2016-06-29 Nr. AB-13745-3-61-3-04091-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2308-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04091-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. O. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2013 m. gegužės 8 d. Didžiąją dalį kalėjimo laiko buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje buvo mažesnis nei 3,6 m2.

Pareiškėjas yra nerūkantis, tačiau visą laiką buvo kalinamas su rūkančiais asmenimis, buvo priverstas kvėpuoti dūmais, dėl ko trūkdavo oro, todėl buvo pablogėjusi tiek fizinė, tiek dvasinė savijauta. Pareiškėjas raštu kreipėsi dėl perkėlimo su nerūkančiais, tačiau ir vėl buvo perkeltas į kitą kamerą su rūkančiais asmenimis. Perpildytoje kameroje sąlygos tapo nepakenčiamos, nebuvo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, skaudėdavo galvą, negalėjo gerai išsimiegoti, dažnai kildavo konfliktai, pareiškėjas tapo irzlus ir nervingas. Pareiškėjas nurodo, kad žalą patyrė dėl priverstinio kvėpavimo tabako dūmais, per mažo kameros ploto, kameroje buvusių graužikų ir kitų parazitų, neatskirto tualeto įrengimo, netinkamo dirbtinio apšvietimo, netinkamos ventiliacijos, žemos temperatūros (žiemą temperatūra yra nuo 10°C iki 15°C, o vasarą, kai lauke +30°C, kameroje būna apie +40°C), neužtikrinamo pilnaverčio maitinimo, socialinių ryšių ribojimo (trūko socializacijos, buvo apriboti socialiniai ryšiai, trumpalaikiai bei ilgalaikiai pasimatymai, skambučiai su artimiausiais šeimos nariais). Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų priežasčių jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2013 m. gegužės 8 d., kai išvyko į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 105, 108, 115, 256, 263, 316. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose laikomiems asmenims nenustato. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimu kiemelyje, naudojimusi sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, galima naudotis socialinės reabilitacijos specialistų pagalba. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti tardymo izoliatorių ir kalėjimą. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų, laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime – 625, didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti – 29. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 nurodytas didžiausias pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti - 300 (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra – 954 asmenys. Šis skaičius nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Lukiškių TI-K negali nepriimti asmenų į įstaigą, nes nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad asmenys tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, išduodamas reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), soda. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, plauna bei dezinfekuoja su valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugą teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, ją kasmet pratęsdavo. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“.

Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą grafiką, pagal esamus resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, dėl ko suremontuotose kamerose vėl reikia atlikti remontą.

Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Kamerų plotas pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų.

Atsakovas pažymėjo, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą, kuriame teigiama, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Laikantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. V-94 1.2. punktu, dietinis maitinimas gali būti skiriamas ligoniams, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose pagal gydančių gydytojų rekomendacijas. Tokios rekomendacijos pareiškėjui neišduotos.

Nuteistųjų pasimatymai organizuojami vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 85, 86, 94 straipsniuose nustatyta tvarka. Pasimatymų skaičius ir rūšis nustatomas priklausomai nuo nuteistojo priskyrimo paprastajai arba drausminei grupei. Paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems suteikiama teisė per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda. Drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems suteikiama teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, gauti smulkiųjų paketų su spauda bei vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu. Trumpalaikiai pasimatymai vyksta Lukiškių TI-K atstovo akivaizdoje, nuteistojo pageidavimu toks pasimatymas gali būti pakeistas vienu telefoniniu pokalbiu. Ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su nuteistojo sutuoktiniu, sugyventiniu, artimuoju giminaičiu. Nuteistojo pageidavimu vienas ilgalaikis pasimatymas gali būti pakeistas dviem trumpalaikiais arba dviem telefoniniais pokalbiais. Pasimatymų tvarką reglamentuoja Giminaičių ir kitų asmenų, norinčių pasimatyti su nuteistuoju, ar nuteistu areštu, išankstinio registravimo bei elgesio pasimatymo metu tvarkos aprašas, patvirtintas Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr.1-89.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, bei nurodant, jog bausme atlikinėjo nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Žalos dydis nėra grindžiamas įrodymais, nedetalizuotas žalos dydis, nenurodyta, kaip įkalinimas kameroje darė neigiamą įtaką sveikatai. Pareiškėjas įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms nesiskundė. Tam tikras suimtųjų ir arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo R. O. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 90 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą paštui įteikė 2015 m. rugpjūčio 10 d. Atsakovo atstovas – Lukiškių TI-K prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą. Pažymėjo, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo dienos. Pareiškėjo skundas paštui buvo įteiktas 2015 m. rugpjūčio 10 d., senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2012 m. rugpjūčio 10 d. Tačiau įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad pareiškėjas teisę į žalos atlyginimą turi nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2013 m. gegužės 8 d., todėl senaties termino laikotarpiui, už kurį prašo priteisti žalos atlyginimą, nėra praleidęs.

Teismas dėl kamerų ploto pažymėjo, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Lukiškių TI-K pateikti duomenys apie pareiškėjo laikymą nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2013 m. gegužės 8 d. rodo, jog pažeidžiant ploto reikalavimus jis laikytas nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d. (7 dienas), nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2013 m. balandžio 27 d. (2 dienas), nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2013 m. gegužės 7 d. (9 dienas), viso pažeidžiant ploto reikalavimus laikytas 18 dienų. Dienos, kai asmuo laikytas tam tikru paros metu pažeidžiant ploto reikalavimus, skaičiuojamos kaip kalinimas netinkamomis sąlygomis.

Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nurodė, jog negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kalėjimas yra perpildytas ir tai lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes mažėja vienam asmeniui skiriamo ploto skaičius, blogėja aprūpinimas, trumpėja maudymosi duše galimybė, tenka mažiau darbuotojų, juos sunkiau pakviesti, gauti reikalingas paslaugas. Kalėjimų perpildymas kaip didelė problema pažymima Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Asmenų laikymo areštinėse ir pataisos namuose standartuose (http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdf).

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą konstatavo, kad nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimus, tačiau mažoje patalpose laikant kelis asmenis tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Dėl kamerų apšvietimo, drėgmės, temperatūros, patalpų vėdinimo ir kitų reikalavimų teismas, pacitavęs Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nustatytus reikalavimus, įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, konstatavo, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo nustatyti tam tikri laikymo sąlygų pažeidimai, dėl kurių duoti nurodymai ištaisyti trūkumus. Nors pareiškėjas nurodo, kad kameroje buvo labai žema temperatūra, prasta vėdinimo, apšvietimo sistema, tačiau Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose tokių duomenų neužfiksuota, kitų duomenų, kurie galėtų įrodyti kalinimo sąlygų pažeidimus nepateikta. Lukiškių TI-K dažnai tikrinamas Vilniaus visuomenės sveikatos centro, kamerose matuojamos įvairūs parametrai, tačiau neatitikimai taisyklėms nustatomi gana retai ir dažnai nebūna tokio masto, kad sukeltų ypatingus nepatogumus. Pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, tačiau patikrinimų pagal pareiškėjo skundus nebuvo. Šiuo metu surinkti duomenis apie pareiškėjo kalinimo metu buvusią oro temperatūrą, apšvietą ar drėgmę nėra galimybių.

Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K dėl dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos yra sudaręs sutartį su UAB „Dezinfa“, kuria bendrovė įsipareigojo Lukiškių TI-K atlikti ropojančių vabzdžių kontrolę ir naikinimą. Iki tol buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Šiomis sutartimis kenkėjus naikinančios bendrovės įsipareigojo atlikti tyrimus, nustatyti kenkėjų rūšį, patekimo kelius bei imtis kontrolės priemonių. Tai rodo, jog Lukiškių TI-K buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų naikinimui.

Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su pilnaverčio maitinimo neužtikrinimu nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis nustato, jog suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, kuriose nustatyta, kad nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal, nepilnamečiams – 3023 kcal. Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtinti skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekiai ir paros maitinimo išlaidų normos. Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo organizavimo taisyklės. Skunde teismui pareiškėjas teigė, jog trūko vaisių ir daržovių, maistas buvo šaltas. Praėjus ilgam laikui nėra galimybių nustatyti ką konkrečiai valgė pareiškėjas. Tai, kad maitinimo procesas išsamiai reglamentuotas, rodo, jog tvarkos turi būti laikomasi, kol neįrodyta priešingai, laikoma, kad pareiškėjas maitintas pagal teisės aktų reikalavimus.

Dėl pareiškėjo laikymo su rūkančiais teismas nustatė, kad remiantis Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktu, suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste skirstomi atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių. Kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, Vidaus tyrimų skyriaus (Kriminalinės žvalgybos skyrius) pareigūnai, atsižvelgę į Socialinės reabilitacijos skyriaus bei Psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas bei pastabas dėl atskirų asmenų, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras. Pagal tvarkos aprašą suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras taip pat atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būkle įstaigoje, o taip pat į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Pareiškėjas teigia, kad jis raštu prašė dėl laikymo su nerūkančiais. Konkrečiai nėra nurodyta kada tokį prašymą pareiškėjas pateikė, ar jis buvo užregistruotas. Taigi, šių aplinkybių nėra galima patikrinti. Laikymas nerūkančių asmenų su rūkančiais yra kenksmingas nerūkančiųjų sveikatai. Pareiškėjas turėjo galimybę pateikti skundus tuo metu, kai jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis arba paskirstymo metu.

Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su socialinių ryšių neužtikrinimu, pažymėjo, kad pareiškėjas pasimatymo prašė po to, kai buvo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu nuteistas iki išvežant į bausmės atėmimo vietą. Pareiškėjas nurodė, kad į bausmės atlikimo vietą Pravieniškėse buvo išvežtas 2012 m. gegužės 24 d., todėl šiam laikotarpiui taikytina senatis ir skundas šioje dalyje atmestinas dėl praleisto termino. Byloje nagrinėjamu metu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas po kelias dienas, todėl tai įtakos jo socialiniams ryšiams negalėjo turėti. Kitų atvejų, kai jam buvo atsisakyta suteikti bendravimo galimybes, pareiškėjas nenurodė.

Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą nurodė, kad Lukiškių

TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto, tualeto tinkamo neatskyrimo ir tam tikrais laikotarpiais neužtikrino tinkamo apšvietimo, ventiliacijos bei temperatūros. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje įtvirtinta, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Motyvas dėl galimumo daryti įtaką suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui galėtų būti reikšmingas sprendžiant Lukiškių TI-K, o ne valstybės atsakomybės klausimą. Valstybė turi pareigą užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas ir vykdyti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį prisiimtus įpareigojimus.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad R. O. nepateikė teismui jokių duomenų, jog jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Lukiškių TI-K pareigūnams pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir taip sukėlus jam nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsižvelgiant į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, priėjo prie išvados, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 90 Eur. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Nustatant žalos atlyginimo dydį įvertinami Lietuvos Respublikoje nustatyti socialinių išmokų bei darbo užmokesčio dydžiai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pagrindiniai socialiniai rodikliai, skelbiami http://www.sodra.lt/lt/situacijos/statistika/pagrindiniai-socialiniai-rodikliai, rodo, jog vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą 2015 m. birželio mėnesį sudarė 251,91 Eur. Minimali mėnesinė alga, neatskaičius mokesčių, šiuo metu sudaro 300 Eur. Žalos atlyginimas už netinkamas sąlygas negali būti prilyginamas vidutinei senatvės pensijai arba darbo užmokesčiui, kadangi tai prieštarautų teisingumo principui.

III. Pareiškėjas R. O. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės skunde nurodytomis aplinkybėmis dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Akcentavo, kad nors informavo Lukiškių TI-K pareigūnus, jog yra nerūkantis, jis buvo patalpintas į kamerą kartu su rūkančiais asmenimis, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, dėl to kameroje trūkdavo oro, pablogėjo fizinė ir dvasinė savijauta. Pareiškėjas rašė prašymą Lukiškių TI-K administracijai, tačiau buvo perkeltas į kitą kamerą taip pat kartu su rūkančiais asmenimis, todėl tai sukėlė papildomų kančių.

Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė didžiulį dvasinį, psichologinį sukrėtimą, išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nebuvo supažindintas su tvarkos taisyklėmis, nesuteikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarką įstaigoje, pacientų teises ir pareigas.

Pareiškėjo teigimu, jo buvimo Lukiškių TI-K sąlygos buvo nežmoniškos ir pažeidė Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 3 straipsnį. Teismas neišreikalavo dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas su taisyklėmis dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, su Lietuvos higienos norma, todėl nežinojo savo teisių nei pareigų. Teismas neįsigilino į atsakovo daromus teisės aktų pažeidimus ir rėmėsi abstrakčiais atsakovo teiginiais. Teismas diskriminavo pareiškėją dėl jo socialinės padėties, kadangi atsakovui sudarė palankesnes sąlygas nei buvo taikomos pareiškėjui. Nesutinka su visais teismo sprendimo, kuriuo atmesti pareiškėjo argumentai, teiginiais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. ir nuo 2013m. balandžio 26 d. iki 2013 m. gegužės 8 d., priteisimo.

Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde su priimtu teismo sprendimu iš dalies nesutinka, teigdamas, jog teismas neišreikalavo visų reikalingų įrodymų, neatsižvelgė į pareiškėjo objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jo kalinimo sąlygas, be kita ko, ir dėl jo laikymo kartu su rūkančiais, nors pareiškėjas, jo teigimu, tiek žodžiu, tiek ir raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl jo laikymo atskirai nuo rūkančių, tačiau teismas nurodė, kad šių aplinkybių nėra galima patikrinti.

Teisėjų kolegija, vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Atitinkamai, siekiant apibrėžti nagrinėjamo ginčo ribas ir klausimus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nustato reikalavimus pateikiamam skundui. ABTĮ 23 straipsnyje konkrečiai yra nustatyta, kad pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Šis aspektas yra ypatingai svarbus, nes pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.

Šiuo atveju pareiškėjas, kaip matyti iš jo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo, reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildino iš Lukiškių TI-K veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, tinkamo apšvietimo, ventiliacijos, sanitarinio mazgo įrengimo, tinkamos oro temperatūros kamerose, maisto davinio, socialinių ryšių neužtikrinimo, taip pat nerūkančiųjų asmenų laikymo atskirai nuo rūkančiųjų (b. l. 1–5).

Kiek tai susiję su neturtinės žalos priteisinimo sąlygomis, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktą pareiškėjo skundą, jame nurodytą dalyką ir pagrindą, pabrėžia, kad, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su jam neužtikrintu teisės aktuose numatytu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu gyvenamuoju plotu, taip pat su tuo, kad nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, ventiliacija, oro temperatūra kamerose, naudojantis sanitariniu mazgu jam nebuvo užtikrintas privatumas ir tai žemino jo orumą, neužtikrintas nerūkančiųjų asmenų laikymas atskirai nuo rūkančiųjų. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių neteisėtų veiksmų buvimo jis patyrė neturtinę žalą, jis buvo žeminamas, buvo pažeistas jo orumas.

Tuo tarpu iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas iš esmės įvertino ir pasisakė apie neteisėtų veiksmų buvimą, kiek tai yra susiję su pareiškėjui neužtikrintu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu kameros plotu, sanitarinio mazgo įrengimu, apšvietimo, ventiliacijos, drėgmės temperatūros reikalavimų užtikrinimu, maitinimu, socialinių ryšių užtikrinimu. Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo dėl jo laikymo su rūkančiais pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada teikė prašymą dėl jo laikymo atskirai nuo rūkančiųjų, ar jis buvo užregistruotas, todėl sprendė, kad šių aplinkybių nėra galima patikrinti. Nurodė, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti skundus tuo metu, kai buvo laikomas su rūkančiais arba paskirstymo metu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo galimybes renkant įrodymus apie jo kalinimo sąlygas, todėl iš esmės nepagrįstai nurodė, kad aplinkybių dėl pareiškėjo laikymo su rūkančiais asmenimis nėra galima patikrinti. Įrodymus turėjo pateikti atsakovas, todėl teismas diskriminavo pareiškėją dėl jo socialinės padėties.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tik esant įvertintiems visiems neteisėtiems veiksmams ir juos nustačius ar juos paneigus, yra galima spręsti bendrai apie pareiškėjo patirtą tikrąją neturtinę žalą. Pažymėtina, kad atsakovas atsiliepime dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su jo laikymu kartu su rūkančiais asmenimis, jokių argumentų nenurodė, įrodymų, patvirtinančių arba paneigiančių pareiškėjo skundo teiginius keliamu klausimu taip pat nepateikė, teismas įrodymų dėl šių aplinkybių nereikalavo.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė, kada teikė prašymus, ar jie buvo užregistruoti, todėl nėra galimybės šių aplinkybių patikrinti. Teisėjų kolegija tokius teismo argumentus vertina kaip ydingus ir nesutinka su tokiu įrodinėjimo naštos paskirstymu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Toks vertinimas taip pat gali būti taikomas ir kalbant apie duomenis, pagrindžiančius netinkamų kalinimo sąlygų įtaką asmens sveikatai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo įvertinti ir atsižvelgti į pareiškėjui kylančius sunkumus pateikiant tam tikrus įrodymus dėl jo padėties ir statuso, kiek tai yra susiję su pareiškėjo nurodomais atsakovo galimai neteisėtais veiksmais.

Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Šiuo atveju teismas visų argumentų dėl atsakovės atstovo galimai neteisėtų veiksmų ar neveikimo neįvertino, neatsižvelgė į su pareiškėjo statusu susijusius sunkumus teikiant įrodymus bei įrodinėjant skundo pagrindą ir dalyką, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir tai sudaro pagrindą administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturi galimybės įvertinti pareiškėjo argumentų, susijusių su jo laikymu kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, kadangi byloje nėra surinkta įrodymų, kuriais remiantis galima būtų daryti atitinkamas išvadas šiuo klausimu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant ir administracinę bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Toks sprendimas yra priimamas atsižvelgus į tai, kad administracinėje byloje turi būti nustatomos ir vertinamos naujos aplinkybės, suteikta galimybė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus, paaiškinimus nurodytais aspektais. Atitinkamai, nurodytos aplinkybės sudaro savarankišką pagrindą administracinę bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. O. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė