo skundo dalį perdavė nagrinėti pagal kompetenciją Kauno apygardos teismui.

25. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nepagrįstai nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, atliekant kratą, sunaikinant jam priklausiusius asmeninius daiktus bei naudojant prievartos priemones, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, priteisti iš atsakovo 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei iš skundo išeliminuoti punktus dėl sveikatos priežiūros paslaugų.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti iš LAVL ar atitinkamų institucijų vaizdo kamerų, vaizdo registratorių vaizdo įrašus. Šiame kontekste akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

28. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi įpareigojo atsakovo atstovą pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir visą su keliamu ginču susijusią medžiagą, kurią atsakovo atstovas pateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui po atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą ir su skundu pateiktų rašytinių įrodymų gavimo buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti papildomus įrodymus. Pareiškėjas 2019 m. liepos 3 d. pirmosios instancijos teismui pateikė atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą, tačiau jame prašymo išreikalauti vaizdo kamerų, vaizdo registratorių vaizdo įrašus nesuformulavo. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui nepaaiškina, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir kodėl naujų įrodymų išreikalavimo ir pateikimo būtinybė iškilo būtent apeliacinės instancijos teisme. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo išreikalauti papildomus įrodymus netenkina, nes prašymas nėra teisiškai pagrįstas ir motyvuotas.

29. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

30. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.).

31. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atidžiai ir detaliai išnagrinėjo pareiškėjo nusiskundimus dėl galimybės pasikabinti rūbus, dėl dušinių aprūpinimu dozatoriais bei tinkama dušinės temperatūra, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus dėl kamerų tipo patalpų aprūpinimo inventoriumi. Teisės aktuose nesant imperatyvaus reikalavimo dėl dozatorių įrengimo dušo patalpoje, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas nekonstatuotas. Higienos normose įtvirtintų dušo patalpos temperatūros reikalavimų pažeidimas nenustatytas, byloje nustačius, kad pareiškėjas dėl šio pažeidimo į kompetentingas institucijas su skundais nesikreipė.

32. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino ir tyrė visus pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl galbūt pažeistų jo teisių, atsakovo atstovui atliekant kratą, sunaikinant jam priklausiusius asmeninius daiktus bei naudojant prievartos priemones. Teismas nustatė, jog iš pareiškėjo teisėtai ir pagrįstai buvo paimtas tabakas, jam buvo paaiškintos tabako paėmimo priežastys, nurodytas jo sunaikinimo teisinis pagrindas (LAVL 2018 m. vasario 15 d. raštas Nr. 7-136 „Dėl skundo nagrinėjimo“, b. l. 34), šis LAVL sprendimas teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytas. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, išvykdamas iš LAVL įžūliai reikalavo LAVL pareigūnų atiduoti jam 2018 m. sausio 24 d. kratos metu paimtus tabako gaminius, staigiu judesiu, vartodamas necenzūrinius žodžius, ėmė eiti link pareigūnų, buvo pareigūnų įspėtas, kad jei pareiškėjas nenusiramins, bus panaudotos specialiosios priemonės, tačiau į pakartotinius nurodymus nusiraminti pareiškėjas nereagavo ir toliau elgėsi agresyviai, todėl pareigūnai panaudojo prievartos priemonę – kovinius imtynių veiksmus ir specialiąją priemonę – antrankius. Po šio incidento LAVL buvo atliktas tarnybinis tyrimas, kurio 2018 m. vasario 20 d. išvadoje konstatuota, kad atlikto tyrimo metu surinkta pakankamai dokumentinės medžiagos (rašytinės ir vaizdinės), įrodančios, kad fizinė prievarta (koviniai imtynių veiksmai) ir specialioji priemonė (antrankiai) prieš pareiškėja panaudoti pagrįstai ir teisėtai (Kalėjimų departamento 2018 m. kovo 15 d. raštas Nr. 2S-846 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“, b. l. 38-40). Taigi, pareiškėjo teisės aktų reikalavimų neatitinkantis elgesys (teisėtų LAVL pareigūnų, kurie yra atsakingi už nuteistųjų priežiūrą, jiems nustatytų draudimų laikymąsi, nurodymų nevykdymas) ir lėmė tai, jog prieš pareiškėją teisėtai ir pagrįstai buvo panaudotos prievartos priemonės.

33. Pareiškėjas dėl aptartų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo atlikta detali įrodymų analizė ir padarytos išvados turėtų būti pripažintos nepagrįstomis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

34. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo išsakyti argumentai yra nepagrįsti.

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė, jog nagrinėjamoje byloje atsakovo atstovas (LAVL), atliko kokius nors konkrečius neteisėtus veiksmus, t. y. pareiškėjas išsamiai neapibūdino ir nedetalizavo su tuo susijusių aplinkybių. Tokio pobūdžio neteisėtų veiksmų, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Taigi nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo) (CK 6.246 str. 1 d.), darytina išvada, kad nėra vienos iš būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.271 str. 1 d.), o tai reiškia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti apeliaciniame skunde prašomą priteisti 15 000 Eur neturtinę žalą (skunde pareiškėjas prašė priteisti 51 500 Eur neturtinę žalą) iš Lietuvos valstybės negali būti tenkinamas. Taigi pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

36. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo priimta teismo žinion, pažeidžiant bylų priskirtinumo teismams taisykles, šią pareiškėjo skundo dalį perdavė nagrinėti pagal kompetenciją Kauno apygardos teismui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo iš skundo išeliminuoti punktus dėl sveikatos priežiūros paslaugų, t. y. atsisako skundo dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo.

37. ABTĮ 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį. Teismas nepriima pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.

38. ABTĮ 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta proceso teisės norma, nurodo, jog joje yra įtvirtintas proceso šaliai – pareiškėjui – taikytinas dispozityvumo principas, pagal kurį pareiškėjas turi apsisprendimo teisę kreiptis į teismą, siekiant apginti teismine tvarka savo (tariamai) pažeistą teisę ar įstatymų saugomus interesus (ABTĮ 5 str. 1 d., 3 d. 1 p.), ir teisę atsisakyti šios gynybos po tokio kreipimosi. Atsižvelgiant į tai, kad nurodyta teisės norma yra bendroji, ir į tai, kad samprata „bylos nagrinėjimo stadija“ nėra ribojama proceso pirmosios instancijos teisme, svarstomo straipsnio nurodytos galimybės atsisakyti skundo riba (iki teismas išeina į pasitarimų kambarį) aiškintina tik kaip nustatyta, siekiant išvengti priešingu atveju galimo sutrukdymo teismui paskelbti priimtą procesinį sprendimą (nutartį). Todėl toks teisės atsisakyti skundo apribojimas negali būti vertinamas (aiškinamas) kaip minėto dispozityvumo ribų suvaržymas. Atitinkamai, tokia nuostata taikytina ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, t. y. pareiškėjas gali atsisakyti pirmosios instancijos teismui paduoto skundo ir po to, kai byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3467-552/2017).

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, apeliaciniame skunde pateikęs apeliacinės instancijos teismui prašymą atsisakyti skundo dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, nepateikė tokio savo prašymo motyvų bei nenurodė, kad jam yra žinomos ir suprantamos skundo (jo dalies) atsisakymo teisinės pasekmės (t. y. kad atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, bylą šiuo pagrindu nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama). Pastebėtina, kad po to, kai apeliacinis skundas buvo priimtas nagrinėti, pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu, prašydamas šią administracinę bylą nagrinėti skubos tvarka, kad būtų įvykdytas teisingumas ir užtikrinta jo teisė į kokybišką sveikatos priežiūros paslaugų gavimą bei teisė į gyvybę. Šios aplinkybės suteikia pagrindą atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą.

40. Atsižvelgdama į nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė