2016-09-20 Nr. AB-17943-3-61-3-02168-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1360-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02168-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 51–54), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV, apeliantas) 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3712 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti 2014 m. vasario 14 d. ir 2014 m. vasario 17 d. prašymus“.

Pareiškėjas nurodė, kad jam nuo 2010 m. gruodžio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnį buvo mokama sumažinta senatvės pensija. Neišmokėtos senatvės pensijos dalis yra 9 837,87 Lt. 2014 m. vasario 14 d. prašymu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius), o 2014 m. vasario 17 d. – į VSDFV, dėl nuo 2010 m. gruodžio 13 d. iki 2012 m. neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, tačiau ginčijamu sprendimu jo prašymus atsisakyta nagrinėti nepagrįstai konstatavus, jog yra praleistas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų senaties terminas tokiems prašymams pateikti. Pažymėjo, kad apie savo pažeistas teises sužinojo ne nuo VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. gruodžio mėn. sprendimo dėl sumažintos pensijos mokėjimo priėmimo dienos ir ne nuo pirmosios sumažintos senatvės pensijos išmokėjimo dienos, o nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir paskelbimo dienos, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Todėl, kreipdamasis į atsakovą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, nepraleido tokio prašymo padavimo termino.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 20–23, 67–68) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą, nes pirmąją pensiją gavo 2011 m. sausio mėn. ir nuo tada jam tapo žinoma apie sumažintą pensiją. Būtent nuo šio termino turi būti pradedamas skaičiuoti 3 metų senaties terminas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013; ir kt.). Vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 punktu, VSDFV 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2388 pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. balandžio 14 d. pateikti įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Kadangi 2014 m. balandžio 2 d. prašyme pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad šį terminą praleido dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, VSDFV priėmė 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3712, kuriuo Taisyklių 31 punkte numatytu pagrindu pagrįstai nusprendė nenagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 14 d. ir 2014 m. vasario 17 d. prašymų, kaip paduotų praleidus įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 28 d. sprendimu (b. l. 90–93) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino VSDFV 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3712 ir įpareigojo VSDFV pareiškėjo 2014 m. vasario 14 d. ir 2014 m. vasario 17 d. prašymus išnagrinėti iš naujo.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl VSDFV atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymus išmokėti 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.), 32 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punktu. Nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 14 d. ir 2014 m. vasario 17 d. prašymuose prašė išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensijos dalį. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir joje nurodyta praktika šiuo klausimu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), Pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas yra specialusis terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, o ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teismas taip pat vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, Taisyklių 20, 31 punktais.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo sumokėta 2011 m. sausio mėn., taigi apie tai, kad paskirta pensija buvo sumažinta, pareiškėjas sužinojo 2011 m. sausio mėn. Pareiškėjas, kreipdamasis į VSDFV Vilniaus skyrių su 2014 m. vasario 14 d. prašymu, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą. VSDFV 2014 m. kovo 14 d. sprendime Nr. (6.5) I-2388 nurodyta, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas iki 2014 m. balandžio 14 d. pateiks įrodymus dėl termino praleidimo priežasčių, jo skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjui 2014 m. balandžio 2 d. pateikus prašymą su papildomais paaiškinimais dėl termino paduoti skundą praleidimo priežasčių, VSDFV 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3712 konstatavo, kad pareiškėjo prašyme nurodytos skundo padavimo termino praleidimo priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl atsisakė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir tuo pagrindu pareiškėjo 2014 m. vasario 14 d. ir 2014 m. vasario 17 d. prašymus atsisakė nagrinėti, kaip paduotus praleidus 3 metų skundo padavimo terminą.

Teismo vertinimu, VSDFV, ginčijamu 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3712 atsisakydama išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 14 d. ir 2014 m. vasario 17 d. prašymus dėl 2010–2011 m. laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos dalies, formaliai vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl termino praleidimo skundui paduoti, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Nebuvo atsižvelgta į tas aplinkybes, jog įstatymų leidėjas nebuvo aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų, o dėl klausimo, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas paminėtas terminas, aiškiai pasisakyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Neįvertinta, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje buvo įtvirtinti pasiūlymai Vyriausybei dėl įstatymui įgyvendinti reikalingų teisės aktų, taip pat ir dėl pensijų kompensavimo tvarkos aprašo, tačiau toks teisės aktas dar nebuvo parengtas. Teisės aktų gausa, nevieninga teismų praktika kėlė teisinio neapibrėžtumo situaciją, todėl, neatsižvelgiant į paminėtų aplinkybių visumą, skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatuota nesant pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad VSDFV 2014 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3712 naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsniu, 88 straipsnio 4 dalimi ir siekdamas, kad teismo sprendimu būtų realiai apgintos pažeistos pareiškėjo teisės, teismas įpareigojo VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 14 d. ir 2014 m. vasario 17 d. prašymus.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 96–100) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo aplinkybę, jog pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV, bet nepagrįstai nusprendė, kad VSDFV 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3712 formaliai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl termino praleidimo skundui paduoti. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra suformavęs praktiką, kad bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo praleisto termino atnaujinimo požiūriu termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami.

Taigi pareiškėjo argumentai, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., tad tariamai yra pagrindas atnaujinti praleistą 3 metų terminą, VSDFV 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3712 buvo atmesti pagrįstai. Įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nepagrįstai teigė, jog ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinio neapibrėžtumo situacija. Termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Teismas nurodė, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje nurodyta pareiga Vyriausybei parengti ir patvirtinti sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, tačiau toks teisės aktas nebuvo parengtas. Atsakovas pažymi, kad ši aplinkybė yra abstrakti, taikytina visiems pensijų gavėjams, kurie Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu gavo sumažintas senatvės pensijas, todėl negali būti laikoma ekstraordinaria ir objektyviai užkirtusia kelią pareiškėjui per pakankamai ilgą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV. Taigi VSDFV 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3712 teisingai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo apskundimo VSDFV terminą.

Teismo argumentai, kad pareiškėjo įrodymai VSDFV nebuvo tinkamai įvertinti bei kad aplinkybių visuma sudaro pagrindą praleistą terminą atnaujinti, yra nepagrįsti. Teismas nepagrįstai nusprendė panaikinti VSDFV 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3712 ir įpareigojo VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 14 d. ir 2014 m. vasario 17 d. prašymus.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 104–108) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad tik dėl išimtinai atsakovo neteisėtų veiksmų negalėjo efektyviai ir operatyviai pasinaudoti ginčo išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, dėl to VSDFV 2014 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3712 naikintinas kaip nepagrįstas ir formalus. Pabrėžia, jog terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo sumažintos pensijos pervedimo į jo sąskaitą dienos, tačiau šiuo atveju nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir paskelbimo dienos „Valstybės žiniose“, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d. Valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymo normų taikymo, galėtų būti priteista vadovaujantis taikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Akcentuoja, jog ginčas yra susijęs su konstitucine teise į pensiją, kylančia iš Konstitucijos 52 straipsnio. Teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami įgyvendinant nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje. Turi būti priteista visa senatvės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi. Pastebi, kad net jeigu termino praleidimas būtų nustatytas, tai turint omenyje pirmojo prašymo atsakovui datą, kuri yra 2014 m. vasario 14 d., bei sugretinus išmokėtos pirmosios sumažintos pensijos datą, kuri yra 2011 m. sausio 26 d., terminas būtų praleistas daugiausia 19 dienų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo (VSDFV Vilniaus skyriui), tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2011 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) pareiškėjas 2014 m. vasario 13 d. (institucijos žyma) kreipėsi su 2014 m. vasario 14 d. prašymu (ši data nurodyta pareiškėjo) į VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iąjį pensijų skyrių, prašydamas išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2010 m. gruodžio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 24); VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-21570 persiuntė šį prašymą nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV (b. l. 25);

2) pareiškėjas 2014 m. vasario 24 d. (institucijos žyma) kreipėsi su 2014 m. vasario 17 d. prašymu į VSDFV, prašydamas išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2010 m. gruodžio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 26);

3) VSDFV 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2388 nustatė, kad pareiškėjas į VSDFV Vilniaus skyrių su 2014 m. vasario 14 d. prašymu ir į VSDFV su 2014 m. vasario 17 d. prašymu kreipėsi praleidęs nuo 2011 m. sausio mėn. skaičiuotiną iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, dėl to atsisakė nagrinėti prašymus (Taisyklių 31 p.), tačiau pasiūlė iki 2014 m. balandžio 14 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti (Taisyklių 20 p.); be to, informavimo pavidalu nurodė, kad „Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. XII-607 Vyriausybei pasiūlyta pateikti Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiuose teisės aktuose nustatyta tvarka“ (b. l. 27–29);

4) 2014 m. balandžio 7 d. (institucijos žyma) VSDFV gautas pareiškėjo 2014 m. balandžio 2 d. pakartotinis prašymas, kuriuo buvo prašoma atnaujinti terminą ir 2014 m. vasario 14 d. bei 2014 m. vasario 17 d. prašymus išnagrinėti iš esmės, pažymint, kad apie pensijos sumažinimą galėjo sužinoti nuo oficialios Konstitucinio Teismo jurisprudencijos suformavimo ir paviešinimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 30–32);

5) VSDFV 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3712 atmetė pareiškėjo argumentą dėl apskundimo termino pradėjimo skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Nesant nurodyta daugiau priežasčių dėl termino praleidimo, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, VSDFV atsisakė atnaujinti praleistą terminą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui apskųsti ir nusprendė nenagrinėti 2014 m. vasario 14 d. ir 2014 m. vasario 17 d. prašymų (b. l. 33–34).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies atgavimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriui 2014 m. vasario 13 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį prašymą (skundą) dėl pensijų nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2011 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2011 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą pensiją. Pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Pareiškėjas nenurodė kitų tikrai svarbių, ekstraordinarių priežasčių, objektyviai užkirtusių kelią paduoti skundą per įstatymo aiškiai nustatytą, pakankamai ilgą (3 m.) terminą. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija sutinka su atsakovo VSDFV šiuo klausimu padaryta išvada ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo dėl to padaryta išvada bei pripažįsta ją neteisinga.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių reikšmingumo, nukrypo nuo administracinių teismų suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose ir neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Todėl teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas, o pareiškėjo teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis