1fc53eef-b790-483f-a448-943c72d0c8a6 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. e2A-108-196/2018 (S)Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02605-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 2.1.5.3; 2.1.5.4.LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. kovo 1 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienė, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Rudzinsko, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo M.

B. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1320-803/2017 pagal ieÅ¡kovo K. K. ieÅ¡kinį atsakovui M. B., trečiasis asmuo, nepareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kų reikalavimų, atsakovo pusėje M. B. individuali įmonė „Veda“, dėl skolos priteisimo.Teisėjų kolegijan u s t a t ė :I. Ginčo esmėIeÅ¡kovas pateikė teismui ieÅ¡kinį, praÅ¡ydamas priteisti jam iÅ¡ M. B. 3 113 887,43 Eur bei 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, taip pat bylinėjimosi iÅ¡laidas.

PaaiÅ¡kino, kad UAB „Vakaras“ ir M. B. įmonė „Veda“ sudarė paskolos sutartį, kuria piniginės lėšos buvo paskolintos M. B. įmonei „Veda“. Ä®monei tinkamai ir teisėtai nevykdant savo prisiimtų įsipareigojimų, UAB „Vakaras“ kreipėsi su ieÅ¡kiniu į Lietuvos Respublikos Å«kinį teismÄ dėl įsipareigojimo priteisimo. Ūkinis teismas 1998 m. birželio 30 d. sprendimu nusprendė iÅ¡ atsakovo (M. B. įmonės „Veda“) priteisti UAB „Vakaras“ 10 751 630,52 Lt įsiskolinimÄ , kuris nėra padengtas iki Å¡iol, kadangi įmonė neturi jokio turto ir nėra galimas joks iÅ¡ieÅ¡kojimo vykdymas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartimi iÅ¡ieÅ¡kotoju tapo tik K. K. Už šį priteistÄ Ä¯siskolinimÄ , kurio pagrindu buvo iÅ¡duotas vykdomasis raÅ¡tas, yra subsidiariai atsakingas ir atsakovas M. B., kuris yra IÄ® „Veda“ savininkas, už kurios skola minėtas asmuo atsako savo turtu pilna apimtimi.Antstoliui A. B. areÅ¡tavus atsakovui priklausantį butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pradėjus jo pardavimÄ iÅ¡ varžytynių, 2015 m. gegužės 7 d. patvarkymu Nr. 0116/02/00198 buvo prisijungta prie antstolio A.

B. vykdomo iÅ¡ieÅ¡kojimo, tačiau Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016 panaikino minėtÄ patvarkymÄ dėl prisijungimo, nurodydamas, kad atsakovo turtinės teisės ir pareigos turi bÅ«ti sprendžiamos teismo nutartimi, o ne antstolio patvarkymu. Po Å¡ios nutarties priėmimo ieÅ¡kovas ir sužinojo, jog privalo kreiptis iÅ¡ naujo dėl įsiskolinimo priteisimo, kas nebuvo žinoma Lietuvos Respublikos Å«kiniam teismui priėmus 1998 m. birželio 30 d. sprendimÄ .II.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškovo K. K. ieškinį tenkino; priteisė ieškovui K. K. 3 113 887,43 Eur, 5 (penkių) procentų procesines palūkanas, taip pat 1 757,50 Eur bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo M. B.; priteisė iš atsakovo M. B. 9 316,25 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.Teismas nustatė, kad prašomas priteisti įsiskolinimas susidarė sudarius paskolos sutartį ir kad Lietuvos Respublikos ūkinio teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 4/1270 buvo nuspręsta iš M.

B. įmonės „Veda“ priteisti 10 751 630,52 Lt UAB „Vakaras“ naudai. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartimi iÅ¡ieÅ¡kotoju tapo tik K. K.. Teismas nustatė, kad nėra Å¡alių ginčo dėl praÅ¡omos priteisti skolos dydžio. Be to, teismas sutiko su ieÅ¡kovo argumentu, jog pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigÅ«nams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi bÅ«ti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl sprendė, kad ieÅ¡kovui nekyla pareiga papildomai įrodinėti žalos fakto ir dydžio, kylančio iÅ¡ paskolos teisinių santykių. Teismas, spręsdamas ieÅ¡kinio pagrįstumo klausimÄ , vadovavosi CK 2.50 straipsnio 4 dalimi bei atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016 pateiktus iÅ¡aiÅ¡kinimus, kad antstolis V.

Č., nusprendęs vykdyti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ asmens, kuris nėra nurodytas vykdomajame dokumente (M. B.) ir dėl iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ kurio nėra priimtas teismo sprendimas veikė neteisėtai (ultra vires). Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Å«kinio teismo sprendimÄ civilinėje byloje Nr. 4/1270, kuriuo buvo nuspręsta iÅ¡ M. B. įmonės „Veda“ priteisti skolÄ , į tai, kad Å¡is sprendimas nėra nuginčytas, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartimi ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartimi iÅ¡ieÅ¡kotoju tapo K.

K., ieÅ¡kovo naudai priteisė iÅ¡ atsakovo 3 113 887,43 Eur. Teismas laikė nepagrįstu atsakovo argumentÄ dėl praleisto ieÅ¡kinio senaties termino, pirmiausia, dėl to, jog pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvienÄ dienÄ (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieÅ¡kinio senaties terminas ieÅ¡kiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tÄ dienÄ , prasideda tÄ kiekvienÄ dienÄ .

Byloje nėra ginčo, jog nėra galimybės skolos iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ M. B. įmonės „Veda“ ir įmonė neveikimu pažeidinėja iÅ¡ieÅ¡kotojo K. K. teises (tęstinis pažeidimas). Antra, asmens pasikeitimas prievolėje nepanaikina pareigos sumokėti skolÄ ir neveikia senaties termino, nes teisinis santykis tęsiasi to paties teisinio fakto – paskolos suteikimo, pagrindu, o atsakovo teisinis subjektiÅ¡kumas Å¡iame santykyje apibrėžtas CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (individualios įmonės) prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis).

Teismas sutiko su ieÅ¡kovo argumentu, kad pagal įstatymÄ už 10 751 630,52 Lt priteistÄ Ä¯siskolinimÄ , kurio pagrindu buvo iÅ¡duotas vykdomasis raÅ¡tas, yra subsidiariai atsakingas ir atsakovas M. B., kuris yra IÄ® „Veda“ savininkas, už kurios skolÄ minėtas asmuo atsako savo turtu pilna apimtimi, kai trečiasis asmuo neturi jokio turto, iÅ¡ kurio bÅ«tų galima iÅ¡ieÅ¡koti įsiskolinimÄ , taip pat nebendradarbiauja ir nerodo jokios iniciatyvos siekiant apmokėti esamus įsiskolinimus. Trečia, teismo vertinimu, net jei laikyti, jog nagrinėjamoje byloje keičiasi asmens, turinčio atsakyti už tinkamÄ prievolės įvykdymÄ , teisinis subjektiÅ¡kumas, tai turėtų bÅ«ti taikoma CK 1.127 straipsnio 1 dalis, pagal kuriÄ ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal tai, kada žalÄ patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ .

Å ioje byloje net ir patyręs antstolis V. Č. patvarkymu nusprendė vykdyti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ asmens, kuris nėra nurodytas vykdomajame dokumente, t. y. M. B., laikydamas, jog yra įstatymo pagrindu numatyta subsidiari juridinio asmens dalyvio atsakomybė. Teismas sutiko su ieÅ¡kovo argumentu, kad jis tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016 sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad nuo Å¡io momento nėra praleistas deÅ¡imties metų bendrasis ieÅ¡kinio senaties terminas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentaiApeliaciniu skundu atsakovas M. B. praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti; priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas atsakovo praÅ¡ymu netaikė ieÅ¡kinio senaties ir sprendime nurodė, jog ieÅ¡kovas apie savo subjektinės teisės pažeidimÄ sužinojo tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties priėmimo, kuria buvo panaikintas antstolio V.

Č. patvarkymas dėl prisijungimo prie antstolio A. B. vykdomo iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ M. B. turto, todėl teikdamas ieÅ¡kinį nepraleido ieÅ¡kinio senaties termino. Toks teismo vertinimas yra klaidingas, nes ieÅ¡kovas apie savo teisių pažeidimÄ sužinojo dar tada, kai buvo neįvykdyta jam prievolė apmokėti skolÄ . Esminis momentas Å¡alių ginče yra tas, kad pirminė kreditorė UAB „Vakaras“, kuri vėliau 2006 m. savo reikalavimo teisę į IÄ® „Veda“ perleido K. K., gindama pažeistÄ savo subjektinę teisę kreipdamasi prieÅ¡ dvideÅ¡imt metų į teismÄ vienintele skolininke (atsakove) nurodė IÄ® „Veda“, neįtraukdama į procesÄ bendraatsakoviu (subsidiariu) M.

B.. Pažymėtina, kad kreditorius turi teisę reikalauti įvykdyti savo prievolės įvykdymo iÅ¡ visų ar iÅ¡ vieno bendraskolių. Vėliau UAB „Vakaras“ savo reikalavimo teisę, kylančiÄ iÅ¡ IÄ® „Veda“ prievolės apmokėti skolÄ , kuri buvo pripažinta įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos Å«kinio teismo 1998 m. birželio 30 d. sprendimu, perleido K. K.. Tačiau nei pradinė kreditorė, nei vėlesnis teisių perėmėjas K. K. per 10 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ neįgyvendino savo teisės pareikÅ¡ti reikalavimo subsidiariam skolininkui M.

B.. Tai įvyko tik 2016 m. lapkritį kreipiantis į teismÄ su ieÅ¡kiniu dėl skolos priteisimo, kai nuo prievolės pažeidimo praėjo beveik trisdeÅ¡imt metų. IeÅ¡kovas ieÅ¡kinyje nurodė, jog klaidingai manė, kad iÅ¡ieÅ¡kojimas vykdomas tiek iÅ¡ IÄ® „Veda“, tiek iÅ¡ M. B., nors reikalavimo teisę įsigijo pagal teismo sprendimÄ , kurio pagrindu iÅ¡duotame vykdomajame raÅ¡te aiÅ¡kiai nurodyta, jog vienintelė skolininkė – IÄ® „Veda“. Teisėje galioja principas – įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, arba kitaip tariant, įstatymų (taisyklių) nežinojimas nesukuria papildomų teisių.

Jei ieÅ¡kovas klaidingai manė, kad priverstinis vykdymo procesas vykdomas iÅ¡ieÅ¡kant ir iÅ¡ asmeninio M. B. turto, nors vykdomajame dokumente nurodytas vienintelis skolininkė IÄ® „Veda“, tai nereiÅ¡kia, kad jam senaties termino skaičiavimas prasitęsia dar beveik dvideÅ¡imčiai metų. Be kita ko, tokiu atveju pažeidžiamos atsakovo teisės, kadangi jis pastatomas prieÅ¡ skolos prisiteisimo faktÄ iÅ¡ jo asmeniÅ¡kai, nors jis pirminiame procese nebuvo įtrauktas į bylÄ kaip bendraatsakovis, negalėjo ginti savo teisių ar kitaip pateikti savo paaiÅ¡kinimų ar argumentų, kai tuo tarpu dabar ieÅ¡kinyje kalbama apie įvykius, kurie buvo prieÅ¡ trisdeÅ¡imt metų, kai po tiek metų ne tik sunku rasti įrodymus ar kitus dokumentus, bet ir prisiminti tokio senumo įvykius.

Atsakovas, prieÅ¡ingai nei ieÅ¡kovas, suprasdamas ieÅ¡kinio senaties institutÄ , pagrįstai ir teisėtai tikėjosi, kad jam jau nebus pareikÅ¡ti reikalavimai, kai praėjo daugiau nei deÅ¡imt metų nuo IÄ® „Veda“ prievolės neįvykdymo, tačiau, nepaisant aiÅ¡kiai įstatyme nustatyto ieÅ¡kinio senaties termino, pradėjus dar dvideÅ¡imčiai (viso trisdeÅ¡imt) metų, patenkintas ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys ir priimtas neteisėtas sprendimas.Teismas klaidingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ dėl iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ individualios įmonės vykdymo procese.

Anksčiau neretai antstolių darbe pasitaikydavo atvejų, kuomet toje pačioje vykdomojoje byloje buvo išieškoma tiek iš individualios įmonės turto, tiek iš įmonės savininko turto, nors vykdomasis raštas buvo išduotas tik individualios įmonės atžvilgiu. Pažymėtina, kad teismų praktika šiuo klausimu nepasikeitė, o tiesiog dažnai antstoliai, kaip ir antstolis V. Č., netinkamai vadovavosi CPK vykdydami priverstinius išieškojimo veiksmus iš asmens, nenurodyto vykdomajame dokumente.

Tik esant daugybei vykdymo proceso pažeidimų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iÅ¡aiÅ¡kino, kad priverstinis skolos iÅ¡ieÅ¡kojimas negali bÅ«ti vykdomas iÅ¡ asmens, nenurodyto vykdomajame raÅ¡te. Antstolis pats negali nuspręsti, jog subsidiariai dėl prievolės atsakingas ir individualios įmonės savininkas, nes neaiÅ¡ku, ar Å¡i materialinė teisė buvo tinkamai įgyvendinta, ar ieÅ¡kovas procese įtraukė (ar apskritai norėjo įtraukti) subsidiariu bendraatsakoviu individualios įmonės savininkÄ , ar įmonės savininkas (ne tik įmonė) buvo tinkamai informuotas apie pateiktÄ reikalavimÄ , ar galėjo savo teises apginti teisme, pareikÅ¡ti savo reikalavimus, paaiÅ¡kinimus, įrodymus ir pan.

Dėl to vykdomojo dokumento individualios įmonės atžvilgiu pateikimas ir vykdymas savaime nereiÅ¡kia, kad atsako ir įmonės savininkas. Tik esant tinkamai procesinės teisės prasme įgyvendintam reikalavimui, galimas įmonės savininko kaip subsidiaraus bendraskolio įraÅ¡ymas vykdomajame raÅ¡te ir atsakomybė.Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas K. K. praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ ; priteisti ieÅ¡kovo naudai iÅ¡ atsakovo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Senaties termino pradžia skirtingai nei apeliantas teigia savo skunde, yra siejama su subjektyvia aplinkybe, t. y. ieÅ¡kovo realiu suvokimu apie jo teisės pažeidimÄ , o ne su pačiu teisės pažeidimo atsiradimo faktu, todėl apelianto argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti ir prieÅ¡taraujantys tiek teisiniam reglamentavimui, tiek ir nacionalinių teismų formuojamai praktikai. Tokiu bÅ«du apeliantas iÅ¡ esmės painioja du skirtingus teisinius institutus, t.y. subjektyvų žinojimÄ apie savo teisės pažeidimÄ ir įstatymų laikymÄ si, kas iÅ¡ esmės yra du skirtingi teisiniai institutai, taikomi visiÅ¡kai skirtingoms teisinėms situacijoms.

Pabrėžtina, kad subjektyviai apie savo teisės pažeidimÄ ieÅ¡kovas sužinojo tik nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimo, kuriuo buvo pateikta ginčo klausimo atžvilgiu formuojama nauja pozicija bei teismų praktika. Pažymėtina, kad įsiskolinimas buvo priteistas Lietuvos Respublikos Å«kinio teismo 1998 m. birželio 30 d. sprendimu, o pats Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta prijungti atsakovÄ prie iÅ¡ieÅ¡kojimo buvo priimtas tik 2016 m. birželio 9 d.

Taigi reglamentavimas nepasikeitė, o pasikeitė tik teismų praktika. Su Å¡iuo argumentu sutinka ir atsakovas.IeÅ¡kovas negalėjo žinoti apie savo subjektinės teisės pažeidimÄ , nes antstolis vykdė ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ atsakovo turto. Antstolis V. Č., vykdydamas Lietuvos Respublikos Å«kinio teismo 1998 m. birželio 30 d. iÅ¡duotÄ vykdomÄ jį raÅ¡tÄ Nr. 4/1270, bÅ«tent 2015 m. gegužės 7 d. patvarkymu Nr. 0116/02/00198 prisijungė prie vykdomo iÅ¡ieÅ¡kojimo, antstoliui A. B. pradėjus turtinės teisės priklausančios atsakovui realizavimo į butÄ , esantį Minties g. 304, Vilnius.

Visgi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3310-611/2016 panaikino minėtÄ patvarkymÄ dėl prisijungimo. Tuomet bÅ«tent ieÅ¡kovas subjektyviai ir sužinojo apie savo teisės pažeidimÄ , nes iki kol manė, kad iÅ¡ieÅ¡kojimo vykdymas yra galimas ir iÅ¡ apelianto. Juo labiau, kad ieÅ¡kovas K. K. neturėjo pagrindo tuo abejoti, kadangi antstolis V. Č. vykdė iÅ¡ieÅ¡kojimÄ tiek iÅ¡ trečiojo asmens, tiek ir iÅ¡ atsakovo, dėl to ir prisijungė prie antstolio A.

B. vykdomo ieÅ¡kojimo. Apie pasikeitusiÄ praktikos formavimo kryptį bei aplinkybę, kad ir nacionaliniai teismai iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimo, CPK 673 straipsnio nuostatas aiÅ¡kino ir taikė netinkamai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016, kurioje konstatuota, kad CPK 673 straipsnyje, kuriuo vadovavosi bylÄ nagrinėję teismai, atmesdami skundÄ , įtvirtinta, kad jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankami lėšų iÅ¡ieÅ¡komoms sumoms padengti, antstolis iÅ¡ieÅ¡kojimÄ nukreipia į kitÄ jos turtÄ ar savininko turtÄ .

Minėta norma turi bÅ«ti aiÅ¡kinama sistemiÅ¡kai su kitomis vykdymo procesÄ reglamentuojančiomis teisės normomis (be kita ko, su CPK 586 ir 648 straipsnių normomis) ir todėl aiÅ¡kintina kaip nustatanti iÅ¡ieÅ¡kojimo eiliÅ¡kumÄ tuo atveju, kai vykdomas neribotos atsakomybės juridinio asmens (individualios įmonės) skolų iÅ¡ieÅ¡kojimas, tačiau Å¡i norma nesuteikia teisės nukreipti neribotos atsakomybės juridinio asmens skolų iÅ¡ieÅ¡kojimo į tokio asmens savininko turtÄ , kai savininkas nėra nurodytas vykdomajame raÅ¡te, kurio pagrindu vykdomas iÅ¡ieÅ¡kojimas.

BylÄ nagrinėję teismai, aiÅ¡kindami CPK 673 straipsnio normÄ kaip suteikiančiÄ teisę antstoliui nukreipti individualios įmonės skolų iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ jos savininko turtÄ , nesant vykdomajame dokumente nurodyto įmonės savininko, netinkamai aiÅ¡kino ir taikė CPK 673 straipsnio normÄ . Dėl to bÅ«tent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis ir yra laikoma subjektyvia aplinkybe, nuo kurios yra ir pradedamas skaičiuoti ieÅ¡kinio senaties terminas, nes bÅ«tent po minėtos nutarties ieÅ¡kovas ir subjektyviai suvokė savo teisės pažeidimÄ .

Tokiu bÅ«du yra atmetami ir nepagrįsti apelianto teiginiai, kad procesinis terminas turi bÅ«ti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Å«kinio teismo sprendimo, kadangi toks skaičiavimas bÅ«tų siejamas su pačiu atsiradimo faktu, o ne su subjektyvia aplinkybe, kuri įtakojo tai, kad ieÅ¡kovas sužinojo apie savo subjektyvios teisės pažeidimÄ . Kitoks skaičiavimas, t. y. atsakovo nurodomas skaičiavimas, prieÅ¡tarauja teisiniam reglamentavimui, nukryptų nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos bei pažeistų ieÅ¡kovo K.

K. konstitucinę teisę ginti savo pažeistas teisėtas teises bei interesus teisme. Ä®vertinus pateiktus argumentus, teismų formuojamÄ praktikÄ bei teisinį reglamentavimÄ , konstatuotina, kad ieÅ¡kinio senaties institutas Å¡io ginčo atveju negali bÅ«ti taikomas, kitu atveju bus pažeisti teisės aktų reikalavimai bei nukrypta nuo nacionalinių teismų formuojamos praktikos. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, mano, kad ieÅ¡kinio senaties terminas buvo praleistas, ieÅ¡kovas praÅ¡o jį atnaujinti, kadangi jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimo apeliantas negalėjo subjektyviai suvokti, jog yra pažeista jo teisė, tik supratęs tai, ieÅ¡kovas nedelsdamas kreipėsi į teismÄ dėl jo pažeistos teisės gynimo, todėl yra pagrindas atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a :IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vadosDėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribųPagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normÄ bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikÅ¡ti nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacijos dalykÄ Å¡iuo atveju sudaro atsakovo iÅ¡keltas ieÅ¡kinio senaties termino instituto aiÅ¡kinimo bei taikymo klausimas.

Teisėjų kolegija toliau aptaria ir vertina atsakovo M. B. apeliaciniame skunde pateiktus argumentus ir iÅ¡keltus klausimÄ , nenustačiusi poreikio peržengti apeliaciniame skunde apibrėžtų ribų (CPK 320 straipsnis).Dėl ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžiosCK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimÄ apginti pažeistÄ teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieÅ¡kinio senaties terminas pasibaigęs; 2 dalyje – ieÅ¡kinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo Å¡alis reikalauja.

Remiantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieÅ¡kinio senaties termino pabaiga iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo yra pagrindas ieÅ¡kinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-378/2017).IeÅ¡kinio senaties termino pradžiÄ reglamentuoja CK 1.127 straipsnis. Pagal Å¡io straipsnio 1 dalį, ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos; teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ ;

Å¡ios taisyklės iÅ¡imtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.Taigi, ieÅ¡kinio senaties terminÄ ir Å¡io termino pasibaigimo teisinius padarinius – ieÅ¡kinio atmetimÄ â€“ teismas taiko tik esant kitos Å¡alies praÅ¡ymui. Esant tokiam reikalavimui, teismas privalo patikrinti, ar ieÅ¡kinio senaties terminas iÅ¡ tikrųjų praleistas. Tai nustatyti įmanoma tik nustačius momentÄ , nuo kurio prasidėjo Å¡io termino eiga.Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiÅ¡kinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieÅ¡kinio senaties terminÄ ir Å¡io termino nustatymo pradžiÄ , iÅ¡aiÅ¡kinta, kad ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistÄ teisę tik žinodamas, kad Å¡i pažeista.

Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ tÄ pačiÄ dienÄ , kai Å¡i buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimÄ asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie Å¡ios teisės pažeidimÄ diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistÄ teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 23 punktÄ ).

Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad sužinojimo apie teisės pažeidimÄ momentu laikytina diena, kada asmuo faktiÅ¡kai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kadangi vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimÄ , nustatoma pagal to asmens nurodymÄ ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimÄ , pagrįsti ieÅ¡kovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis) (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 24 punktÄ ). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieÅ¡kovo paaiÅ¡kinimu, todėl tais atvejais, kada atsakovas ginasi ieÅ¡kinio senaties terminu, o ieÅ¡kovas tvirtina, jog apie savo subjektyvinės teisės pažeidimÄ sužinojo ne paties pažeidimo dienÄ , teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo prieÅ¡ingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumÄ (CPK 185 straipsnis) (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodytÄ kasacinio teismo praktikÄ ). Pripažinęs, kad ieÅ¡kovas apie savo teisės pažeidimÄ sužinojo ne teisės pažeidimo dienÄ , teismas turi įvertinti, ar ieÅ¡kovas apie teisės pažeidimÄ sužinojo ne vėliau nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rÅ«pestingas asmuo. Turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimÄ momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieÅ¡kovo asmenį.

Sprendžiant, kada apie pažeistÄ teisę turėjo sužinoti apdairus ir rÅ«pestingas asmuo, bÅ«tina nustatyti teisės pažeidimo pobÅ«dį bei momentÄ (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 25 punktÄ ).Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumÄ , atsakovo veiksmų ar neveikimo įtakÄ ieÅ¡kovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikÅ¡mingas aplinkybes (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodytÄ kasacinio teismo praktikÄ ).Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovas teigė, kad ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžia skaičiuotina nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016 priėmimo, nes tik nuo jos priėmimo ieÅ¡kovas sužinojo apie savo teisių pažeidimÄ , t. y. kad antstolis nepagrįstai vykdė M. B. įmonės „Veda“ skolos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ Å¡ios įmonės savininko M.

B., o atsakovas M. B. teigė, kad ieÅ¡kovas apie savo teisių pažeidimÄ turėjo sužinoti nuo ieÅ¡kovo kreipimosi į Lietuvos Respublikos Å«kinį teismÄ dienos, t. y. iki Lietuvos Respublikos Å«kinio teismo 1998 m. birželio 30 d. sprendimo priėmimo (t. 1, b. l. 106). Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieÅ¡kovo argumentu ir ieÅ¡kinio senaties termino pradžia laikė Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016 priėmimo dienÄ . Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžiÄ reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl nepagrįstai ieÅ¡kinio senaties eigos pradžiÄ susiejo su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016 priėmimo data.IÅ¡ nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad Lietuvos Respublikos Å«kinis teismas 1998 m. birželio 30 d. sprendime nustatė, kad M.

B. įmonė „Veda“ paskolos sutarties pagrindu yra skolinga UAB „Vakaras“ 10 751 630,52 Lt, todėl priteisė iÅ¡ M. B. įmonės „Veda“ uždarajai akcinei bendrovei „Vakaras“ 10 751 630,52 Lt įsiskolinimo; priteisė iÅ¡ M. B. įmonės „Veda“ 537 081,50 Lt žyminio mokesčio į valstybės pajamas (t. 1, b. l. 10-11). Už šį priteistÄ Ä¯siskolinimÄ Lietuvos Respublikos Å«kinis teismas iÅ¡davė vykdomÄ jį raÅ¡tÄ (t. 1, b. l. 14, 19, 21). IÅ¡ Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutarties turinio matyti, kad UAB „Vakaras“ 2001 m. rugsėjo 10 d. sprendimu buvo perduotas finansinis reikalavimas į 5 751 630,52 Lt sumÄ , iÅ¡ieÅ¡kotinÄ iÅ¡ M.

B. įmonės „Veda“, K. K. (t. 1, b. l. 13). Reikalavimas į likusiÄ 5 000 000 Lt sumÄ 1998 m. liepos 20 d. finansinių reikalavimų perleidimo sutartimi Nr. 98/01 buvo perleistas UAB „Agrolitas-service“, 2007 m. liepos 30 d. visas UAB „Agrolitas service“ turtas, teisės ir pareigos buvo perduotas UAB „Agrolitas-service plius“ (t. 1, b. l. 13). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartimi vykdymo procese dėl skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ M. B. įmonės „Veda“ iÅ¡ieÅ¡kotojos UAB „Vakaras“ naudai pakeitė iÅ¡ieÅ¡kotojÄ UAB „Vakaras“ į naujus iÅ¡ieÅ¡kotojus K.

K. ir UAB „Agrolitas-service plius“ (t. 1, b. l. 13). 2009 m. rugsėjo 11 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi UAB „Agrolitas-service plius“ į M. B. įmonės „Veda“ 5 000 000 Lt skolÄ perleido ieÅ¡kovui K. K. (t. 1, b. l. 14). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-11133-465/2015 pakeitė pradinę iÅ¡ieÅ¡kotojÄ UAB „Agrolitas-service plius“ jos teisių ir pareigų perėmėju K. K. (t. 1, b. l. 14). 2015 m. gegužės 7 d. patvarkymu antstolis V.

Č. prisijungė prie iÅ¡ieÅ¡kojimo vykdymo vykdomojoje byloje Nr. 0116/02/00198. Å iame patvarkyme antstolis nurodė, jog vykdo Lietuvos Respublikos Å«kinio teismo vykdomÄ jį raÅ¡tÄ Nr. 4/1270 dėl skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ M. B. individualios įmonės „Veda“ ir M. B. trečios eilės iÅ¡ieÅ¡kotojui K. K. ir prisijungia prie A. B. vykdomo iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ M. B. individualios įmonės „Veda“ ir M. B. turto ir lėšų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartimi konstatavo, kad antstolis V.

Č. 2015 m. gegužės 7 d. patvarkymu, nusprendęs vykdyti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ asmens, kuris nėra nurodytas vykdomajame dokumente ir dėl kurio iÅ¡ieÅ¡kojimo nėra priimtas teismo sprendimas, veikė neteisėtai (ultra vires), todėl minėtÄ patvarkymÄ panaikino (t. 1, b. l. 15-20). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieÅ¡kinio senaties termino eiga prasidėjo dar iki 1998 m. birželio 30 d. sprendimo priėmimo, t. y., tuomet kai pradinė kreditorė UAB „Vakaras“ suvokė, kad jos teisė į pinigų pagal M.

B. įmonės „Veda“ ir UAB „Vakaras“ paskolos sutartį grÄ Å¾inimÄ pažeista. Akivaizdu, kad Å¡i aplinkybė įvyko iki kreipimosi į Lietuvos Respublikos Å«kinį teismÄ dienos. Tai konstatavus, atmestini kaip teisiÅ¡kai nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieÅ¡kinio senaties termino eiga prasidėjo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016 priėmimo dienos. Teisėjų kolegija pažymi, kad dispozityvumo principas civiliniame procese ginčo Å¡alims leidžia pačioms neperžengiant įstatymo nustatytų ribų pasirinkti savo elgesio modelį.

Savo teisių įgyvendinimu Å¡alys privalo rÅ«pintis pačios (lot. vigilantibus jura scripta sunt), todėl nagrinėjamu atveju pradinė kreditorė UAB „Vakaras“ galėjo spręsti, kokios gynybos reikalauti – priteisti visÄ skolÄ ar jos dalį, iÅ¡ M. B. įmonės „Veda“, ar taip pat ir iÅ¡ individualios įmonės savininko M. B., solidariai ar tam tikromis dalimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pradinė kreditorė UAB „Vakaras“, tuomet kai paaiÅ¡kėjo, kad paskola nebus grÄ Å¾inta sutartyje nurodytomis sÄ lygomis, turėjo teisę reikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl visos paskolos priteisimo ne tik M.

B. įmonei „Veda“, bet ir iÅ¡ pačiam individualios įmonės savininkui M. B. (Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo (1990 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. I-196 redakcija) 7 straipsnis), t. y. iki 1998 m. birželio 30 d. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pradinė kreditorė pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį M. B. dėl skolos priteisimo. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog valiÄ priteisti skolÄ iÅ¡ M. B. pradinė kreditorė UAB „Vakaras“ pareiÅ¡kė vėliau, taip pat nėra duomenų, jog jÄ pareiÅ¡kė reikalavimo teisės dalį į M.

B. įmonės „Veda“ skolÄ perėmusi UAB „Agrolitas-service plius“. Tačiau valiÄ dėl skolos priteisimo, 2016 m. gruodžio 2 d. kreipdamasis į teismÄ su ieÅ¡kiniu, iÅ¡reiÅ¡kė pradinių kreditorių UAB „Vakaras“ ir UAB „Agrolitas-service plius“ reikalavimo teisių perėmėjas ieÅ¡kovas K. K.. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pagal 1964 m. CK 86 straipsnį ieÅ¡kinio senaties terminas dėl skolos priteisimo pagal paskolos sutartį reikalavimams – treji metai, konstatuoja, kad reikalavimui priteisti skolÄ iÅ¡ M.

B. nagrinėjamos bylos ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo dienai (2016 m. gruodžio 2 d.) ieÅ¡kinio senaties terminas buvo pasibaigęs (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, kad iÅ¡ Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutarties turinio matyti, jog UAB „Vakaras“ 2001 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieÅ¡kovui K. K. buvo perduotas finansinis reikalavimas į 5 751 630,52 Lt sumÄ , 2009 m. rugsėjo 11 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi – ir į likusiÄ 5 000 000 Lt skolÄ , ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžios momentas nepasikeitė (CK 1.128 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju skola atsirado paskolos sutarties pagrindu, todėl teisė reikalauti skolos grÄ Å¾inimo atsirado nuo sutartyje jÄ grÄ Å¾inti nurodyto termino, o jei tokio nebuvo – pagal pareikÅ¡tÄ reikalavimÄ (1964 m. CK 176 straipsnis). Be to, byloje nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „Vakaras“ apie savo teisės į skolos grÄ Å¾inimÄ sutartyje nurodytomis sÄ lygomis pažeidimÄ sužinojo dar iki 1998 m. birželio 30 d. (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Taigi ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžios eiga prasidėjo iki 1998 m. birželio 30 d.

Dėl to konstatuotina, kad ieÅ¡kovas, 2016 m. gruodžio 2 d. kreipdamasis į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentai dėl tęstinio pažeidimo nepagrįsti. Kaip minėta, ieÅ¡kinio senaties eiga prasidėjo tuomet, kai paaiÅ¡kėjo, kad paskola nebus grÄ Å¾inta sutartyje nurodytomis sÄ lygomis, t. y. iki 1998 m. birželio 30 d., todėl laikytini nepagrįstais ir pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ieÅ¡kinio senaties terminas nagrinėjamu atveju prasideda kiekvienÄ dienÄ nesumokant skolos.Dėl ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimoCK 1.131 straipsnyje nurodyta, kad ieÅ¡kinio senaties termino pabaiga iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo yra pagrindas ieÅ¡kinį atmesti.

Å io straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieÅ¡kinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi bÅ«ti ginama, o praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas atnaujinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-378/2017).Civiliniame kodekse arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius bÅ«tų pagrindas pasibaigusį ieÅ¡kinio senaties terminÄ atnaujinti.

KlausimÄ , ar konkrečios ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindÄ jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, Å¡alių elgesį, ieÅ¡kinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikÅ¡mingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-438-421/2017). Ne kiekvienÄ aplinkybę, apsunkinusiÄ asmens galimybę kreiptis į teismÄ per ieÅ¡kinio senaties terminÄ , įstatymas ar teismas pripažįsta svarbia, sudarančia pagrindÄ Å¡Ä¯ praleistÄ terminÄ atnaujinti, pvz., pagal CK 1.128 straipsnį prievolės asmenų pasikeitimas nėra svarbi priežastis, pakeičianti ieÅ¡kinio senaties skaičiavimo tvarkÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2010; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-378/2017).IeÅ¡kovas prašė, jei bus pagrindas konstatuoti, kad ieÅ¡kinio senaties terminas ieÅ¡kiniui M.

B. pareikÅ¡ti buvo pasibaigęs, jį atnaujinti. IeÅ¡kovas nurodė, kad, įgydamas reikalavimo teisę į M. B. „Veda“ skolÄ , manė, jog skolos iÅ¡ieÅ¡kojimas iÅ¡ individualios įmonės savininko turto, bus vykdomas ir be teismo sprendimo dėl skolos priteisimo iÅ¡ Å¡ios įmonės savininko. IeÅ¡kovo teigimu, jis tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo dienos, sužinojo, kad antstolis negalėjo vykdyti skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ individualios įmonės savininko M.

B. turto. Å ias aplinkybes laiko svarbiomis ieÅ¡kinio senaties terminui atnaujinti. Kaip minėta, UAB „Vakaras“ dar 2001 m. rugsėjo 10 d. sprendimu perleido ieÅ¡kovui finansinį reikalavimÄ Ä¯ 5 751 630,52 Lt sumÄ , o 2009 m. rugsėjo 11 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi ieÅ¡kovas perėmė ir likusiÄ 5 000 000 Lt M. B. įmonės „Veda“ skolÄ . Taigi ieÅ¡kovas K. K. jau po ieÅ¡kinio senaties termino pabaigos įgijo teisę į M. B. įmonės „Veda“ skolÄ (CK 1964 m.

CK 86 straipsnis). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis netaikytina, taigi ginčo santykiams netaikytinas ir CK 1.125 straipsnio 1 dalis nurodytas 10 metų ieškinio senaties terminas, nes ieškinio senaties terminas dėl skolos priteisimo pasibaigė dar iki 2001 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įsigaliojimo.Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog ieškovas manė, kad skolos išieškojimas iš individualios įmonės savininko turto, bus vykdomas ir be teismo sprendimo dėl skolos priteisimo iš šios įmonės savininko, nelaikytina svarbia ieškinio senaties terminui atnaujinti.

Taip pat nelaikytinas pagrindu atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ ir pirmosios instancijos teismo argumentas, kad net patyręs antstolis V. Č. vykdė iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ individualios įmonės savininko turto nesant teismo sprendimo iÅ¡ savininko priteisti skolÄ . Kaip minėta, ne kiekvienÄ aplinkybę, apsunkinusiÄ asmens galimybę kreiptis į teismÄ per ieÅ¡kinio senaties terminÄ , įstatymas ar teismas pripažįsta svarbia, sudarančia pagrindÄ Å¡Ä¯ praleistÄ terminÄ atnaujinti (žr. Å¡ios nutarties 27 punktÄ ).

Pažymėtina, kad tiek antstolio V. Č. 2015 m. gegužės 7 d. patvarkymas, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartis buvo priimti ne tik pasibaigus 1964 m. CK 86 straipsnyje nurodytam 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminui, bet ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nurodytam 10 metų ieÅ¡kinio senaties terminui, kuris Å¡iuo atveju netaikytinas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieÅ¡kovo klaidinga nuomonė tiek dėl skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo be teismo sprendimo iÅ¡ individualios įmonės savininko turto, tiek dėl paties ieÅ¡kinio senaties termino trukmės ar antstolių veikimas ultra vires kitose bylose, ne tik nesudaro pagrindo atnaujinti ieÅ¡kinio senaties termino, tačiau, prieÅ¡ingai, jo atnaujinimas, kai nuo teisės į skolos grÄ Å¾inimÄ pažeidimo dienos praėjo daugiau nei 20 metų, pažeistų civilinių teisinių santykių stabilumo principÄ , taip pat nepagrįstai sumažintų atsakovo galimybes efektyviai gintis nuo ieÅ¡kinio reikalavimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas iÅ¡dėstyta, konstatuoja, kad ieÅ¡kovui kreipusis į teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovui, pasibaigus ieÅ¡kinio senaties terminui, atsakovui praÅ¡ant jį taikyti ir nesant pagrindo jį atnaujinti, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindÄ ieÅ¡kinį atmesti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieÅ¡kinio senaties terminÄ reglamentuojančias materialiosios teisės normas, o tai lėmė neteisėto, nepagrįsto ir neteisingo sprendimo priėmimÄ (CPK 330 straipsnis).

Å is sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieÅ¡kinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo Apeliacinį skundÄ patenkinus ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , perskirstytinos bylinėjimosi iÅ¡laidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).Patenkinus atsakovo apeliacinį skundÄ ir ieÅ¡kinį atmetus, ieÅ¡kovo patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos neatlygintinos. Apie atsakovo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas pirmosios instancijos teisme duomenų nėra.

Atsakovas nagrinėjamoje byloje sumokėjo 50 Eur žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundÄ , nuo likusios sumos mokėjimo praÅ¡ydamas atleisti. Dėl to iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovo naudai priteistina 50 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnis).IeÅ¡kovas už ieÅ¡kinį, pateiktÄ elektroninių ryÅ¡ių priemonėmis, sumokėjo 100 Eur žyminio mokesčio dalį, nuo likusios sumos sumokėjimo praÅ¡ydamas atleisti. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 16 d. nutartimi atleido ieÅ¡kovÄ K.

K. nuo 9 316,25 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis). Kaip minėta, atsakovas nagrinėjamoje byloje sumokėjo 50 Eur žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundÄ , nuo likusios sumos sumokėjimo praÅ¡ydamas atleisti. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 12 d. nutartimi atleido atsakovÄ M. B. nuo 12 405 Eur žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundÄ sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis). Valstybė nagrinėjamoje byloje patyrė 1,08 Eur procesinių dokumentų siuntimo iÅ¡laidų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad iÅ¡ ieÅ¡kovo valstybės naudai priteistina 51,08 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 ir 4 dalys). Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimoAtmetus ieÅ¡kinį, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo turtui naikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,n u s p r e n d ž i a :Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti.Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo K.

K. (a. k (duomenys neskelbtini)) atsakovo M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai 50 (penkiasdeÅ¡imt) Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų. Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo K. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 51,08 Eur (penkiasdeÅ¡imt vienÄ eurÄ 8 ct) bylinėjimosi iÅ¡laidų valstybės naudai (Å¡i suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamÄ jÄ sÄ skaitÄ , įmokos kodas – 5660). Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1320-803/2017 atsakovo M.

B. (a. k. (duomenys neskelbtini) turtui taikytas laikinÄ sias apsaugos priemones.Teisėjai                                                                      Goda Ambrasaitė-Balynienė                                                                      Konstantinas Gurinas                                                                      Antanas Rudzinskas