2016-09-19 Nr. AB-18003-3-64-3-01360-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1801-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01360-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2–4) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), priteisti pareiškėjui 7 000 Eur neturtinės žalos.

Nurodė, kad pareiškėjo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, kamerose įrengtas tualetas neatitinka keliamų higienos normos reikalavimų, laikino sulaikymo ir karantino kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu ir purvina. Jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, buvo sutrikęs miegas, jautė nuolatinę depresiją. Dėl atsakovo neteisėtos veikos laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. jis patyrė neturtinę žalą, kuriai atlyginti prašė priteisti 7 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 53–60) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą atvyko 2014 m. spalio 1 d. ir periodiškai buvo laikomas iki 2015 m. balandžio 30 d.

Atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, asmenys ne visą dieną būna gyvenamojoje kameroje. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Nurodė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 ir 2 punktų, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punkto nuostatas. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Nurodė, kad Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių trūkumų pašalinti neįmanoma.

Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. rugsėjo 25 d. atliko periodinį patikrinimą (išvados surašytos 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406), kuriame nurodė, jog gyvenamosios patalpos (kameros) vėdinamos per langus. Atsakovas vadovavosi HN 76:2010 56–60 punktais. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas.

Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Informavo, kad patalpų priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiomis normomis. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. gegužės 13 d. pažymos Nr. 62/08-541, Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais.

Pažymoje taip pat nurodytas ir kamerose esantis inventorius. Atsakovas nurodė HN 76:2010 21 ir 27 punktų normas. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, be to, jis nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Gyvenamosiose kamerose klozetai yra įrengti, o pareiškėjo įvardijamas tariamas trūkumas nebuvo užfiksuotas atliekamų patikrinimų metu. HN 76:2010 21 punkto, kuriame nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, reikalavimai netaikomi, nes jie susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pažymėjo, kad HN 76:2010 nustato pareigas ne tik laisvės atėmimo vietų administracijai, bet ir laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Nurodė, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje.

Apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje 2013 m. vasario 7 d. buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio išvados išdėstytos 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6. Iš patikrinimo akto matyti, kad ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra tebuvo kiek mažesnė, nei nustatyta higienos normoje, o bylos medžiaga rodo, kad temperatūros duomenų užfiksavimo dieną pareiškėjas tikrintoje patalpoje apskritai nebuvo. 2,4º žemesnė temperatūra operatyviai vykdomos visos asmens kratos metu neturėtų būti pripažįstama galinčia sukelti neigiamus išgyvenimus.

Pažymėjo, jog įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į laikino sulaikymo kameras. Laikino sulaikymo kamera PK-4 buvo tikrinta 2014 m. rugpjūčio 20 d. (išvados surašytos 2014 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-340). Nustatyta, kad lubų kreidos dažų danga vietomis byra, patalpose reikia atlikti remontą, užfiksuoti santykinės oro drėgmės ir dirbtinės apšvietos pažeidimai. Kamera PK-3 buvo patikrinta 2015 m. sausio 15 d. (išvados surašytos 2015 m. sausio 21 d. patikrinimo akte Nr. EP-14).

Nustatyta, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka nustatytas, užfiksuotas dirbtinės apšvietos pažeidimas. Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (b. l. 66–77) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo T. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.249, 6.250 straipsniais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų skundžia kalinimo laikotarpį nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. Teismas rėmėsi atsakovo pateiktos 2015 m. gegužės 7 d. pažymos Nr. 60/09-15294 „Dėl T. K.“ duomenimis ir darė išvadą, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 8 dienas, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Taip pat dar 6 dienas pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, iš dalies pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko nuo 2,31 kv. m iki 9,24 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. gegužės 13 d. pažymoje Nr. 62/08-541 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad vadovaujantis HN 76:2010 24 punktu gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus (kamerose yra skaidraus stiklo langai). Pažymėta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas.

Byloje yra pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Teismui pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai tiesiogiai su pareiškėjo keliamais reikalavimais bei laikotarpiu nesietini (pareiškėjas patikrinimų metu nebuvo kalinamas Šiaulių TI).

Teismas vadovavosi HN 76:2010 21 punktu. Šiuo atveju atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant higienos normos 21 punktą. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuota, kad dabartinė Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpų būklė turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Atsižvelgiant į tai, kad byloje ginčo laikotarpis yra 2014 m. spalio 1 d.–2015 m. balandžio 30 d., turėjo būti vadovaujamasi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, šiuo atveju – HN 76:2010 reikalavimais.

Atkreiptas dėmesys, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, neužtikrinimas taip pat buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą Savenkovas prieš Lietuvą byloje (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02, 81–82 p.). Taip pat pažymėta, kad EŽTT akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Byloje nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 p.; 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 p., ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 p., ECHR 2002-VI).

Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems asmens krata įstaigoje atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143, 144, 145 punktais. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato HN 76:2010. Atsižvelgiant į tai, jog įstatymo leidėjas neįpareigoja tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kuriose trumpalaikio sulaikymo kamerose 2 val. laikomi asmenys, teismas neturi galimybių vertindamas turimus rašytinius įrodymus nustatyti, kuriose trumpalaikio laikymo kamerose pareiškėjas buvo laikomas.

Susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje Nr. 1049 esančiais įrašais, daryta išvada, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu nagrinėjamu laikotarpiu (nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d.) asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjui būtų buvusios diagnozuotos kokios nors sunkios ligos. Teismui pateiktoje Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. gegužės 12 d. pažymoje Nr. 61/04-1139 nurodyta, kad patikrinus Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalus laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. imtinai nustatyta, kad T. K. į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

Teismas, vadovaudamasis EŽTT praktika, pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas.

Teismas konstatavo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalimi, HN 76:2010 6 punktu, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, buvo aktualus Konvencijos 3 straipsnis, EŽTT jurisprudencija (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi. Šiaulių TI administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėta, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėta, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Atkreiptas dėmesys, jog pareiškėjas Šiaulių TI pažeidžiant nustatytas normas buvo palyginti trumpą laiką, tik 14 dienų, jo buvimo metu jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei tai nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, per šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 2,47 kv. m iki 9,24 kv. m kameros ploto. Tokiu būdu nustatyta norma buvo pažeista nežymiai, skirtumas sudarė 1,13 kv. m (3 dienas), nuo 1,13 kv. m iki 0,72 kv. m. (3 dienas), 0,72 kv. m (1 dieną), nuo 0,72 kv. m iki 0,14 kv. m (1 dieną), likusias dienas tas skirtumas buvo dar mažesnis arba jo net nebuvo, kai dienos tam tikrą dalį pareiškėjui tekdavo nuo 2,31 kv. m iki 9,24 kv. m kameros ploto. Įrodymų, jog per tokį trumpą laiką, pareiškėjui dėl nedidelio turinčio tekti ploto ir tekusio ploto skirtumo išsivystė kokios nors sunkios pasekmės, nepateikta.

Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgta į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl, teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo trumpas, tik nepilnos 14 dienų, pats ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, pažeidimo mastas nebuvo didelis, teismas vertino, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas T. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo iš naujo peržiūrėti pareiškėjo skundą (b. l. 82).

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjui nebuvo priteista kompensacija dėl netinkamų sulaikymo sąlygų, nors tokios sąlygos pažeidžia žmogaus teises, Konstitucijos 138 ir 21 straipsnius bei Konvencijos 3 straipsnį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 88–90) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinant netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. pareiškėjas iš viso 14 dienų Šiaulių TI buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, be to, atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų, kad sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas tinkamai. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, jose įrengti tualetai nebuvo atitverti, karantino patalpose šalta, nešvaru, paskirstymo kameros (PK) mažos, nėra gero apšvietimo, kameroje Nr. 1 nėra veidrodžio, kibiriuko.

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš Šiaulių tardymo izoliatorius teismui pateiktos 2015 m. gegužės 7 d. pažymos dėl T. K. Nr. 60/09-15294 (b. l. 17–18) galima spręsti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje ginčo laikotarpiu buvo laikomas nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,56 kv. m iki 19,05 kv. m; kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 8, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 2,31 kv. m iki 17,98 kv. m. Atsižvelgiant į šios pažymos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas iš viso 14 dienų: 8 pilnas dienas ir 6 dienas iš dalies Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniu, neatitinkančiose, kamerose.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Taigi, šiuo atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų tuo aspektu, jog vienam asmeniui teko per mažas gyvenamas plotas. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Pažymėtina, jog HN 76:2010 (2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 redakcija) 21 punkte įtvirtinta, kad: pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Atsakovas į bylą pateikė Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. gegužės 13 d. pažymą apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje Nr. 62/08-541 (b. l. 20–23), kurioje abstrakčiai teigia, kad sanitarinis mazgas įrengtas atsižvelgiant į Taisyklių 14.5 punkto reikalavimą, iš esmės cituodamas teisės akto normą, tačiau konkrečių tai patvirtinančių duomenų nenurodo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas nepaneigė objektyviais įrodymais pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai įrengti, kadangi nebuvo durų, todėl pagrįstai šias aplinkybes aiškino pareiškėjo naudai ir konstatavo pažeidimą šiuo atžvilgiu.

Pareiškėjas skunde taip pat apibendrintai teigė, kad kratos patalpose šalta ir nešvaru, o „karantino“ patalpose (paskirstymo kamerose, PK) mažai vietos, nėra gero apšvietimo. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė pakankamai aiškių ir detalizuotų paaiškinimų dėl, jo teigimu, netinkamų sąlygų kratos, „karantino“ patalpose: pareiškėjas apibendrintais teiginiais apibūdino sąlygas šiose patalpose, nenurodė būtent su jo buvimu šiose patalpose susijusių aplinkybių, neįvardijo, kokie konkretūs duomenys galėtų jo teiginius patvirtinti. Pažymėtina, jog tiek kratos patalpoje, tiek paskirstymo kameroje asmenys laikomi pavienėmis dienomis, neilgą laiką, byloje nėra duomenų, jog dėl sąlygų šiose patalpose pareiškėjas būtų teikęs skundus Šiaulių TI administracijai ar pan. Atsižvelgiant į tai, pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą dėl kalinimo sąlygų šiose patalpose, nėra.

Pareiškėjo teiginiai, kad kameroje Nr. 1 nebuvo veidrodžio ir kibiriuko, savaime nesudaro pagrindo manyti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala: viena vertus, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos nenumato, kad tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti aprūpintos veidrodžiu bei kibiru drabužiams ar kojoms plauti; kita vertus, kameroje Nr. 1 pareiškėjas buvo tik 2 paras, todėl tokie laikini nepatogumai objektyviai neturėjo sukelti pareiškėjo nurodomų pasekmių.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima teigti esant nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais nustatytus reikalavimus, t. y. 14 dienų jam nebuvo užtikrinamas pakankamas plotas, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas, todėl vertintina, kad šiuo aspektu yra visos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

Dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 patvirtinta 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną kalint Šiaulių TI teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 9 eurus (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2200-822/2016; 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1347-662/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais; pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 130 Eur suma.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 130 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui T. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 130 Eur (vieną šimtą trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan