2020-11-18 Nr. AB-22076-3-61-3-00324-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1612-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00324-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. (I. P.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. P. (I. P.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. balandžio 10 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurių plotą dar labiau mažino jose įrengti baldai ir sanitariniai mazgai, pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė privačiai pasinaudoti tualetu. Kamerose nebuvo ventiliacijos, jos buvo vėdinamos tik per langą. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K jam nesudarė galimybės susipažinti su teisės aktais, išverstais į rusų kalbą. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, buvo pažemintas jo orumas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose, pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu vienam asmeniui turintis tekti gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Atsakovo atstovo teigimu, baldai bei sanitarinis mazgas Lukiškių TI-K kamerose įrengti pagal teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus. Siekdami užtikrinti Lukiškių TI-K laikomų asmenų saugumą, pareigūnai nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, teisės aktai nenustato reikalavimo sanitarinį mazgą atitverti nuo kameros duryse įrengtų stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliai per langus. Lukiškių TI-K taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, o prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis nepagrįstas įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo J. P. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 710 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamą laikymą Lukiškių TI-K nuo 2018 m. balandžio 10 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d., kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis apie Lukiškių TI-K kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui kamerose teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto, todėl kamerų ploto norma nebuvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis nuo 2018 m. balandžio 10 d. iki 2018 m. gegužės 13 d., nuo 2018 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. liepos 30 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 2 d. iki 2018 m. rugpjūčio 10 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 11 d. iki 2018 m. rugsėjo 5 d., nuo 2018 m. rugsėjo 7 d. iki 2018 m. spalio 1 d., nuo 2018 m. spalio 3 d. iki 2018 m. spalio 17 d., nuo 2018 m. spalio 19 d. iki 2018 m. lapkričio 28 d., nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 2 d., nuo 2018 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d., nuo 2018 m. gruodžio 7 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. kamerose buvo laikomas ne vienas. Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 237 paras.

8. Pareiškėjo teiginius, kad jis nebuvo tinkamai supažindintas su teisės aktais, todėl nesuprato savo teisių, nežinojo, kokiomis sąlygomis turi būti laikomas ir kt., pirmosios instancijos teismas laikė abstrakčiais, nes pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai dėl to pasireiškė jam galbūt padaryta žala. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde citavo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl jų nežinojimo pareiškėjas nesuvokė savo teisių, pareigų, negalėjo jų ginti. Pareiškėjas tinkamai ir laiku kreipėsi į teismą. Byloje pateikti atsakymai į pareiškėjo skundus (prašymus) patvirtina, kad pareiškėjas neretai kreipdavosi į įstaigos administraciją dėl galimo teisių pažeidimo.

9. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas skunde neneigė, jog galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o pagal teisės aktus Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma. Lukiškių TI-K kamerose yra įrengti langai, pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu, tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

10. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas, nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 710 Eur.

III. 11. Pareiškėjas J. P. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. sprendimo prašo tenkinti jo skundą ir priteisti jo prašomą kompensacijos sumą.

12. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K visokeriopai blogino jo sąlygas, pareiškėjui buvo daromas psichologinis spaudimas, perkeliant pareiškėją į kameras Nr. 304, Nr. 166, Nr. 184, Nr. 310 ir Nr. 317 visuomet teko susidurti su pažeidimais. Kameros buvo avarinės būklės, nedezinfekuotos, tai turėjo įtakos sveikatai. Lukiškių TI-K nebuvo suteikiamas normalus maistingas maistas, maistas buvo ruošiamas pažeidžiant ruošimo taisykles. Lukiškių TI-K medicininis punktas atsisakė suteikti pagalbą, nedarė tyrimų, paskirti vaistai pareiškėjui nepadėjo. Pareiškėjo teigimu, buvo pažeistos jo teisės dėl įspėjimo apie tardymą, nežmonišką ir orumą žeminantį elgesį. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių būklė neatitinka Europos standartų, I korpuso kiemeliuose Nr. 4 ir Nr. 5 buvo suskilusi siena, buvo pelėsio, grindinys buvo blogos būklės, duobėtas. Lukiškių TI-K kamerų plotas buvo nepakankamas, kamerų Nr. 166, Nr. 304, Nr. 310 ir Nr. 317 ventiliacija buvo netinkama, užtverta daiktais. Kamerose buvo dviejų aukštų lovos, kuriose nebuvo įrengtos kopėtėlės. Kamerų Nr. 166, Nr. 184, Nr. 304, Nr. 310 ir Nr. 317 būklė buvo avarinė, jose buvo pelėsio. Kamerų langai buvo nesandarūs, grotos trukdė prieiti prie langų. Kamerose Nr. 141, Nr. 166, ir Nr. 184 buvo per maži radiatoriai. Visose kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas neatitiko reikalavimų. Kamerose Nr. 141, Nr. 166 ir Nr. 310 tualetas buvo tik 0,14 kv. m ploto, tai kėlė nepatogumų, be to, tualeto patalpa nebuvo izoliuota. Pareiškėjo teigimu, informaciniame stende, visose kamerose nėra jokios informacijos apie laikymą centruose esant saugomiems.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (Lukiškių TI-K teisių perėmėjas) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

15. Vilniaus pataisos namai nurodo, kad teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, pertvaros pločio ir ilgio. Be to, higienos normų reikalavimai taikomi projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normų reikalavimai, kurie nėra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovo atstovas pažymi, kad kai kurių gyvenamųjų kamerų sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 metais – kamerose Nr. 252–257; 2012 metais – kamerose Nr. 386–395; 2015 metais – kamerose Nr. 406–417; 2016 metais – kamerose Nr. 418–426. Kitose gyvenamosiose kamerose nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinas, todėl nuo likusio kameros ploto sanitarinio mazgo patalpa atskirta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos.

16. Vilniaus pataisos namų teigimu, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu papuolant į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai ar neveikimas, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, kitus išgyvenimus ar stresą. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei jo nurodyto neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Byloje ginčas kilo dėl 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui J. P. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. balandžio 10 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d.

18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog pareiškėjas 237 paras buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais ir priteisė pareiškėjui 710 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

19. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis dėl per mažo ploto gyvenamosiose patalpose, netinkamos Lukiškių TI-K kamerų, jose įrengtų sanitarinių mazgų, taip pat pasivaikščiojimo kiemelių būklės, netinkamo maitinimo bei sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, informacijos nesuteikimo. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, mano, kad pareiškėjui neturėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad: Lukiškių TI-K jam buvo daromas psichologinis spaudimas; kameros buvo avarinės būklės, nedezinfekuotos, jose buvo pelėsio, dieninis ir naktinis apšvietimas neatitiko reikalavimų, o langai buvo nesandarūs; pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko reikalavimų; pareiškėjui nebuvo tiekiamas normalus maistingas maistas, be to, maistas buvo ruošiamas pažeidžiant ruošimo taisykles; pareiškėjui atsisakyta suteikti medicininę pagalbą, nebuvo daromi tyrimai, o paskirti vaistai nepadėjo; buvo pažeistos pareiškėjo teisės dėl įspėjimo apie tardymą, nežmonišką ir orumą žeminantį elgesį; kamerose buvo dviejų aukštų lovos, kuriose nebuvo įrengtos kopėtėlės; kamerose Nr. 141, Nr. 166, ir Nr. 184 buvo per maži radiatoriai; kamerose Nr. 141, Nr. 166 ir Nr. 310 tualetas buvo tik 0,14 kv. m ploto ir tai kėlė nepatogumų; informaciniame stende, visose kamerose nėra jokios informacijos apie laikymą centruose esant saugomiems. Pažymėtina, kad tokiomis aplinkybėmis pareiškėjas negrindė savo pirmosios instancijos teismui teikto skundo, su jomis nesiejo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo, taigi šios aplinkybės nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo vertinamos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi jokio teisinio pagrindo nagrinėti ir vertinti tokių pareiškėjo naujai nurodytų aplinkybių (ABTĮ 134 str. 6 d.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

22. Iš kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ginčo laikotarpiu jam Lukiškių TI-K buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, taip pat teigia, kad kamerų Nr. 166, Nr. 304, Nr. 310 ir Nr. 317 ventiliacija buvo netinkama, užtverta daiktais, prieiti prie langų trukdė grotos.

23. Teismų praktikoje nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

24. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kur ir kada jam trūko gyvenamojo ploto, taip pat aiškiai detalizuoti kitus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, o atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Atsakovas byloje pateikė duomenis ir įrodymus apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m).

25. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

26. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

27. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus. Pažymėtina, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas pats aiškiai nurodė, kad kameras jam teko vėdinti per atidaromus langus, jokių aplinkybių, kad langų nebuvo įmanoma atidaryti ir (ar) prie jų prieiti, nebuvo nurodęs. Tokias aplinkybes pareiškėjas nurodė tik apeliaciniame skunde. Kita vertus, pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nedetalizavo, kuriose kamerose, kada, kokie ir kieno daiktai trukdė jas išvėdinti, todėl šie abstraktūs pareiškėjo argumentai laikytini subjektyvia gynybine pozicija, kuri nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadas aptariamu klausimu laikyti nepagrįstomis.

29. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07);

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; kt.). Pažymėtina, jog prisijungdama prie Konvencijos Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y.

Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

Valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisei aiškinti nei taikyti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

30. EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad žemos pertvaros neužtikrino privatumo. Sanitarinio mazgo patalpos atitvėrimas tik 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaidos įrengimas pagal susiklosčiusią teismų praktiką nėra pakankamas privatumui užtikrinti. Todėl teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus, kad sanitariniai mazgai Lukiškių TI-K buvo įrengti tinkamai, ir pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjas buvo laikomas 237 paras. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų šioje byloje nepateikta.

31. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus dėl patirtos neturtinės žalos dydžio, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei jos dydžio.

32. Nagrinėjant apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

33. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

34. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, ar tik pakanka pripažinti padarytą pareiškėjo teisių pažeidimą, pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

35. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04)).

36. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 237 paras buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Atsižvelgdama į pažeidimų pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl jo poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama priteisiant kompensaciją.

37. Pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 12 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

38. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, į tai, kad nenustatyta, jog buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 710 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

39. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. P. (I. P.) ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė