2013-04-08 Nr. AB-1098-3-61-3-01980-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-667/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01980-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 33.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams Česlovui Tallat-Kelpšai,

atsakovo atstovei Eglei Toliūnaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „DANMINK“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „DANMINK“ skundą atsakovei Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „DANMINK“ (toliau – ir UAB „DANMINK“, Bendrovė) 2012 m. liepos 25 d. padavė teismui skundą (I t., b. l. 1–6), kuriame prašo: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2012 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. BRK-(3.239)-5561 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria Agentūra nusprendė pareiškėjui pritaikyti 217 701,33 Lt dydžio sankciją už tariamai neįvykdytą įsipareigojimą pasiekti reikiamą sąlyginių gyvulių vienetų (toliau – ir SGV) skaičių valdoje ir pareiškėjui vietoje prašomos 531 245,96 Lt paramos sumos nusprendė skirti tik 313 544,63 Lt paramą; 2) įpareigoti Agentūrą iš naujo įvertinti pareiškėjo 2011 m. liepos 1 d. pateikto mokėjimo prašymo dalį dėl 217 701,33 Lt dydžio paramos skyrimo ir priimti naują sprendimą.

Paaiškino, kad Sprendimu sankcija pareiškėjui paskirta už tariamai neįvykdytą įsipareigojimą pasiekti reikiamą SGV skaičių valdoje, t. y. Agentūros manymu, pareiškėjui parama suteikiama už numatomus laikyti 2 500 SGV, todėl projekto įgyvendinimo pabaigoje Bendrovės pasiektas SGV rodiklis turėjo siekti šį rodiklį, tačiau, remiantis Ūkinių gyvūnų registravimo ir identifikavimo informacinės sistemos duomenimis, 2011 m. liepos 1 d. pareiškėjo valdoje įregistruoti tik 417,025 SGV, o trūkstamų SGV skaičius siekia 2 082,975 SGV. Pareiškėjas su tuo nesutiko. Paaiškino, kad nors Sprendime nėra nurodyta, kokiu teisės aktu Agentūra vadovavosi, apskaičiuodama pareiškėjo valdoje turimų gyvūnų SGV skaičių, tačiau mano, kad Agentūra vadovavosi Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-367/3D-342 (toliau – ir Reikalavimų aprašas), redakcija, įsigaliojusia nuo 2011 m. spalio 1 d., t. y. jau po projekto įgyvendinimo ir mokėjimo prašymo pateikimo.

Vadovavosi paraiškos pateikimo metu galiojusios Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ pirmosios veiklos srities „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų bendrijos standartų įgyvendinimas“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 3D-479 (toliau – ir Taisyklės), redakcijos 10 punktu, 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006 nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles (toliau – ir Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1974/2006) V priedu, Taisyklių aiškinamųjų pastabų 1 punktu ir darė išvadą, kad SGV turėtų būti nustatytas vadovaujantis Reikalavimų aprašo priede nurodytais koeficientais.

Akcentavo, kad paraiškos pateikimo bei paramos sutarties pasirašymo metu galiojusioje Reikalavimų aprašo priedo redakcijoje buvo nurodyta, kad į SGV įskaičiuojamos audinės / kiaunės (suaugę gyvūnai), tačiau nebuvo nustatyta, kas yra laikoma suaugusiu gyvūnu. Pažymėjo, kad audinių jaunikliai atjunkomi birželio gale – liepos pradžioje ir nuo tada laikomi atskirai įvairiomis kombinacijomis. Liepos mėnesį jaunikliai yra įtraukiami į Bendrovės apskaitą. Šios aplinkybės buvo išdėstytos kartu su paraiška pateiktame UAB „DANMINK“ veiklos plane. Atsižvelgiant į šias aplinkybes buvo apskaičiuotas ir paraiškoje bei veiklos plane nurodytas iki projekto įgyvendinimo pradžios turimų bei numatomų laikyti SGV skaičius.

Pažymėjo, kad Agentūra nereiškė pareiškėjui jokių pastabų dėl paraiškoje nurodytų duomenų ir sudarė paramos sutartį, kurioje buvo susitarta dėl visos pareiškėjo prašomos paramos sumos suteikimo. Teigė, kad Apyskaitoje esantys duomenys turėjo būti žinomi ir Agentūrai, nes pareiškėjas tvarko visų jo ūkyje esančių gyvūnų apskaitą ir juos registruoja Ūkinių gyvūnų registravimo ir identifikavimo informacinėje sistemoje kaip tai yra nustatyta Ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-234, 15 punkte.

Teigė, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes Agentūra privalėjo ne tik nurodyti teisinį pagrindą, kuriuo remdamasi priėmė skundžiamą sprendimą, bet ir nurodyti sprendimą pagrindžiančias aplinkybes bei motyvus. Pažymėjo, kad atsakovas Sprendime nenurodė teisės akto, kuriuo remdamasis apskaičiavo pareiškėjo turimų SGV skaičių ir nusprendė, jog pareiškėjas neįvykdė įsipareigojimo pasiekti reikiamą SGV skaičių valdoje. Agentūra taip pat nepateikė konkrečių pareiškėjo turimų SGV skaičiavimų.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą (I t., b. l. 92–93) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas iki projekto įgyvendinimo pabaigos (2011 m. liepos 1 d.) neįvykdė įsipareigojimo padidinti SGV skaičių iki 2 500, nes 2011 m. liepos 1 d. pareiškėjo valdoje įregistruoti tik 417,025 SGV. Paaiškino, kad Sprendimą priėmė vadovaudamasi Taisyklių 10 bei 120.1.1 punktais. Nurodė, kad pareiškėjas, teikdamas Agentūrai paraišką, pasirašė pareiškėjo deklaraciją ir patvirtino, kad prieš pateikdamas paraišką, paraiškos pateikimo metais atnaujino Centro tvarkomuose registruose esančius duomenis, ir žino, kad tik iš Centro gautus duomenis Agentūra panaudos priimdama sprendimą dėl paramos suteikimo (nesuteikimo) ir (ar) ir sankcijų taikymo; taip pat pažymėjo, jog sutinka, kad tinkamumas gauti paramą būtų vertinamas pagal pareiškėjo pateiktus ir atitinkamais dokumentais pagrįstus duomenis bei viešuosiuose registruose esančius duomenis. Paaiškino, kad Agentūra neatlieka pareiškėjų turimų SGV skaičiavimų, o vadovaujasi Centro tvarkomo Ūkinių gyvūnų registro duomenimis. Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Agentūra vadovavosi Reikalavimų aprašo redakcija, kuri įsigaliojo praėjus trims mėnesiams po mokė jimo prašymo pateikimo dienos, ir netinkamai apskaičiavo pareiškėjo turimų SGV skaičių. Teigė, kad Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Paaiškino, kad konkrečių SGV skaičiavimų Agentūra sprendime nenurodė, nes neatlieka SGV skaičiavimų, o vadovaujasi Centro tvarkomame Ūkinių gyvūnų registre esančiais duomenimis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras (toliau – ir Centras) paaiškinime dėl sąlyginių gyvulių vienetų skaičiavimo (II t., b. l. 158–159) pažymėjo, kad Centro funkcijos nurodytos įmonės įstatuose, patvirtintuose žemės ūkio ministro 2007 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 3D-20 (toliau – ir Įstatai). Funkcija, susijusi su gyvūnų registravimu, nurodyta Įstatų 9.7 punkte. Paaiškino, kad Ūkinių gyvūnų registras tvarkomas vadovaujantis Ūkinių gyvūnų registro nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 3D-451 (2012 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 3D-177 redakcija). Centras atkreipė dėmesį į tai, kad Ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 3D-105, numatyta, kad už duomenų pateikimą laiku ir jų teisingumą atsako pats gyvūnų laikytojas. Paaiškino, kad Centrui svarbus bendras gyvūnų skaičius (tai svarbu vykdant Centro funkcijas dėl duomenų teikimo ligų profilaktikos, epidemijų atvejais ir pan.). Suaugę gyvūnai pradėti skaičiuoti tik dėl Agentūros poreikių administruojant paramos paraiškas. Nurodė, kad kaip grupuoti gyvūnus, buvo sprendžiama dalyvaujant ir šių gyvūnų augintojų asociacijai, kuri nurodė, jog suaugę gyvūnai yra nuo 10 mėnesių. Be to, šie duomenys nurodyti ir pagal mėšlo tvarkymo lenteles.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Agentūra tinkamai taikė Taisyklių 10, 11.1.2 bei 120.1.1 punktus, nes ir pareiškėjas neneigia, kad nepasiekė planuoto SGV, tačiau teismas nustatė, kad ginčas yra kilęs dėl SGV skaičiavimo, o tuo pačiu ir dėl to, ar teisingai Agentūra taikė Taisyklių 11.1.2 numatytą paramos sumos apskaičiavimą.

Teismas pažymėjo, kad teikdamas paraišką pareiškėjas patvirtino, jog žino, kad tik iš Centro gautus duomenis Agentūra naudos priimdama sprendimą dėl paramos suteikimo (nesuteikimo) ir (ar) sankcijų taikymo, 9 punktu pareiškėjas patvirtino, kad sutinka, jog Agentūra tinkamumą gauti paramą vertins ir pagal viešuosiuose registruose esančius duomenis. Teismas nurodė, jog pareiškėjo atstovai teisme taip pat aiškino, kad, nors gyvūnus skaičiuoja ir atitinkamą deklaracijos formą pildo veterinaras, bet jis tai atlieka pagal Bendrovės buhalterijos duomenis, o teikiant informaciją Centrui dokumentą pasirašo Bendrovės vadovas. Iš paaiškinimų teismas padarė išvadą, kad iš esmės Bendrovės vadovas nekontroliavo, kaip duomenis pildo veterinaras.

Teismas nustatė, kad Reikalavimų aprašo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. birželio 22 d. iki 2011 m. spalio 1 d., taip pat numatė SG skaičiavimo lentelėje, kad joje skaičiavimai pateikiami pagal suaugusių gyvūnų skaičių. Vėliau, pasikeitus Reikalavimų aprašo redakcijai, Centras SGV skaičiavo taip pat, kaip ir nuo 2008 metų, kai nurodė gyvūnų laikytojams audinių skaičių pranešimuose nurodyti pagal dvi pozicijas, suaugusius skaičiuojant nuo 10 mėnesių.

Teismas taip pat nustatė, kad Agentūra vadovavosi duomenimis, gautais iš Centro tvarkomos Ūkinių gyvūnų registravimo ir identifikavimo informacinės sistemos. Nustatė, kad Centrui duomenis teikia gyvūnų laikytojai, t. y. šiuo atveju pareiškėjas, o Centras apskaičiuoja SGV pagal pateikiamus pranešimus apie laikomus gyvūnus. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Agentūra neįgaliota ir neįpareigota skaičiuoti rodiklį SGV, tačiau privalo vadovautis Centro teikiamais duomenimis.

Taip pat teismas akcentavo, kad pareiškėjas neįrodė, kokiais objektyviais duomenimis būtų galima vadovautis nustatant, kas yra suaugęs gyvūnas (iki 2011 m. spalio 1 d.). Teismas sprendė, kad pareiškėjo pateikta informacinė literatūra neleidžia pagal pareiškėjo pateiktus faktinius duomenis apskaičiuoti suaugusių gyvūnų skaičių objektyviai. Pažymėjo, kad pareiškėjas neteikė tikslių duomenų (dokumentų), kurie leistų įvertinti pareiškėjo laikomų gyvūnų ir suaugusių gyvūnų skaičių, tuo labiau atstovas aiškino, kad ir ūkyje taikomi keli apskaitos būdai – vienas buhalterijoje, kitas pildant pranešimą Centrui. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas pildė Centro pasiūlytas pranešimų formas, todėl Agentūra turėjo galimybę vadovautis tik duomenimis, gautais iš Centro.

Teismas pažymėjo, kad paraiškos teikimo stadijoje Agentūra pagal Taisyklių nuostatas nėra įpareigota tikrinti, ar SGV skaičius nurodytas teisingai, svarbu, kad jis būtų nurodytas. Paraiška buvo pripažinta atitinkanti tinkamumo kriterijus, tačiau tai nereiškia, kad po to Agentūra, administruodama tą paraišką, negali patikrinti duomenų teisingumo. Taisyklių XIX skyriuje reglamentuojamas mokėjimo prašymo pateikimas, XX skyriuje mokėjimo prašymo tikrinimas, vertinimas ir tvirtinimas. Tik šioje stadijoje galutinai sprendžiama dėl paramos sumos. Teismas dar kartą akcentavo, kad pareiškėjas sutiko, jog Agentūra vadovautųsi registrų duomenimis ir Centro teikiama informacija. Todėl teismas padarė išvadą, kad Agentūra teisėtai naudojo nurodytą informaciją. Teismas pažymėjo, kad Taisyklėse nurodyta, jog jos parengtos vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153. Šiose taisyklėse taip pat įtvirtinta nuostata, kad galutinai dėl paramos sumos dydžio sprendžiama gavus galutinį mokėjimo prašymą, tada leidžiama net susigrąžinti jau išmokėtą paramos sumą.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl Sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams. Teismas nurodė, kad skundžiamame akte detaliai nurodyta, ką pareiškėjas įsipareigojo teikdamas paraišką, taip pat aptarti pareiškėjo įsipareigojimai pagal paramos sutarties sąlygas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas paraiškoje sutiko, jog Agentūra vadovausis ir Centro teikiamais duomenimis, ir registrais, todėl pareiškėjui buvo visiškai aišku, iš kur Agentūra gavo SGV skaičių ir kaip jis buvo apskaičiuotas – skaičiuojant suaugusius gyvūnus (nuo 10 mėnesių), nes kitokios galimybės pagal pareiškėjo teikiamus pranešimus nebuvo. Teismas pažymėjo, kad Sprendime aiškiai nurodyta, kokios Taisyklių nuostatos taikytos apskaičiuojant mokėtiną paramos sumą. Taip pat pažymėjo, kad iš pareiškėjo skundo akivaizdu, jog pareiškėjui ginčijamas sprendimas yra suprantamas. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjui yra suprantamas ir teisinis priimto sprendimo pagrindas, ir faktinės aplinkybės.

III. Pareiškėjas UAB „DANMINK“ padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 186–192), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Teigia, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo Centro veiksmų teisėtumo. Aiškina, kad Centras Agentūrai pateikė akivaizdžiai neteisingus duomenis, kurių pagrindu Agentūra priėmė Sprendimą. Paaiškina, kad Centro darbuotojai, internete bei pranešimo apie ūkinių gyvūnų bandą formos blanko antroje pusėje išspausdindami formos pildymo instrukciją, neoficialiai ir nesant tam teisinio pagrindo nurodė pareiškėjams teikti duomenis ne tik apie bendrą audinių (suaugusių gyvūnų) skaičių (kaip tai numatyta teisės aktuose), bet ir apie suaugusias audines nuo 10 mėnesių. Pažymi, kad savavališkai pradėjęs rinkti duomenis apie suaugusias audines nuo 10 mėnesių, Centras Agentūrai pateikė duomenis ne apie bendrą pareiškėjo turimų audinių (suaugusių gyvūnų) skaičių, bet tik apie audinių nuo 10 mėnesių skaičių.

2. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir užsiminė apie pareiškėjo pateiktus įrodymus, patvirtinančius, jog pareiškėjas mokėjimo prašymo pateikimo metu turėjo 95 240 suaugusių audinių (2 381 SGV), tačiau iš esmės jų neanalizavo ir nenurodė motyvų, kodėl atsisako remtis šiais įrodymais. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas neteikė jokių ūkyje pildomų dokumentų, kuriais būtų galima objektyviai pagrįsti laikomų suaugusių gyvūnų skaičių.

3. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas nenurodo aiškių ir objektyvių kriterijų, kaip skaičiuoja suaugusius gyvūnus, nes tokie kriterijai buvo pateikti. Akcentuoja, kad teismas šiuos kriterijus išdėstė sprendimo motyvuojamojoje dalyje, nors vėliau į juos ir neatsižvelgė. Tokie kriterijai yra: 1) audinių dydis; 2) audinių atjunkymas nuo motinos, lemiantis jų savarankišką mitybą ir išmatų kiekį; 3) audinių įtraukimas į apskaitą. Nurodo, kad tol, kol nėra atjunkomi, audinių jaunikliai apskritai nėra deklaruojami, todėl pranešimuose apie ūkinių gyvūnų bandą yra deklaruojami tik suaugę gyvūnai.

4. Pabrėžia, kad iki 2011 m. spalio 1 d. Ūkinių gyvūnų registre buvo registruojamos būtent audinės (suaugę gyvūnai) ir tik nuo 2011 m. spalio 1 d. teisinis reglamentavimas pasikeitė. Tačiau pareiškėjo projekto vykdymo metu ir mokėjimo prašymo pateikimo metu galiojusios Aprašo priedo nuostatos numatė, jog SGV turi būti skaičiuojamas atsižvelgiant į suaugusių audinių skaičių, bet ne į audinių (vyresnių kaip 10 mėn.) skaičių.

5. Teigia, kad teisės aktuose nebuvo konkrečiai nurodyta, kas yra suaugęs gyvūnas, todėl būtų neteisinga, kad neigiamas pasekmes dėl teisės aktų neapibrėžtumo turėtų patirti pareiškėjas. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A444- 2198/2011 ir daro išvadą, kad iškilę teisės normų neaiškumai turi būti aiškinimai Bendrovės naudai.

6. Nurodo, kad Centro veiksmų neteisėtumą lemia ir tai, kad Centras Agentūrai nepateikė duomenų apie bendrą pareiškėjo turimų suaugusių audinių skaičių. Aiškina, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjas vykdė neteisėtus Centro reikalavimus (apie bendrą audinių (suaugusių gyvūnų) skaičių (kaip tai numatyta teisės aktuose) ir apie suaugusias audines nuo 10 mėnesių), nesudaro pagrindo suvaržyti pareiškėjo teisių.

7. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes netyrė ir nevertino pareiškėjo skunde pateiktų argumentų bei nemotyvavo, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima tik Agentūros bei Centro pateiktą poziciją.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 1–3) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą. Papildomai akcentuoja, kad Centras kaupia ir sistemina tik tuos duomenis, kurie yra reikalingi siekiant įgyvendinti vykdomas funkcijas bei kuriuos sisteminti Centras yra įpareigotas. Todėl atsakovas mano, kad Centras veikė teisėtai ir teigti, jog jis „savavališkai“, „neoficialiai“ ar neturėdama tam teisės priėmė pareiškėjų pateiktus duomenis, ar, juo labiau, šių duomenų reikalavo, nėra jokio pagrindo. Taip pat mano, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad Centras savavališkai nepateikė Agentūrai duomenų apie bendrą pareiškėjo turimų suaugusių audinių skaičių. Paaiškina, kad Agentūra, remdamasi Taisyklių ir Reikalavimų aprašo reikalavimais, vadovaujasi SGV skaičiumi, kuris apskaičiuojamas nuo pareiškėjų valdoje turimų suaugusių audinių, o ne nuo iš viso turimų audinių skaičiaus. Todėl Agentūra, administruodama pareiškėjų paraiškas, tikrina tik šiuos Centro tvarkomame Ūkinių gyvūnų registre esančius duomenis. Akcentuoja, kad pareiškėjas, teikdamas pranešimą apie ūkinių gyvūnų bandą, deklaravo, jog 2011 m. liepos 1 d. Bendrovės valdoje iš viso yra 95 240 audinės, iš kurių suaugusios – 16 681. Pažymi, kad nors pareiškėjas nurodė, kokiais kriterijais remdamasi jis skaičiuoja, kuris gyvūnas laikomas suaugusiu gyvūnu, tačiau teismo posėdžio metu aiškino, kad buhalterijoje apskaita vykdoma kitaip, nei teikiant pranešimus Centrui. Todėl atsakovas mano, jog pareiškėjas nėra numatęs vieningos suaugusių gyvūnų skaičiavimo tvarkos. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad ir iki įsigaliojant Reikalavimų aprašo redakcijai, kuri įtvirtino suaugusio gyvūno (nuo 10 mėn.) sąvoką pareiškėjas teikė duomenis apie „iš viso“ turimų audinių ir „suaugusių gyvūnų“ audinių skaičių valdoje, ir šie rodmenys daugeliu atvejų skyrėsi.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl tikslų ir uždavinių, kuriems skiriama parama pagal sutartį

Pareiškėjas UAB „DANMINK“ 2008 m. vasario 5 d. pateikė Agentūrai paramos paraišką pagal Kaimo plėtros 2007–2013 metų plano priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ pirmąją veiklos sritį „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų bendrijos standartų įgyvendinimas“ ir antrąją veiklos sritį, paraiškos registracijos data 2008 m. vasario 2 d., Nr. 1VM-KK-08-2-000120 (t. II, b. l. 59–77).

Žemės ūkio ministro 2008 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. D3-258 pareiškėjo projektas įtrauktas į projektų, kuriems skiriama parama pagal priemonę, sąrašą (t. II, b. l. 37–39). 2008 m. liepos 4 d. tarp Agentūros ir pareiškėjo pasirašyta Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ pirmosios veiklos srities „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų bendrijos standartų įgyvendinimas“ paramos sutartis (t. II, b. l. 20–33). Paramos sutartis buvo keičiama: 2009 m. birželio 25 d. pasirašytas susitarimas Nr. 2, kuriuo projekto įvykdymo ir mokėjimo prašymo pateikimo terminas pratęstas iki 2011 m. liepos 1 d. (t. I, b. l. 43–44, t. II, b. l. 6–7).

Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programa parengta vadovaujantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai, taip pat Komisijos reglamento Nr. 1974/2006, nustatančio detalias šio Tarybos reglamento taikymo taisykles, nuostatomis.

Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos I.2 prioriteto „Modernizacijos, technologijos, inovacijos lygio kėlimas“ įgyvendinamomis veiklos sritimis siekiama kelti modernizacijos, technologijos ir inovacijos lygį pirminės žemės ūkio produkcijos gamybos, perdirbimo ir miškų ūkio sektoriuose, siekiant užtikrinti be kita ko, kad ūkiai atitiktų ES Nitratų direktyvos reikalavimus.

I.2 prioritetą įgyvendinančios priemonės I.2.1 „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ (Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1698/2005 20 straipsnio (b) punkto (i) papunktis ir 26 straipsnis, Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006 17 straipsnis ir II priedo 5.3.1.2.1 punktas) vienas iš tikslų yra Lietuvai aktualios aplinkos taršos azoto junginiais problemos sprendimas įgyvendinant Tarybos direktyvą 91/676/EEB (toliau – ir Nitratų direktyva). Lietuva įsipareigojo įgyvendinti Nitratų direktyvos reikalavimus dviem veiksmų programomis. Pirmoji 2004–2008 m. veiksmų programa bus įgyvendinama visoje Lietuvos teritorijoje, 2003 m. rugpjūčio mėn. šią veiksmų programą patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Valstybinės vandenų taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 1076, ilgalaikis tikslas yra įgyvendinti Nitratų direktyvą Lietuvos teritorijoje, mažinant vandenų taršą ir ypatingą dėmesį skiriant nitratams bei kitoms cheminėms medžiagoms, galinčioms pakenkti visuomenės sveikatai, biologinei įvairovei, pažeisti tradicinį kraštovaizdį. Taip siekiama apsaugoti Lietuvos Respublikos vandens telkinius nuo eutrofikacijos. 2004–2008 m. visoje Lietuvos valstybės teritorijoje įgyvendinama pirmoji veiksmų programa. Kartu su privalomomis priemonėmis, susijusiomis su tinkamu tręšimu organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, žemės naudojimu ir sėjomaina, privaloma įrengti tinkamas mėšlides ir srutų kaupyklas gyvulininkystės ūkiuose, kuriuose yra daugiau nei 300 SGV, bei visuose naujai steigiamuose ūkiuose. Pagal antrąją 2008–2012 m. veiksmų programą mėšlides privaloma įrengti ir mažesniuose ūkiuose. Todėl priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ viena iš veiklos sričių yra skirta įgyvendinti Nitratų direktyvos reikalavimams ūkiuose, laikančiuose ne mažiau kaip 10 SGV.

Nagrinėjamoje byloje Paramos sutartimi pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti projektą „Nitratų direktyvos reikalavimų įgyvendinimas“ Nr. 1VM-KK-08-2-000120-PR001, kurio uždaviniai sumontuoti naują srutų šalinimo įrangą, įsigijus naują mėšlo išvežimo techniką laikytis aplinkosaugos reikalavimų mėšlui tvarkyti, laikytis geros ūkininkavimo praktikos pagal Lietuvos Kaimo plėtros 2007–2013 metams programą. Projekte numatė atlikti konkrečius darbus: pakeisti audinių laikymo būdą – žvėreliai bus laikomi be kraiko, o po stoginėmis bus sumontuoti plastikiniai loviai, kuriuose bus kaupiamos srutos. Esant poreikiui jos bus išsiurbiamos vakuuminiu srutovežiu, o vėliau transportuojamos į numatomą įrengti skysto mėšlo talpyklą, tam reikalinga įsigyti vakuuminį srutovežį; kad būtų užtikrintas saugus srutų išvežimas reikia įsigyti naują srutovežį srutų įterpimui į dirvą. Pareiškėjas Projekto įgyvendinimo pabaigai įsipareigojo pasiekti 2 500 SGV (sąlyginių gyvulių vienetų), pagaminti žemės ūkio produkcijos per metus – 80 000 vnt. kailių bei 500 vnt. žvėrelių. Paraiškos XIII lentelėje ir jos paaiškinimuose nurodyta, kad projekto pabaigai numatomas gyvūnų skaičius, apskaičiuojamas SGV – 2 500 vnt. 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006 V priede nustatyta, kaip turi būti grupuojami gyvūnai, o paraiškoje yra pastaba, kad gyvūnai, kurie nėra įvardinti Reglamento priede, grupuojami kaip nurodyta Aplinkosaugos reikalavimų mėšlui tvarkyti (patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-367/D3-342) priede. Pareiškėjas 2011 m. kovo 7 d. prašymu dėl projekto įgyvendinimo eigos pakeitimo Nr. 81 (I t. b. l. 190) kreipėsi į Agentūrą leidimo pakeisti projekte „Nitratų direktyvos įgyvendinimas“ pasirinktą mėšlo šalinimo technologiją į kraikinio mėšlo surinkimą. Agentūra neprieštaravo, kad vietoje srutų surinkimo sistemos būtų statoma mėšlidė, o vietoje vieno srutovežio būtų įgyta puspriekabė (I t., b. l. 188).

Paramos sutartyje numatytos priemonės buvo skirtos 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyvos dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių (91/676/EEB) keliamų tikslų įgyvendinimui. Direktyvos preambulėje, be kita ko, pabrėžiama, kad pagrindinė taršos priežastis iš pasklidžių taršos šaltinių yra nitratai iš žemės ūkio šaltinių, patenkantys į bendrijos vandenis, kad kiekviena valstybė narė turi nustatyti jautrias zonas, sukurti ir įgyvendinti veiksmų programas vandens taršai azotiniais junginiais pažeidžiamose zonose mažinti; tokiose veiksmų programose turi būti numatytos priemonės, kaip riboti visų azoto turinčių trąšų naudojimą ir ypač kaip nustatyti gyvulių mėšlo naudojimo konkrečias ribas. Direktyvos tikslai yra įvardijami 1 straipsnyje – mažinti vandens taršą, kurią sukelia ar skatina žemės ūkyje naudojami nitratai, ir stabdyti tolesnį tokį teršimą. Direktyvos 2 straipsnyje apibrėžiamos vartojamos sąvokos, tarp jų: „gyvuliai“ – tai visi gyvuliai, kurie yra laikomi naudojimui ar pelnui gauti; „gyvulių mėšlas“ – tai gyvulių ekskrementai ar pakratų ir gyvulių ekskrementų mišinys, netgi apdorotas. Direktyvos 12 straipsniu valstybės narės įpareigotos priimti įstatymus ir kitus aktus, įgyvendinančius šią direktyvą. Į veiksmų programas privalomai turi būti įtraukiamos priemonės, iš jų ir užtikrinančios, kad kiekvienoje fermoje ir gyvulininkystės ūkyje gyvulių mėšlo kiekis, įterptas į dirvą kiekvienais metais, neviršytų 170 kg N hektarui, šis kiekis gali būti apskaičiuotas pagal gyvulių skaičių (5 str. 4 d. a p., III priedo 2 d., 3 d.).

Remiantis Nitratų direktyvos reikalavimais ir Kaimo plėtros 2007–2013 m. programos siekiamais tikslais bei numatomais jiems įgyvendinti uždaviniais, darytina išvada, kad parama pagal priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ jos pirmąją veiklos sritį „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų bendrijos standartų įgyvendinimas“ turi apimti visų ūkyje laikomų gyvulių mėšlo (srutų) sutvarkymą pagal Nitratų direktyvos reikalavimus. Agentūros teikiamas formalaus pobūdžio argumentas, kad parama gali būti skiriama tik audinių, kurių amžius viršija 10 mėnesių, mėšlo (srutų) sutvarkymui, neatitinka Direktyvos 2 straipsnio nuostatų ir neužtikrina Direktyvos keliamų tikslų įgyvendinimo. Pareiškėjo ūkyje laikomų audinių didžiąją dalį sudaro žvėreliai iki 10 mėnesių amžiaus, tai patvirtina jo teikiami VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui pranešimai, pvz. 2010 m. liepos 30 d. iš viso buvo 114 241 vnt., nuo 10 mėn. – 18 381 vnt. Pareiškėjo atstovas paaiškino, kad metų pabaigoje didžioji dalis žvėrelių realizuojama, todėl tais pačiais metais sausio mėnesį pranešime jų nurodyta iš viso 23 681 vnt., nuo 10 mėn. – 5 928 vnt. Jei Nitratų direktyvos reikalavimų įgyvendinimas vertinamas selektyviai skaičiuojant tik vyresnius negu 10 mėn. gyvūnus, lieka neįvertinta iš esmės didžiausia pareiškėjo laikomos bandos dalis, tai reiškia, kad šios gyvūnų dalies mėšlas (srutos) nėra tvarkomi pagal Nitratų direktyvos reikalavimus. Esant tokiai situacijai paramos skyrimas būtų apskritai negalimas, nes neatitiktų direktyvos keliamų tikslų, reikštų netinkamą valstybės įsipareigojimų įgyvendinimą.

Dėl Agentūros sprendimo sumažinti paramą pagrįstumo

Byloje ginčijamu 2012 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. BRK-(3.239)-5561 „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ Agentūra paramos sumą pareiškėjui sumažino, pritaikė 217 701,33 Lt dydžio sankciją už neįvykdytą įsipareigojimą pasiekti reikiamą sąlyginių gyvulių vienetų skaičių (SGV) valdoje; parama buvo numatyta suteikti už numatomus laikyti 2 500 SGV, Agentūra, įvertinusi Ūkinių gyvūnų registravimo ir identifikavimo informacinės sistemos duomenis, nustatė, kad pareiškėjo valdoje yra įregistruota tik 417,025 SGV, ir trūkstamas skaičius siekia 2 082,975 SGV.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, teigia, kad Agentūra nepagrįstai SGV skaičiuoja tik pagal valdoje esančių audinių nuo 10 mėnesių amžiaus skaičiaus, ir neįtraukia kitų ūkyje apskaitomų žvėrelių. Nurodo, kad paraiškos pateikimo ir Paramos sutarties sudarymo metu VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui buvo teikiami pranešimai apie ūkinių gyvūnų bandą, nurodant visus ūkyje į apskaitą įtrauktus gyvūnus (2008 m. kovo 20 d. gyvūnai iš viso – 31 500 vnt., II t., b. l. 129). Nuo 2011 m. spalio 1 d., t. y. jau po projekto įgyvendinimo ir mokėjimo prašymo pateikimo, įsigaliojus naujai Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2005 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-367/3D-342, redakcijai, jos priede „Sutartinių gyvulių (SG) skaičiaus ir mėšlo bei srutų skleidimo ploto nustatymas“ buvo nustatyta kad gyvūnų skaičius, atitinkantis SG, nustatomas skaičiuojant audines, vyresnes kaip 10 mėn. Mokėjimo prašymo pateikimo metu galiojusi Reikalavimų aprašo redakcija numatė, kad gyvūnų skaičius, atitinkantis SG, nustatomas skaičiuojant audines (suaugusius gyvūnus). Pareiškėjas teigia, kad iki 2011 m. spalio 1 d. Centras reikalavo teikti informaciją apie gyvūnus pagal dvi pozicijas – bendras gyvūnų skaičius (iš viso) ir suaugę gyvūnai (nuo 10 mėnesių), tačiau pareiškėjo manymu tai neturėtų lemti SGV skaičiavimo įtraukiant tik gyvūnus nuo 10 mėnesių, o ne bendrą gyvūnų skaičių, ir juo labiau paramos skyrimui negali būti taikomos taisyklės, įsigalioję po projekto įgyvendinimo ir mokėjimo prašymo pateikimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas, dar teikdamas paraišką (Pareiškėjo deklaracijos XX dalis, 2 punktas) įsipareigojo, jog žino, kad tik iš Centro gautus duomenis Agentūra naudos priimdama sprendimą dėl paramos suteikimo (nesuteikimo) ir (ar) sankcijų taikymo, 9 punkte pareiškėjas įsipareigojo, kad sutinka, jog Agentūra tinkamumą gauti paramą vertins ir pagal viešuosiuose registruose esančius duomenis. Remdamasis šiuo argumentu, teismas padarė išvadą, kad Agentūra privalėjo vadovautis Centro teikiamais duomenimis apie suaugusius gyvūnus (t. y. nuo 10 mėnesių), ir, nustačius kad nėra pasiektas projekte numatytas SGV, sankcija pritaikyta pagrįstai.

Teisėjų kolegija tokias išvadas laiko formaliomis ir nepatvirtinančiomis esminės aplinkybės byloje – t. y. ar pareiškėjas įgyvendino Paramos sutarties projekte numatytus uždavinius ir pasiekė tikslus. Kaip jau buvo minėta, parama pagal priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ jos pirmąją veiklos sritį „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų bendrijos standartų įgyvendinimas“ skiriama visų ūkyje laikomų gyvulių mėšlo (srutų) sutvarkymui. Paramos sutarties sudarymo metu vertindama pateiktą paraišką Agentūra buvo susipažinusi su visais pareiškėjo pateiktais duomenimis apie turimą ūkyje gyvūnų skaičių, apie planuojamą auginti bei realizuoti, naudojamus žemės plotus, taip pat apie gyvūnų leistiną tankį pagal Nitratų direktyvą (1,7 SGV/ha), sutartinį vienetą SG (sutartinis gyvulys), kuriuo nusakomas mėšlo šaltinis (laikoma, kad vieno SG per metus išskiriamame mėšle yra 100 kg bendrojo azoto, Reikalavimų 2 p.).

Agentūra, vertindama paraišką, jos neatmetė dėl to, kad pareiškėjo ūkyje numatytas iki projekto įgyvendinimo pabaigos gyvūnų skaičius bus per mažas ar SGV skaičiuojamas netinkamai. Paramos sutarties sudarymas pareiškėjui sukūrė teisėtus lūkesčius, kad įgyvendinęs projektą, t. y. pasiekęs tuos tikslus ir įgyvendinęs uždavinius, keliamus Direktyvos, gaus sutartyje numatytą paramą. Vien formaliais kriterijais pareiškėjo teisėti lūkesčiai negali būti paneigiami, Agentūra, pritaikydama sankciją, sprendimą turi pagrįsti objektyviais argumentais, patvirtinančiais, kad pareiškėjas nepasiekė projekte numatytų tikslų.

Šie argumentai negali būti siejami tik su formalių taisyklių taikymu, kurios, pirma, nebuvo taikytos pasirašant paramos sutartį (kaip jau buvo minėta, pareiškėjas atskleidė visus reikiamus duomenis), ir antra, keitėsi projekto įgyvendinimo metu. Agentūra turėjo vertinti ne tik ūkyje auginamą bendrą audinių skaičių ir / ar SGV, bet ir pateikti argumentus bei įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjas įgyvendindamas projektą, nepasiekė Nitratų direktyvos keliamų tikslų, reikalaujančių, kad iš jo ūkyje visų esančių gyvūnų (mėšlo šaltinio) išskiriamo bendrojo azoto kiekis neviršytų nustatytos normos vienam hektarui, bei Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 programos privalomų uždavinių – tinkamų mėšlidžių ir srutų kaupyklų įrengimo gyvulininkystės ūkiuose, laikančiuose ne mažiau kaip 10 SGV.

Nei atsakovas, nei suinteresuotasis asmuo nepateikė teismui argumentų, kodėl skaičiuojant SGV numatyta įtraukti tik suaugusias nuo 10 mėnesių amžiaus audines, kai atsižvelgiant į pareiškėjo verslo specifiką, tokio amžiaus gyvūnai ūkyje sudaro mažesnę dalį, ir akivaizdžiai neatitinka Nitratų direktyvos reikalavimų apskaičiuoti išskiriamo azoto kiekį pagal visų ūkyje laikomų gyvulių skaičių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pažymi, kad nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinę teisę, ypač specialiai direktyvų įgyvendinimui išleistus teisės aktus, nacionalinę teisę turi aiškinti atsižvelgdami į direktyvų tikslus. Nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2513/2010, paskelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje 2010 m. Nr. 20, P. 142, 146).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje aptartais argumentais, daro išvadą, kad Agentūros sprendimas taikyti sankciją neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes nėra pagrįstas objektyviais faktais. Tik formalių kriterijų taikymas nagrinėjamu atveju neatitinka viešojo administravimo principų – įstatymo viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Toks administracinis aktas laikytinas neteisėtu iš esmės ir naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas ginčijamo sprendimo sumažinti paramą netyrė jo atitikimo paramos skyrimo tikslų ir uždavinių aspektu, vertino tik formaliuosius paramos projekto įgyvendinimo kriterijus, todėl nebuvo atskleista bylos esmė, nenustatytos reikšmingos aplinkybės, kurios galėtų patvirtinti / paneigti atsakovo sprendimo pagrįstumą. Skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, nes priimtas netinkamai aiškinant ir taikant materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias ES paramos lėšų skyrimą bei netinkamai taikant įrodinėjimo procesą reglamentuojančias ABTĮ normas, ir dėl to byla buvo išnagrinėta neteisingai (ABTĮ 142 str. 1 d., 143 str.). Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

Teisėjų kolegija, tenkindama apeliacinį skundą, panaikinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkina pareiškėjo skundą visiškai – panaikina Agentūros 2012 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. BRK-(3.239)-5561 dalį, kuria Agentūra nusprendė pareiškėjui pritaikyti 217 701,33 Lt dydžio sankciją ir įpareigoja Agentūrą iš naujo įvertinti pareiškėjo 2011 m. liepos 1 d. pateikto mokėjimo prašymo dalį dėl 217 701,33 Lt dydžio paramos skyrimo bei priimti naują sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „DANMINK“ apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. BRK-(3.239)-5561 dalį, kuria Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos nusprendė pareiškėjui pritaikyti 217 701,33 Lt dydžio sankciją ir įpareigoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo įvertinti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „DANMINK“ 2011 m. liepos 1 d. pateikto mokėjimo prašymo dalį dėl 217 701,33 Lt dydžio paramos skyrimo bei priimti naują sprendimą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Dainius Raižys Virgilijus Valančius Virginija Volskienė