2015-10-15 Nr. AB-20190-3-61-3-00995-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1669-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00995-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 30 d. buvo etapuotas iš Marijampolės pataisos namų į Lukiškių TI-K. Apytiksliai 12 valandą buvo įsodintas į mašiną, tuo metu lauke buvo apie 18 laipsnių šalčio, važiavo 3 valandas ir Lukiškių TI-K atvyko labai sušalęs. Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas iki 2014 m. vasario 6 d. Paaiškino, kad atvykus į Lukiškių TI-K jis buvo patalpintas į patalpą, kurioje oro temperatūra nedaug skyrėsi nuo lauko temperatūros, patalpos plotas buvo apie 16 kv. m, o žmonių su savo asmeniniais daiktais buvo virš dvidešimt ir dauguma jų buvo rūkantys. Šioje patalpoje jis buvo laikomas 3 valandas, po to buvo pervestas į karantino kamerą. Šioje patalpoje buvo laikomas su dar vienu asmeniu, kuris buvo rūkantis, patalpos temperatūra buvo apie 10 laipsnių šilumos. Pareiškėjas pažymėjo, jog yra nerūkantis ir apie tai informavo pareigūnus. Dėl žemos oro temperatūros kameroje jam buvo sunku užmigti. Likusias paras jis buvo patalpintas ir laikomas kameroje Nr. 271, kurioje be jo buvo dar trys asmenys, šioje kameroje jau buvo nerūkoma, oro temperatūra buvo 18 laipsnių šilumos. Kameros plotas buvo apie 6–7 kv. m, tačiau didelę dalį užėmė sanitarinis mazgas, stalas, todėl pavaikščiojimui nebuvo vietos. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių Lukiškių TI-K veiksmų, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją, todėl prašė teismo priteisti neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas buvo atvežtas į įstaigą 2014 m. sausio 30 d. ir kalinamas iki 2014 m. vasario 6 d. Pažymėjo, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Esant tokiai situacijai Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pabrėžė, kad pareiškėjas su skundais dėl laikymo sąlygų kartu su rūkančiais arba nerūkančiais asmenimis į įstaigos administraciją nesikreipė. Nurodė, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą, kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. vasario 6 d., ir pažeista pareiškėjo teisė būti kalinimam kartu su nerūkančiais asmenimis laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. sausio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 30 d. buvo atvežtas į Lukiškių TI-K ir laikomas iki 2014 m. vasario 6 d. Atvykęs į įstaiga 2014 m. sausio 30 d. pareiškėjas užpildė Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketą Nr. 93-406, kurioje pažymėjo, jog nori būti laikomas šios įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais ir prašymais į įstaigos administraciją nesikreipė. Bylos duomenys patvirtina, kad jokių sveikatos nusiskundimų ginčo laikotarpiu ir po jo pareiškėjas neturėjo. Vadovaudamasis byloje pateiktais duomenimis teismas konstatavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kalėjo 7 paras. Pirmąsias dvi paras, t. y. 2014 m. sausio 30 d. ir 2014 m. sausio 31 d., pareiškėjui buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje. Tačiau likusias paras, t. y. didesniąją laiko dalį, jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m kameros plotas.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad jis buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis dvi pirmąsias, t. y. 2014 m. sausio 30 d. ir 2014 m. sausio 31 d. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K iš esmės pasisakė tik dėl jo laikymo gyvenamojoje kameroje, kurioje nebuvo rūkoma, tačiau nieko nenurodė, ar buvo rūkoma karantino kameroje ir pirminėje patalpoje, kurioje pareiškėjas buvo patalpintas tik jį atvežus. Todėl tikėtina, kad pareiškėjas pirmąsias dvi dienas, iki jo perkėlimo į gyvenamąją Lukiškių TI-K kamerą Nr. 271, galėjo būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Dėl to teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (t. y. neužtikrinamas minimalus plotas turintis tekti vienam asmeniui bei teisė būti laikomam su nerūkančiais asmenimis), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį, kuria teismas atsisakė tenkinti jo skundą, ir tenkinti visus reikalavimus, pateiktus pirmosios instancijos teismui.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, – jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ar moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos ir būtų nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucija, bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visuomenės gėrio, pagrindą.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Iš esmės pateikia tuo pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad, esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis tekusį galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, jog pastarajam būtų pablogėjusi sveikata ir kurios pablogėjimas būtų susijęs būtent su netinkamomis kalinimo sąlygomis. Teigia, jog pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti iš valstybės.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, sąlygomis, todėl teisėjų kolegija šiais aspektais atskirai nepasisako. Iš apeliacinio skundo matyti, jog pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška.

Teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Pažymėtina, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Be to, EŽTT yra nurodęs, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją).

Vertinamu pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šiuo atveju iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pateikto atsiliepimo matyti, kad iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 6 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 5 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis vienam asmeniui tenkantis minimalus kalinimo plotas. Taigi pareiškėjas išties minėtą laikotarpį praleido kamerose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko reikalavimų, kameros, be kita ko, buvo užstatytos suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo mažas, kad jis galėtų judėti, ir nurodytą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Be to, nustatyta, kad 2014 m. sausio 30 d. ir 2014 m. sausio 31 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, taip pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2014 14 punkto nuostatas. Vis dėlto įvertinęs trumpą pažeidimo trukmę ir tai, kad teisės aktų pažeidimas neturėjo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai bei kad nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo teises, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad byloje vertinamu atveju tinkama neturtinės žalos atlyginimo forma yra teisės pažeidimo pripažinimas, o prašymą atlyginti neturtinę žalą pinigine forma atmetė.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisės pažeidimo pripažinimas kai kuriais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją; LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. LVAT praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog teisės pažeidimo trukmė yra vienas iš faktorių, kurie turi būti vertinami sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, o kai nustatyto pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas, tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien teisės į teisės aktuose numatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas (žr. 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1290/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-797/2013; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę (5 dienos) bei intensyvumą, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė