2022-03-16 Nr. AB-8112-3-61-3-04443-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1607-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04443-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 21S33573 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento antrosios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 6K-1507 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog kilmės valstybėje jam kilo pavojus dėl jo aktyvios pilietinės bei politinės pozicijos dalyvaujant žemdirbių protestuose prieš diskriminacinę vyriausybės politiką. Dėl to jis buvo užpultas ir persekiojamas valdžios institucijų atstovų, buvo priverstas palikti savo namus.

3. Nesutikdamas su skundžiamais sprendimais, kuriais buvo atmestas jo prašymas suteikti prieglobstį, pareiškėjas nurodė, jog šie sprendimai priimti neįsigilinus į pareiškėjo nurodytas reikšmingas faktines aplinkybes ir dėl itin išaugusio prieglobsčio prašytojų srauto formaliai atlikus procedūras prieglobsčio būtinybei įvertinti.

4. Departamentas ginčijame sprendime nurodė, kad pareiškėjas tikriausiai galės pasinaudoti veiksminga valstybės apsauga nuo nevalstybinių veikėjų ar nesąžiningų valstybės veikėjų persekiojimo, tačiau tai yra teorinio lygmens pasvarstymai, neturintys jokio realaus faktinio pagrindo. Atsakovo priimtas Sprendimas yra grįstas prielaida, o ne visapusiškai ištirtais byloje surinktais įrodymais. Atsakovas pripažino, kad (duomenys neskelbtini) išties didelė korupcija, policijos efektyvumas nėra aukštas, pareigūnai neturi motyvacijos. Pareiškėjo nuomone, Departamentas tik deklaratyviai nurodė, kad yra priemonių policijos netinkamam elgesiui suvaldyti. Visgi gan akivaizdu, kad teisinių priemonių efektyvumas ir reali asmenų apsauga (duomenys neskelbtini) nėra tinkamai užtikrinama. Departamentas nesurinko informacijos, kokia dalis pažeidėjų, teisiamųjų nubaudžiami ar sudrausminami, kiek iškeltų bylų apskirtai baigiasi nukentėjusiesiems palankiais sprendimais. Vien deklaratyvus teiginys, jog įstatymuose yra įtvirtinta garantija į teisingą bylos nagrinėjimą, nereiškia, kad sistema praktiškai funkcionuoja ir geba veiksmingai apsaugoti asmenis.

5. Pareiškėjas nurodė, jog siekdamas įvertinti pareiškėjo baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, Departamentas turėjo ištirti ne tik kilmės valstybės teisės aktus, bet ir jų taikymo praktiką, nes tik taip galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje.

6. Pareiškėjo nuomone, Departamentas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

7. Pareiškėjas atsakovui aiškiai nurodė faktinį pagrindą ir detalizavo aplinkybes dėl jo užpuolimo, tačiau Departamentas neatliko išsamaus tyrimo ir jokių konkrečių duomenų apie pareiškėją, išskyrus jo paties pateiktą informaciją, nenustatinėjo.

8. Pareiškėjo teigimu, nepagrįstos Sprendimo dalys, kuriomis nuspęsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, bei kuria draudžiama pareiškėjui atvykti. Pareiškėjas niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, teikė visokeriopą pagalbą, jo pasakojimas visiškai atitiko kilmės valstybės informaciją. jis nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, nenustatyta, kad jis keltų grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies ir privalo būti išsiųstas. Atsakovo sprendimai negali būti grindžiami prielaidomis, o 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nurodytos išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos.

9. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Pareiškėjas nuoširdžiai stengėsi padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko siekdamas apsisaugoti nuo gresiančio persekiojimo, jo pasakojimas buvo nuoseklus, tikroviškas, sutapo su (duomenys neskelbtini) vykstančiais veiksmais. Departamentas turėjo atsakingai, adekvačiai ir proporcingai įvertinti priimamų sprendimų pasekmes pareiškėjui.

10. Pareiškėjo vertinimu, prieglobstis jam nesuteiktas nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, rinkti aktualią ir naujausią informaciją apie kilmės valstybę, pareiškėjo padėties kilmės valstybėje ir išvykus iš jos. Skundžiami sprendimai turėtų būti naikinami kaip neišsamūs ir nepagrįsti, turintys esminių prašymo tyrimo trūkumų.

11. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

12. Departamentas paaiškino, jog vertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Ženevos konvencija) nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jų politinių įsitikinimų. Departamentas įvertino pareiškėjo pasakojimą apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš (duomenys neskelbtini) (užpuolimai dėl aktyvios politinės pozicijos dalyvaujant protestuose) ir nustatė, kad pasakojimas nepasižymi informatyvumu, nuoseklumu, nėra paremtas objektyviais įrodymais, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, tikslumo. Kadangi pareiškėjas nepateikė ir tyrimo metu Departamentas nerado kitų įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo pasakojimą, dėl nustatytų pasakojimų trūkumų pareiškėjo pasakojimas savaime nelaikytinas įrodymu, pakankamu lygiu patvirtinančiu nurodytų faktų tikrumą. Dėl nurodytų aplinkybių, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės.

13. Atsakovas pažymėjo, kad kilmės valstybės informacija renkama atsižvelgiant į prieglobsčio prašymo motyvus. Atsakovas surinko aktualiausią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę bei 2020–2021 metais vykusius protestus, o informacijos bei duomenų, paneigiančių Departamento išvadas, nepateikė ir pats pareiškėjas. Nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste, todėl tai, jog pareiškėjo netenkina surinkta informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog Departamento sprendimas yra nepagrįstas.

14. Departamentas nurodė, jog pareiga pagrįsti savo prašymą (t. y. pateikti išsamius paaiškinimus) suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje tenka būtent prieglobsčio prašytojams, t. y. pareiškėjui. Tai nereiškia, kad jam tenka pareiga surinkti kilmės valstybės informaciją, tačiau jis turi pateikti išsamius, detalius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo suteikti pareiškėjui prieglobstį. Departamento atlikto tyrimo metu buvo imtasi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertinti jo paaiškinimus ir atsižvelgiant į juos, surinkti aktualią informaciją apie kilmės valstybę. Departamentas surinko informaciją iš įvairių šaltinių, įskaitant Jungtinių Tautų ataskaitas ir informaciją, Tarptautinės migracijos organizacijos, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos priemonių informaciją bei kitus šaltinius, todėl nėra pagrindo abejoti išvadų pagrįstumu.

15. Departamento įsitikinimu, pareiškėjo pasakojimas, atsižvelgiant į jo trūkumus, nelaikytinas patikimu įrodymu, o jo įžvelgiama grėsmė grindžiama išimtinai tik spėlionėmis, t. y. kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Pareiškėjas neteigė, kad kilmės valstybėje dėl tam tikrų individualių savo savybių yra diskriminuojamas ir / ar jam taikomos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės (pvz., pareiškėjui trukdoma dirbti ar kt.). Taip pat pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad jis gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme ar yra pažeidžiamas asmuo. Be to pareiškėjas, kalbėdamas apie paties asmeninę grėsmę, tik daro prielaidą, kad 2021 m. sausio 26 d. vykusios protesto akcijos metu, jį, tikriausiai, (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai įsiminė, ir todėl dabar (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai ieško prieglobsčio prašytojo. Pareiškėjas sėkmingai ir teisėtai išvyko iš savo kilmės šalies lėktuvu. Atitinkamos tarnybos dokumentų patikros metu pareiškėjui išvykstant neįžvelgė nieko įtartina ar abejotina dėl prieglobsčio prašytojo tariamos jam paskelbtos paieškos ir patikrinimo metu oro uostą aptarnaujančios tarnybos pareiškėjo nesulaikė. Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad pareiškėjas nebuvo ieškomas (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnų.

16. Dėl skundo argumentų, kad pareiškėjui turėjo būti suteikta papildoma apsauga, atsakovas pabrėžė, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini) kaime, šiaurės vakarinėje (duomenys neskelbtini) dalyje) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

17. Dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrįstumo, Departamentas pabrėžė, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti.

18. Atsakovas teigė, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas, atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų.

19. Departamentas pažymėjo, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti. Nors pareiškėjas iš savo kilmės atvyko į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo jose nesikreipė, o nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 2) pakeitė Komisijos sprendimo dalį dėl Departamento Sprendimo rezoliucinės dalis 3 punkto; 3) kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

21. Teismas nustatė, kad 2021 m. liepos 17 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės Kapčiamiesčio pasienio užkardos pareigūnai sulaikė 5 asmenis, prisistačiusius (duomenys neskelbtini) piliečiais, tarp kurių buvo ir pareiškėjas; visi asmenys buvo be asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. 2021 m. rugpjūčio 25 d. vyko pirminė prieglobsčio prašytojo apklausa. Jos metu pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) iš (duomenys neskelbtini); pareiškėjo kilmės valstybėje valdančioji partija atima žemes, o (duomenys neskelbtini) sumuša ar užmuša. Pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko 2021 m. birželio 24 d., į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. birželio 27 d., iš (duomenys neskelbtini) vyko į (duomenys neskelbtini) (turėjo vizą), iš ten automobiliu į (duomenys neskelbtini) ir tada į Lietuvos Respubliką.

22. Byloje taip pat buvo nustatyta, jog 2021 m. spalio 20 d. vykusios antrosios apklausos metu pareiškėjo pasakojimą pa pareiškėjas nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl šalyje vykstančių žemdirbių protestų ir šalies policijos (administracinės institucijos viešajai tvarkai prižiūrėti), susirėmimų minėtų taikių protestų metu. Teismas išsamiai aprašė per šią apklausą pareiškėjo pateiktų paaiškinimų (pasakojimo) turinį.

23. Teismas, apžvelgęs Ženevos konvencijoje, Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, aktualių teismų praktiką, sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

24. Teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius, jog ginčijami sprendimai priimti neįsigilinus į pareiškėjo nurodytas reikšmingas faktines aplinkybes. Teismo vertinimu, Departamentas surinko išsamią informaciją, susijusią su pareiškėjo individualia situacija kilmės valstybėje, t. y. nustatė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje 2020–2021 metais vyko taikūs žemdirbių protestai, surinko ir įvertino informaciją apie pareiškėjo minimą 2021 m. sausio 26 d. protestą. Ginčijame Sprendime įvertintas pareiškėjo pasakojimas ir nustatyta, kad pareiškėjo baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Teismas pažymėjo, jog Departamentas tyrimo metu nustatė, kad 2021 m. sausio 26 d. protestas, kuriame dalyvavo pareiškėjas, buvo taikus renginys, tačiau protesto metu buvo mirtinai sužeistų žmonių. Pareiškėjas minėtame proteste dalyvavo kaip taikus žemdirbys, be to, kaip pats nurodė apklausos metu, jis nepriklausė jokiai politinei partijai. Pareiškėjas nurodė, jog kartu su tėvu, kuris irgi dalyvavo proteste, buvo areštuoti, pareiškėjo tėvas – sumuštas. Pareiškėjo nuomone, jį policijos pareigūnai įsiminė protesto metu ir todėl jo ieško. Atsižvelgęs į nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjas laisvai išvyko iš kilmės valstybės, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas nebuvo ieškomas policijos pareigūnų, o jo pasakojimo patikimumas abejotinas.

25. Buvo atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas ir teismo posėdžio ir apklausų metu akcentavo, kad protestavo, nes kovojo už savo, kaip žemdirbio teises, siekė neprarasti žemės. Dėl nurodytos priežasties, teismo vertinimu, labiau tikėtina, jog pareiškėjas paliko savo kilmės valstybę ieškodamas naujo, patikimesnio pragyvenimo šaltinio o ne dėl grėsmės savo laisvei ar gyvybei. Teismas pažymėjo, kad ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“, o bendra saugumo padėtis nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (rasė, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

26. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 22 punktą, prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam arba realų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojų. Teismo vertinimu, Sprendime Departamentas įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, tačiau, pareiškėjo pasakojimą apie neva patirtą persekiojimą atmetė dėl patikimumo stokos. Pareiškėjo pasakojimas nebuvo detalus, nuoseklus, nėra patvirtintas patikimais įrodymais. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas negalėjo pasakyti, kas jam konkrečiai grasino, pareiškėjas nekonkretizavo, koks pavojus gresia kilmės valstybėje. Pareiškėjas 2021 m. spalio 20 d. vykusios apklausos metu nurodė, kad po 2021 m. sausio 26 d. protesto policijos pareigūnai sumušė jo tėvą, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad pats pareiškėjas nukentėjo nuo policijos pareigūnų (buvo sumuštas). Pareiškėjas teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad 2021 m. sausio 26 d. proteste dalyvavo apie 8 000 žmonių, pareiškėjas taip pat paminėjo, kad sulaikytas buvo apie 2 valandas, o po to girdėjo, jog jo draugų klausinėjo apie jį, norėjo rasti ir uždaryti. Pareiškėjas paaiškino, jog būtent jis patyrė policijos persekiojimą, nes kartu su tėvu išsiskyrė iš minios, kadangi vilkėjo klasikinius (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad šis pareiškėjo argumentas jau buvo atmestas, kadangi pareiškėjas nebuvo sulaikytas ir galėjo sėkmingai išvykti iš kilmės valstybės. Dėl nurodytų priežasčių, teismo vertinimu, pareiškėjas, teikdamas paaiškinimus apklausų ir teismo posėdžio metu, nebuvo visiškai nuoširdus, jo pasakojimas nebuvo išsamus ir pakankamai detalus.

27. Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo argumentus, atsižvelgęs į surinktą informaciją, teismas konstatavo, jog nėra nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti, teismo buvo įvertinta kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Departamentas pagrįstai Sprendimu jam nesuteikė pabėgėlio statuso.

28. Teismas pagrįsta pripažino Departamento išvadą, kad pareiškėjui nesuteiktina ir papildoma apsauga. Pažymėjęs, kad pareiškėjas be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo nei Departamentui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, teismas nurodė, kad atsakovas nagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjui. Atsižvelgus į tai, pagrįstai nenustatyta tikimybė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Teisams pažymėjo, kad atsakovas, remdamasis kilmės valstybės informacija, taip pat vertino, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas nenustatytas jokiu lygiu, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Buvo konstatuota, kad pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo. Teismas konstatavo, kad Departamentas pagrįstai nenustatė aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių prieglobsčio prašytojui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto, t. y. pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų kriterijų dėl papildomos apsaugos suteikimo.

29. Teismas pripažino pagrįsta ir teisėta Sprendimo dalį, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Teismas taip pat pažymėjo, kad negali sutikti su Departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K‑128 redakcija) patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 10 skirsnio nuostatomis pažymėjo, kad pagal Tvarkos 44.4.1 papunktį, nustačius dvi ir daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 papunktyje, gali būti nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Teismo vertinimu, byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negalėjo būti laikomas proporcingu ir protingu.

30. Teismas pakeitė Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos, sumažindamas šį terminą iki 3 metų. Kadangi pareiškėjui taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pagrįstai nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

31. Nurodęs, kad nenustatė pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus, teismas netenkino pareiškėjo išvestinio reikalavimo įpareigoti Departamentą jo prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėti iš naujo.

III. 32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti pilna apimtimi.

33. Apeliaciniame skunde prašoma bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjas turi būti tiesiogiai išklausytas. Byloje kilęs ginčas iš esmės siejamas tik su paties pareiškėjo paaiškinimais, todėl esant visiškai skirtingiems jo pasisakymo vertinimams, būtina teisme išklausyti pareiškėją, kad teismas objektyviai galėtų susidaryti nuomonę apie pasakojimo ir visos istorijos nuoseklumą.

34. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neįsigilinus į reikšmingas faktines aplinkybes ir formaliai vertinant situaciją, nesilaikant tarptautinių prieglobsčio teisės aktų nuostatų.

35. Pareiškėjas vadovaujasi Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, teismų praktika, suformuota prieglobsčio bylose, ir laikosi pozicijos, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą pateikti įrodymus dėl savo prieglobsčio prašymo, o valstybės pareiga yra juos patvirtinti arba paneigti. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko skubos tvarka, turėdamas išankstinę nuomonę dėl prieglobsčio prašymo priežasčių ir visiškai paviršutiniškai, t. y. apsiribojant abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Teismas šių reikšmingų trūkumų neištaisė.

36. Nesutikdamas su teismo vertinimu, kad pareiškėjo pasakojimas dėl jam kilusios grėsmės kilmės valstybėje buvo nenuoseklus, pareiškėjas pabrėžia, kad jis yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių, įstatyme apibrėžtų prieglobsčio suteikimo pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėjas, atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui.

37. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas nesilaikė Apraše nustatytos pareigos surinkti tikslios, naujausios informacijos apie kilmės valstybę iš konkrečių šaltinių, neanalizavo kilmės valstybės teisės aktų taikymo praktikos, tačiau tik taip galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje. Be to, nėra reikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje, tokių faktų egzistavimas tik leidžia preziumuoti, kad pareiškėjo baimė yra pagrįsta. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupės, kuriai jis priklauso, patirtimi. Kilmės šalyje valstybė jokios realios apsaugos savo piliečiams nesuteikia. Į tai turėjo būti atsižvelgta nagrinėjant pareiškėjo prašymą bei konstatavus, kad (duomenys neskelbtini) po vykusių neramumų dėl žemės reformos dalyvavę asmenys yra persekiojami.

38. Pareiškėjui turėjo būti suteikta papildoma apsauga. Bendros analizės ir gairės neatleidžia prieglobsčio institucijų individualiai ir objektyviai nagrinėti kiekvieną apsaugos prašymą. Pareiškėjas nurodė apie jam gresiantį individualų pavojų, tačiau atsakovas neindividualizavo pareiškėjo atvejo ir naujausios informacijos netaikė pareiškėjo nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija.

39. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

40. Pakartodamas pirmosios instancijos teismui teikto atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, atsakovas teigia, kad apeliantas , deklaratyviai teigdamas, kad Departamentas neatsižvelgė į teismų praktiką, atlikdamas tyrimą pažeidė teisės aktus, tačiau nenurodo, kaip pasireiškia šie pažeidimai. Atsakovo teigimu, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais. Atsakovas surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, ir konstatavo, kad pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvas – policijos persekiojimas dėl dalyvavimo protesto akcijose, t. y. pareiškėjui tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl vien dėl to pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų pabėgėlio statuso suteikimo nuostatų.

41. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, konstatuotina, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

42. Dėl apelianto teiginių, kad Departamentas nesurinko naujausios informacijos, neanalizavo teisės aktų taikymo praktikos kilmės valstybėje, atsakovas nurodo, jog buvo surinkta aktuali ir patikima kilmės valstybės informacija, susijusi su jo prieglobsčio prašymu, įvertinta jo individuali situacija kilmės valstybės kontekste, tačiau surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtino pareiškėjo pasakojimo apie jam gresiantį persekiojimą. Departamentas ir pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 21S33537 ir Departamento Komisijos 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 6K-1507 teisėtumo ir pagrįstumo.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas. Nurodoma, kad ginčas siejamas su pareiškėjo paaiškinimais, kurie buvo skirtingai įvertinti, todėl būtina tiesiogiai išklausyti pareiškėją, kad teismas objektyviai galėtų įvertinti pareiškėjo pasakojimo (istorijos) nuoseklumą.

45. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

46. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad tik pateikus paaiškinimus žodžiu, teismas turės galimybę objektyviai įvertinti bylos duomenis, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

47. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų.

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo bei atsakovo atliktu įrodymų vertinimu, akcentuodamas, kad jis pagrindė, jog kilmės valstybėje jo persekiojimo grėsmė yra reali, atsakovas jo pasakojimo pagrįstumo nepaneigė. Pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini) asmenys nuo persekiojimo neginami, o atsakovas nesurinko visapusiškos, naujausios ir aktualios informacijos apie kilmės valstybę.

49. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

50. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių nuostatos. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

51. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014 ir kt.).

52. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.).

53. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 24573/94), pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

54. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4460-520/2020 ir kt.).

55. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas praprašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė individualaus persekiojimo (susidorojimo) baime kilmės valstybėje, t. y. pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko dėl policijos persekiojimo už dalyvavimą taikiuose žemdirbių protestuose. Jis dalyvavo proteste (duomenys neskelbtini), kilus neramumams iš protesto pabėgo, o kai pareiškėjas su tėvu grįžo į namus, policijos pareigūnai juos atpažino ir areštavo. Pareiškėjas bijo persekiojimo, bijo, kad bus areštuotas. Iš Departamento Sprendimo matyti, jog, įvertinus prašymą suteikti prieglobstį ir atlikus pareiškėjo apklausą, įvertinus situaciją kilmės valstybėje, Departamentas konstatavo, kad nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios pakankamu lygiu pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjo kilmės valstybėje jis būtų persekiojamas. Atsakovas vertino, kad pareiškėjo įžvelgiama grėsmė grindžiama išimtinai tik spėlionėmis, o kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės.

56. Įvertinusi pareiškėjo Departamentui teiktus paaiškinimus ir kitus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje pateiktų įrodymų visuma nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl realios grėsmės būti persekiojamam kilmės valstybėje dėl priklausymo socialinei grupei ar politiniu pagrindu – pareiškėjo pasakojimas apie dalyvavimą taikiuose žemdirbių protestuose išsamiau detalizuojamas tik ta apimtimi, kiek pasakojama apie 2021 m. sausio 26 d. (duomenys neskelbtini) vykusią protesto demonstraciją. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjo individualaus pasakojimo detalės sutampa su bendro pobūdžio informacija apie minėtą protestą esminiais aspektais (protesto data, vieta, (duomenys neskelbtini) vėliavos iškėlimas, policijos pareigūnų reakcija). Taigi spręstina, kad pareiškėjui nenurodžius ir nepagrindus jo individualių aplinkybių, pripažintina pagrįsta atsakovo išvada, kad pareiškėjo pasakojimas stokoja patikimumo. Be to, pareiškėjo nurodoma baimė būtu persekiojamam, suimtam policijos pareigūnų (pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad policijos pareigūnai jį įsiminė), atsižvelgiant į tai, kad 2021 m. sausio 26 d. vykęs protestas buvo itin didelio masto, taip pat į tai, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės praėjęs dokumentų patikrą išskrido, buvo gavęs (duomenys neskelbtini) vizą, akivaizdžiai neatitinka objektyviai vykusių įvykių. Minėtų duomenų pakanka išvadai, kad pareiškėjo prašymas suteikti pabėgėlio statusą buvo nenuoseklus, nepatikimas ir nepagrįstas.

57. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą politiniais ar priklausymo socialinei grupei motyvais nepagrįsta individualiomis aplinkybėmis ir (ar) asmenine patirtimi, todėl „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta ir spręstina, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų – jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakovas nevertino individualių pareiškėjo savybių santykyje su bendra kilmės valstybės informacija, tačiau nėra konkrečiai nurodoma, kokios pareiškėjo nurodytos ar susiklosčiusios individualios aplinkybės buvo neįvertintos. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

58. Nagrinėjamo ginčo atveju, kaip matyti iš ginčijamo Departamento Sprendimo turinio, Departamentas pareiškėjo nurodytų ir turimų duomenų kontekste įvertino pagrindų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvimą, tačiau tokių pagrindų nenustatė. Duomenų, leidžiančių abejoti Departamento išvadų šiuo aspektu pagrįstumu, nėra. Be to, deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai, kad atsakovas nesivadovavo naujausia, aktualiausia kilmės valstybės informacija, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų. Bylos duomenys patvirtina, kad nėra individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės patirti didelę žalą (mirties bausmės įvykdymas, kankinimas), taip pat jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietovėje) nenustatytas toks beatodairiškas, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nenurodė jokių duomenų ir (ar) jų šaltinių, paneigiančių minėtas išvada. Byloje taip pat nenustatyta, kad apsauga pareiškėjui kilmės šalyje nėra prieinama.

59. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo skundo argumentus ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

60. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir paneigtų skundžiamo teismo sprendimo išvadas.

61. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodo savarankiškų argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies, kuria pakeistas Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 pastraipa, atitinkamai pakeistas ir Komisijos sprendimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šiais aspektais nepasisako.

62. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiami Departamento sprendimai yra iš dalies pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius