2019-04-16 Nr. AB-9410-3-64-3-00246-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-293-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00246-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti pareiškėjui 30 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose. Be to, dalį kamerų ploto užėmė jose esantys įvairūs baldai, sanitarinis mazgas. Apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai, jose nebuvo karšto vandens, kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, kamerose buvo žiurkių, tarakonų ir kitų parazitų, pasivaikščiojimai gryname ore tik po 1 valandą vietoje 8 valandų, pasivaikščiojimų kiemeliai buvo netinkami, purvini, nevalomi, pastato sienose, konstrukcijose buvo asbesto, patalynė buvo nešvari, čiužiniai susidėvėję, nedezinfekuojami, lovos pasenusios, kamerose nebuvo sąlygų rūbų plovimui ir džiovinimui, tualetinio popieriaus gaudavo tik 1 ruloną per savaitę, trumpalaikio sulaikymo patalpose taip pat buvo šalta, drėgna, tamsu, prastas apšvietimas, ventiliacija, apgyvendinimo kamerose rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Dėl Šiaulių TI administracijos tokių neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, išgyvenimus, nepatogumus, psichologinius sukrėtimus. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 30 000 Eur.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. kovo 22 d. kamerose Nr. 31, 98, 106, 36, 33, kartu su nuo 1 iki 6 asmenų, todėl vienam asmeniui teko nuo 3,75 kv. m iki 12,4 kv. m.

5. Dėl higienos reikalavimų pažeidimų atsakovas pažymėjo, jog Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos reikalavimus. Šiaulių TI pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Atsakovas pažymėjo, kad natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtinta Higienos norma (toliau – ir Higienos norma) netaikoma. Gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas vadovaujantis higienos normos reikalavimais. Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi – keturios dienos šviesos lempos ir dirbtinė naktinė šviesa.

6. Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas - nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji, todėl pareiškėjo teiginiai, kad vienu metu vaikšto per daug asmenų, neturi jokio teisinio pagrindo, nes pasivaikščiojimo tvarka Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

II. 7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo Ž. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2016 m. kovo 22 d. kamerose Nr. 31, 98, 106, 36, 33, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 6 asmenų, todėl vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,75 kv. m iki 12,43 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto), o išskaičiavus sanitarinį mazgą teko nuo 3,36 kv. m iki 11,03 kv. m kameros ploto. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus duomenis, nustatė, kad 6 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 106, 36, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 3,36 kv. m iki 3,59 kv. m).

9. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamų sąlygų kamerose, teismas pažymėjo, jog atsakovas pateikė kamerų Nr. 31, 33, 36, 98, 106 fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad kamerose sanitarinis mazgas iš vienos pusės yra atitvertas sienele, iš kitos – užuolaida, tačiau iš nuotraukų ar kitų byloje esančių įrodymų nematyti, kad sanitarinis mazgas turėtų atskirą oro šalinimo sistemą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo akte Nr. EP-289 atlikus patikrinimą Šiaulių TI laikino patalpinimo kamerose konstatavo, kad yra pažeidžiami Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010) 22, 26, 21 punktų reikalavimai. Kitų higienos reikalavimų pažeidimų pirmosios instancijos teismas nenustatė.

III. 10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą pakeisti, pripažinimą, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas laikant pakankama satisfakcija, ir nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

11. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas tik 6 paras Šiaulių TI kalėjo pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, todėl, atsakovo nuomone, nebuvo intensyvaus neigiamo poveikio pareiškėjo subjektinių teisių atžvilgiu. Atsakovas mano, kad teismas neteisingai paskaičiavo tariamą pažeidimo laikotarpį pusę dienos pažeidimo skaičiuodamas kaip visos dienos pažeidimą. Be to, sanitariniai mazgai įstaigoje įrengti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir tai užtikrina pakankamą nuteistųjų privatumą. Pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas ir pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, be to, nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

12. Atsakovo nuomone, konstatavus, kad nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, kad atsakovas dėjo visas pastangas kuo palankesnių kalinimo sąlygų užtikrinimui, kad pareiškėjui galbūt teko nežymiai mažesnis gyvenamasis plotas, nei nustatyta norma, kad pareiškėjo teiginiai apie aplinkybes, galinčias sudaryti prielaidas neturtinei žalai atsirasti, nepagrįsti ir neįrodyti, nustačius, kad kalinimo įstaigoje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, buvo pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

13. Pareiškėjas Ž. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas teigia, jog teismas neatsižvelgė į jo sveikatai padarytą žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI. Pareiškėjas jo patirtą žalą sveikatai įvertina 30 000 Eur. Atsakovas netinkamai vykdo savo pareigas vykdyti kalinimą tinkamomis sąlygomis, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Pareiškėjo nuomone, teismas neobjektyviai išnagrinėjo jo skundą ir priėmė sprendimą, turintį šališkumo požymių. Pareiškėjas prašo pasitelkti ekspertus, kurie įvertintų Šiaulių TI kamerų sąlygų atitiktį teisės aktams.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovas pažymi, kad savo poziciją dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo išdėstė apeliaciniame skunde. Nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ir nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslu ir vykdymu. Atsakovas taip pat pažymi, kad nėra nustatyta, jog pareiškėjo nurodyti pažeidimai būtų pakenkę jo fizinei ar psichinei sveikatai, to nepatvirtino ir bylos duomenys. Be to, Šiaulių apygardos administracinis teismas savo sprendime nenustatė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sutrikdyta pareiškėjo sveikata.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktus pažeidžiančių kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose ir higienos normų pažeidimus. Pareiškėjas ir atsakovas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus: pareiškėjas iš esmės nesutinka su teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu, o atsakovas su neturtinės žalos priteisimu pinigine išraiška.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

21. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, pakankamai išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus.

22. Teisėjų kolegija, atkreipdama dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), patikrinusi bylą teisės normų taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų kontekste, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir kokiais argumentais grindžiamos teismo išvados. Su pirmosios instancijos teismo motyvais teisėjų kolegija iš esmės sutinka, todėl jų nekartoja.

23. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, tik teigia, kad jo laikymo Šiaulių TI sąlygos pakenkė sveikatai: atsirado komplikacijų, virškinamojo trakto sutrikimų, dėl ko turi vartoti vaistus ir pan., tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė.

24. Pareiškėjo netenkina pirmosios instancijos teismo priteista 100 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, ir siekia, kad jam būtų priteista 30 000 Eur. Gi atsakovas, priešingai, apeliaciniu skundu prašo pareiškėjui neturtinės žalos pinigine išraiška nepriteisti.

25. Atsakydama tiek į pareiškėjo, tiek į atsakovo apeliacinių skundų argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

27. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus ir atsižvelgus į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį jo apeliacinio skundo ribose, pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 30 000 Eur. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti nei atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, nei sveikatos pablogėjimą, todėl jo apeliacinio skundo argumentai dėl 30 000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmestini kaip nepagrįsti. Tačiau darytina išvada, kad pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo tokie mažareikšmiai, jog šiuo atveju kaip pakankamos satisfakcijos užtektų pripažinimo, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, kaip apeliaciniame skunde nurodė atsakovas. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas.

28. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teismo šališkumu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas Indra prieš Slovakiją ir kt.). Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. EŽTT 1998 m. spalio 28 d. sprendimą byloje C. A. prieš Ispaniją).

29. Išnagrinėjus pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis iš esmės pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad teismas buvo šališkas, konstatuotina, jog pareiškėjas nepagrindė teisėjų šališkumo tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektu. Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo skundą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas, neobjektyvus teismas.

30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nei atsakovo apeliacinio skundo, nei pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Ž. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė