N-575-575-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-575/2012

Teisminio proceso Nr. 4-01-3-06856-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4; 45.4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. U. (A. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. nutarimo A. U. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. kovo 1 d. nutarimu pripažino A. U. (A. U.) (toliau – ir A. U.) kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinio teisės pažeidimo kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje ir skyrė jam galutinę nuobaudą – 3500 Lt (tris tūkstančius litų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog administracinis teisės pažeidimo protokolas A. U. surašytas už tai, kad jis 2010 m. spalio 15 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Ford Mondeo“, pravažiuodamas pro stovintį automobilį „VW Bora“, buvo neatidus, nepaliko tarpo iš šono, jį kliudė ir apgadino, be to, iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs, vietos jis pasitraukė, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 132 ir 234 punktų reikalavimus. Nurodė, jog nors A. U. savo kaltės padarius eismo įvykį nepripažino, ji buvo įrodyta administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga: nukentėjusiojo I. Z., liudytojo V. F. paaiškinimais, policijos patrulio R. J. tarnybiniu pranešimu, eismo įvykio vietos schema, fotolentelėmis prie bylos. Pažymėjo, jog jo kaltė padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą taip pat buvo įrodyta bylos medžiaga. Pridūrė, jog bylos įrodymai patvirtina, kad šią veiką A. U. padarė tyčia. Pabrėžė, jog šiuo bylos aspektu yra svarbūs ir liudytojo V. F., kuris betarpiškai iš artimo atstumo matė eismo įvykį, paaiškinimai, kuriais jis patvirtino, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas A. U. važiavo dideliu greičiu ir kliudęs automobilį „VW Bora“, dėl ko šio veidrodėlis nuskrido per automobilį, nuvažiavo toliau, o vėliau apsisukęs, norėdamas išvažiuoti iš kiemo, nesustojo prieš jį stabdantį ir į kelią išėjusį liudytoją, dėl ko pastarasis buvo priverstas atšokti į šoną, bei dideliu greičiu iš eismo įvykio vietos išvažiavo. Skirdamas nuobaudą, teismas atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, taip pat į tai, kaip A. U. elgėsi po įvykio bei tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

II. A. U., nesutikdamas su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 60 – 61), kuriuo prašo skundžiamą teismo nutarimą panaikinti ir priimti nutarimą skirti švelnesnę nuobaudą.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog galėjo per neatsargumą padaryti jam inkriminuojamą eismo įvykį, tačiau tikina apie jį sužinojęs tik gavus kvietimą atvykti apklausai. Nesutinka su tuo, jog važiavo dideliu greičiu, nes tam, anot jo, ginčo gatvėje nėra sąlygų, be to, nebuvo paminėta, jog priešais jį važiavo raudonos spalvos automobilis. Tikina, jog norėdamas šį automobilį saugiau apvažiuoti ir su juo prasilenkti, pajuto virptelėjimą, kurio metu veikiausiai ir apgadino automobilį „VW Bora“, tačiau pamanė, jog tai įvyko dėl duobėtos kelio dangos. Nesutinka su liudytojo teiginiais, jog po eismo įvykio nuvažiavo iki akligatvio, po ko už poros minučių nuvažiavo į Rinktinės gatvę, nes minėta aikštelė nėra akligatvis. Pažymi, jog sutartoje vietoje laukė pusbrolio, o žinodamas apie apgadintą transporto priemonę ir norėdamas pasišalinti iš eismo įvykio vietos tikrai nebūtų važiavęs ta pačia gatve atgal, nes per kiemus be jokių sunkumų būtų išvažiavęs į kitą gatvę. Teigia, jog jokio žmogaus, bandžiusio sustabdyti jo automobilį nematė, juo labiau į jį nevažiavo.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius atsiliepimu į A. U. apeliacinį skundą prašo šio apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu nutarimu A. U. buvo paskirta administracinė nuobauda už pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 iki 200 litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių.

ATPK

130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 iki 4000 litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų.

Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius minėtus pažeidimus. Pažeidimai įrodyti objektyviais duomenimis – administracinio teisės pažeidimo protokolu, nukentėjusiojo I. Z., liudytojo V. F. paaiškinimais, policijos patrulio R. J. tarnybiniu pranešimu, eismo įvykio vietos schema bei fotolentelėmis prie bylos, taip pat iš dalies – paties A. U. paaiškinimais.

Iš apeliacinio skundo matyti, jog A. U. neginčija galėjęs per neatsargumą padaryti eismo įvykį, tačiau tikina to nesupratęs ir iš eismo įvykio vietos pasišalinęs to nesuvokdamas. Alternatyviai apeliantas taip pat prašo švelninti jam paskirtąją administracinę nuobaudą.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytas administracinis teisės pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y., kai asmuo suvokia sukėlęs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės (pvz. 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N16-2330/2007; 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N63-2972/2010; 2010 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-5002/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, neturi pagrindo abejoti dėl A. U. tyčios pasišalinant iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos. Atkreiptinas dėmesys, jog, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai, jog A. U. suvokė padaręs eismo įvykį ir sąmoningai siekė pasišalinti iš eismo įvykio vietos, be kita ko, įrodo liudytojo V. F., kuris situaciją matė betarpiškai bei kurio suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, nuoseklūs parodymai. Byloje nustatyta, jog išvydęs įvykį minėtasis liudytojas, siekdamas iš įvykio vietos besišalinantį A. U. sustabdyti, išėjo į važiuojamąją kelio dalį, tačiau A. U. jį ignoravo (b. l. 52). Pridurtina, jog tai, kad matė jo automobilį bestabdantį V. F., nors apeliaciniame skunde šį faktą ir neigia, pripažino ir pats A. U. (b. l. 40), be to, tai, jog minėtasis žmogus buvo viduryje kelio patvirtino ir kartu su apeliantu važiavusi, teisme liudytoja apklausta J. D. (b. l. 49). Ši nustatytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos nuomone, neabejotina byloja, jog A. U. kryptingai, valiniais veiksmais siekė pasišalinti iš eismo įvykio vietos bei suteikia pagrindo teisėjų kolegijai jo keliamą versiją apie tai, jog apie eismo įvykį jis sužinojęs tik kitą dieną, vertinti kritiškai.

Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija nelaiko reikšmingomis bei A. U. kaltę paneigiančiomis aplinkybių dėl jo vairuoto automobilio greičio, kuris, pastebėtina, yra vertinamasis kriterijus ar subjektyvių apelianto teiginių, jog siekdamas pasišalinti iš eismo įvykio vietos jis būtų tai daręs per kitus ginčo vietoje buvusius kiemus.

Pridurtina, jog A. U. apeliaciniu skundu taip pat prašo jam paskirtąją administracinę nuobaudą sušvelninti. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ATPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 301 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai.

Akcentuotina, jog A. U. apeliaciniame skunde visiškai nepagrindė, kodėl, jo nuomone, jam paskirtąją administracinę nuobaudą reikėtų švelninti. Tokių aplinkybių, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė ir teisėjų kolegija. Todėl spręstina, jog jam paskirtoji įstatymo numatytos sankcijos vidurkį atitinkanti administracinė nuobauda, atsižvelgus į tai, jog byloje nenustatyta A. U. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, yra individualizuota tinkamai, laikantis bendrųjų administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių (ATPK 30, 302 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, paskirtoji nuobauda yra adekvati, idant būtų pasiekti jos tikslai (ATPK 20 str.).

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamo nutarimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo

144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

A. U. (A. U.) apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius