2018-02-21 Nr. AB-3545-3-61-3-01254-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-639-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01254-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), 8 500 Eur neturtinės žalos (2 000 Eur dėl VST atsisakymo suteikti informaciją apie pareiškėjo konvojavimo sąlygas ir 6 500 Eur dėl netinkamų konvojavimo sąlygų) atlyginimo (b. l. 1–5).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 22 d. iki 2014 m. spalio 3 d. (toliau – ginčo laikotarpis) buvo konvojuotas netinkamomis sąlygomis, kurias jis prilygino kankinimui. Nurodė, kad automobiliuose buvo mažai vietos, nebuvo langų, sėdimos vietos buvo be atlošų, nebuvo įrengti saugos diržai, nebuvo jokių evakuacijos galimybių. Pasak pareiškėjo, 2013 m. rugsėjo 13 d. vykusio konvojavimo metu vairuotojas staigiai stabdė, pareiškėjas griuvo ir patyrė skausmą bei nežymius sužalojimus. Pareiškėjas teigė, kad patyrė depresiją, orumo pažeminimą. Pareiškėjas paaiškino, kad VST atsisakė jam suteikti informaciją apie automobilių, kuriais buvo gabenamas, numerius ir registravimo tipus, todėl pažeidė jo teisę gauti informaciją. 2016 m. spalio 26 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė teismui prašymą priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 93).

3. VST, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–13).

4. VST paaiškino, kad ji konvojuoja konvojuojamuosius specialiomis transporto priemonėmis, kuriuose asmenims konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai. Visas transportas naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis, su transporto priemonės paskirties nurodymu. VST nurodė, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Visam specialios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. VST taip pat nurodė, kad ji besąlygiškai užtikrina, jog specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, tuo atveju skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje. Dėl informacijos teikimo VST paaiškino, kad neatsisakė suteikti informaciją, o suteikė tik dalį prašomos informacijos, t. y. tą informaciją, kuri nebuvo skirta tarnybiniam naudojimui.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 97–101).

6. Teismas nurodė, kad pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą, specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Teismas, įvertinęs VST pateiktą medžiagą, nustatė, kad ši Konvojavimo taisyklių nuostata nagrinėjamu ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Teismas, įvertinęs VST pateiktus įrodymus, darė išvadą, kad automobiliai buvo techniškai tvarkingi. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisių pažeidimų konvojavimo metu nebuvo, todėl su tuo susijusius pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

7. Dėl pareiškėjui nesuteiktos informacijos teismas konstatavo, kad VST neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti pateikti pareiškėjui informaciją, kiek asmenų buvo konvojuojama kartu su pareiškėju, tačiau teismas sprendė, kad dėl šių neteisėtų veiksmų pareiškėjui neigiamos teisinės pasekmės nekilo, nes teismas byloje išreikalavo visus reikalingus įrodymus. Teismas konstatavo, kad įrodymų trūkumas nebuvo kliūtis pareiškėjui kreiptis į teismą. Atitinkamai, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra viešosios civilinės atsakomybės sąlygos – žalos padarymo fakto.

III. 8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti (b. l. 107–110).

9. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo ne tik pareiškėjo argumentus (dėl automobiliuose neįrengtų sėdimų vietų, sukeltos grėsmės sveikatai bei gyvybei), bet ir teismų praktiką (dėl tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo naštos perkėlimo atsakovui) bei Kankinimų prevencijos komiteto ataskaitas, kurios, pasak pareiškėjo, yra privalomos Lietuvos Respublikai.

10. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Kelių eismo taisyklių 196 punktą, keleivius vežančiame krovininio automobilio kėbule privalo būti sėdynės su tvirtais atlošais, o nagrinėjamu atveju tokios sėdimos vietos nebuvo įrengtos. Dėl saugos diržų įrengimo pareiškėjas nurodo, kad saugos diržai turi būti įrengti kiekvienai sėdimai vietai. Pasak pareiškėjo, teismas nepagrįstai nagrinėjo tik 4 pareiškėjo konvojavimo atvejus, nors VST pateikė teismui duomenis apie tai, kad pareiškėjas buvo konvojuotas 16 kartų.

11. VST, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 115).

12. VST nuomone, teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų, materialinių bei procesinių normų nepažeidė. VST vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti teiginiai pagrįsti asmeninėmis prielaidomis, o ne nustatytomis objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjo argumentai dėl jam tariamai padarytos žalos yra deklaratyvūs, paremti tik abstrakčiais teiginiais apie asmens teisių absoliutumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl neteisėtų Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų konvojavimo sąlygų bei nepateikiant prašomos informacijos, atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir neatsižvelgė į jo nurodytus argumentus.

15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek procesinės teisės normas.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai susiaurino ginčą tik dėl pareiškėjo konvojavimo MAZ automobiliais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo posėdžio metu jis paaiškino apie tai, kad skunde nurodė tik MAZ transporto priemones, nes neturėjo tikslios informacijos apie transporto priemones, kuriomis buvo vykdomas jo konvojavimas, tačiau teismas šiuos paaiškinimus ignoravo ir vertino tik tuos konvojavimus, kurie buvo vykdyti MAZ automobiliais.

18. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažįsta, kad šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

19. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatė, kad nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2014 m. kovo 16 d. VST pareigūnai automobiliais MAZ konvojavo pareiškėją 4 kartus. Teismas, vadovaudamasis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, nustatė, kad kitus kartus pareiškėjas buvo gabenamas automobiliais „Iveco“, „Mercedes Benz“ ir „Volkswagen“, tačiau pareiškėjo konvojavimo šiais automobiliais teismas nenagrinėjo, konstatavęs, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina tik iš konvojavimo sąlygų MAZ automobiliais.

20. Byloje esantis teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad pareiškėjas 6 500 Eur neturtinę žalą kildino iš esmės iš visų automobilių, kuriuose nebuvo įrengtų atskirų sėdimų vietų. Pareiškėjas posėdžio metu paaiškino, kad skunde nurodė tik MAZ markės automobilius, nes VST atsisakė suteikti pareiškėjui informaciją, kokiais automobiliais jis buvo konvojuotas. Teismo posėdžio metu pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad VST nepateikė teismui informacijos apie kitus automobilius, kurie, pareiškėjo nuomone, taip pat buvo netinkami žmonėms vežti. Pareiškėjas nurodė, kad tokiu atveju (VST neįrodžius priešingai) turėtų būti vadovaujamasi jo paaiškinimais apie šių automobilių netinkamumą. Pareiškėjas keletą kartų atkreipė teismo dėmesį į tai, kad pagal VST pateiktus duomenis jis buvo konvojuotas 4 rūšių transporto priemonėmis, o VST pateikė teismui duomenis tik apie MAZ markės automobilius.

21. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 17 d. kreipėsi į VST su prašymu informuoti apie transporto priemonių, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuotas nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2014 m. vasario 28 d., valstybinius numerius, transporto priemonių tipus, jose įrengtų vietų skaičių. Pareiškėjas nurodė, kad atsakymas jam reikalingas kaip įrodymas teisme (b. l. 75). Atsakydama į šį prašymą, VST 2014 m. balandžio 15 d. rašte Nr. 47SD-570 „Dėl informacijos pateikimo“ pateikė bendro pobūdžio informaciją, tačiau pareiškėjo prašytų duomenų nenurodė (b. l. 62). Pareiškėjas 2 000 Eur neturtinę žalą kildino būtent iš to, kad jam nebuvo suteikta informacija, reikalinga jo teisių gynimui teisme. Pirmosios instancijos teismas sprendime pripažino, kad pareiškėjas minėtu prašymu siekė surinkti įrodymus, ir jog jo teisės buvo pažeistos. Teismas konstatavo, kad VST neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti pareiškėjui pateikti prašomą informaciją, tačiau vertino, kad pareiškėjui neturtinė žala dėl to nekilo, nes teismas visus reikalingus įrodymus byloje išreikalavo iš VST.

22. VST atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas MAZ, „Iveco“, „Mercedes Benz“ ir „Volkswagen“ transporto priemonėmis. Tai patvirtina ir VST teismui pateikti kelionės žiniaraščiai, tačiau teismui buvo pateikta informacija tik apie MAZ automobilius. Duomenys apie kitus automobilius (t. y. ginčo laikotarpiui aktualūs šių transporto priemonių registracijos liudijimai, techninės apžiūros rezultatų kortelės, kėbulo kamerų schemos) byloje nebuvo pateikti ir teismo nebuvo išreikalauti. Į tai pareiškėjas atkreipė dėmesį ir teismo posėdžio metu.

23. Kaip matyti iš teismo sprendimo, šios informacijos nebuvo reikalaujama teismui padarius išvadą, kad pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildina tik iš jo konvojavimo MAZ markės automobiliais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

24. Kaip minėta, pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kreipėsi į VST, prašydamas duomenų apie visas transporto priemones, kuriomis jis buvo konvojuotas. Pareiškėjas prašė nurodyti šių transporto priemonių tipus, markes, vietų skaičių jose. Ši informacija pareiškėjui nebuvo suteikta, todėl pareiškėjas skunde teismui gana abstrakčiai nurodė, kad ginčo laikotarpiu 13 kartų (iš 16) jis buvo konvojuotas senovinėmis MAZ tipo krovininėmis transporto priemonėmis, pareiškėjo nuomone, absoliučiai netinkamomis žmonių gabenimui. Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad jam nebuvo suteikta informacija apie konkrečius automobilius. Pareiškėjas pateikė įrodymus jog neturėjo informacijos apie visas transporto priemones, kuriomis buvo vykdyti konvojavimai, nors siekė ją gauti iki kreipiantis į teismą, todėl netinkamų automobilių apibūdinimo „senovinėmis „MAZ“ tipo krovininėmis transporto priemonėms“ negalima vienareikšmiškai vertinti kaip neturtinės žalos kildinimo tik iš pareiškėjo konvojavimo būtent MAZ markės automobiliais. Pažymėtina, kad tai pareiškėjas neigė ir teismo posėdžio metu. Šia aplinkybe taip pat grindžiamas ir pareiškėjo apeliacinis skundas.

25. Pirmosios instancijos teismas neišreikalavo įrodymų iš VST apie visas transporto priemones, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuotas ginčo laikotarpiu, šių įrodymų nevertino ir teismo sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su galimais jo teisių pažeidimais vykdant konvojavimą (dėl 13 konvojavimo atvejų). Pažymėtina, kad šis klausimas turėtų teisinę reikšmę ir sprendžiant pareiškėjo pareikštą reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad teismas pažeidė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį ir 86 straipsnį. Dėl šių procesinės teisės normų pažeidimo galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

26. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo proceso dalyvių argumentų dėl ginčo esmės, o tokių argumentų nagrinėjimas pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme reikštų teisės į apeliaciją pažeidimą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus. Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-966-858/2017).

27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikina ir bylą perduoda Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė