2022-02-02 Nr. AB-2622-3-65-3-00044-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-56-1062/2022

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00044-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.1; 18.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos N. E. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. E. N. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Anykščių skyriui dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja N. E. N. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) Anykščių skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 38S-76-(14.38.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti NŽT Anykščių skyriaus 2019 m. gruodžio 20 d. pažymą Nr. 38PAŽ1-67-(14.38.34) „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės“ (toliau – ir Pažyma); 3) įpareigoti NŽT Anykščių skyrių teisingai perskaičiuoti 2,64 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kainą pagal 2019 m. rugpjūčio 1 d. valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Žemės ūkio žemės grupės verčių žemėlapį bei pagal Žemės įvertinimo metodikos 6 priedą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1286 redakcija) (Žemės ūkio paskirties žemės sklypo vertės apskaičiavimo aktas), Žemės įvertinimo metodikos 1 priedą (Normatyvinės 1 ha žemės ūkio naudmenų vertės pagal jų našumą lentelė).

2. Pareiškėja paaiškino, kad tuometinė Utenos apskrities viršininko administracija (toliau – ir Utenos AVA) 1999 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 42442-34-12733 nusprendė atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančią nekilnojamojo turto dalį, esančią (duomenys neskelbtini) – į 2,63 ha žemės ir 0,32 ha miško, šio sprendimo 4 punkte nurodė, kad nuosavybės teisės į jai tenkančią žemės valdos dalį – į 2,64 ha žemės – bus atkurtos parengus žemės reformos žemėtvarkos projektą. Pareiškėja teigė, kad žemėtvarkos projektas buvo rengiamas daugiau kaip 20 metų, tai neatitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) prasme. Pabrėžė, kad per šį laikotarpį žemės sklypo vertė išaugo daugiau kaip 10 kartų.

3. Pareiškėja nurodė, kad Utenos AVA 1999 m. rugsėjo 8 d. parengė išvadą Nr. 3209 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada), kurioje nurodė, jog pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 2,64 ha žemės. Žemės sklypo vertė, kaip valstybės išperkamai žemei, įkainota 4 657 Lt, t. y. 1 348,76 Eur. Praėjus daugiau kaip 20 metų, NŽT Anykščių skyrius 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu nusprendė atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – į 2,64 ha žemės, atlyginant kitais būdais – pinigais. Sprendime 2,64 ha žemės vertė įkainota tik 1 666 Eur, t. y. net 10 kartų mažiau negu turėtų būti. Pažymoje nurodyta tokia pat vertė kaip ir Sprendime. Pareiškėja teigė nesutinkanti su Sprendimu ir Pažyma, nes jie neteisėti, nepagrįsti ir neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir VAĮ įtvirtintų atsakomybės už priimtus sprendimus, išsamumo, lygiateisiškumo, subsidiarumo principų.

4. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti įstatymo nustatytais terminais ir tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja nurodė, kad ji savo prašymą dėl piniginės kompensacijos už 2,64 ha žemę išreiškė dar 1999 metais, tačiau NŽT net 20 metų nesiėmė jokių pagal įstatymus ir kitus teisės aktus veiksmų išmokėti pareiškėjai kompensaciją pinigais pagal jos dar 1999 metais prašyme išreikštą valią. To pasekmė – pasikeitusi žemės sklypo vertė daugiau kaip 10 kartų ir neteisingai apskaičiuota žemės vertė. Pareiškėja nesutiko su NŽT apskaičiuota 1 666 Eur žemės sklypo verte, teigė, kad NŽT tinkamai nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika (toliau – ir Lygiavertiškumo metodika) bei 2019 m. rugpjūčio 1 d. VĮ Registrų centro žemės ūkio grupės verčių žemėlapiu. Pareiškėja teigė, kad ginčija Sprendime ir Pažymoje atliktą aritmetinį žemės vertės skaičiavimą, nes iš minėto verčių žemėlapio, Žemės įvertinimo metodikos 6 priedo, panašių žemės sklypų rinkos pardavimo kainos Anykščių rajone (šios kainos siekia iki 9 300 Eur už 1,31 ha) akivaizdžiai matyti, jog 2,64 ha žemės sklypo kainą NŽT apskaičiavo neteisingai. Pareiškėjos apskaičiavimu, skaičiuojant žemės sklypo vertę pagal minėtą verčių žemėlapį, 2,5 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vertė turėjo būti nuo 2 750 Eur iki 9 500 Eur, bei dar papildomai likusi 0,14 ha vertė. Pareiškėja teigė, kad tokio vertinimo Tarnyba neatliko.

5. Pareiškėjos atstovas rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad atsakovui nuo 2008 metų buvo žinoma, jog pareiškėjai nebus galima jos pasirinktu būdu atkurti nuosavybės teisių. Pareiškėjai nepasirinkus konkretaus žemės sklypo, atsakovas turėjo parinkti įstatyme numatytą kitą atlyginimo būdą – piniginę kompensaciją, kadangi suėjo Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatytas 6 mėnesių terminas sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti. Atsakovas pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalį privalėjo pareiškėjai pasiūlyti atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį (į 2,64 ha žemės) atlyginant kitais būdais – pinigais. Tačiau toks pasiūlymas pareiškėjai nebuvo pateiktas. Atsakovo Sprendimas buvo priimtas tik 2019 metais, tuo pažeidžiant bet kokius įmanomus sprendimo priėmimo terminus, numatytus tiek Atkūrimo įstatyme, tiek kituose teisės aktuose.

6. Pareiškėja teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad jos troškimas visą laiką buvo gauti žemės sklypą prie namų. Siūlomi sklypeliai miške, pelkėje neatitiko jos gyvenimo būdo, todėl jų nesirinko. Dabar liko vienintelė išeitis – kompensacija, kurios ji niekada nesiekė ir nenorėjo. Žemės vertė nekrinta, žemė yra didelė vertybė, ir pareiškėja jos netenka, tai bent jau kompensacija turėtų būti teisinga.

7. Atsakovas NŽT Anykščių skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja pageidavo atkurti nuosavybės teises į namų valdą ir aplink namus esančią žemę (duomenys neskelbtini) draustinio teritorijoje, o žemė, į kurią ji turėjo teisę atkurti nuosavybės teises, yra ne draustinio teritorijoje, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostata, į pareiškėjai perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės plotą negalėjo būti įskaitytas minėto draustinio teritorijoje esantis žemės sklypas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai buvo siūloma pasirinkti iš (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje esančių laisvos žemės fondo žemės plotų, kurie nepatenka į valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritoriją. Dėl skundo argumento, kad pareiškėja savo prašymą dėl piniginės kompensacijos išreiškė dar 1999 m., o NŽT net 20 metų nesiėmė jokių veiksmų, atsakovas paaiškino, kad pareiškėjos siekis buvo atkurti nuosavybės teises, perduodant jos nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, 1999 m. pareiškėjai buvo priimta Išvada, o pagal priimtas išvadas perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiesiems žemės sklypai, kurie turi būti suprojektuoti konkrečios kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte. Pareiškėja niekada nebuvo išreiškusi valios (nei per įstatymo nustatytą terminą, kada valią buvo galima keisti, nei vėliau) atkurti nuosavybės teises į 2,64 ha žemės, išmokant piniginę kompensaciją, o pageidavo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) draustinio teritorijoje šalia jai priklausančios sodybos. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja, 2019 m. balandžio 29 d. dalyvaudama (duomenys neskelbtini) IX eiliškumo grupės pretendentų susirinkime, nepasirinko projektuojamo žemės sklypo, ir vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) 103, 1051 punktais, NŽT Anykščių skyriaus vedėjas priėmė 2019 m. gegužės 8 d. įsakymą Nr. 38VĮ-699-(14.38.2) „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ pripažinimo netekusiu galios“. Šis įsakymas nebuvo apskųstas teisės aktų nustatyta tvarka.

9. Atsakovas paaiškino, kad valstybės išperkamos žemės vertė yra apskaičiuojama remiantis Lygiavertiškumo metodika, kuri buvo taikoma apskaičiuojant pareiškėjos žemės sklypo vertę. Pareiškėja nuo 2002 m. turėjo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą, tačiau šia teise nepasinaudojo, kviečiama į pretendentų susirinkimus siūlomų suprojektuotų žemės sklypų nepasirinko, nors jai daug kartų buvo išaiškintos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą, pateikti atsakymai raštu.

10. Atsakovo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėja nebuvo pateikusi prašymo Išvadą persikelti į kitą kadastro vietovę. Ji teigė, kad pareiškėjai buvo atsakyta į jos įvairius ir daug kartų pateiktus prašymus, paaiškintos teisės normos, jog toje vietoje, kurioje ji pageidauja (šalia savo turimos sodybos) formuoti lygiaverčio žemės sklypo pareiškėjos nuosavybės teisėms atkurti neleidžia įstatymai. Atsakovas negalėjo nepaisyti pareiškėjos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tik pasikeitus teisės aktams, NŽT galėjo panaikinti Išvadą ir atkurti nuosavybės teises, kompensuojant pinigais be pareiškėjos prašymo. Žemės vertė dokumentuose yra apskaičiuota teisingai, nes teisės aktai nustato, kad kompensacija apskaičiuojama pagal turėtos žemės vertę, o ne pagal šiuo metu esančią sklypo rinkos vertę.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. spalio 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjos N. E. N. skundą.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėja Anykščių rajono Debeikių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. rugsėjo 19 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. L. turėtos 8,39 ha žemės plotą, iš jo – 0,46 ha miško, turėtą (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėja šiame prašyme pažymėjo, kad pageidauja individualiai ūkininkauti, 5 m. atidėti ūkininkavimą.

13. Pareiškėja ir A. L. 1994 m. balandžio 22 d. pretendentų atstatyti nuosavybės teisę į žemę ar mišką raštišku susitarimu susitarė savo nuosavybės teisę į žemę ir mišką atstatyti (ekvivalentine natūra): N. E. N. – 5,59 ha žemės, iš jų 0,32 ha miško; A. L. – 2,80 ha žemės, iš jų 0,17 ha miško.

14. Pareiškėja Anykščių rajono žemėtvarkos skyriui (duomenys neskelbtini) 1999 m. kovo 23 d. pateikė prašymą atmatuoti natūra jai priklausančią žemę ir mišką (duomenys neskelbtini) kaime. Utenos apskrities viršininkas 1999 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 42442-34-12733 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-tei) N. E. N.“ nusprendė atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančius 2,63 ha žemės ir 0,32 ha miško, grąžinant juos natūra. Sprendime nurodė, kad nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančią žemės valdos dalį – į 2,64 ha – bus atkurtos vėliau šiomis sąlygomis: parengus žemės reformos žemėtvarkos projektą.

15. Utenos apskrities viršininkas Išvadoje nurodė, kad pagal N. E. N. pateiktus patvirtinančius dokumentus nustatyta, jog buvęs savininkas M. L. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdė 7,90 ha žemės ir 0,49 ha miško, N. E. N. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 2,64 ha žemės, kurios vertė 4 657 Lt (1 348,76 Eur), priskirta valstybės išperkamai žemei (užimtai asmeninio ūkio žeme). Išvada buvo išsiųsta Utenos apskrities Anykščių rajono Viešintų seniūnijai (gauta 1999 m. rugsėjo 30 d., registracijos Nr. 143).

16. NŽT Anykščių skyriaus vedėjas 2019 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 38VĮ-699-(14.38.2) „Dėl Utenos apskrities 1999 m. rugsėjo 8 d. išvados Nr. 3209 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ pripažinimo netekusia galios“, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalimi, Įgyvendinimo tvarkos 1051 punktu, pripažino netekusia galios Išvadą, parengtą N. E. N. vardu. Šį Įsakymą NŽT Anykščių skyrius išsiuntė pareiškėjai su 2019 m. gegužės 8 d. raštu Nr. 38SD-2072-(14.38.105) „Dėl informacijos pateikimo“. Rašte, remdamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalimi, paaiškino Išvados pripažinimo netekusia galios motyvus ir nurodė teisinį pagrindą, taip pat išaiškino, kad pareiškėjai už 2,64 ha žemės bus kompensuojama pinigais.

17. NŽT skundžiamu Sprendimu nusprendė atkurti nuosavybės teises į pareiškėjai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – už 2,64 žemės atlyginant pinigais, apskaičiuota vertė – 1 666 Eur. NŽT Anykščių skyrius parengė 2019 m. gruodžio 20 d. pažymą Nr. 38PAŽ1-67-(14.38.34) „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės“, kurioje nurodė, kad 2,64 ha žemės vertė yra 1 666 Eur, t. y. tokią pat vertę, kaip Sprendime.

18. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Atkūrimo įstatymo, Įgyvendinimo tvarkos, Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, nuostatomis.

19. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog 2,64 ha žemės, į kurią pareiškėja pretendavo atkurti nuosavybės teises, yra valstybės išperkama, todėl už ją pareiškėjai turėjo būti atlyginta šio įstatymo nustatyta tvarka. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos pozicija dėl pasirinkto būdo, kuriuo jai turi būti atlyginta už valstybės išperkamą žemę, nėra nuosekli. Nors pareiškėja skunde teigė, kad ji dar 1999 m. buvo išreiškusi prašymą gauti piniginę kompensaciją už 2,64 žemę, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina jokie byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Aplinkybę, kad pareiškėja už valstybės išperkamą žemę siekė gauti piniginę kompensaciją, teismo posėdyje paneigė ir pati pareiškėja, paaiškinusi, kad visą laiką jos troškimas buvo gauti žemės sklypą prie namų, t. y. siekė, kad už valstybės išperkamą žemę jos nuosavybėn būtų perduotas lygiavertis žemės sklypas. Pareiškėjos atžvilgiu pagal jos valią buvo vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, už valstybės išperkamą žemę perduodant lygiavertį žemės plotą. Šią aplinkybę patvirtina Išvada, pareiškėjos raštai/prašymai/skundai NŽT, NŽT Anykščių skyriui, Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimui (ir pateikti pretendentų susirinkimuose), pretendentų susirinkimų protokolai.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėja buvo įtraukta į pretendentų, pageidaujančių gauti žemę, mišką ar vandens telkinį (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašus, ji nebuvo pateikusi prašymo perkelti Išvadą į kitą kadastro vietovę. Pareiškėja nuo 2002 metų periodiškai buvo kviečiama į (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės IX eilės pretendentų susirinkimus, juose dalyvavo, tačiau nepasirinko siūlomų žemės sklypų. Pareiškėja dalyvavo 2019 m. gruodžio 19 d. posėdyje, kuriame buvo priimtas Sprendimas, su kuriuo pareiškėja buvo supažindinta, tačiau nesutiko su juo.

21. Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėja nepasirinko pagal Išvadą jai siūlomų perduotinų lygiaverčių žemės sklypų, nuosekliai ir atkakliai laikėsi savo pozicijos, kad į jai perduodamą nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą būtų įskaitomas privatizuojamas namų valdos žemės sklypas (jį atitinkamai padidinant) arba lygiavertis žemės sklypas būtų suprojektuotas prie jos namų valdos, nors tiek pretendentų susirinkimuose, tiek pareiškėjai teiktuose daugkartiniuose atsakymuose į jos skundus buvo nuosekliai ir išsamiai paaiškinta, jog tokio lygiaverčio žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimui suprojektuoti nėra galimybės.

22. Pareiškėja 1989 m. paveldėjo gyvenamąjį namą su pagalbiniais pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), ir 1993 m. rugpjūčio 9 d. deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).

23. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjos sodyba (esanti (duomenys neskelbtini)) yra valstybinio (duomenys neskelbtini) draustinio teritorijoje. Šventosios draustinis yra valstybinis draustinis, įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1486 patvirtintą valstybinių kraštovaizdžio draustinių sąrašą ir į valstybinių zoologinių draustinių sąrašą. Žemė, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjai atkuriamos pagal Išvadą, buvo (duomenys neskelbtini), nepateko į (duomenys neskelbtini) draustinį. Todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostata, pareiškėjai negalėjo būti perduotas lygiavertis žemės sklypas prie jos nuosavybės teise turimos sodybos, esančios draustinio teritorijoje. Pareiškėjai šios aplinkybės buvo paaiškintos NŽT ir NŽT Anykščių skyriaus raštuose.

24. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, teismas sprendė, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai panaikino Išvadą ir priėmė Sprendimą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 2,64 ha žemės atlyginant pinigais.

25. Teismas atmetė pareiškėjos skundo argumentus, kad atsakovas, ginčijamu Sprendimu atkurdamas pareiškėjai nuosavybės teises, nesilaikė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatų. Byloje nėra ginčo, kad buvusio žemės savininko žemės dalis, į kurią pareiškėjai ginčijamu Sprendimu atkurtos nuosavybės teisės, yra valstybės išperkama. Jau vien aplinkybė, kad pagal pareiškėjos valią jai buvo išduota Išvada, pareiškėja buvo įtraukta į pretendentų, pageidaujančių gauti žemę, mišką ar vandens telkinį (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašus, vienareikšmiškai patvirtina, jog jai buvo pasiūlyti Atkūrimo įstatyme numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdai, ir pareiškėja pasirinko vieną iš jų – lygiaverčio žemės sklypo perdavimą – dar 1999 metais. Todėl atsakovas nepažeidė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

26. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad atsakovas dar 2008 metais privalėjo priimti sprendimą dėl kompensacijos pinigais, paaiškėjus, jog pareiškėjos norimu būdu atkurti nuosavybės teisių nėra galimybės (pareiškėjos teigimu, 2008 metais būtų buvusi nustatyta ženkliai didesnė kompensacijos suma – išperkamos žemės vertė turėtų būti nuo 2 750 iki 9 500 Eur). Įgyvendinimo tvarkos 27 punktas nustato, kad tuo atveju, jeigu žemę išperka valstybė, pilietis gali pasirinkti vieną ar kelis atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdus. Iki 2019 metų galiojusios Atkūrimo įstatymo bei Įgyvendinimo tvarkos nuostatos nenumatė galimybės pretendentui atkurti nuosavybės teises kitokiu atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdu nei pasirinko pats pretendentas, jeigu toks būdas nuosavybės teisių atkūrimo metu buvo numatytas Atkūrimo įstatyme ir yra teisės aktais nustatytos galimybės jį realizuoti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje nuo Išvados pateikimo momento iki pat Išvados panaikinimo ir Sprendimo priėmimo buvo galimybė pareiškėjai atkurti nuosavybės teises jos pasirinktu atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdu ir atsakovas vykdė jam teisės aktais nustatytas pareigas, siekdamas atkurti nuosavybės teises pagal pareiškėjos išreikštą valią, t. y. už valstybės išperkamą žemę perduodant jos nuosavybėn lygiavertį žemės plotą, o būtent: pareiškėjai ne kartą buvo siūloma pasirinkti lygiaverčius žemės sklypus iš laisvos žemės fondo, nors pareiškėja periodiškai tai daryti atsisakydavo, pageidaudama žemės sklypą projektuoti ten, kur nuosavybės teisės jos pasirinktu būdu negalėjo būti atkurtos pagal teisės aktų normas. Ir tik įsigaliojus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalies 2018 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XIII-1610 redakcijai (nuo 2019 m. sausio 1 d.) NŽT buvo suteikta teisė atkurti nuosavybės teises kitu būdu pagal šioje teisės normoje bei Įgyvendinimo tvarkoje nurodytas sąlygas.

27. Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl Sprendimu nustatyto piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą žemę dydžio, teismas, remdamasis Lygiavertiškumo metodikos nuostatomis, nurodė, kad pagal Utenos apskrities Debeikių valsčiaus šeštos /6/ seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalų rūšimis paskirstytų žemių 1929 m. rugsėjo 2 d. sąrašą M. L. įpėdinių (duomenys neskelbtini) kaime valdoma 8,25 ha žemė buvo: II rūšies – 4,25 ha, III rūšies – 1,50 ha, IV rūšies – 2,50 ha. Teismas vertino, kad pagal Lygiavertiškumo metodikos 4.1, 6.3 papunkčius, 6, 8, 9 punktus, pareiškėjos 2,64 ha žemės vertė, atlikus apskaičiavimus, yra 1 666 Eur, todėl sprendė, jog NŽT Anykščių skyrius Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės 2019 m. gruodžio 3 d. apskaičiavimo akte Nr. 38LS-89-(14.38.91), parengtame pagal Lygiavertiškumo metodikos 2 priedą, teisingai apskaičiuota žemės vertė, kuri nurodyta Sprendime ir Pažymoje.

28. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 4.2.1 punktas, Lygiavertiškumo metodikos 1 punktas neabejotinai patvirtina, jog tuo atveju, kai atkuriamos nuosavybės teisės, už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais, išperkamos žemės vertei (kompensacijai) apskaičiuoti taikytina būtent Lygiavertiškumo metodika. Apskaičiuojant žemės vertę pagal Lygiavertiškumo metodiką, žemės verčių žemėlapiai nėra taikomi. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad apskaičiuojant kompensacijos dydį, turėtų būti vadovaujamasi Žemės įvertinimo metodika ir žemės verčių žemėlapiais.

29. Teismas konstatavo, kad NŽT Anykščių skyriaus 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. 38S-76-(14.38.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ ir 2019 m. gruodžio 20 d. pažyma Nr. 38PAŽ1-67-(14.38.34) „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės“ yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra jokio pagrindo juos panaikinti ir įpareigoti NŽT Anykščių skyrių teisingai perskaičiuoti 2,64 ha žemės sklypo kainą pagal VĮ Registrų centro Žemės ūkio žemės grupės verčių žemėlapį bei pagal Žemės įvertinimo metodikos 1, 6 priedus.

30. Teismas netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar Lygiavertiškumo metodikos 4 punkto 4.1–4.3 papunkčiai, 5 punkto 5.2 papunktis, 1 priedas „Buvusių Lietuvos apskričių žemės suskirstymas rūšimis ir vidutinė valstybės išperkamos žemės vertės lentelė“ neprieštarauja Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 23 straipsnio 1– 2 dalims.

31. Teismas nurodė, kad šiuo atveju, jeigu būtų pagrindas manyti, jog pareiškėjos nurodytos Lygiavertiškumo metodikos nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir Atkūrimo įstatymui, teismas turėtų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, o ne į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Teismo vertinimu, šiuo atveju nekyla abejonių dėl byloje taikytino Lygiavertiškumo metodikos 4.1 papunkčio atitikties Konstitucijai ir Atkūrimo įstatymui, o kitos pareiškėjos prašomos tirti Lygiavertiškumo metodikos nuostatos – 4.2, 4.3, 5.2 papunkčiai, 1 priedas – byloje netaikytinos, todėl vien jau dėl tos priežasties pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį nėra pagrindo dėl jų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Teismas, naudodamasis savo diskrecijos teise (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis), išnagrinėjęs šios bylos medžiagą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusį ginčą ir taikytino Lygiavertiškumo metodikos 4.1 papunkčio nuostatas, priėjo prie išvados, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjos nurodytos Lygiavertiškumo metodikos konstitucingumo.

III. 32. Pareiškėja N. E. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat ji prašo prireikus sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir pagal kompetenciją kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu patikrinti, ar Lygiavertiškumo metodikos 4 punkto 4.1.–4.3. papunkčiai, 1 priedas „Buvusių Lietuvos apskričių žemės suskirstymas rūšimis ir vidutinė valstybės išperkamos žemės vertės lentelė“ neprieštarauja Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 23 straipsnio 1–2 dalims.

33. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Ji teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 ir 3 dalių, Įgyvendinimo tvarkos nuostatas, neatsižvelgė į VAĮ 3 straipsnio 3 ir 6 punktus. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir neįvertino, ar NŽT veiksmai, kuomet nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta 20 metų, atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus VAĮ prasme. Taip pat neatsižvelgė į pareiškėjos paaiškinimuose nurodytus argumentus, į VAĮ nurodytus efektyvumo ir proporcingumo principus.

34. Pareiškėja teigia, kad jos pradiniame prašyme aiškiai užfiksuota, jog ji pageidauja arba atkurti jai nuosavybės teisę į žemės sklypą natūra, arba išmokėti kompensaciją pinigais. Atsakovas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjos 1991 m. rugsėjo 19 d. prašymą, į 1994 m. balandžio 22 d. Pretendentų atstatyti nuosavybės teisę į žemę ar mišką raštišką susitarimą, kuriuose jau buvo išreikšta pareiškėjos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo arba natūra, arba pinigine kompensacija. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai neatsižvelgė į Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatytą 6 mėnesių terminą išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Net ir laikant, kad NŽT galėjo sprendimą dėl piniginės kompensacijos priimti tik nuo 2019 m. sausio 1 d., Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatytas 6 mėnesių terminas yra iš esmės praleistas, nes Sprendimas priimtas tik 2019 m. gruodžio 18 d. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Atkūrimo įstatymo nuostatas, tai sudaro materialiųjų teisės normų pažeidimo pagrindą. Toks teismo Atkūrimo įstatymo teisės normų aiškinimas ir taikymas neatitinka ir teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų.

35. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, neteisingai taikė ir aiškino Įgyvendinimo tvarkos nuostatas. Teismas teisingai nustatė, kokie veiksmai turi būti atlikti atkuriant pareiškėjai nuosavybės teises, tačiau visiškai neatsižvelgė į Įgyvendinimo tvarkoje ir Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytus terminus, kurių laikantis nuosavybės teisių atkūrimo procedūros turi būti įvykdytos ir užbaigtos. Teismui neatsižvelgus ir nemotyvuojant dėl NŽT praleistų terminų veiksmams atlikti, susidarė faktinė situacija, kuomet tas pats pareiškėjos prašymas (klausimas) buvo nagrinėjamas beveik 20 metų. Tokiu būdu sukuriama nelygiavertė viešojo administravimo subjekto ir fizinio asmens, siekiančio apginti savo pažeistas teises, padėtis. Viena vertus, pagal įstatymą fizinis asmuo įpareigojamas griežtai laikytis įstatyme apibrėžtų terminų, kita vertus, viešojo administravimo subjektas ne visais atvejais privalo laikytis ir paisyti šių procedūrinių terminų. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja ne tik suformuotai teismų praktikai, bet ir įstatymuose ir teisės aktuose įtvirtintoms teisės normoms.

36. Pareiškėja teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog apskaičiuojant sklypo vertę, nagrinėjamu atveju turi būti taikoma Lygiavertiškumo metodika. Šios metodikos 2 punkto 2.1.–2.2. papunkčiuose nurodoma, kad valstybės perduodamo neatlygintinai piliečių nuosavybėn žemės sklypo ir piliečių turėtos žemės lygiavertiškumas šio nutarimo 4.2.2, 4.2.3 ir 4.2.4 punktuose nurodytais atvejais apskaičiuojamas: 1) piliečių turėtos žemės vertė – pagal šią metodiką; 2) perduodamo neatlygintinai piliečių nuosavybėn žemės sklypo vertė – pagal šiuo nutarimu patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką. Išvadoje buvo sprendžiamas klausimas būtent dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Nors ši Išvada 2019 metais buvo panaikinta, tačiau atsakovas beveik 20 metų siūlė atkurti nuosavybės teises pareiškėjai remdamasis būtent Išvada, todėl, nagrinėjamu atveju, žemės vertė turėjo būti skaičiuojama vadovaujantis taip pat ir Žemės įvertinimo metodika, kadangi pareiškėja daugelį metų, kreipdamasi į NŽT, reikalavo atkurti jai nuosavybės teises į konkretų žemės sklypą tam tikroje vietovėje.

37. Pareiškėjos vertinimu, šiuo atveju susiklostė faktinė situacija, nurodyta Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje, numatančioje, kad už žemę, taip pat vandens telkinius saugomose teritorijose, kurių susigrąžinti natūra turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, jiems gali būti atlyginama perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar vandens telkinį iš laisvos žemės fondo pagal Žemės reformos įstatyme piliečiams nustatytą žemės, vandens telkinių plotų įsigijimo eiliškumą, taip pat perduodamas nuosavybėn neatlygintinai jo naudojamas lygiavertis žemės sklypas prie nuosavybės teise turimų pastatų, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje numatytus atvejus.

38. Pareiškėja pabrėžia, kad atsakovo yra prašoma teisingai paskaičiuoti žemės sklypo vertę ne tik pagal Žemės ūkio žemės grupės verčių žemėlapį, bet ir pagal Žemės įvertinimo metodikos 6 priedą (Žemės ūkio paskirties žemės sklypo vertės apskaičiavimo aktas), Žemės įvertinimo metodikos 1 priedą (Normatyvinės 1 ha žemės ūkio naudmenų vertės pagal jų našumą lentelė). Pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo šių bylai svarbių klausimų.

39. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad žemės sklypo vertė nuo 1999 m. iki 2019 m. gerokai pasikeitė, todėl apskaičiuota vertė neatitinka realios žemės sklypo vertės. Pareiškėja akcentuoja, kad pagal šiuo metu atsakovo paskaičiuotą žemės sklypo vertę ir piniginę kompensaciją, ji negalėtų įsigyti lygiaverčio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nes tokio sklypo vidutinė kaina yra net 10 kartų didesnė. Toks žemės sklypo vertės apskaičiavimas nėra logiškas, racionalus ir teisingas bei prieštarauja Atkūrimo įstatymo prigimčiai ir paskirčiai (Atkūrimo įstatymo 1 straipsnis), taip pat paneigiamas nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimas. Netinkamai aiškinant ir taikant Lygiavertiškumo metodikos, Žemės įvertinimo metodikos bei Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostatas, buvo priimtas neteisėtas sprendimas, kuris naikintinas.

40. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl teisės normų konstitucingumo. Nagrinėjamu atveju teismas tik formaliai nurodė, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ir poreikio kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, tačiau detaliau nemotyvavo tokio savo sprendimo. Teismas taip pat neatsižvelgė, kad ginčijamoje Lygiavertiškumo metodikoje nuo pat 1999 metų beveik nėra iš esmės koreguojama ar indeksuojama atkuriamų žemės sklypų vertė. Dėl to praktikoje susidaro faktinių situacijų, kuomet valstybės institucija priima neteisingus sprendimus, kurie neatitinka elementarios logikos. Jau vien dėl šios minėto teisės akto aiškinimo ir taikymo problemos teismas turėjo detaliau ir išsamiau pasisakyti ir argumentuoti, kodėl, teismo vertinimu, Lygiavertiškumo metodikoje pateikiami žemės sklypų verčių dydžiai yra teisingi, nes net ir asmeniui, neturinčiam specialių žinių, yra aiškiai matyti, jog toks žemės sklypų verčių dydžių nustatymas neatitinka elementarių nekilnojamojo turto rinkos dėsnių ir logikos. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimai aptartu klausimu buvo priimti 1998 metais ir 2003 metais, kuomet Lietuvos ekonominė situacija buvo visiškai kitokia. Lygiavertiškumo metodikoje paliekant 1999 metų kainas, susidarė teisės statiškumo problema, kuomet teisės aktas nebeužtikrina ir nebeišlaiko proporcingumo principo įgyvendinimo, akivaizdžiai pažeidžia teisingo atlyginimo už grąžinimą nekilnojamąjį turtą principą.

41. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, vertinant, ar teisingai asmeniui yra kompensuojama už jam atkuriamą nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, ne kartą akcentuota, kad turi būti išlaikoma pusiausvyra ir proporcingumas, atsižvelgiama į dabartinę negrąžinamo natūra turto vertę, į turto kokybės ir vertės pokyčius, valstybės galimybes nustatyti atitinkamus kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžius. Taigi, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais, turto vertės pasikeitimai yra ne statiški, o dinamiški, ir turi būti atsižvelgiama į realias, o ne į hipotetines nekilnojamojo turto rinkos kainas. Lygiavertiškumo metodikoje pateikti žemės sklypų verčių dydžiai nebeišlaiko tinkamo balanso dėl teisingo atlyginimo už išlikusį nekilnojamąjį turtą.

42. Pareiškėja akcentuoja, kad, apskaičiuojant valstybės išperkamos žemės, miško sklypo vertę pinigais, turėtų būti vadovaujamasi vidutinėmis nekilnojamojo turto rinkos kainomis arba toks turtas turėtų būti kasmet indeksuojamas. Toks aiškinimas atitiktų tiek Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, tiek jo preambulę bei Konstitucijos 23 straipsnio 1-2 dalis. Remiantis tuo, asmenims išmokant kompensacijas pinigais už negrąžintą žemę natūra nesusidarytų prielaidos jų teisių pažeidimui, žemės ir miško sklypų vertės būtų paskaičiuotos teisingai. Todėl pareiškėja prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės aktų konstitucingumo.

43. Atsakovas NŽT Anykščių skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

44. Atsakovas atsiliepime pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodytus argumentus ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo visas reikšmingas bylai aplinkybes, rašytinius įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės aktus, teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį panaikinti.

45. Atsakovas akcentuoja, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pareiškėjai buvo vykdoma remiantis teisės aktuose nustatyta tvarka. Teismas sprendime rėmėsi ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu ir teisingai sprendė, jog teisėtai ir pagrįstai panaikinta Išvada ir priimtas Sprendimas atkurti nuosavybės teises į 2,64 ha žemės, atlyginant pinigais.

46. Teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos argumentą, kad atsakovas dar 2008 metais privalėjo priimti sprendimą dėl kompensacijos pinigais ir teisingai nurodė, jog iki 2019 metų galiojusios Atkūrimo įstatymo bei Įgyvendinimo tvarkos nuostatos nenumatė galimybės pretendentui atkurti nuosavybės teises kitokiu atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdu nei pasirinko pats pretendentas, jeigu toks būdas nuosavybės teisių atkūrimo metu buvo numatytas Atkūrimo įstatyme ir yra teisės aktais nustatytos galimybės jį realizuoti.

47. Atsakovas teigia, kad kompensacija pinigais, kaip nuosavybės teisių atkūrimo būdas, nėra derybų objektas. Valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal Lygiavertiškumo metodiką, kurią, šiuo atveju, ir taikė atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjos sklypo vertę. Teismas teisėtai atmetė pareiškėjos argumentus, kad apskaičiuojant kompensacijos dydį pareiškėjai turėtų būti vadovaujamasi Žemės įvertinimo metodika ir žemės verčių žemėlapiais. Žemės vertė yra apskaičiuota teisingai, nes teisės aktuose nurodyta, kad kompensacija apskaičiuojama pagal turėtos žemės vertę, o ne pagal šiuo metu esančią sklypo rinkos vertę.

48. Atsakovas taip pat nurodo, kad šiuo atveju netaikoma ir pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta Žemės įvertinimo metodika.

49. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pagal Atkūrimo įstatymo, Įgyvendinimo tvarkos ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatas, kiekvienas pilietis, turintis teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, teisiniuose santykiuose, susijusiuose su jų nuosavybės į žemę atkūrimu, turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju - nuosavybės teisėms į žemę atkurti, pasiekti. Atsakovo nuomone, pareiškėja nepakankamai rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu. Jau 2002 m. turėjo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą (-us), tačiau šia teise nepasinaudojo, nors jai daug kartų buvo išaiškinti teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, pateikiant atsakymus raštu.

50. Teismas taip pat teisingai įvertino teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją šiuo klausimu, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 51. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sprendimų, kuriais buvo nuspręsta pareiškėjai atkurti nuosavybės teises išmokant piniginę kompensaciją už 2,64 ha buvusio savininko žemę.

52. Pareiškėjos teigimu, jai nepagrįstai ilgai nuo 2002 m. nebuvo priimamas sprendimas apskaičiuoti piniginę kompensaciją, o apskaičiuota žemės vertė ginčijama 2019 m. gruodžio 20 d. pažyma Nr. 38PAŽ1-67-(14.38.34) yra per maža; pareiškėjos nuomone, teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės atkūrimą, kurios taikytos nagrinėjamu atveju, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

53. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos N. E. N. skundą atmetė, paliko galioti NŽT sprendimus, nustatęs, kad jie priimti nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, taip pat atsisakė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjos nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijai.

54. Nagrinėjamu atveju ginčo esmė yra už buvusio savininko žemę (2,64 ha) paskaičiuotas piniginės kompensacijos dydis.

55. Pareiškėja apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jį grindžia tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, pabrėždama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, dėl savo pozicijos konstituciškai pagrindžiančių argumentų nepateikia. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje pateiktus įrodymus.

56. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

57. Taip pat akcentuotina, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

58. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

59. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2035-525/2021 ir kt.).

60. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

61. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjos skundžiamą pirmosios instancijos teismo 2020 m. spalio 26 d. sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas laikėsi šių taisyklių. Vien tai, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

62. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjos skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl jų papildomai nekartoja.

63. Apeliantės argumentai dėl Lygiavertiškumo metodikos taikymo yra prieštaringi. Vienu atveju teigiama, kad netinkamai aiškinta ir taikyta Lygiavertiškumo metodika ir tuo pat metu teigiama, kad Lygiavertiškumo metodikoje nuo pat 1999 metų beveik nėra iš esmės koreguojama ar indeksuojama atkuriamų žemės sklypų vertė. Kitaip tariant akcentuojama, kad pareiškėjos netenkina šioje metodikoje įtvirtintos žemės sklypo vertės apskaičiavimo taisyklės, o ne jos taikymas nagrinėjamu atveju.

64. Apeliantė sutinka, kad ginčo santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas ir teigia, kad jos manymu, žemės sklypo vertės apskaičiavimas prieštarauja Atkūrimo įstatymo prigimčiai ir paskirčiai (Atkūrimo įstatymo 1 str.), tačiau nepagrindžia, kodėl, jos manymu, prieštarauja jos nurodyto įstatymo 1 straipsniui.

65. Pareiškėja nuo 2002 m. turėjo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą, tačiau nepasinaudojo šia teise, kviečiama į pretendentų susirinkimus nepasirinko siūlomų suprojektuotų žemės sklypų, nors jai daug kartų buvo išaiškintos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą, pateikti atsakymai raštu.

66. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl teisės normų konstitucingumo. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimai aptartu klausimu buvo priimti 1998 metais ir 2003 metais, kuomet Lietuvos ekonominė situacija buvo visiškai kitokia.

67. Apeliantė Lygiavertiškumo metodikos prieštaravimą Konstitucijai ir Atkūrimo įstatymui grindžia tuo, kad šioje metodikoje nurodyti žemės sklypų verčių dydžiai nėra teisingi, nes toks žemės sklypų verčių dydžių nustatymas neatitinka elementarių nekilnojamojo turto rinkos dėsnių ir logikos, yra neproporcingas ir neteisingas.

68. Apeliantės teigimu pirmosios instancijos teismas savo atsisakymą kreiptis į teismą atmetė nepagrįstai remdamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, kurie buvo priimti 1998 m. ir 2003 metais, esant kitokiai ekonominei situacijai. Apeliantė Lygiavertiškumo metodikos prieštaravimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai grindžia tuo, kad Lygiavertiškumo metodikoje nurodyti žemės sklypų verčių dydžiai nėra teisingi, nes toks žemės sklypų verčių dydžių nustatymas neatitinka elementarių nekilnojamojo turto rinkos dėsnių ir logikos, yra neproporcingas ir neteisingas.

69. Vertinant pirma nurodytus apeliantės argumentus dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, pirmiausia pažymėtina, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog nuosavybės teisė Konstitucijos 23 straipsnio požiūriu nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai). Kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą (inter alia 1998 m. birželio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d. nutarimai). Tik valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2013 m. spalio 10 d., 2014 m. spalio 8 d., 2014 m. spalio 30 d. nutarimai). Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas aiškiai akcentavo, kad grąžinant buvusių savininkų turtą nėra visa apimtimi taikomos taisyklės, kurios taikomos paimant turtą visuomenės poreikiams pagal Konstitucijos 23 straipsnį, nes tai yra skirtingos situacijos.

70. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui (2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. spalio 11 d., 2014 m. spalio 30 d. nutarimai).

71. Apeliantė mano, kad priklausomai nuo laikotarpio (nurodo 1998 ir 2003 metus), kuriame Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas formavo savo doktriną dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, ši doktrina vėlesniu laikotarpiu turi skirtis. Tokia apeliantės nuomonė yra nepagrįsta, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas aiškinimas nebuvo siejamas su konkrečiu laikotarpiu, priešingai nei teigia apeliantė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas tokį patį aiškinimą pakartojo ir vėlesniais metais savo 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. spalio 11 d., 2014 m. spalio 30 d. nutarimuose.

72. Nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (inter alia 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas teisingos kompensacijos nesieja su nekilnojamojo turto rinkos kainomis ar kasmetiniu indeksavimu, kaip siekia įrodyti pareiškėja.

73. Teisėjų kolegijos nuomone, kasmetinis indeksavimas sudarytų prielaidas vilkinti sprendimų dėl nekilnojamojo turto atkūrimo priėmimą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną nėra pagrindo abejoti Lygiavertiškumo metodikos ir Atkūrimo įstatymo nuostatų atitiktimi Konstitucijai.

74. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėja nuo 2002 m. turėjo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą, tačiau šia teise nepasinaudojo, kviečiama į pretendentų susirinkimus siūlomų suprojektuotų žemės sklypų nepasirinko, nors jai daug kartų buvo išaiškintos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą, pateikti atsakymai raštu.

75. Apeliantės teiginys, kad NŽT vilkino sprendimo priėmimą atmetamas kaip neteisingas, nes kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas iki 2019 metų galiojusios Atkūrimo įstatymo bei Įgyvendinimo tvarkos nuostatos nenumatė galimybės pretendentui atkurti nuosavybės teises kitokiu atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdu nei pasirinko pats pretendentas, jeigu toks būdas nuosavybės teisių atkūrimo metu buvo numatytas Atkūrimo įstatyme ir yra teisės aktais nustatytos galimybės jį realizuoti. Todėl NŽT negalėjo, nesant pretendentės sutikimo, pati nuspręsti atkurti nuosavybės teises jos parinktu būdu.

76. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, iš esmės teisingai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. E. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė