2019-12-04 Nr. AB-22763-3-62-3-02155-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1702-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02155-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. (buv. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. (buv. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų namai (juridinis asmuo – Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. T. (buv. pavardė S.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), 2 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2017 m. rugsėjo mėnesio Kybartų PN buvo laikomas bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose, kuriose nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma. Drausmės grupės kameroje Nr. 130 dėl ant lango pritvirtintų grotų į kamerą nepatekdavo dienos šviesa, kameros siena nuolat drėko ir pelijo, nes už jos buvo įrengti dušai. Pareiškėjas taip pat kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl netinkamos lovos, kadangi ant jos nebuvo pritvirtinta atrama pagalvei padėti. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Kybartų PN administraciją dėl išduodamos nešvarios patalynės. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjui sutriko nervai, atsirado uždarų patalpų baimė, sutriko sveikata, pablogėjo regėjimas, sutriko miegas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kybartų PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad tam tikrais laikotarpiais minimalus gyvenamųjų patalpų plotas kamerų tipo patalpose buvo mažesnis nei nustatyta teisės aktuose, tačiau šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių išgyvenimų, kuriuos būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Ploto trūkumas atskirais laikotarpiais buvo iš dalies kompensuojamas didesniu gyvenamuoju plotu kitais laikotarpiais, kai kamerose buvo laikomi 2 ar 1 nuteistasis. Bausmės atlikimo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Dėl pablogėjusios emocinės būklės, atliekant bausmę Kybartų PN, pareiškėjas į psichologinės grupės specialistus nesikreipė. Atsiliepime Kybartų PN taip pat pažymėjo, jog ant kameros Nr. 130 lango buvo įrengtos grotos, tačiau nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ natūralaus apšvietimo stiprumo nereglamentavo. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, įtvirtintų apšvietimo reikalavimų pažeidimų kameroje Nr. 130 nenustatyta. Viena Kameros Nr. 130 siena yra bendra su drausmės grupėje įrengtos dušų patalpos siena. Pastebėjus, kad ši siena drėksta, buvo atnaujinta dušo sienos hidroizoliacija, o kamera suremontuota. Pareiškėjui pasiskundus, kad dėl didelio ūgio jam nepatogu gulėti lovoje, jo lova buvo rekonstruota, nupjaunant lovų galuose esančius skersinius. Atsakovas taip pat paaiškino, kad nuteistųjų patalynė skalbiama įstaigos skalbykloje, keičiama kiekvieną savaitę. Susidėvėjusi patalynė yra išimama iš eksploatacijos ir nurašoma. Gavus pareiškėjo skundą dėl nešvarios patalynės, šis faktas buvo patikrintas, tačiau nepasitvirtino.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, 128 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Kybartų PN bausmę atliko nuo 2015 m. vasario 5 d. Vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas Kybartų PN buvo laikomas drausmės grupės kamerose Nr. 130, 117, 105, 119, 123, 118 ir kamerų tipo patalpoje Nr. 9. Didesnę laiko dalį minimalaus gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo, pareiškėjui netgi teko daugiau gyvenamojo ploto nei nu statyta teisės aktuose, tačiau teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto normos nebuvo užtikrintas 2015 m. kovo 10 d. – kovo 20 d., 2015 m. balandžio 23 d. – balandžio 25 d., 2016 m. balandžio 18 d. – balandžio 22 d., 2016 m. rugsėjo 21 d. – rugsėjo 29 d., 2016 m. spalio 7 d. – spalio 9 d., 2016 m. spalio 9 d. – spalio 17 d., t. y. 32 paras (pareiškėjui teko nuo 2,64 kv. m iki 3,54 kv. m gyvenamojo ploto). Be to, pareiškėjui tenkančią gyvenamojo ploto dalį dar mažino kameroje esantys baldai ir sanitarinis mazgas. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjui kalint Kybartų PN nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpose.

7. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl kameros Nr. 130, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 20 d. skundu kreipėsi į Kybartų PN administraciją dėl ant kameros langų uždėtų grotų, 2017 m. sausio 23 d. skundu – dėl drėkstančios kameros sienos ir drausmės grupės dušų remonto, o 2017 m. sausio 18 d. skundu – dėl kameros baldų. Kybartų PN 2017 m. vasario 20 d. raštu Nr. 7/1-382 atsakydami į pareiškėjo 2017 m. sausio 20 d. skundą nurodė, jog drausmės grupės kamerose grotos ant langų uždėtos vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punktu, papildomas metalinis tinklas ant kameros Nr. 130 langų uždėtas siekiant užkardyti daiktų, nenurodytų Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių 18 priede, perdavimą drausmės grupėje nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems; 2017 m. vasario 23 d. raštu Nr. 7/1-398 atsakydami į pareiškėjo 2017 m. sausio 23 d. skundą nurodė, jog drausmės grupės dušai ir kameros Nr. 130 siena, kuri drėko iš dušo patalpos, yra suremontuoti; 2017 m. sausio 27 d. raštu Nr. 7/1-204 atsakydami į pareiškėjo 2017 m. sausio 18 d. skundą nurodė, jog pareiškėjo prašymu (dėl ūgio) buvo išpjautos lovos gale buvusios pertvaros, atidalinimo paviršiai nušlifuoti, pareiškėjo žodiniu prašymu 2017 m. sausio 24 d. suvirintoju dirbantis nuteistasis atėjo pritvirtinti apsauginę detalę lovos priekyje, tačiau pareiškėjas neleido atlikti darbų, minėta detalė prie lovos vis dėlto buvo pritaisyta. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnio 3 dalyje nustatyta bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarka, todėl atsakovo aktai (veiksmai) dėl ant kameros langų uždėtų grotų, patalpų remonto, netinkamai įrengtos lovos negali būti laikomi neteisėtais ar nepagrįstais, o dėl teisėtų veiksmų neturtinė žala negali atsirasti.

8. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam buvo išduodama nešvari patalynė, teismas nurodė, kad Kybartų PN 2017 m. sausio 27 d. raštu Nr. 7/1-203 atsakė į pareiškėjo 2017 m. sausio 18 d. skundą, o 2017 m. vasario 23 d. raštu Nr. 7/1-400 – į pareiškėjo 2017 m. vasario 2 d. skundą, ir nurodė, kad patalynė centralizuotai skalbiama kas savaitę laikantis technologinių reikalavimų, nusidėvėjusi, netinkama naudojimui ar pasibaigus eksploatacijos terminui patalynė yra nurašoma ir neišduodama; Ūkio skyriaus komendantui nurodyta neleisti dėvėti keleto pagalvių užvalkalų, kurie yra iš dalies praradę estetinį vaizdą. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 2S-1407 ir 2017 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 2S-2045 pareiškėjo skundus dėl neaprūpinimo švaria patalyne atmetė. Byloje nepateikta įrodymų, jog pareiškėjas minėtus Departamento sprendimus būtų skundęs teismui BVK 183 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas atsakovo aktus (veiksmus) laikė teisėtais.

9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo sveikatos būklės, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo susirgimai (duomenys neskelbtini) nėra susiję su laisvės atėmimo bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygomis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu su Kybartų PN psichologinės grupės specialistais bendravo 12 kartų (duomenys neskelbtini). Dėl pablogėjusios emocinės būklės atliekant bausmę Kybartų PN, pareiškėjas į psichologinės grupės specialistus nesikreipė.

10. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno neilgą laikotarpį (32 paras), jo teisių pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai, byloje nėra duomenų, kad Kybartų PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Byloje nenustatyta aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima teigti, jog pareiškėjas buvo kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Vis dėlto teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą, kurią teismas įvertino 128 Eur.

III. 11. Pareiškėjas V. T. (buv. S.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 6 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, 2 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas Kybartų PN buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, šis laikotarpis buvo kur kas ilgesnis. Be to, pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintą 3,6 kv. m ploto, įskaitant baldus, normą. Pareiškėjo teigimu, toks teisinis reguliavimas prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai, todėl teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Pasak pareiškėjo, neturtinės žalos atlyginimas, priteisiamas taikant žemesnius koeficientus nei bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų kitose Europos valstybėse, yra neteisingas. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad Lietuvoje nustatyta nedidelė minimali alga, yra diskriminacinis ir neatitinka Konvencijos 14 straipsnio nuostatų. Vien tik tokios neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydį, t. y. iš esmės paneigtų galimybę ir pareigą teismui atsižvelgti į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kybartų PN (teisių perėmėjas – Marijampolės PN) atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsiliepime Kybartų PN nurodo, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikė tik abstrakčius teiginius, tačiau nepateikė jokių juos pagrindžiančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktą medžiagą, objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 2 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 32 dienas nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, priteisė jam 128 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant minimalią vienam asmeniui tenkančio kameros ploto normą, nes Kybartų PN kamerose jam turėjo tekti ne mažiau nei 4 kv. m ploto, be to, teismas esą nepagrįstai sumažino pareiškėjui priteistino žalos atlyginimo dydį. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, tik iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

19. Kaip minėta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2017 m. spalio 11 d.) buvo laikomas Kybartų pataisos namuose: dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas praleido bendrabučių tipo patalpose, dalį – kamerų tipo patalpose.

20. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktuose nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m.

21. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui Kybartų PN kalint bendrabučio tipo patalpose (nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d. ir nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d. (imtinai)) Taisyklių 111.1 punkte nustatyta ploto norma pažeista nebuvo. Vis dėlto, pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose, 34 dienas (2015 m. kovo 10–20 d., 2015 m. balandžio 23–25 d., 2016 m. balandžio 18–22 d., 2016 m. rugsėjo 21–29 d., 2016 m. spalio 7-17 d.) pareiškėjui nebuvo užtikrinta Taisyklių 111.2 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma. Taip pat pažymėtina, jog 18 dienų (2016 m. rugsėjo 21–28 d., 2016 m. spalio 7–17 d.) pareiškėjui tekęs kameros plotas, atsižvelgiant į kameroje įrengtą sanitarinį mazgą, buvo mažesnis nei 3 kv. m, o remiantis EŽTT formuojama praktika 3 kv. m daugiavietėse kamerose, į juos neįskaičiuojant sanitarinių įrenginių užimamo ploto, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi aptariamu laikotarpiu kalėdamas Kybartų PN kamerose Nr. 9 ir Nr. 130, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, t. y. neturtinę žalą.

22. Nagrinėjamu atveju kritiškai vertintini pareiškėjo argumentai, kad kameroje jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m ploto atskaičius kameroje esančius baldus. Toks standartas nei Konvencijoje, nei EŽTT praktikoje nėra nustatytas. Priešingai, EŽTT savo praktikoje (žr. EŽTT praktiką, nurodytą šios nutarties 21 pastraipoje) aiškindamas ir apibendrindamas pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo nurodė, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi 3 kv. m daugiavietėse kamerose standarto. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Todėl nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio kameros ploto, turi būti vadovaujamasi Taisyklių 111.2 punkte įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio kamerų tipo patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir ploto apskaičiavimas yra atliekamas pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja minėtam iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui.

23. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad jo skundas pirmosios instancijos teismui turėjo būti patenkintas visiškai, t. y. jo dėl kankinančių kalinimo sąlygų (per mažo ploto Kybartų PN patalpose) patirta neturtinė žala turėjo būti įvertinta 2 200 Eur.

24. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

25. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar pastarajam pasibaigus, tačiau tai nėra baigtinis sąrašas aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių apgynimo būdo bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio.

26. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, taip pat atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija, remdamasi minėtomis teismų praktikos nuostatomis, atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeistų pareiškėjo teisių pobūdį bei trukmę, daro išvadą, jog pareiškėjo prašomos priteisti 2 200 Eur neturtinės žalos dydis neatitinka pareiškėjo teisių pažeidimo apimties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokio reikalavimo netenkino. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apskaičiuodamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ne į visas tokiam dydžiui įvertinti ir nustatyti svarbias aplinkybes. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatytas minimalaus asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimas truko 34 dienas, iš kurių 18 dienų pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui nuspręsta priteisti 128 Eur neturtinės žalos atlyginimą, yra keičiama, pareiškėjui priteisiant 340 Eur sumą. Toks atlygintinos žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir intensyvumą, jo trukmę, teismų praktiką panašiose bylose, remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. T. (buv. S.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 6 d. sprendimą.

Priteisti pareiškėjui V. T. (buv. S.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo – Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo), 340 Eur (tris šimtus keturiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius