2016-09-28 Nr. AB-18548-3-61-3-03048-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-1327-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03048-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Ž. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti 1 500 Eur žalos ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir atsakovas) patirtos dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, atlyginimą.

Nurodė, kad 2014 m. spalio 22 d. – 2015 m. gegužės 6 d. buvo konvojuojamas netinkamomis sąlygomis. Transporte, kuriame buvo vežamas, nebuvo saugos diržų, kabinos būdavo perpildytos, tekdavo stovėti. Automobiliuose nebuvo įrengta šildymo sistema, atsarginis išėjimas. Kelionių metu nebuvo suteikiama galimybė pasinaudoti tualetu. Automobiliuose taip pat trūko oro, buvo tvanku. Dėl atsakovo veiksmų patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, fizinius skausmus, nepatogumus, emocinę depresiją, buvo pažemintas orumas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiai tam pritaikytomis transporto priemonėmis. Visose jose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Konvojavimo metu patyręs nepatogumų konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Iš Viešojo saugumo tarnybos pateiktų kelionės žiniaraščių teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Viešojo saugumo tarnybos buvo konvojuojamas 13 kartų (b. l. 17–61). Taip pat byloje gautos automobilių, kuriais yra vykdomas konvojavimas, registracijos liudijimo kopijos ir techninės apžiūros rezultatų kortelės (b. l. 62–107), patvirtinančios šių transporto priemonių atitikimą teisės aktuose nustatytiems reikalavimus. Iš atsakovo pateiktų konvojavimo transporto ventiliacijos efektyvumo bei dirbtinės apšvietos matavimų, kuriuos atliko Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimų skyrius (b. l. 62–107), teismas nustatė, kad konvojavimo transporte, naudotame pareiškėjo pervežimui, apšvietimas, ventiliacija ir temperatūra iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, tokių esminių nukrypimų, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neturtinę žalą, teismas nenustatė.

Minėtų aplinkybių visuma nesudarė teismui pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl konvojavimo sąlygų, pareigūnų elgesio konvojavimo metu, byloje nenustatyta neteisėtų pareigūnų veiksmų. Teismas darė išvadą, kad konvojuojant pareiškėją pareigūnai laikėsi teisės aktuose nustatytų konvojavimo reikalavimų, nustatytos konvojavimo tvarkos, todėl pareiškėjas dėl Viešojo saugumo tarnybos vykdytų jo konvojavimų laikotarpiu nuo 2014 m. spalio iki 2015 m. gegužės neturtinės žalos nepatyrė.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tas pačias faktines ir teisines aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d, sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo Ž. Č. skundas dėl 1 500 Eur neturtinės žalos priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kuri, pareiškėjo teigimu, kilo dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo 2014 m. spalio 22 d. – 2015 m. gegužės 6 d.: transporto kabinos buvo perpildytos, nebuvo vietos atsisėsti, taip pat vėdinimo ir šildymo sistemos, saugos diržų, nebuvo avarinio išėjimo, taip pat nesuteikta galimybė pasinaudoti tualetu.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis siejo su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis jo konvojavimo sąlygomis, atlyginimą, todėl teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu buvo konvojuotas sprendime nurodytais maršrutais specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Į minėtos patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl sėdimų vietų, vėdinimo, šildymo sistemų.

Atsakovas pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina pareiškėjo konvojavimui naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 109 punktas, numatantis, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų, nebuvo pažeistas, atlikus specialaus transporto patikrą, pastabų nėra nurodyta, nuteistųjų skundų dėl konvojavimo sąlygų ar sveikatos sutrikimų neužfiksuota. Konvojavimo taisyklės taip pat nenustato reikalavimo specialiajame transporte įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Teismo vertinimu, pateikti ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolai patvirtina, kad transporto priemonės, kuriomis buvo konvojuotas pareiškėjas, atitiko (atitinka) Taisyklių 146.4 punkto reikalavimus dėl šildymo ir vėdinimo sistemų, žmonėms evakuoti įrengtos tinkamos avarinės angos (žr., pvz., b. l. 68, 70).

Pagal Konvojavimo taisyklių 134 punktą, Konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Iš byloje atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad konvojavimo metu konvojuojamieji buvo vedami į tualetą (žr., pvz., b. l. 27, 38, 51 ir kt.). Dėl šių priežasčių atmestinas pareiškėjo argumentas, jog konvojuojamiesiems nebuvo suteikiama teisė konvojavimo metu naudotis tualetu.

Akcentuotina ir tai, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, jog pareiškėjas žodžiu ar raštu buvo pateikęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, kurios, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, turi būti įrašomos į konvojavimo dokumentus.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir vertino bylai reikšmingas aplinkybes bei vadovavosi aktualiomis ginčui teisės aktų nuostatomis, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Ž. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas