2025-04-02 Nr. AB-5812-3-61-3-06714-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1578-502/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06714-2024-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. (V. A.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslinto, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 24S251705 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 24S259011 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) bei priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas, kuris yra Ukrainos pilietis, skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad:

2.1. atsakovas Sprendimu Nr. 1 atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui. Šis sprendimas yra paremtas nepagrįstu vertinimu, jog pareiškėjas pritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje ir laiko Krymą teisėtai priklausančiu Rusijos Federacijai;

2.2. pareiškėjas nusprendė išvykti iš Ukrainos, nes 2024 metų viduryje fronto linija pradėjo artėti prie jo gyvenamosios vietos – Torecko miesto, prasidėjo apšaudymai, todėl tapo nesaugu. Pareiškėjas negalėjo pasislėpti kituose Ukrainos regionuose dėl savo finansinės padėties (jo pensija yra per maža būstui saugesnėje vietoje išsinuomoti) ir sveikatos būklės (jam reikalinga nuolatinė gydytojų ir artimųjų pagalba). Pareiškėjas nusprendė atvykti į Lietuvą, nes čia gyvena jo sūnus, kuris gali suteikti jam pagalbą ir priežiūrą;

2.3. atsakovo teiginiai, kad pareiškėjas neturi teisės į laikiną apsaugą, nes jis ne iškart paliko Ukrainą ir jis gali apsigyventi kituose (saugesniuose) Ukrainos regionuose, yra nepagrįsti nei faktiškai (atsižvelgiant į anksčiau minėtas aplinkybes), nei teisiškai. Tokia pozicija prieštarauja paties atsakovo nurodytam teisiniam reguliavimui, pagal kurį Ukrainos piliečiai nėra diferencijuojami pagal regioną, kuriame gyveno, ar pagal laiką, kai jie pasitraukė iš Ukrainos;

2.4. pareiškėjas, pildydamas Departamento pateiktą klausimyną, nurodė, kad jis laiko, jog Krymas priklauso Ukrainai, ir kad jis pritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje. Pareiškėjas per apklausą paaiškino Departamento tarnautojams, kad jis iš tiesų nepritaria Rusijos kariniams veiksmams, ir jis klausimyną pildė su sūnaus pagalba (pareiškėjas nemoka naudotis kompiuteriu, taip pat nežino nei lietuvių kalbos, nei anglų kalbos). Pareiškėjo sūnus vėliau jam paaiškino, kad klausimyne buvo pasirinktas neteisingas atsakymas, nes klausimas išverstas netinkamai. Pareiškėjas, padedamas savo sūnaus, nedelsiant informavo Departamento tarnautojus apie šias aplinkybes, tačiau atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 1, nepagrįstai nesirėmė šia pareiškėjo pateikta informacija ir nutylėjo apie gautą elektroninį laišką;

2.5. atsakovas netinkamai interpretavo kitus pareiškėjo atsakymus, pateiktus per apklausą. Pareiškėjo atstovas kreipėsi į atsakovą su prašymu pateikti apklausos garso įrašą, bet atsakovas per nustatytą terminą neįvykdė šio prašymo;

2.6. pareiškėjas kategoriškai smerkia Rusijos Federacijos valdžią už karinius veiksmus Ukrainoje ir mano, kad Krymas turi būti Ukrainos sudėtyje. Tačiau, net jei pareiškėjas turėtų kitokią nuomonę (t. y. tokią nuomonę, kokią pristatė atsakovas), tai nebūtų teisėtas ir pakankamas pagrindas Sprendimui Nr. 1 priimti;

2.7. Sprendimas Nr. 1 yra nemotyvuotas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintų reikalavimų, gero viešojo administravimo principo ir kt. Nei Sprendime Nr. 1, nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) 2023 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 18-3956 „Dėl klausimyno vertinimo“ (toliau – ir VSD raštas) nėra konkrečiai paaiškinta, kodėl pareiškėjo asmeninė ir viešai nereiškiama nuomonė politiniais klausimais nulemia išvadą apie jo grėsmę valstybės saugumui (priežastinis ryšys);

2.8. atsakovas Sprendimu Nr. 2 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, remdamasis tuo pačiu pagrindu. Sprendimas Nr. 2 yra išvestinis iš Sprendimo Nr. 1, o nesutikimas su vėlesniuoju sprendimu yra grindžiamas tais pačiais argumentais.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą (patikslintą skundą).

4. Atsakovas atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą nurodė, kad:

4.1. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo klausimyne ir per apklausą pateiktus atsakymus ir paaiškinimus bei atsižvelgdamas į VSD rašte pateiktą poziciją, konstatavo, kad pareiškėjas pademonstravo savo paramą Rusijos vykdomai agresyviai užsienio politikai, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniams saugumui, taip pat pareiškėjas yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Taigi, jam negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kaip užsieniečiui, kurio gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 str. 1 d. 1 p.);

4.2. pareiškėjo teiginiai, kad jis klaidingai užpildė klausimyną, nes klausimai jam buvo išversti neteisingai, nepagrįsti. Tam, kad būtų išsiaiškintos pareiškėjo pažiūros, jis buvo apklaustas. Pareiškėjo apklausos duomenys VSD surinktos informacijos kontekste patvirtina, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui;

4.3. vadovaujantis teismų praktika, laikytina, jog Departamento išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui yra pagrįsta, o pritaikyta priemonė yra proporcinga. Departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą Nr. 1;

4.4. Sprendimas Nr. 2 buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 5 dalimi, jis nėra išvestinis iš Sprendimo Nr. 1. Departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą Nr. 2.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą (patikslintą skundą).

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą nurodė, kad:

6.1. Sprendimas Nr. 1 buvo priimtas pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis. Šis sprendimas yra proporcingas, atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją;

6.2. VSD rašte Departamentui pateikta pozicija, kad užsieniečiai, deklaruodami, jog pritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje, išreiškia paramą Rusijos agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Atsižvelgiant į pareiškėjo šiuo atveju pateiktus atsakymus į klausimyno klausimus, darytina išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui;

6.3. apie Rusijai lojalių žmonių grėsmę pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausiose – 2022, 2023, 2024 metų – grėsmių vertinimo ataskaitose, o Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) priimtose rezoliucijose ir kt. Sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (Sprendimas Nr. 1) yra suderinamas su teisės aktų reikalavimais ir teismų praktika;

6.4. Sprendimas Nr. 2 yra proporcingas ir pagrįstas, atsižvelgiant į anksčiau (dėl Sprendimo Nr. 1) išdėstytus argumentus. Atsakovas, priimdamas šį sprendimą, neviršijo savo kompetencijos, nepagrįstai nesuvaržė pareiškėjo teisių ir laisvių.

II. 7. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. sausio 30 d. sprendime atmetė pareiškėjo V. A. skundą.

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo Nr. 1, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Teismas nustatė, kad:

9.1. pareiškėjui 2024 m. rugsėjo 9 d. teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, jo paprašyta užpildyti klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“, pažymėjo, kad jis pritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o atsakydamas į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“, pažymėjo, jog Krymas priklauso Ukrainai;

9.2. VSD rašte Departamentas informuojamas, kad užsieniečiai, teigiamai atsakantys į klausimyno 10 klausimą ar nurodantys, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, reiškia paramą Rusijos karinei agresijai prieš Ukrainą ir kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Toks požiūris rodo lojalumą Rusijos režimui, kuris gali būti panaudotas prieš Lietuvos interesus. Rusijos agresyvi užsienio politika, apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kelia egzistencinę grėsmę Lietuvai ir visam euroatlantiniam regionui. 2022 metų Seimo nutarimai ir rezoliucijos akcentuoja Rusijos veiksmų pavojų NATO, Europos Sąjungos ir Europos saugumui, įvardijant tai kaip išpuolį prieš demokratiją ir tarptautinę teisę. VSD siūlė Departamentui, priimant sprendimus dėl leidimo gyventi Lietuvoje, nevertinti papildomai tokių užsieniečių ir taupyti išteklius, tačiau sprendimai turi būti priimami pagal visas aplinkybes. Jei leidimas gyventi neišduodamas ar panaikinamas, tokius asmenis rekomenduojama įtraukti į sąrašą užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą 5 metus;

9.3. pareiškėjas buvo apklaustas 2024 m. spalio 15 d. Pareiškėjas per apklausą nurodė, kad jis gimė Donecko srityje, Torecko mieste, ir ten gyveno iki atvykimo į Lietuvą. Pareiškėjas yra pensininkas, prieš pensiją dirbo šachtose. Pareiškėjas patvirtino, kad gyveno Donecko srityje, tačiau paklaustas, ar tai yra okupuotas regionas, atsakė, jog to nežino. Pareiškėjas paaiškino, kad iki SVO (kaip pats paaiškino – specialiosios karinės operacijos) situacija buvo rami, tačiau, prasidėjus SVO, daugelis žmonių Ukrainoje turėjo persikelti į kitus regionus.

Perkėlime padėjo savanoriai. Pareiškėjas išvyko iš Ukrainos dėl bepiločių antskrydžių, kurie kėlė jam nervinę įtampą ir pablogino sveikatą (paūmėjo skrandžio opa). Į Lietuvą jis atvyko pas sūnų. Pareiškėjas teigė, kad nežino, kodėl prasidėjo SVO, nes „nesupranta politikos“, tačiau mano, jog karas neturėjo prasidėti, nes dėl to daugelis žmonių turėjo palikti savo namus. Kai kurie persikėlė į Poltavos ar Černigovo sritis, nedidelė dalis – į Rusiją. Pareiškėjas manė, kad į Rusiją būtų išvykę daugiau žmonių, jei būtų turėję galimybę.

Žmonėms buvo lengviau išvykti iš Mariupolio dėl žaliojo koridoriaus. Paklaustas, ar pritaria Rusijos kariniams veiksmams, pareiškėjas atsakė, kad nepritaria. Pareiškėjas dėl atsakymų klausimyne paaiškino, kad klausimyną už jį pildė sūnus, nes jis nemoka naudotis kompiuteriu. Sūnus skaitė klausimus, o pareiškėjas atsakinėjo. Pareiškėjas tvirtino, kad jis iš dalies palaiko karinius veiksmus, bet tuo pačiu metu nepalaiko. Jis, žiūrėdamas programas, matė, jog Mariupolyje žmonės buvo patenkinti „rusų atėjimu“, bet pats nežino, kaip gyventų „rusams užėjus“.

Pareiškėjo sesuo gyvena Makejevkoje ir nesiskundžia, o Donecke gyvenantys žmonės taip pat nesiskundžia, nes Doneckas jau yra Rusijos sudėtyje. Paklaustas, kam turėtų priklausyti Krymas, pareiškėjas atsakė, jog Krymas turi priklausyti Rusijai, nes istorijoje jis jau buvo Rusijos dalis iki Nikitos Chruščiovo sprendimo perduoti Krymą Ukrainai. Pareiškėjo taip pat buvo klausta, ar, jo nuomone, gyvenimas būtų geresnis valdant Rusijai. Jis atsakė, kad giminaičiai, gyvenantys Mariupolyje, teigia, jog gyvena geriau nei tada, kai miestas priklausė Ukrainai.

Taip pat mano ir jo sesuo, gyvenanti Makejevkoje, tačiau pats pareiškėjas tikino nežinantis, nes ten negyvena. Dar kartą paklaustas, ar palaiko Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje, pareiškėjas atsakė, jog negali į tai atsakyti, nes nežino. Pareiškėjas anksčiau dažnai lankydavosi Maskvoje ir tuomet nebuvo jokios įtampos ar konflikto. Pareiškėjas pažymėjo, kad tai yra jo asmeninė nuomonė, kurią išsakė sąžiningai;

9.4. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo atsakymus į klausimyno ir apklausos klausimus, konstatavo, kad pareiškėjas demonstravo savo paramą Rusijos vykdomai agresyviai užsienio politikai, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat kad pareiškėjas yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Departamentas, įvertinęs VSD raštą ir kitus duomenis, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, priėmė sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, kadangi pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

10. Teismo, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą (be kita ko, Įstatymo nuostatas) ir jį aiškinančią teismų praktiką, pažymėjo, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

11. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija dėl Sprendimo Nr. 1 neteisėtumo. Teismas nurodė, kad Departamentas, priimdamas šį sprendimą, vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui (Įstatymo 4 str. 3 d., Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 str.). Nustatyta, kad, VSD vertinimu, pareiškėjas, deklaruodamas, jog jis pritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, akivaizdžiai išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Teismas akcentavo, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, taip pat Seimo priimtose rezoliucijose; tai nurodyta ir ginčijamame sprendime.

12. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo paaiškinimus dėl klausimyne pateiktų atsakymų (pvz., elektroninėje klausimyno versijoje klausimas buvo išverstas netiksliai, todėl pasirinktas neteisingas atsakymas; pareiškėjas informavo apie tai Departamento tarnautojus, bet į jo pateiktą informaciją nebuvo atsižvelgta), pažymėjo, kad Lietuvos, kaip valstybės, pozicija nagrinėjamu klausimu yra aiški: Rusija neteisėtai užpuolė Ukrainą, taip pat įvykdė Ukrainos teritorijos dalies – Krymo pusiasalio – aneksiją, tokiu būdu pažeisdama tarptautinės teisės principus, įskaitant valstybės suvereniteto ir teritorinio vientisumo principus. Pareiškėjo atsakymas į klausimyno klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“, kad Krymas priklauso Ukrainai, neprieštarauja Lietuvos pozicijai. Tačiau kitame klausime – „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ – pareiškėjas pasirinko atsakymą „Taip“. Pareiškėjas vėliau aiškino, kad šis atsakymas buvo klaidingas dėl vertimo netikslumo, kadangi klausimas jam buvo išverstas kaip „Ar iš tikrųjų Rusija vykdo karą Ukrainos teritorijoje?“. Pareiškėjo teigimu, tikroji pozicija yra neigiama, t. y. jis nepalaiko karinių veiksmų. Pareiškėjas per apklausą nurodė, jog jis nesidomi politika ir neturi aiškaus supratimo apie Rusijos karinius veiksmus ar jų priežastis, bei dėl savo ribotų žinių ir supratimo ne visuomet galėjo tiksliai atsakyti į pateiktus klausimus. Šios aplinkybės kelia abejonių dėl jo atsakymų autentiškumo ir gebėjimo tinkamai išreikšti savo poziciją per apklausą. Teismo vertinimu, nepaisant pareiškėjo paaiškinimų, VSD pagrįstai vertino pareiškėjo atsakymus visumoje, kaip išreiškiančius jo pažiūras, kurios galbūt remia Rusijos veiksmus Ukrainoje, ir šias pažiūras laikė nesuderinamomis su Lietuvos pozicija. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas pateikė prieštaringus duomenis, nenuoseklius paaiškinimus ir aiškiai išreiškė politinio konteksto nesupratimą, jo atsakymai buvo laikomi keliančiais grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

13. Teismas pabrėžė, kad Įstatymo 35 straipsnyje nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pagrindai yra imperatyvūs. Tai reiškia, kad Departamentas, nustatęs bent vieną iš šių pagrindų, turi ne teisę, o pareigą panaikinti užsieniečiui suteiktą leidimą laikinai gyventi. Atsakymas į klausimą dėl Krymo leidžia identifikuoti asmens politines pažiūras ir vertybines nuostatas, kurios šiuo atveju buvo vertinamos kartu su kitais bylos duomenimis. Apklausoje nurodytas nesidomėjimas politika ir aiškiai išreikštas klausimų esmės nesupratimas nepaneigia pareiškėjo atsakomybės už pateiktus atsakymus, tačiau kelia papildomų abejonių dėl pareiškėjo pažiūrų nuoseklumo ir atitikimo Lietuvos nacionalinio saugumo interesams.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjo paaiškinimuose ir veiksmuose trūksta nuoseklumo bei aiškumo, kas taip pat kelia abejonių dėl jo integracijos į Lietuvos visuomenę bei atitikties nacionalinio saugumo interesams. Pareiškėjas tvirtino, jog jis nesidomi politika ir turi ribotą supratimą apie geopolitines realijas, tačiau toks deklaruotas nesidomėjimas nėra pakankamas pagrindas pateisinti jo atsakymus. Atsakydamas į klausimus dėl Krymo priklausomybės ir dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje, pareiškėjas pateikė skirtingas pozicijas, kurios iš pirmo žvilgsnio nėra suderinamos. Nors pareiškėjas aiškino, kad tam tikri atsakymai atsirado dėl klausimyno vertimo netikslumų ar nesupratimo, ši aplinkybė kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo gebėjimo tinkamai įvertinti situaciją ir prisitaikyti prie Lietuvos Respublikos vertybinių nuostatų. Be to, pareiškėjo teiginiai, kad jis nesuprato apklausos metu pateiktų klausimų esmės, kartu su deklaruojamu nesidomėjimu politika, sudaro prielaidas abejoti jo kritinio mąstymo gebėjimais, kurie yra svarbūs asmens integracijai į visuomenę ir gebėjimui atskirti tikrą informaciją nuo priešiškos propagandos. Atsižvelgiant į geopolitinį kontekstą, kai informacinė ir ideologinė grėsmė Lietuvai yra ypač reikšminga, pareiškėjo galbūt ribotas supratimas ir prieštaringi atsakymai didina riziką, jog jis gali būti paveikus išorinei įtakai, net jei pats to nesuvokia. Galiausiai teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nors pareiškėjas teigė, jog palaiko vertybes, atitinkančias Lietuvos Respublikos poziciją, tokie teiginiai nėra pakankami, kai jie grindžiami nenuosekliais ir nepatikimais paaiškinimais. Valstybės saugumo požiūriu svarbu ne tik deklaratyviai išreikštos pažiūros, bet ir asmens elgesys, kuris šiuo atveju neatitinka reikalingų aiškumo, nuoseklumo ir suderinamumo standartų.

15. Teismas atsižvelgė į pareiškėjo sūnaus A. A. (A. A.) paaiškinimus teismo posėdyje. Liudytojas A. A. teigė, jog jis padėjo pareiškėjui užpildyti Departamento pateiktą klausimyną anglų kalba. Klausimynas buvo pildomas anglų kalba, nes internetu pateikiant atsakymus buvo galima rinktis tik tarp lietuvių ir anglų kalbų. A. A. klausimą dėl Krymo priklausomybės išvertė taip: „Kam teisiškai priklauso Krymas?“, ir pareiškėjas atsakė, kad Krymas priklauso Ukrainai. A. A. klausimą apie Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje išvertė taip: „Ar jūs patvirtinate Rusijos agresiją?“, todėl pareiškėjas į jį atsakė „Taip“. A. A. teismui taip pat nurodė, jog ilgą laiką ragino pareiškėją išvykti iš Ukrainos, tačiau šis liko šalyje tol, kol tai buvo įmanoma. Nei jis, nei pareiškėjas nepritaria Rusijos veiksmams, nenori „rusų pasaulio“ ir nesidžiaugia „išlaisvintojais“. Be to, A. A. pažymėjo, kad pareiškėjo klausos aparatas veikia prastai, ir jis apie tai informavo Departamento darbuotoją, vykdžiusį apklausą. Pradžioje jie abu dalyvavo apklausoje, tačiau darbuotojas liepė A. A. išeiti, o pareiškėjas liko vienas. Taip pat pareiškėją kartais ištinka nerviniai priepuoliai, jis turi demencijos požymių, jam sudėtinga suvokti klausimus ir tinkamai į juos atsakyti. Pareiškėjas nevaikšto vienas į lauką, nes gali pasimesti. Po apklausos A. A. pastebėjo, kad pareiškėjas jautė stiprų stresą – jo rankos drebėjo, todėl jis nusprendė išsamiau neklausinėti pareiškėjo, kaip jam sekėsi apklausa.

16. Teismo vertinimu, liudytojo parodymai neleidžia daryti išvados, jog Sprendimas Nr. 1 yra neteisėtas. Departamento vykdyta apklausa buvo būtent skirta išsiaiškinti ir įvertinti pareiškėjo pozicijas bei pateiktų atsakymų turinį. Per apklausą pareiškėjui buvo sudaryta galimybė paaiškinti savo atsakymus ir išdėstyti jų kontekstą. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas buvo apklaustas individualiai, nesant sūnaus kaip pagalbininko ar vertėjo, jo atsakymai buvo užfiksuoti tiesiogiai ir be tarpininkų, o tai užtikrino apklausos objektyvumą. Teismas pabrėžė, kad apklausa buvo vykdoma rusų kalba, kuri pareiškėjui yra suprantama, todėl negalima teigti, jog jam galėjo kilti kokių nors neaiškumų dėl apklausos klausimų turinio ar jų prasmės. Tai patvirtina, kad apklausos metu pareiškėjas galėjo tinkamai atsakyti į užduotus klausimus ir pateikti savo paaiškinimus. Be to, liudytojo nurodyti pareiškėjo sveikatos būklės aspektai, tokie kaip demencijos požymiai, nerviniai priepuoliai ar klausos aparato veikimo sutrikimai, nėra pagrįsti medicininiais dokumentais ir yra deklaratyvūs. Šios aplinkybės buvo nurodytos tik liudytojo parodymuose, tačiau jų įtakos pareiškėjo atsakymų turiniui bei supratimui nepatvirtina jokie oficialūs medicininiai įrodymai. Teismo vertinimu, net ir atsižvelgus į liudytojo teiginius apie galimą pareiškėjo sveikatos būklę, apklausoje užfiksuoti jo atsakymai laikytini autentiškais, nes buvo pateikti tiesiogiai ir sąmoningai. Be to, teismas pažymėjo, kad liudytojo teiginiai dėl galimo klausimyno neteisingo išvertimo ar pareiškėjo atsakymų klaidingumo dėl vertimo netikslumų nepaneigia Sprendimo Nr. 1 teisėtumo. Per apklausą pareiškėjui buvo suteikta galimybė paaiškinti savo pozicijas, tačiau jo pateikti paaiškinimai dėl atsakymo į klausimą apie Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje neatitiko deklaruojamos paramos Ukrainai ir kėlė pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo politinių pažiūrų nuoseklumo. Atsižvelgiant į tai, liudytojo parodymai nepaneigia Departamento išvadų dėl grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui ir nesudaro pagrindo ginčijamą sprendimą laikyti neteisėtu.

17. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas, vertindamas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politinių režimų agresyvumo grėsmę priimdamas ginčijamą sprendimą, taip pat rėmėsi Seimo 2022 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. XIV-932 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ ir 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIV-16577 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“, taip pat Nacionalinio saugumo strategija.

18. Teismas konstatavo, kad atsakovas išsamiai įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, apimančius socialinius, ekonominius ir šeimyninius aspektus. Nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje nėra turėjęs leidimo laikinai gyventi, nedirba ir niekada nėra dirbęs. Pareiškėjas yra pensininkas, beveik visą savo gyvenimą dirbęs šachtose Ukrainoje, o mokslus taip pat baigęs šioje šalyje. Byloje esantys duomenys rodo, kad pareiškėjo sugyventinė gyvena Ukrainoje. Pareiškėjo sūnus A. A. yra Rusijos Federacijos pilietis ir jis nuo 2014 metų turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje Respublikoje, tačiau iki atvykimo į Lietuvą jis gyveno Rusijoje. Pareiškėjas nepateikė informacijos, kuri leistų manyti, kad jo ryšiai su sūnumi Lietuvoje yra reikšmingi ar sudaro pagrindą pripažinti jo įsitvirtinimą Lietuvoje. Vertinant visas aplinkybes, matyti, kad pareiškėjo socialiniai, ekonominiai ir šeimyniniai ryšiai su Lietuva yra minimalūs ir neturi ilgalaikio pobūdžio. Teismas, atsižvelgdamas į tai, priėjo prie išvados, kad atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje yra pagrįstas, proporcingas ir būtinas. Šia priemone siekiama apsaugoti visuomenės saugumą bei užtikrinti viešąją tvarką, tai atitinka Lietuvos Respublikos teisės principus ir nacionalinius interesus. Sprendimas Nr. 1 yra pagrįstas objektyviais, Departamento disponuojamais duomenimis, taip pat teisės aktų normomis, o šiame sprendime pateiktos išvados yra išsamios ir motyvuotos.

19. Teismas, apžvelgęs teismų praktiką dėl pareigos motyvuoti priimamą administracinį sprendimą (VAĮ reikalavimų), nusprendė, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti Sprendimą Nr. 1. Teismas, atsižvelgdamas į tai, atmetė pareiškėjo skundą ir, atitinkamai, netenkino jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 20. Pareiškėjas V. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 30 d. sprendimą ir panaikinti ginčijamus Departamento sprendimus.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

21.1. teismas neatsižvelgė į pareiškėjo išdėstytus argumentus dėl to, kad atsakovas neteisingai nustatė pareiškėjo nuomone, o Sprendimai Nr. 1 ir Nr. 2 yra nemotyvuoti, taip pat prieštaraujantys konstitucinei teisei į nuomonę bei neproporcingi;

21.2. teismas visapusiškai neišnagrinėjo bylos, neatsižvelgė į pateiktus įrodymus, pavyzdžiui, pareiškėjo užpildyto klausimyno, 2024 m. spalio 15 d. elektroninio laiško (šiame laiške Departamentui pateikiami paaiškinimai dėl netinkamo klausimyno klausimų vertinimo), pareiškėjo ir jo sūnaus (liudytojo) paaiškinimų teismo posėdyje bei pareiškėjo atstovo baigiamosios kalbos. Teismas nekreipė dėmesio į šiuos įrodymus, nes jis turėjo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties; teismo išankstinę nuomonę patvirtina ir kitos aplinkybes (pvz., teismui kilo abejonių dėl to, ar reikia užtikrinti vertėjo dalyvavimą tam, kad pareiškėjas galėtų duoti paaiškinimus, nes ketinama vertinti tik ikiteisminėje stadijoje duotus pareiškėjo paaiškinimus, taip pat pareiškėjo atstovui nebuvo leista išsamiai apklausti pareiškėją). Teismas, nagrinėdamas bylą, rėmėsi išimtinai tik 2024 m. spalio 15 d. apklausos garso įrašu, tačiau ir šiuo įrodymu vadovavosi nevisiškai, selektyviai atrinko citatas ir nepaisė konteksto;

21.3. pareiškėjas pildė klausimyną, pasinaudodamas sūnaus pagalba. Neteisingą atsakymą į klausimyno klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ lėmė netinkamas šio klausimo vertimas. Pareiškėjo sūnus klausimą „Do you approve of the military actions by the Russian Federation on the territory of Ukraine?“ iš anglų kalbos išvertė taip: „Ar patvirtinate, kad Rusijos Federacija vykdo karinius veiksmus Ukrainos teritorijoje?“. Pareiškėjo sūnus, išversdamas klausimą iš anglų kalbos, visiškai iškraipė klausimo esmę ir prasmę, todėl pareiškėjas klaidingai pasirinko atsakymą „Taip“. 2024 m. spalio 15 d. elektroniniame laiške Departamentui pareiškėjas paaiškino šias aplinkybes ir pabrėžė, jog jis visiškai nepalaiko ir niekada nepalaikė Rusijos vykdomo karo Ukrainos teritorijoje;

21.4. pareiškėjas per apklausą į klausimą dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų atsakė taip: „aš iš vienos pusės palaikau, iš kitos – ne“. Iš garso įraše užfiksuotų pareiškėjo paaiškinimų galima suprasti, jog pareiškėjas užduotą klausimą suprato kaip klausimą ne dėl pritarimo kariniams veiksmas, o dėl pritarimo ūkiniams Rusijos Federacijos veiksmams kontroliuojamoje teritorijoje. Pareiškėjas, kurio klausa prasta, neužfiksavo žodžio „kariniai“, todėl pasisakė ne dėl Rusijos karinės agresijos, o dėl Rusijos sukurtų gyvenimo sąlygų kontroliuojamoje teritorijoje. Be to, pareiškėjas ne išreiškė savo nuomonę, o dalijosi ten gyvenančių pažįstamų pasisakymais. Pareiškėjas jokiais būdais nepateisina Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jai nepritaria;

21.5. apklausos metu pareiškėjui buvo 72 metai, jis serga įvairiomis lėtinėmis ligomis, turi klausos sutrikimų, o jo kognityviniai gebėjimai yra riboti tiek dėl minėtų fizinių savybių, tiek dėl neseniai patirto streso (gyvenimo prie fronto linijos). Departamento tarnautojas, atliekantis apklausą, galėjo nežinoti apie pareiškėjo sveikatos būklę, tačiau jis negalėjo nepastebėti, kad į tris kartus užduodamą tą patį klausimą kiekvieną kartą atsakomą skirtingai, argumentuojant atsakymą su klausimu nesusijusiomis aplinkybėmis. Pareiškėjas informavo tarnautoją, jog jis labai jaudinasi ir ne viską girdi (tai galima nustatyti ir iš apklausos garso įrašo). Teismas iš esmės sutiko su argumentais dėl pareiškėjo ribotų kognityvinių gebėjimų;

21.6. pareiškėjas klausimyne nurodė, jog jis laiko Krymą legitimiai (teisėtai) priklausančiu Ukrainai. Per apklausą pareiškėjas teigė manantis, kad Krymas turi priklausyti Rusijos Federacijai, tačiau tokį atsakymą lėmė pareiškėjo susipainiojimas (atsižvelgiant į jau minėtą jo amžių, sveikatos būklę, jaudinimąsi). Pareiškėjas per apklausą paaiškino, jog Krymas anksčiau priklausė Rusijai, bet vėliau buvo perduotas Ukrainai, taigi, pareiškėjas nurodė, jog Krymas teisėtai priklauso būtent Ukrainai;

21.7. atsakovas Sprendime Nr. 1 netinkamai įvertino pareiškėjo paaiškinimus. Pareiškėjas per apklausą iš inercijos vartojo Rusijos Federacijos vartojamus terminus, tokius kaip „SVO“, bet tai nereiškia, jog pareiškėjas nemano, kad Ukrainoje nevyksta karas. Kaip minėta, pareiškėjas gyveno prie fronto linijos (6 km iki Rusijos kontroliuojamos teritorijos), dėl nuolatinių apšaudymų jo galimybės gauti informaciją buvo ribotos (radijo taškas transliavo žinias daugiausia rusų kalba), todėl pareiškėjas pradėjo vartoti nuolat girdimus rusų vartojamus terminus. Be to, nors atsakovas nurodė pasigedęs pareiškėjo pasakojimų apie karo nusikaltimus Rusijos Federacijos kontroliuojamoje teritorijoje, tačiau pareiškėjas negyveno minėtoje teritorijoje, o pats atsakovas neklausinėjo apie tokias aplinkybes. Papildomai atkreiptas dėmesys į tai, kad atsakovas į apklausą atvykusio pareiškėjo net nepasiteiravo, kokia kalba jam patogiau duoti paaiškinimus: rusų ar ukrainiečių;

21.8. pareiškėjo replikų visuma aiškiai paneigia atsakovo interpretacijas apie Rusijai palankią pareiškėjo retoriką. Tačiau skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamoji dalis ir teisėjų kolegijos elgesys teismo posėdžiuose aiškiai rodo, kad bylos medžiagos dalis, susijusi su pareiškėjo politinėmis pažiūromis, liko be deramo teismo dėmesio. Šis akivaizdus procesinis pažeidimas leidžia daryti išvadą, kad byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles;

21.9. dažnas senyvas ir sunkiai dėstantis savo mintis žmogus (tuo labiau užsienietis) neturi jokių medicininių dokumentų, kuriuos galėtų pateikti pašnekovui, prašydamas supratingiau ir dėmesingiau su juo kalbėtis. Bet tokių pažymų gyvenime dažniausiai (o pareiškėjo atveju – tikrai) visai nereikia. Geranoriškas pašnekovas tai pats iš karto pastebi pokalbyje, atitinkamai prisitaiko, tiksliau ir paprasčiau formuluoja klausimus ir, jei reikia, užduoda patikslinančius klausimus, todėl nekyla nesusipratimų bendraujant. Tačiau šiuo atveju paprasto žmogiško ir supratingo bendravimo nebuvo nei ikiteisminėje stadijoje, nei teismo posėdyje, nepaisant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiamo užsieniečių anketavimo tikslo – suprasti būtent jo bendražmogišką poziciją;

21.10. skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Teismo išdėstyti teiginiai gali būti suprantami taip, kad neveiksnus asmuo turi būti pripažintas keliančiu grėsmę, kadangi jis turi „ribotą supratimą“ ir „gali būti paveikus išorinei įtakai“. Akivaizdu, kad asmenys, turintys proto negalią, negali būti laikomi keliančiais grėsmę valstybės saugumui tokiu laipsniu, kad jiems būtų draudžiama gyventi Lietuvos Respublikoje. Priešinga teismo pozicija yra neišsami ir adekvačiai nepaaiškinanti, kodėl pareiškėjas yra pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui;

21.11. teismas nepaaiškino, koks konkrečiai pareiškėjo elgesys yra nepriimtinas. Vien deklaratyviai išreikštos pažiūros yra nepakankamos išvadai apie asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui. Teismo pozicija yra nenuosekli, nes pareiškėjo paaiškinimai, kurie atitinka Lietuvos Respublikos poziciją, yra vertinami kaip deklaratyvūs, o pareiškėjo paaiškinimai, kurie kelia abejonių dėl atitikimo Lietuvos Respublikos pozicijai, tampa pagrindu teismo išvadoms;

21.12. teismas nepaaiškino, kodėl šiuo atveju pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra teisiškai reikšmingi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl laikinosios apsaugos suteikimo. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko neseniai, bėgdamas nuo Rusijos kariuomenės, kuri įsiveržė į miestą, kuriame jis gyveno;

21.13. teismas, sutikdamas su atsakovo pozicija, nepaaiškino, kodėl pareiškėjas gali būti užverbuotas užsienio žvalgybos tarnybų. Toks teismo paaiškinimas šiuo atveju yra ypač būtinas, kadangi pats teismas pripažino, jog pareiškėjo kognityviniai gebėjimai yra riboti. Kyla klausimas, kuo žmogus, kuris sunkiai supranta klausimus ir sunkiai formuluoja mintis, apskritai gali būti naudingas užsienio žvalgybos tarnyboms, kokia užduotis jam gali būti patikėta ir pan.;

21.14. skundžiamame teismo sprendime nėra nurodytos pareiškėjo argumentų atmetimo priežastys. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

22. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

23. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atsakovas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo sūnus, pildydamas savo klausimyną, pažymėjo, jog jis nepalaiko Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje, todėl teiginiai, kad pareiškėjo sūnus pareiškėjui netinkamai išvertė šį klausimą, yra deklaratyvūs. Sprendimuose Nr. 1 ir Nr. 2 pateiktas pareiškėjo vertinimas atitinka teismų praktiką. Atsakovo nuomone, teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad apeliaciniame skunde nėra argumentų, galinčių paneigti teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar jų pagrindu padarytas išvadas. Pareiškėjo teiginiai, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir turėjo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties, yra nepagrįsti. Trečiasis suinteresuotas asmuo, apžvelgęs teismų praktiką, tvirtina, kad teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir taikytinas teisės normas bei teismų praktiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo Nr. 1, kuriuo atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), ir Sprendimo Nr. 2, kuriuo atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (2,5 metų) nuo sprendimo priėmimo dienos, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 133 str. 5 d.), teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Vienas iš ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų – sprendimas yra be motyvų (5 p.).

28. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

29. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, jog kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006, 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1480/2008, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1482/2010, 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011).

31. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir / ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008, 2025 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1526-629/2025).

32. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Departamento 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 24S251705 (Sprendimą Nr. 1) ir priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas 2024 m. gruodžio 29 d. padavė patikslintą skundą, kuriame papildomai prašė panaikinti Departamento 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 24S259011 (Sprendimą Nr. 2). Pareiškėjo patikslintas skundas buvo priimtas Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 2 d. nutartimi. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. sausio 27 d. teismo posėdyje apžvelgė pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo turinį, pakartotinai išsprendė patikslinto skundo priėmimo klausimą – priėmė jį nagrinėti. Bylos medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad bylos dalis pagal pareiškėjo materialųjį reikalavimą panaikinti Sprendimą Nr. 2 buvo nutraukta. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime nagrinėjo ginčą tik dėl Sprendimo Nr. 1 teisėtumo ir pagrįstumo, visiškai neužsiminė apie Sprendimą Nr. 2 bei juo pareiškėjui pritaikytą draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į vieną iš pareiškėjo pareikštų pagrindinių reikalavimų, todėl tikrinamo teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 2 yra naikintina (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

33. Teisėjų kolegija, tikrindama teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 1, pažymi, kad atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai yra išvardyti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.). Įstatymo 93 straipsnyje yra nurodytos priežastys, dėl kurių laikinoji apsauga nesuteikiama, be kita ko, kad laikinoji apsauga užsieniečiui nesuteikiama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei (2 d. 4 p.).

34. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Prieglobstis Lietuvos Respublikoje ar laikinoji apsauga užsieniečiui suteikiami tik gavus išvadą, kad šis užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, ir išvadą, kad užsienietis, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikiama papildoma apsauga, nekelia grėsmės visuomenei, o užsienietis, kuriam suteikiamas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir nekelia grėsmės visuomenei. Šioje dalyje nurodytos išvados pateikiamos ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Jeigu dėl svarbių priežasčių Valstybės saugumo departamentas ir policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba negali pateikti šiame straipsnyje nurodytų išvadų per nustatytą terminą, jie apie tai informuoja Migracijos departamentą. Bendras išvadų pateikimo terminas negali viršyti 28 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų teikiamos išvados, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ir (ar) viešajai tvarkai ar visuomenei, turi būti motyvuotos.

35. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (2019 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 1V-615 redakcija; toliau – ir Aprašas) 10 punkte ir šio punkto 31 dalyje nurodyta, kad Užsienietis asmeniškai, o Aprašo 20–22 punktuose nurodytais atvejais – ir šiuose punktuose nurodytas asmuo, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS), per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Migracijos departamentą, o jeigu prašymas išduoti leidimą bus teikiamas per išorės paslaugų teikėją – per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į išorės paslaugų teikėją, ir užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją (-as) (šis papunktis taikomas, kai užsienietis asmeniškai atvyksta į Migracijos departamentą).

36. Pagal Aprašo 76 punktą, jeigu nagrinėjamas užsieniečio (vyresnio nei 12 metų) prašymas išduoti leidimą, tai Migracijos departamentas per 5 darbo dienas nuo prašymo išduoti leidimą priėmimo Įstatymo nustatytoje institucijoje dienos per MIGRIS Valstybės saugumo departamentui išsiunčia paklausimą, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamentas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo paklausimo gavimo dienos arba ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo paklausimo gavimo dienos, kai prašymas išduoti leidimą nagrinėjimas pagal Įstatymo 341 straipsnio 1 dalį skubos tvarka, Migracijos departamentui pateikia per MIGRIS ar raštu išvadą, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. <...> Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsienietis Aprašo 10.31 punkte nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, siųsdamas paklausimą Valstybės saugumo departamentui, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, nurodo, kad užsienietis Aprašo 10.31 punkte nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. Jeigu Valstybės saugumo departamentas dėl svarbių priežasčių negali pateikti išvados per nustatytą terminą, tai apie tai per MIGRIS ar raštu informuoja Migracijos departamentą. Bendras Valstybės saugumo departamento išvados pateikimo terminas negali viršyti 28 kalendorinių dienų nuo Migracijos departamento paklausimo gavimo dienos

37. Aprašo 80.2 punkte nurodyta, kad Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus, organizuoja užsieniečio apklausą raštu ir (ar) žodžiu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus. Jeigu užsienietis atitinka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją (-as), jis privalo užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną. Užsienietis Migracijos departamento parengto klausimyno nepildo, jeigu Aprašo 10.31 punkte nurodytą klausimyną užpildė Aprašo 10 punkte nustatyta tvarka. Kai užsienietis yra Lietuvos Respublikoje, apklausą raštu arba žodžiu atlieka Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas. Užsienietis iškviečiamas ir apklausiamas raštu – užpildo Migracijos departamento parengtą apklausos lapą – ir (ar) žodžiu – Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas vykdo užsieniečio apklausą <...>.

38. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo nesutikimas su Sprendimu Nr. 1 iš esmės grindžiamas argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Šiuo aspektu akcentuotina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

39. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 5 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 4 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi / suteikti laikinąją apsaugą. Pareiškėjas tą pačią dieną (elektroniniu būdu, anglų kalba) užpildė klausimyną. Iš pateiktos klausimyno versijos lietuvių kalba matyti, kad pareiškėjas į klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ atsakė „Taip“, o į klausimą „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“ atsakė „Ukrainai“. Departamentas 2024 m. spalio 15 d. atliko pareiškėjo apklausą. Departamentas 2024 m. lapkričio 9 d. priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriame, atsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktus atsakymus ir VSD raštą, konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, todėl atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

41. Minėtas VSD raštas (2023 m. balandžio 12 d.), kuriuo remiamasi Sprendime Nr. 1, buvo parengtas iki pareiškėjui pasikreipiant į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir šiame rašte kalbama bendrai apie užsieniečius, besikreipiančius dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ar Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės išdavimo ar pakeitimo ir atitinkančius VSD patvirtiname sąraše nustatytą kategoriją. VSD rašte, be kita ko, nurodyta, kad, VSD vertinimu, jei užsienietis teigiamai atsako į klausimyno 10 kausimą ir (arba) atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. VSD rašte pažymėta, kad konkretus sprendimas dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvoje turėtų būti priimtas atsižvelgiant į visas susijusias aplinkybes. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į VSD rašto turinį, prieina prie išvados, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, VSD neatliko būtent pareiškėjo (jo individualios situacijos) vertinimo grėsmės valstybės saugumui kontekste.

42. Šioje byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad pareiškėjas yra Ukrainos pilietis, kuris gyveno Ukrainoje, bet nusprendė išvykti iš kilmės valstybės dėl vykstančio karinio konflikto (Rusijos Federacijos karinės invazijos į Ukrainą). Pareiškėjas siekia gauti laikinąją apsaugą, o Lietuvos Respubliką pasirinko dėl to, kad čia gyvena jo sūnus A. A.. Pareiškėjas Departamentui neišreiškė aiškios ir vienareikšmiškos pozicijos, kad jis palaiko Rusijos Federacijos veiksmus Ukrainos teritorijoje, o 2025 m. sausio 27 d. teismo posėdyje tvirtino, jog jis nepalaiko Rusijos Federacijos veiksmų, Rusiją laiko agresore ir okupante. Pareiškėjas 2024 m. spalio 15 d. elektroniniame laiške ir 2025 m. sausio 27 d. teismo posėdyje paaiškino priežastis, dėl kurių atsirado nenuoseklumas dėl jo atsakymų: klausimyno klausimai pareiškėjui buvo išversti netiksliai, todėl jis pasirinko ne tą atsakymą, be to, jam buvo sunku suprasti per apklausą užduodamus klausimus, jis labai jaudinosi, susimaišė. Pirmosios instancijos teismas iš dalies pripažino šiuos pareiškėjo paaiškinimus, nurodydamas, jog kyla abejonių dėl pareiškėjo atsakymų autentiškumo ir gebėjimo tinkamai išreikšti savo poziciją per apklausą, pareiškėjas aiškiai išreiškė politinio konteksto nesupratimą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tikrinamame teismo sprendime išdėstyti pasvarstymai, susiję su pareiškėjo kritinio mąstymo gebėjimais, galimybe integruotis į visuomenę, rizika būti paveiktam išorinės įtakos ir kt., niekaip neįrodo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, taip pat nėra pagrįsti objektyviais duomenimis (pvz., specialistų išvadomis). Nei Sprendime Nr. 1, nei teismo sprendime nėra nurodyta kitų su pareiškėju susijusių aplinkybių, sudarančių rimtą pagrindą manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

43. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Sprendimo Nr. 1 teisėtumą ir pagrįstumą bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (įskaitant taisykles dėl įrodymų leistinumo, ABTĮ 9 str. 2 d. nuostatų, numatančių, jog dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti, kontekste, nes pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos 2024 m. spalio 15 d. apklausos analize, nors šios apklausos garso įrašo vertimas iš rusų kalbos į lietuvių kalbą nebuvo pateiktas teismui). Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, Sprendime Nr. 1 išdėstyti argumentai dėl pareiškėjo atsakymų į klausimus apie Krymo priklausomybę ir Rusijos Federacijos veiksmus Ukrainos teritorijoje šios individualios bylos aplinkybių kontekste savaime nepatvirtina pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui tikimybės ir, atitinkamai, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje egzistavimo. Atsižvelgiant į tai, Sprendimas Nr. 1 yra panaikinamas, o atsakovui atsiranda pareiga priimti naują administracinį sprendimą, kuriuo būtų užbaigta procedūra pagal pareiškėjo 2024 m. rugsėjo 4 d. prašymą.

44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialios ir proceso teisės normas, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, Sprendimas Nr. 1 panaikinamas, o bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 2 perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. A. (V. A.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir iš dalies tenkinti pareiškėjo skundą, t. y. panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 24S251705, o bylos dalį dėl skundo reikalavimo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 24S259011 perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė