A-444-2603-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A444-2603/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00813-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 14.3; 11; 38

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas)

sekretoriaujant R. K.

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Minera“ atstovui advokatui Donatui Zdanavičiui

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-64-162/2012 pagal pareiškėjos M. K. skundą atsakovams – Palangos miesto savivaldybės tarybai, Palangos miesto savivaldybės merui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Palangos miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Minera“, R. J., K. P., A. P., G. P., Z. M., R. P., K. K., K. L. B., P. A., B. B., L. N., E. K., Z. B., F. B., P. B., P. B., A. B., M. V., J. V., D. D., L. R., D. M., A. V., D. G., A. V., O. B., A. B., A. B., N. S., S. S., E. M., A. V., S. K. dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja skundu (t. 1, b. l. 8–12) kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Savivaldybės taryba, Taryba) 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. T2-290 „Dėl pritarimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimui“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Palangos miesto savivaldybės merą per tris dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti visus dokumentus (brėžinius) dėl naujų viešbučių ir kitų objektų, pavadintų sanatorinių gydyklų kompleksu, teritorijoje (duomenys neskelbtini) statybos, 3) priteisti pareiškėjai iš Palangos miesto savivaldybės mero 1 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, atlyginimą; 4) priteisti iš atsakovų Palangos miesto savivaldybės tarybos ir Palangos miesto savivaldybės mero bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde nurodo, jog ji yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į jai tenkantį buvusio savininko J. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,2393 ha žemės sklypą Palangos mieste, kuris užima ir dalį 7,0712 ha valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kurį nuo 2010 m. liepos 1 d. patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba). Teigia, jog šiuo metu 0,4859 ha užima nenaudojami ir fiziškai pasenę buvusio (duomenys neskelbtini) pastatai, o kitas žemės plotas – 6,5853 ha yra laisvas (neužstatytas), todėl ši teritorija turi būti grąžinta buvusių savininkų J.

P., P. A., J. V., J. V., V. G. (4-8 posesijos) nuosavybės teise valdytos žemės palikuonims, turėjusiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas) nuostatas. Iš laikraščiuose perskaitytų straipsnių sužinojo, jog ginčo žemės sklype, į kurį pretenduoja atkurti nuosavybės teises, planuojamas gydyklų kompleksas su gyvenamosiomis patalpomis.

Mano, jog ginčo teritorija neatitinka valstybės išperkamos žemės požymių ir tam nėra visuomenės poreikio. Naujas sveikatingumo kompleksų statybas grąžintinoje žemėje planuoja subjektas, siekiantis tenkinti verslininkų interesus, tačiau neatsižvelgia į žemės savininkų interesus. 2010 m. rugpjūčio 20 d. kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės merą su prašymu pateikti visų dokumentų, susijusių su sanatorinių gydyklų kompleksu, adresu (duomenys neskelbtini), patvirtintas kopijas. Į prašymą įstatymo nustatytais terminais nebuvo atsakyta.

Tik 2010 m. lapkričio 10 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius informavo, jog Palangos miesto savivaldybės taryba 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T2-290 pritarė žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano rengimui, kuriuo numatyta sveikatingumo kompleksų statyba. Akcentuoja, kad detaliojo plano rengimui buvo pritarta neturint valstybinės žemės sklypo valdytojos Nacionalinės žemės tarnybos sutikimo, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 20 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

Prašomi pateikti dokumentai dėl naujų objektų statybos ginčo žemės sklype jai nebuvo pateikti, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymas) 1 straipsnio 1 ir 2 dalių, 3 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio nuostatas. Dėl informacijos nepateikimo patyrė nepatogumų, be to yra trukdomas nuosavybės teisių į J.

P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę atkūrimas. Dėl šių neteisėtų savivaldybės administravimo subjekto veiksmų prašo priteisti 1 Lt neturtinę žalą.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba ir trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija mano, kad pareiškėja skunde nenurodė, kokias teises ar teisėtus interesus pažeidžia ginčijamas Tarybos sprendimas. Skundžiamu sprendimu pritarta žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimui, keičiant Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32 patvirtinto Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano sprendinius planuojamoje teritorijoje. Pabrėžia, jog detaliojo teritorijų planavimo procesas laikomas pradėtu, išdavus planavimo sąlygų sąvadą pagal Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 (toliau – ir Taisyklės) 37 punktą, arba kai vadovaujantis Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 (toliau – ir Tvarkos aprašas) nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis, savivaldybė yra perdavusi detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas sklypų valdytojui ar naudotojui – detaliojo teritorijų planavimo procesas laikomas pradėtu pasirašius sutartį. Akcentuoja, jog 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T2-290 nebuvo pradėtas detaliojo teritorijų planavimo procesas, todėl nesukeltos teisinės pasekmės. Nesutinka su reikalavimu pateikti dokumentus apie sanatorinių gydyklų kompleksus, nes nepatvirtinus žemės sklypo detaliojo plano, nėra parengtos jokios vizualizacijos, nėra patvirtinti jokie brėžiniai. Prašo netenkinti reikalavimo priteisti neturtinę žalą.

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Minera“ atsiliepime (t.1, b. l. 44–46) nurodyta, jog ginčijamas sprendimas neturi jokios įtakos pareiškėjos teisėms. Žemės sklype yra Palangos miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantys rekreacijai bei turizmui skirti statiniai ir žemės sklypas yra reikalingas jų naudojimui, todėl pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį žemė negali būti grąžinama natūra, o yra valstybės išperkama. Teigia, jog skundžiamu sprendimu nebuvo pradedamas detaliojo teritorijų planavimo procesas, todėl jokių teisinių pasekmių pareiškėjos atžvilgiu sprendimas nesukėlė. Nurodo, jog bendrovė, kaip dalies žemės sklypo naudotoja ir valdytoja, pagal Tvarkos aprašo 7.4 punktą kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administraciją su prašymu nustatyti, ar jos numatytai veiklos programai realizuoti būtinas detalusis planas (jo keitimas), taip pat prašė išduoti pritarimą ateityje pradėti rengti detalųjį planą, jei jo rengimas yra būtinas. Palangos miesto savivaldybė skundžiamu sprendimu pritarė, kad detalusis planas turėtų būti rengiamas, tačiau nesprendė klausimų dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, planavimo sąlygų ar kitų su detaliojo planavimo procedūromis susijusių klausimų, todėl mano, jog detalusis planavimas nėra pradėtas, todėl pareiškėjos teisės nepažeidžiamos. Dėl reikalavimų pateikti informaciją bei atlyginti neturtinę žalą nepasisako. Atsiliepimu prašo iš pareiškėjos UAB „Minera“ naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu (t.I, b. l. 50–51) prašo pareiškėjos skundo tenkinimą spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, jog galiojančiuose teisės aktuose nenumatyta, kad, jei į planuojamą teritoriją patenka valstybinės žemės plotai, valstybinės žemės patikėtinis turi išduoti sutikimus rengti detaliojo teritorijų planavimo dokumentus valstybinėje žemėje. Pagal Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239, 28 punktą, prieš pradedant rengti detaliojo planavimo dokumentus, planavimo organizatorius Teritorijų planavimo dokumentams rengti sąlygų parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262, nustatyta tvarka kreipiasi į savivaldybės vyriausiąjį architektą dėl planavimo sąlygų pateikimo. Tuo atveju, kai detaliojo teritorijų planavimo dokumentas planuojamas rengti valstybinėje žemėje, savivaldybės vyriausiasis architektas, neturėdamas visų reikalingų duomenų planavimo sąlygoms ir/ar planavimo sąvadui parengti, turi valstybinės žemės patikėtiniui pateikti paraišką planavimo sąlygoms gauti ir nurodyti, kokių konkrečiai duomenų jis neturi. Akcentuoja, jog Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata neįpareigoja Nacionalinės žemės tarnybos teikti sutikimus dėl detaliųjų planų rengimo.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 29 d. sprendimu M. K. skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovą Palangos miesto savivaldybės merą pateikti pareiškėjai dokumentus (brėžinius) dėl naujų viešbučių ir kitų objektų, pavadintų sanatorinių gydyklų kompleksu, teritorijoje (duomenys neskelbtini) statybos.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčijamu sprendimu nuspręsta pritarti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimui. Iš teikimo dėl ginčijamo sprendimo projekto (t.1, b. l. 24-25) matyti, kad buvo gautas žemės sklypo valdytojų prašymas dėl žemės sklypo detaliojo plano rengimo, keičiant žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimus. Nurodyta, kad minėtam keitimui būtinas savivaldybės tarybos pritarimas. Sprendimo projektas savivaldybės tarybos nariams balsavimui buvo pateiktas 2010 m. rugsėjo 30 d. ir už sprendimą balsavo 14 savivaldybės tarybos narių (t. I, b. l. 41). Pažymėjo, kad skundžiamu sprendimu tik pritarta žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimui, aptarti naujo detaliojo plano rengimo tikslai, tačiau nenuspręsta pradėti rengti detalųjį planą.

Teisėjų kolegija, remdamasi Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 (2010 m. rugsėjo 20 d. redakcija Nr. D1-771) 27 punktu, sprendė, kad ginčijamas sprendimas yra pirminis dokumentas teritorijų planavimo procese, jame neužfiksuotos preliminarios planuojamos teritorijos ribos, nepatvirtintas detalusis planas. Ginčijamas sprendimas parengiamojoje teritorijos planavimo proceso stadijoje vertintinas kaip prielaida galutiniam dokumentui – teritorijų planavimo proceso metu parengtam detaliajam planui, kuriuo galėtų būti įtakojamos pareiškėjos teisės. Ginčijamas sprendimas pareiškėjai nesukelia materialinių teisinių pasekmių, jis yra tik prielaida pradėti teritorijų planavimo procedūrą. Ginčijamas sprendimas tėra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, tik vienas iš administracinės procedūros (kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas) metu priimamų dokumentų. Todėl šio sprendimo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks sprendimas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas. Pažymėjo, kad pareiškėja turi teisę Teritorijų planavimo įstatymo, Taisyklių nustatyta tvarka pasinaudoti procedūromis rengiant detalųjį planą, kad nebūtų pažeistos jos teisės dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir teisėti interesai.

Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti pateikti dokumentus, remdamasis VAĮ 15 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 3 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsnio nuostatomis, konstatavo kad Palangos miesto savivaldybės administracija, pažeisdama nustatytus terminus, atsakė į pareiškėjos prašymą pateikti informaciją, nurodydama apie priimtą sprendimą pritarti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano rengimui ir pateikdama skundžiamą aktą, tačiau nepateikė pareiškėjos prašomų dokumentų ir nenurodė, kad atsisakoma teikti tokią informaciją Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. Įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad pareiškėja turi teisę gauti informaciją apie sanatorinį gydyklų kompleksą, t. y. preliminarius brėžinius, kuriais disponavo Palangos miesto savivaldybės meras.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, priėjo prie išvados, jog Palangos miesto savivaldybės meras turėjo pareigą pareiškėjai pateikti prašomą informaciją, tačiau pareiškėja neįrodė patyrusi neturtinę žalą. Byloje nenustatyta, jog vien dėl informacijos nepateikimo yra vilkinamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, todėl, konstatavo, kad byloje nenustatyta būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

Teismas taip pat Pareiškėjai M. K. iš atsakovų Palangos miesto savivaldybės tarybos ir Palangos miesto savivaldybės mero priteisė 33, 3 Lt (trisdešimt trys litus ir trisdešimt tris centus) teismo išlaidų atlyginimo.

Trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Minera“ (įmonės kodas 121736330) iš pareiškėjos M. K. priteisė 360 Lt (tris šimtus šešiasdešimt litų) teismo išlaidų atlyginimo. Kitoje dalyje trečiojo suinteresuotojo asmens UAB „Minera“ prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą

III. Pareiškėja M. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą dalyje, kuria kaip nepagrįsti atmesti pareiškėjos M. K. skundo reikalavimai dėl panaikinimo 2010 m. rugsėjo 30 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr.T2-290 „Dėl pritarimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano rengimui“; dėl priteisimo pareiškėjai M. K. iš Palangos miesto savivaldybės mero 1 Lt (vieno lito) žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, atlyginimą (CK 6.271 str.) ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – panaikinti 2010 m. rugsėjo 30 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr.T2-290 „Dėl pritarimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano rengimui“; priteisti pareiškėjai M. K. iš Palangos miesto savivaldybės mero 1 Lt (vieno lito) žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, atlyginimą; priteisti pareiškėjai M. K. bylinėjimosi išlaidas.

Teigia, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas dalyje, kurioje atmesti pareiškėjos skundo reikalavimai, netinkamai išaiškino ir pritaikė materialines ir procesinės teisės normas, nevertino byloje surinktų rašytinių įrodymų, šalių parodymų, todėl padarė neteisingas išvadas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kad ginčo žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 7,0712 ha dalis, t. y. 2,6197 ha plotas iki 2097 m. gegužės 20 d. yra išnuomota verslo subjektui - UAB „Minera“. Taip pat teismas nevertino į administracinę bylą pateiktų faktinių duomenų, t. y. antstolės R. V. 2008 m. rugpjūčio 25 d. surašyto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo su priedais, be kita ko fiksavusio teritorijoje esančių statinių avarinę būklę ir visišką jų nenaudojimą; faktą, jog komercijos subjektas UAB „Minera“ per UAB „Verslavita“ išsinuomotos valstybinės žemės sklypo dalį pardavinėjo už 7 milijonus litų; UAB „Minera“ 2010 m. rugpjūčio 31 d. prašymo Palangos miesto merui dėl leidimo rengti žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, nustatant ilgalaikio poilsio komercinių pastatų statybą, tikslinant užstatymo intensyvumą, numatant 5, 7 ir 9 aukštų pastatų užstatymą; ištraukos iš Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano, patvirtinto Palangos miesto tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32, kuriuo nustatyta komercinė teritorijos paskirtis ir naudojimo būdas; faktą, jog visi seni ir nenaudojami statiniai sklype detaliuoju planu suformavus sklypą naujų komercinę paskirtį turinčių objektų statybai, bus nugriauti, o jie iki šiol negriaunami tik dėl to, kad savivaldybė verslo subjekto naudai perimtų kitą suformuoto žemės sklypo dalį.

Pabrėžia, kad V. S., pirmininkaudamas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 30 d. posėdžiui, dalyvaudamas, nenusišalindamas ir balsuodamas už Tarybos sprendimą Nr. T2-290 bei jį pasirašydamas sąmoningai sprendė su AB Šiaulių banko, kurio akcininku buvo, tiesioginiais verslo interesais susijusį klausimą. Tokią išvadą leidžia daryti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2011 m. birželio 14 d. sprendimas Nr. KS- 33. Atsižvelgiant į pamatinį teisės teorijoje reglamentuotą principą, jog „iš neteisės teisė negimsta“ darytina išvada, kad merui pažeidus Lietuvos Respublikos viešų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Nr. T2-290 taip pat yra neteisėtas, todėl naikintinas.

Mano, kad apygardos administracinis teismas nepagrįstai 2010 m. rugsėjo 30 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T2-290 pripažino tarpiniu (procedūriniu) dokumentu. Šiuo dokumentu keičiami žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai ir tai tiesiogiai susiję bei prieštarauja pareiškėjos ir kitų trečiųjų fizinių asmenų siekiams atkurti nuosavybę. Būtent tokiu pritarimu detaliojo plano rengimui, keičiant reglamentus dėl naujos statybos, sudaromos kliūtys nuosavybės atkūrimui Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies normos taikymo prasme. Taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492- 12/2011.

Mano, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėja neįrodė jai padarytos neturtinės žalos fakto. Teigia, kad Palangoje gyvena nuo gimimo, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. 2010 m. rugpjūčio 20 d. ir pakartotinai rugsėjo 28 d. į merą kreipėsi ne asmeniškai, bet daugiau kaip 40-ies miesto gyventojų (senbuvių) vardu. Pirmą pareiškėjos kreipimąsi meras visai ignoravo, į antrą atsakė formaliai, bet jokių disponuojamų dokumentų nepateikė. Tokiais veiksmais (neveikimu) meras pažemino pareiškėją prieš visą bendruomenę. Dar didesnę nuoskaudą, dvasinius išgyvenimus pareiškėja pajuto paaiškėjus faktams, jog meras V. S. 2010 m. rugsėjo 30 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos posėdyje priimant sprendimą Nr. T2-290 balsavo ir jį pasirašė siekdamas asmeninės naudos sau ir taip pažeidė viešų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje nuostatas. Reikalaudama simbolinės neturtinės žalos atlyginimo turi tik vieną siekį - atkreipti dėmesį, kad miesto vadovas turi būti vienodai teisingas visos bendruomenės, o ne atskirų verslo subjektų interesams.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš pareiškėjos trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Minera“ naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 4, b. l. 112–113) prašo pareiškėjos prašymą spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) 7 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Nacionalinė žemės tarnyba yra vienas iš valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektų (patikėtinių), kuri patikėjimo teise valdo visą Lietuvos Respublikos valstybinę žemę, išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose, reglamentuojančiuose teritorijų planavimą nėra nustatyta, kad, kai į planuojamą teritoriją patenka valstybinės žemės plotai, valstybinės žemės patikėtinis (Nacionalinė žemės tarnyba) turi išduoti sutikimus rengti detaliojo teritorijų planavimo dokumentus valstybinėje žemėje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 118) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pabrėžia, kad žemė, kurią grąžinti natūra reikalauja pareiškėja, yra užstatyta statiniais, o savivaldybė teritorijų planavimo dokumentais numatė ir toliau šiame sklype plėtoti viešosios paskirties veiklą, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto, negali būti atkurta. Nurodo, kad ginčijamas Tarybos sprendimas jokios įtakos pareiškėjų teisėms neturi. Teigia, kad pareiškėjos argumentas, jog buvęs meras sumaišė viešuosius ir privačius interesus, sprendimo teisėtumui įtakos neturi, kadangi jis priimtas vienbalsiai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Minera“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 119–125) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-64-162/2012 dalį, kuria atmestas pareiškėjos reikalavimas panaikinti Savivaldybės sprendimą palikti nepakeistą o pareiškėjos apeliacinį skundą dalyje, kurioje reikalaujama panaikinti Savivaldybės sprendimą - atmesti kaip nepagrįstą, iš pareiškėjos priteisti bylinėjimosi išlaidas (kurias patvirtinantys dokumentai bus pateikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 45 straipsnyje nustatytais terminais) trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Minera“, naudai.

Teigia, kad pareiškėja nurodo aplinkybes ir dokumentus, kurių pirmos instancijos teismas neva be pagrindo nevertino, nors bent dalis jų, pvz. tai, jog UAB „Minera“ yra žemės sklypo dalies nuomininkas ir tai, kad buvo teiktas prašymas Savivaldybei dėl detaliojo planavimo, buvo pirmos instancijos teismo tinkamai įvertinti, kaip tai aiškiai matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, be to nenurodo, kaip jos įvardintos aplinkybės, neva neįvertintos pirmos instancijos teismo, įtakoja Savivaldybės sprendimo teisėtumą.

R. P. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nurodo, kad ginčo žemės sklype pareiškėjai nuosavybės teisė negali būti atkurta 4 minėtoje teisės normoje įvardintais pagrindais: žemės sklypas yra reikalingas naudotis savivaldybei ir UAB „Minera“ nuosavybės teise priklausančiais statiniais - jūrininkų ligonine ir mineralinio vandens gręžiniais. Šiuo metu esamo ploto žemės sklypas buvo suformuotas Palangos miesto savivaldybės sprendimu, kuris yra galiojantis ir šiuo procesu neginčijamas; žemės sklype yra su sveikatos apsauga bei rekreacija susiję objektai - ligoninė bei mineralinio vandens gręžiniai; šiuo metu galiojanti; žemės sklypo paskirtis - visuomeninė, yra nustatyta Palangos miesto savivaldybės sprendimu, kuris yra galiojantis, tokia paskirtis įregistruota ir viešuosiuose registruose, kurių duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nėra nuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 str.). Pareiškėja viešo registro duomenų neginčija (toks reikalavimas nėra pareikštas), todėl jos teikiami dokumentai, tariamai įrodantys komercinį žemės sklypo naudojimo būdą jokiu būdu negali paneigti visuomeninės žemės sklypo paskirties, kurios neketinama keisti; žemės sklype yra pastatas, reikalingas savivaldybės funkcijoms, susijusioms su sveikatos apsauga, įgyvendinti, dėl ko žemės sklypui Savivaldybės tarybos sprendimu, kuris yra galiojantis ir nėra ginčijamas, buvo suteiktas ypatingos svarbos statusas.

Pažymi, kad UAB „Minera“ neslepia, jog jos nuomojamo žemės sklypo dalyje teisės aktų leidžiamoje apimtyje ketina suprojektuoti ir pastatyti mineralinio vandens gręžiniams eksploatuoti reikalingą infrastruktūrą ir statinius. Kita vertus žemės sklype esančių statinių atnaujinimo procesas yra inicijuotas Savivaldybės, siekiant nenaudojamus ligoninės griuvėsius paversti bendruomenei pritaikytu medicinos ir reabilitacijos centru. Žemės sklypo detaliojo plano organizatorius yra Savivaldybė (neperleidžiant planavimo organizavimo teisės UAB „Minera“ ar kuriems kitiems tretiesiems asmenims). Savivaldybė detaliu planu nustatys žemės sklypo užstatymo tankumą, intensyvumą ir aukštingumą, t. y. reikalavimus, kurių laikantis bus planuojama žemės sklype esamų statinių rekonstrukcija.

Pažymi, kad pareiškėjos nurodoma medžiaga dėl tariamai UAB „Minera“ parduodamos valstybinės žemės neprieštarauja teisės aktams ir nepažeidžia jokių asmenų teisėtų interesų, kadangi UAB „Minera“ negali parduoti to, kas jai nepriklauso, t. y. valstybinės žemės. Tačiau UAB „Minera“ akcijų pardavimas bet kuriam trečiajam asmeniui yra įprastas komercinis sandoris, kurį UAB „Minera" akcininkas yra laisvas sudaryti bet kada, kadangi tam nėra nustatyta jokių apribojimų. Tačiau pareiškėjos teikiami dokumentai apie Šiaulių banko ketinimus parduoti UAB „Minera“ kaip turtinį kompleksą - su jai nuosavybės teise priklausančiais gręžimais ir nuomos teise - niekaip neįrodo kokių nors pareiškėjos teisių pažeidimo.

Pabrėžia, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas, kuriuo Palangos meras buvo pripažintas supainiojęs privačius ir viešuosius interesus, yra galiojantis, tačiau nedaro Savivaldybės sprendimo negaliojančiu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 55-1049; Žin., 2008, Nr. 113-4290) 13 straipsnio 1 dalimi ir 9 dalimi tarybos posėdis laikomas teisėtu, kai jame dalyvauja pusė tarybos narių, o sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma. Taigi mero V. S. balsą laikant negaliojančiu balsavimo dėl Savivaldybės sprendimo priėmimo metu, Savivaldybės sprendimas vis vien laikytinas priimtu ir galiojančiu, kadangi už jį balsavo 14 tarybos narių, susilaikė 1 tarybos narys, balsavusių „prieš" (iš 15 užsiregistravusiųjų balsavimui) - nebuvo. Atsižvelgiant į tai, ginčijamas Savivaldybės sprendimas, net ir laikant V. S. balsą negaliojančiu, laikomas priimtu 13 balsų iš 15.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimus dėl Savivaldybės sprendimo panaikinimo, be kita ko, konstatuodamas, kad Savivaldybės tarybos sprendimu nėra pažeidžiamos jos teisės ar teisėti interesai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 6-ojo šaukimo 50-ojo posėdžio metu 2010 m. rugsėjo 30 d. priimto sprendimo Nr. T2-290 „Dėl pritarimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimui“ teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėja reiškia reikalavimą įpareigoti Palangos miesto savivaldybės merą pateikti visus dokumentus (brėžinius) dėl naujų viešbučių ir kitų objektų, pavadintų sanatorinių gydyklų kompleksu, teritorijoje (duomenys neskelbtini) statybos ir priteisti pareiškėjai iš Palangos miesto savivaldybės mero 1 Lt neturtinę žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Nr. T2-290 „Dėl pritarimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimui“ pareiškėjai teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas, todėl pareiškėjos reikalavimą jį panaikinti atmetė, tenkino pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Palangos savivaldybės merą pateikti dokumentus (brėžinius) dėl naujų viešbučių ir kitų objektų, pavadintų sanatorinių gydyklų kompleksu, teritorijoje (duomenys neskelbtini), Palangoje statybos ir netenkino pareiškėjos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą.

Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą dalyje, kuria kaip nepagrįsti atmesti pareiškėjos M. K. skundo reikalavimai dėl panaikinimo 2010 m. rugsėjo 30 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr.T2-290 „Dėl pritarimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano rengimui“; dėl priteisimo pareiškėjai M. K. iš Palangos miesto savivaldybės mero 1 (vieno) lito žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, atlyginimą (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis) ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - panaikinti 2010 m. rugsėjo 30 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr.T2-290 „Dėl pritarimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano rengimui“; priteisti pareiškėjai M. K. iš Palangos miesto savivaldybės mero 1 (vieno) lito žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, atlyginimą (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis); priteisti pareiškėjai M. K. bylinėjimosi išlaidas.

Dėl 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. T2-290 „Dėl pritarimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimui“ neteisėtumo.

2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T2-290 „Dėl pritarimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano rengimui“ (t I, b. l. 21) Palangos miesto savivaldybės taryba pritarė žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano rengimui, nustatė naujo detaliojo plano rengimo tikslus.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Detaliojo teritorijų planavimo procesą sudaro parengiamasis etapas, teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas, baigiamasis etapas. Ši įstatymo nuostata yra detalizuota Detaliųjų planų rengimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 (2010 m. rugsėjo 20 d. redakcija Nr. D1-771). Vadovaujantis Taisyklių 27.1 punktu, detaliojo planavimo tikslų nustatymas laikytinas parengiamojo etapo dalimi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011 išaiškino, kad parengiamojoje teritorijų planavimo proceso stadijoje išduodami dokumentai yra prielaidos galutiniams dokumentams – teritorijų planavimo proceso metu parengtam detaliajam planui bei žemės sklypo planui, kuriais ir būtų įtakojamos pareiškėjos teisės. Teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnyje bei Taisyklių IV dalyje yra pateikiamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentų sąrašas – vieni jų – tai miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detalieji planai, kurie yra detaliojo planavimo proceso galutinis rezultatas – todėl pareiškėjui materialinio pobūdžio teisines pasekmes sukels dokumentas – teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas detalusis planas.

Ginčijamas Sprendimas yra dokumentas, kuriuo pradedamos (inicijuojamos) teritorijų planavimo procedūros. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad jis pareiškėjai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims nesukelia materialiųjų teisinių pasekmių, jis tėra tik viena iš prielaidų pradėti teritorijų planavimo procedūrą. Tuo tarpu konkrečias teisines pasekmes teritorijų planavimo srityje paprastai sukelia sprendimas dėl teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo (Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos ginčijamas sprendimas tėra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, t. y. tik vienas iš aptariamos administracinės procedūros (kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas) metu priimamų dokumentų. Todėl šių sprendimų teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. tokie sprendimai negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas. Nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), pareiškėjas šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį sprendimą šioje teritorijų planavimo procedūroje. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje A492-12/2011, 2012 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011. Teisėjų kolegija, patikrinusi ginčijamo sprendimo turinį vertina, kad pareiškėjos teiginiai, jog juo yra keičiami žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, nustatanti dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos, o būtent – besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A438-1661/2008). Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A3-170/2004).

Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz. administracines bylas Nr. A11-443/2005, A502-304/2009, A502-857/2009), ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka asmens subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu. Pripažinus, jog ginčijamas Sprendimas pareiškėjai teisinių pasekmių nesukelia, konstatuotina jog jis negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėja turi teisę, vadovaudamasi Teritorijų planavimo įstatymo bei Taisyklių nustatyta tvarka pasinaudoti atitinkamomis procedūromis, kad rengiant detalųjį planą nebūtų pažeistos jos teisės ir teisėti interesai.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-499/2007). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant administracinės teisės subjekto veiklos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiamos tam tikros veikos pasekmės savaime negali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1642/2005).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo Savivaldybės veiksmų neteisėtumą t. y. nurodė, jog Palangos miesto savivaldybės meras turėjo pareigą pareiškėjai pateikti informaciją, tačiau nusprendė, jog pareiškėja neįrodė dėl to patyrusi neturtinę žalą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja neįrodė jos patirtos neturtinės žalo fakto.

Kiek tai susiję su deliktinės atsakomybės sąlygų šioje byloje nustatymu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad, kaip matyti iš pareiškėjos apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą, nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, susijusios su neteisėtų veiksmų konstatavimu, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu atskirai nepasisako.

Kiek tai susiję su neturtine žala, kaip būtina deliktinės atsakomybės sąlyga, pastebėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą).

Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. pvz.

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. pvz.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr. pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14–653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/08; 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad nagrinėjamoje byloje jis nenustatė pareiškėjai padarytos neturtinės žalos fakto. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad informacijos nepateikimas iš esmės nevilkino pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo proceso, įvertinusi kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui tuo aspektu, kad, viena vertus, pareiškėja galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, tačiau, kita vertus, šie išgyvenimai pagal savo pobūdį nelaikytini tokiais, dėl kurių būtų galima konstatuoti neturtinės žalos buvimą.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų jos nurodytų aplinkybių ir dėl šios priežasties priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio dispozicijos taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjos skunde keltų reikalavimų ir skundo argumentų, įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, todėl šis pareiškėjos argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492- 12/2011. Teisėjų kolegija dėl šioje nutartyje formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos pasisakė analizuodama ginčijamą Sprendimą, todėl nekartodama išdėstytų argumentų, šį pareiškėjos teiginį atmeta, kaip nepagrįstą.

Pareiškėja taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidų atlyginimą trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Minera“. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir pirmosios instancijos teismo argumentus, su jais sutinka ir nekartoja, o šį pareiškėjos argumentą atmeta.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnyje įtvirtintu principu, teisę gauti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi tik bylą laimėjusi šalis, todėl pareiškėjos S. K. prašymas priteisti išlaidas, susijusias su apeliacinės bylos nagrinėjimu, netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-64-162/2012 palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virgilijus Valančius