2016-12-06 Nr. AB-23162-3-62-3-02113-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2986-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02113-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.2; 9.5; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės D. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovei D. J. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės D. J. (toliau – ir atsakovė) 75,31 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą taip pat priteisti su skundo surašymu ir pateikimu teismui susijusias išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad UAB „Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras“ yra Tauragės regiono savivaldybių (tame tarpe ir Jurbarko rajono savivaldybės) įsteigta atliekų tvarkymo įmonė, atliekanti atliekų tvarkymo, organizavimo funkcijas Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje. Jurbarko rajono savivaldybės taryba 2012 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. T2-47 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Taip pat Jurbarko rajono savivaldybės taryba 2011 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. T2-223 patvirtino Jurbarko rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisykles (toliau – ir Taisyklės). Pareiškėjui pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Nuostatų 4 punktas apibrėžia, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą – tai Jurbarko rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos mokėtojai – tai atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys nekilnojamąjį turtą, esantį Savivaldybės teritorijoje (Nuostatų 5 p.). Atsakovė nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą Jurbarko rajono savivaldybėje, todėl ji turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovė už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. nėra sumokėjusi pareiškėjui 75,31 Eur vietinės rinkliavos. Jurbarko rajono savivaldybės taryba atsakovės atžvilgiu nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą lengvatos taikymo, pagrindo atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra.

Atsakovė D. J. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad atsakovė yra serganti ir nevaikšto, (duomenys neskelbtini) negyvena, jokios sutarties su pareiškėju nėra sudariusi, negavo jokio informacinio laiško, kad bus teikiama tokia paslauga, neturėjo šiukšlių išvežimo konteinerio, todėl su skaičiuojama vietine rinkliava nesutinka.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 11 d. sprendimu skundą patenkino ir priteisė iš atsakovės D. J. UAB „Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai 75,31 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ir 28,96 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

Teismas vadovavosi Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnio, 30 straipsnio 1 dalies, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 1–2 punktų Nuostatų 3–5, 10–12, 31–33, 46 punktų nuostatomis.

Byloje esantys duomenys patvirtino, kad atsakovė D. J. nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto objektą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Jurbarko r. sav. Todėl pagal Nuostatų 5 punktą ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja. Iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad D. J. nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. nesumokėjusi pareiškėjui 75,31 Eur (260,04 Lt) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė įsiskolinimas. Pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įteisinta Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme. Atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne.

Vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, jau suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas.

Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama. Kadangi, pripažinimas vietinės rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su paslaugos teikimu ar atsakovės gyvenamąja vieta (gyvena ne nuosavybės teise turimame objekte), todėl atsakovės atstovės prašyme nurodyti argumentai (yra serganti ir nevaikšto, (duomenys neskelbtini) negyvena, jokios sutarties su pareiškėju nėra sudariusi, neturėjo šiukšlių išvežimo konteinerio) minėtam teisniam vertinimui jokios įtakos neturi.

Nurodytų aplinkybių pagrindu nesant byloje įrodymų, jog atsakovei D. J. ginčo laikotarpiu buvo taikyta vietinės rinkliavos lengvata ir nesant ginčo dėl vietinės rinkliavos dydžio pareiškėjo reikalavimas tenkintas. Iš atsakovės D. J. pareiškėjui UAB „Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras“ priteistina 75,31 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą suma.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovės jo patirtas 28,96 Eur dydžio dėl skundo surašymo ir pateikimo teismui susijusias išlaidas. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 straipsnio 6 dalimi, Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalimi, Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis. Pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršijo maksimaliai galimos priteisti sumos, todėl priteista iš atsakovės.

III. Atsakovė D. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą.

Atsakovė teigia, kad nėra skolinga pareiškėjui, kadangi UAB „Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras“ 2012 m. balandžio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. nesuteikė jokių paslaugų. Pareiškėjas privalo sudaryti su atsakove sutartį, parūpinti šiukšlių konteinerį ir šiukšles išvežti tam tikru grafiku.

Papildydama apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus (b. l. 15–16) atsakovė nurodė, kad ji nėra atliekų turėtoja Jurbarko rajono Savivaldybėje adresu (duomenys neskelbtini), nes gyvena Kaune ir yra atliekų turėtoja pagal gyvenamą vietą. Sodyboje (duomenys neskelbtini) atsakovė nesilanko, nes serga ir nevaikšto.

Pareiškėjas UAB „Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad atsakovė nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto objektą Jurbarko r. sav. Todėl pagal Nuostatų 5 punktą ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja ir privalo mokėti vietinę rinkliavą. Atsižvelgęs į Nuostatų 18 punktą teigia, kad patys nekilnojamojo turto savininkai privalo informuoti vietinės rinkliavos administratorių apie duomenų (gyvenamosios vietos ir pan.) pasikeitimą, o vietinės rinkliavos administratorius nėra įpareigotas ieškoti nekilnojamojo turto savininkų. Nurodo, kad atliekų turėtojai patys privalo pasirūpinti, kad turėtų konteinerius, kuriuos nemokamai pateikia savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos operatorius. Pažymi, jog jokios sutartys dėl atliekų išvežimo ar surinkimo iš atliekų turėtojų su vietinės rinkliavos mokėtojais nesudarinėjamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovės D. J. už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino ir priteisė jam iš atsakovės D. J. 75,31 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ir 28,96 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

Nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovė padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesuteikė jokių paslaugų, be to, atsakovė negali būti laikoma atliekų turėtoja, kadangi ji sodyboje, už kurią apskaičiuota vietinė rinkliava, nesilanko.

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (žr., pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Be to, vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsakovės pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Jurbarko rajono savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. T2-47 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, pagal kurių 5 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai – visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys nekilnojamąjį turtą Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias TIPK leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovei D. J. nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas, esantis Jurbarko rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad atsakovė yra nekilnojamojo daikto turėtoja, atitinka aptarto teisinio reguliavimo sąlygą, kad atsakovė yra šios rinkliavos subjektas, t. y. ji turi pareigą mokėti atitinkamą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pasisakant dėl atsakovės apeliacinio skundo teiginių, jog jai nebuvo teikiamos komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos, todėl jai neatsirado pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje pažymėjo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovė pagal Nuostatų 5 punktą yra laikytina ginčo vietinės rinkliavos mokėtoja, negali paneigti apeliacinio skundo argumentai, kad ji nuosavybės teise valdomu turtu nesinaudoja ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, bei argumentai, susiję su individualaus konteinerio neturėjimu (žr., pvz., 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2510-520/2016; 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA2488-602/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatyme (žr., pvz., nutartis bylose Nr. A556-334/2014, Nr. A-1895-575/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pakankamų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą neabejotinai išvadai, jog atsakovė nurodytu nekilnojamuoju turtu nesinaudoja ir dėl to jos komunalinės atliekos nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, atsakovė nepateikė. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovė būtų pageidavusi mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jos surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį ar kad atsakovei nebuvo žinoma apie pareigą mokėti vietinę rinkliavą.

Taigi, atsakovės pateikti įrodymai nesudaro pagrindo vertinti, jog ji ginčo laikotarpiu negalėjo būti pripažinta atliekų turėtoja paminėtų Nuostatų prasme ir negalėjo būti apmokestinta vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovė teisėtai bei pagrįstai laikytina atliekų turėtoja, dėl ko ir kilo pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovės D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė