2017-12-18 Nr. AB-23714-3-64-3-00723-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1355-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00723-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI) 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2–8).

2. Pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjamu atveju senaties terminas yra netaikytinas, nes jis prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui (b. l. 11). Prievolė, pasak pareiškėjo, šiuo atveju yra jam paskirtoji bausmė (laisvės atėmimas), kuri dar nėra pasibaigusi.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2010 m. gegužės 27 d. buvo laikomas žiauriomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą ir išgyvenimus.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taikyti reikalavimo senaties terminą (b. l. 47–54).

5. Šiaulių TI, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, nurodė, kad pareiškėjas apie savo teisių galimus pažeidimus turėjo žinoti tuo metu, kai jie pasireiškė. Pasak Šiaulių TI, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, bendro pobūdžio nusiskundimais, nebūtinai sąlygotais laikymo sąlygų, o nurodytų pažeidimų nepagrindžia jokiais įrodymais.

II. 6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, suėjus senaties terminui (b. l. 68–72).

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2010 m. gegužės 27 d. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas vertino, kad pareiškėjas galėjo žinoti (turėjo žinoti) apie galimus jo teisių pažeidimus, todėl praleido terminą reikalavimui dėl žalos priteisimo. Atsižvelgdamas į Šiaulių TI prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, teismas pareiškėjo reikalavimui taikė trejų metų senaties terminą ir skundą atmetė.

III. 8. Pareiškėjas O. K. su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir atnaujinti terminą (b. l. 76–77).

9. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Europos teisei, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija). Pasak pareiškėjo, senaties terminas dėl kankinimo ir orumo pažeidimo negali būti taikomas, nes tokiu būdu Lietuvos valstybė išvengtų atsakomybės. Pareiškėjas paaiškina, kad tik po 6 metų (pasibaigus jo baudžiamajam procesui) pradėjo rinkti informaciją apie žeminančias įkalinimo sąlygas ir tik tada (surinkęs šią informaciją) sužinojo, kad jo teisės Šiaulių TI buvo pažeistos. Vykstant baudžiamajam procesui visi kiti dalykai, pasak pareiškėjo, buvo antraeiliai.

10. Šiaulių TI, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 82–83).

11. Šiaulių TI nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nežinojo apie jo tariamą teisių pažeidimą. Pasak Šiaulių TI, pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės buvo pažeistos, nepagrįstai ilgai negynė savo teisėtų interesų. Šiaulių TI nuomone, pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai tik siekdamas sau turtinės naudos (pasipelnymo iš valstybės). Šiaulių TI pažymi, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui O. K. už kalinimą Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2010 m. gegužės 27 d., teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

13. Administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. birželio 30 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

14. Šiaulių apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs senaties terminą, kurį prašė taikyti atsakovas, pareiškėjo skundą atmetė.

15. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamu atveju negali būti remiamasi nacionaline teise.

16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

17. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį.

18. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

19. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

20. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas nurodomus Šiaulių TI pažeidimus skunde įvardijo nežmogišku, kankinančiu, orumą žeminančiu elgesiu, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad baudžiamojo proceso metu pažeidimai pareiškėjui buvo antraeiliu dalyku, teisėjų kolegijos vertinamas kritiškai. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. kovo 16 d. (b. l. 12), teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2010 m. gegužės 27 d.

21. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad apie savo teisių pažeidimus sužinojo tik tada, kai pradėjo rinkti informaciją apie žeminančias įkalinimo sąlygas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad tai yra objektyvi aplinkybė, lemianti termino praleidimo priežasties svarbą. Pareiškėjas, manydamas, kad Šiaulių TI yra kankinamas (kaip teigiama skunde), turėjo galimybę dėl patiriamos žalos kreiptis į teismą, nurodydamas teismui Šiaulių TI konkrečius veiksmus, kuriais pasireiškė jo kankinimas (teisės aktų, reglamentuojančių įkalinimo sąlygų reikalavimus, nacionalinių ar tarptautinių teismų praktikos nurodymas kreipiantis į teismą nėra būtinas), tačiau to nedarė. Darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo.

24. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė