1fa835ab-939e-4414-b8ce-e12be0d016b1 · Lietuvos apeliacinis teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-556-516/2018 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01083-2016-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.14; 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.17; 3.4.3.2.2.3 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. lapkričio 15 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, O.

R. V., B. R. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2095-852/2017 pagal ieškovės bankrutuojančios viešosios įstaigos „Vilnius veža“ ieškinį atsakovams O. R. V., B. R. B., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus viešasis transportas“, tretiesiems asmenims V. G., J. P., V. P., A. V. P., dėl juridinio asmens vadovų ir dalyvių civilinės atsakomybės. Teismas n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė 1. Ginčas kilo dėl vieÅ¡osios įstaigos vadovų ir dalyvių civilinės atsakomybės už įstaigai padarytÄ Å¾alÄ , laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

2. Ieškovė bankrutuojanti viešoji įstaiga (toliau – BVšĮ) „Vilnius veža“ prašė teismo priteisti iš:

1) atsakovo B. R. B. 9 105,93 Eur dydžio žalos atlyginimÄ ;

2) solidariai iÅ¡ atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ 12 005,77 Eur dydžio žalos atlyginimÄ ;

3) solidariai iÅ¡ atsakovų B. R. B., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ 582 871,83 Eur dydžio žalos atlyginimÄ ;

4) solidariai iÅ¡ atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ ir O. R. V. 21 975,53 Eur žalos atlyginimÄ ;

5) procesines palūkanas - iš atsakovo B. R. B. 5 proc. dydžio, iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 6 proc. dydžio, iš atsakovo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 6 proc. dydžio ir atsakovės O. R. V. 5 proc. dydžio.

3. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 1-496 ir 2012 m. balandžio 2 d. steigimo sutarties Nr. 14-287 pagrindu buvo įsteigta BVšĮ „Vilnius veža“, kurios dalininkai - Vilniaus miesto savivaldybė turinti 51 iš 100 balsų ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ turintis 49 iš 100 balsų. Laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2015 m. liepos 2 d., BVšĮ „Vilnius veža“ vadovo pareigas ėjo atsakovas B. R. B., o nuo 2015 m. liepos 2 d. – O. R. V.. Nuo įregistravimo Juridinių asmenų registre dienos, t.y. 2012 m. balandžio 13 d. iki bankroto bylos iškėlimo, t.y. 2015 m. rugsėjo 17 d., įstaiga Juridinių asmenų registrui nepateikė nei vieno metinės finansinės atskaitomybės dokumento.

4. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs BVÅ¡Ä® „Vilnius veža“ pradelstų įsipareigojimų ir turto dydį, 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi konstatavo, jog BVÅ¡Ä® „Vilnius veža“ yra nemoki ir iÅ¡kėlė bankroto bylÄ . Bankroto bylÄ nagrinėjančio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi patvirtinta 590 145,33 Eur dydžio BVÅ¡Ä® „Vilnius veža“ kreditorinių finansinių reikalavimų suma.

5. IeÅ¡kovė taip pat nurodė, kad dėl atsakovų B. R. B., O. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ aplaidaus elgesio, įstatymais nustatytų pareigų nevykdymo ir neveikimo laiku nesikreipiant į teismÄ dėl VÅ¡Ä® „Vilnius veža“ bankroto bylos iÅ¡kėlimo, BVÅ Ä® „Vilnius veža“ ir jos kreditoriai patyrė nuostolių (žalos), todėl atsakovai turi solidariÄ pareigÄ jÄ atlyginti. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 6.

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies, priteisė ieÅ¡kovei BVÅ¡Ä® „Vilnius veža“ iÅ¡: atsakovo B. R. B. 3 908,95 Eur žalos atlyginimÄ ; iÅ¡ atsakovų R. B. B., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ solidariai 482 229,65 Eur žalos atlyginimÄ ; Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ solidariai 10 948,03 Eur žalos atlyginimÄ ; atsakovės O. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ solidariai 1 448,34 Eur žalos atlyginimÄ ; atsakovų B.

R. B., O. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ solidariai 705,31 Eur žalos atlyginimÄ ; iÅ¡ atsakovų B. R. B., O. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos teisme iÅ¡kėlimo dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.

7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jau 2014 m. sausio 1 d. BVÅ¡Ä® „Vilnius veža“ buvo nemoki, nes jos pradelsti įsipareigojimai (61 606,45 Eur) virÅ¡ijo pusę įmonės turto (79 392,25 EUR) vertės ir tokia situacija objektyviai sudarė prielaidas atsakingiems asmenims kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Pasisakydamas dėl įstaigos turto, kuris imamas domėn sprendžiant įstaigos nemokumo klausimÄ , teismas nurodė, kad iÅ¡ balanse įraÅ¡yto turto vertės turi bÅ«ti atimta balanse apskaityta lizinguojamų transporto priemonių vertė.

8. Teismas nurodė, kad atsakovas B. R. B., nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 18 d. atlikdamas įstaigos vadovo pareigas, turėjo žinoti, jog įmonė vėluoja mokėti einamÄ sias skolas ir neturi galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais. Atsakovas B. R. B. per 5 dienas nuo teismo nustatytos įmonės nemokumo dienos, t.y. 2014 m. sausio 1 d. nepateikė pareiÅ¡kimo teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – Ä®BÄ®) 8 straipsnio 1 dalies imperatyvÄ .

9. Teismas nustatė, kad atsakovo B. R. B. kaltę dėl kreditorių teisių pažeidimo nuo to momento, kai jis neįvykdė pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, patvirtina tai, jog jis sistemingai ir ilgÄ laikÄ nevykdė kitų juridinio asmens vadovui priskirtų pareigų, susijusių su įstaigos apskaita ir finansinės ir Å«kinės veiklos valdymu, t.y. per visÄ vadovavimo įstaigai laikotarpį neteikė juridinių asmenų registrui ir dalininkams įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2013 m., 2014m. ir 2015 m.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovas B. R. B. eidamas įmonės vadovo pareigas įmonės atžvilgiu veikė nesÄ Å¾iningai ir neprotingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 1 dalis), t. y. be lizingo davėjo sutikimo perleido asociacijai „Amber Taxi Association“ didesnį skaičių įstaigos valdomų ir tiesioginėje veikloje naudojamų lizinguojamų automobilių, dėl Å¡io sandorio perleidimo sÄ lygų įstaigoje susidarė skola (kuri buvo priteista sprendimu už akių), taip pat atsisakė įmonei komerciÅ¡kai vertingo telefono numerio „1450“, kuris ne tik generavo pajamas iÅ¡ dispečerinės veiklos, bet ir buvo naudojamas kaip įmonės prekės ženklas (įskaitant Å¡io ženklo naudojimÄ Ä¯monės firminiuose blankuose). Teismas nustatė, kad atsakovas nesiėmė teisinių priemonių asociacijos minėtos „Amber Taxi Association“ skolos ginčijimui ir jos iÅ¡ieÅ¡kojimui.

11. Teismas vertino, kad atsakovas B. R. B. neūkiškai tvarkydamas įmonės reikalus, tęsė santykius su įmonės kreditoriais, prisiimdamas naujų įsipareigojimų ir nepagrįstai tęsdamas esamus įsipareigojimus, už kuriuos įstaiga negalėjo atsiskaityti dėl nemokumo.

12. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2-7775-870/2015 B. R. B. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimÄ už pareiÅ¡kimo dėl BVÅ¡Ä® „Vilnius veža“ bankroto bylos iÅ¡kėlimo teismui nepateikimo ir jam buvo skirta 300 Eur bauda. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 16 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2-9762-827/2015 B. R. B. pripažinto kaltu padarius administracinį teisės pažeidimÄ už BVÅ¡Ä® „Vilnius veža“ kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimÄ , skiriant jam 1 448 Eur bauda.

13. Teismas nurodė, kad atsakovė O. R. V., prieÅ¡ jos paskyrimÄ Ä¯staigos vadove, žinojo, kad įstaiga susiduria su finansiniais ir veiklos vykdymo sunkumais, nes pati atsakovė teismo posėdyje patvirtino, kad jos užduotis buvo nustatyti, ar įstaiga gali tęsti veiklÄ . Teismas pažymėjo, kad atsakovė su įmonės finansine bÅ«kle galėjo susipažino per dvi savaites, t.y. iki 2015 m. liepos 17 d., tačiau bÅ«dama įstaigos vadove nuo 2015 m. liepos 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. taip pat neįvykdė pareigos pateikti teismui pareiÅ¡kimo dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo (Ä®BÄ® 8 straipsnis 1 dalis).

Tuo metu įstaiga veiklos nevykdė, tačiau atsakovė O. R. V. neužtikrino, kad kreditorių teisės nebūtų pažeistos, nes sudarė naujas sutartis ir didino esamus įsipareigojimus kreditoriams, nors turėjo suprasti, jog atsiskaitymas už naujus įsipareigojimus galės būti atliktas tik bankroto procedūrų metu, t.y. atsakovė O. R. V. nuostolius kreditoriams civilinės atsakomybės prasme darė tyčia.

14. Teismas nustatė, kad atsakovai Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ kaip įstaigos dalininkai, dalyvavo 2014 m. balandžio 16 d., 2014 m. balandžio 24 d. ir 2014 m. rugsėjo 15 d. vykusiuose visuotiniuose dalininkų susirinkimuose ir svarstė klausimus, susijusius su įstaigos veikla, tačiau įstaigos finansinės ataskaitos tvirtinimo ir finansinės bÅ«klės klausimų nekėlė, nors tokiÄ pareigÄ turėjo. Å ios aplinkybės taip pat buvo nustatytos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vidaus audito skyriaus 2015 m. birželio 26 d. Vidaus audito ataskaitoje Nr. A89-32/14(3.12.1-AD3) „VieÅ¡osios įstaigos „Vilnius veža“ veiklos organizavimo ir finansinių iÅ¡teklių valdymo vertinimas“.

15. Teismas pažymėjo, kad dalininkų pareigÄ domėtis įstaigos finansinės veiklos rezultatais patvirtina ir tai, kad dalininkai skyrė įstaigai didelius įnaÅ¡us (Vilniaus miesto savivaldybės įnaÅ¡as 500 000 Lt (144 810 Eur)), be to Vilniaus miesto savivaldybė laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2015 m. skyrė net 866 126,04 Eur dotacijų iÅ¡ savivaldybės biudžeto, kurių panaudojimo ataskaitų nereikalavo. Tesimas, įvertinęs Å¡ias aplinkybes, nustatė, kad dalininkai vėliausiais iki 2014 m. gegužės 31 d. turėjo susipažinti su įstaigos finansine bÅ«kle ir privalėjo imtis Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje numatytų veiksmų, t.y. pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, jei to nepadarė įstaigos vadovas, arba atkurti įstaigos mokumÄ .

16. Teismas, vadovaudamasis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi, 2.87 straipsnio 7 dalimi ir Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalimi, bei įvertinęs tai, kad atsakovai prieÅ¡ kreditorius atsako kartu su bankrutuojančia įstaiga ir jų atsakomybė yra subsidiari įstaigos atsakomybei, o tarpusavyje atsakovų atsakomybė yra solidari, jei pažeidimas buvo daromas vienu metu kelių valdymo organų, konstatavo kiekvieno atsakovo atsakomybę nurodant konkrečius Å¡ios atsakomybės kilimo laikotarpius ir dydžius, o dėl žalos, kurios atsiradimo laikotarpio nebuvo įmanoma identifikuoti, solidariÄ jÄ atsakomybę taikė visiems atsakovams.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai 17. Apeliaciniame skunde atsakovas B. R. B. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ , atmetant ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį bei priteisiant iÅ¡ ieÅ¡kovo visas atsakovo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais: 17.1. Teismas klaidingai konstatavo, kad ieÅ¡kovė tapo nemoki 2014 m. sausio 1 d., nenurodydamas, kokiais įrodymais rėmėsi nustatydamas nemokumo momentÄ . 2015 m. kovo 31 d.

įstaigos balanso duomenys patvirtina, kad įstaigos turimas turtas sudarė net 872 420 Eur, o įstaigos per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė tik 272 862 Eur, todėl 2015 m. įstaiga buvo moki. Ä®staiga iki pat 2015 m. gegužės mėnesio net formaliai nebuvo nemoki, kadangi neatitiko dviejų privalomų sÄ lygų, t. y. įstaigos pradelsti įsipareigojimai ne tik, kad nevirÅ¡ijo pusę į balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės, bet įstaiga taip pat iki pat 2015 metų gegužės vykdė įsipareigojimus, t. y. atsiskaitinėjo su kreditoriais. 17.2.

Remiantis ataskaitinio laikotarpio 2015 m. kovo 31 d. balanso duomenimis ir 2015 m. birželio 30 d. balanso duomenimis, įstaigos įsipareigojimai tik sumažėjo, o 2015 m. birželio 30 d. veiklos rezultatų ataskaita patvirtina, kad 2015 m. įstaiga uždirbo grynojo pelno, kuris sudarė net 113 753 Eur, todėl teismas negalėjo padaryti išvados, jog įstaiga neva buvo nemoki nuo 2014 m. sausio 1 d. Iš ieškovo pateiktos 2015 m. birželio 30 d. veiklos rezultatų ataskaitos matosi, jog 2014 m. įstaiga gavo net 1 730 404 Eur dydžio pajamų. 2015 m.

įstaiga vis dar generavo pajamas, kurios 2015 m. birželio 30 d. sudarė 447 709 Eur. Å ios faktinės aplinkybės leido pagrįstai apeliantui iki pat 2015 m. gegužės 1 d. tikėtis, jog įstaigos finansinė padėtis pagerės. 17.3. Teismas neanalizavo kokio dydžio lizingo įmokas įstaiga buvo sumokėjusi, nors vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo suformuota praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-510/2012), privalėjo įtraukti į skaičiuotinÄ Ä¯staigos turto vertę iÅ¡pirktÄ automobilių vertę, tačiau to nepadarė, todėl teisingai nenustatė, koks 2013 m. gruodžio 31 d. buvo įstaigos turtas.

Teismas nevertindamas įstaigos lizinguojamo turto, sukÅ«rė tariamÄ Ä¯staigos nemokumÄ nuo 2014 m. sausio 1 d., absoliučiai neatsižvelgęs į įstaigos 2013 m. gruodžio 31 d. balanse nurodytus duomenis. 17.4. Teismas taikė netinkamÄ Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalies redakcijÄ , nes nagrinėjam ginčui taikytina Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalies redakcija nenustatė konkretaus termino, per kurį nemokios įmonės vadovas ar savininkas turi kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įstaigai. 17.5.

Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis, įstaigoms pareigÄ teikti finansines ataskaitas nustatė tik nuo 2015 sausio 1 d., todėl įstaiga jų ir neteikė juridinių asmenų registrui. Teismas finansinių ataskaitų neteikimÄ nepagrįstai vertino kaip neteisėtus apelianto veiksmus. 17.6. Nemokumo nustatymo tikslu aktualÅ«s ne visi, o tik pradelsti įsipareigojimai, tuo tarpu byloje nebuvo jokių konkrečių įrodymų, iÅ¡ kurių bÅ«tų aiÅ¡kÅ«s pradelsti įstaigos įsipareigojimai.

Šioje byloje nebuvo nustatyti ne tik įstaigos pradelsti įsipareigojimai, bet ir atsakovų neteisėti veiksmai, priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiais naujais pradelstais įsipareigojimais. 17.7. Teismo sprendime esanti lentelė, kurioje nurodytas paskirstytas žalos dydis ir priežastingumas yra neteisingi, nes ieškovas nepateikė tiksliai apskaičiuotų 2015 m. gegužės 1 d pradelstų įstaigos įsipareigojimų ir 2015 m. birželio 18 d. pradelstų įstaigos įsipareigojimų. 17.8.

Visos bylos nagrinėjimo metu teismas buvo Å¡aliÅ¡kas iÅ¡imtinai ieÅ¡kovo atžvilgiu, leido ieÅ¡kovui vilkinti teismo procesÄ , nereagavo į dalyvaujančių asmenų praÅ¡ymus, elgėsi neetiÅ¡kai ir nepagarbiai. Apeliantas 2017 m. vasario 9 d. kreipėsi į Teisėjų tarybos pirmininkÄ su skundu dėl teisėjo Andriaus Veriko Å¡aliÅ¡kumo kitoje nagrinėjamoje byloje. Konfliktiniai santykiai tarp apelianto ir teisėjo Andriaus Veriko susiklostė dar 2017 metų vasario mėnesį, po įvykusio pirmojo parengiamojo posėdžio Å¡ioje byloje, o apie Å¡ias aplinkybes apelianto atstovas sužinojo tik 2017 m. lapkričio 8 d., t. y. jau iÅ¡nagrinėjus Å¡iÄ bylÄ . 17.9.

Apelianto teisė užduoti klausimus buvo iÅ¡ esmės apribota, kadangi teismas neleido apeliantui uždavinėti klausimų, nuolat pertraukinėdavo apeliantÄ , tokiu bÅ«du buvo pažeista CPK 42 straipsnio 1 dalis, pagal kuriÄ Å¡alys turi teisę užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. 17.10. Teismas nagrinėdamas bylÄ buvo aktyvus, nors Å¡ios kategorijos bylose teismas nėra aktyvus. Tuo tarpu teismas byloje iÅ¡sireikalavo iÅ¡ ieÅ¡kovo visus įrodymus, kurių pagrindu ir priėmė sprendimÄ , tokiu bÅ«du pažeisdamas CPK 12 straipsnyje nustatytÄ rungimosi civiliniame procese principÄ .

Teismas vertino tik pavienius įrodymus ir rėmėsi tik ieÅ¡kovo nurodytomis aplinkybėmis ir pateiktais įrodymais, o ne vertino įrodymų visetÄ , esant prieÅ¡taringiems įrodymams, prieÅ¡taravimų nepaÅ¡alino, todėl teismo sprendime padarytos iÅ¡vados nėra pagrįstos visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

18. Apeliaciniame skunde atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimÄ toje dalyje, kurioje ieÅ¡kinys patenkintas Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu, ir priimti naujÄ sprendimÄ - ieÅ¡kinį Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstÄ . Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 18.1. Teismo nustatytas įstaigos nemokumas, t.y 2014 m. sausio 1 d. prieÅ¡tarauja tiek teisiniam reglamentavimui, tiek ir teismų praktikai.

Ä®staiga gali bÅ«ti pripažįstama nemokia tik tuo atveju, jei ji nevykdo įsipareigojimų kreditoriams, negali ir (arba negalės) atsiskaityti su jais bei pradelsti įmonės įsipareigojimai virÅ¡ija pusę į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės. Taigi iÅ¡ esmės ji faktiÅ¡kai turi nebevykdyti veiklos ir bÅ«ti nepajėgi jÄ vykdyti ateityje. 18.2. Teismo vertinimu įstaigos nemokumÄ nuo 2014 m. sausio 1 d. pagrindžia ta aplinkybė, kad didžiÄ jÄ Ä¯staigai priklausančio ilgalaikio turto dalį sudarė pagal lizingo sutartį valdomos transporto priemonės. IeÅ¡kovas nuo pat įsteigimo pradžios susisiekimo paslaugas Vilniaus mieste teikė neturėdama savo transporto priemonių ir nuomodamasis jas iÅ¡ UAB „Šiaulių banko lizingas“, todėl įstaiga laikytina nemokia turėjo bÅ«ti vos ne nuo jos įsteigimo, o toks aiÅ¡kinimas yra visiÅ¡kai nepagrįstas. 18.3.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarime, kuriame nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikÅ¡mę Å¡iai bylai, administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2-7775-870/2015 inter alia buvo konstatuota, kad įstaiga nemoki ir realiai jokios veiklos nevykdė nuo 2015 m. gegužės mėnesio. Pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo atsirado ne anksčiau nei 2015 m. gegužės 1 d., nes iki tol įstaiga vykdė veiklÄ , atsiskaitinėjo su kreditoriais. 18.4.

Atsakovės nesÄ Å¾iningumas ir sÄ moningas siekimas didinti įstaigos nuostolius yra nepagrįstas, nes bÅ«dama įstaigos dalininke, Vilniaus miesto savivaldybė domėjosi įstaigos veikla ir ėmėsi priemonių tam, kad bÅ«tų tęsiama įstaigos veikla bei atkuriamas jos mokumas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad dalininkų susirinkimų metu buvo svarstomi klausimai dėl įstaigos veiklos modelio pakeitimo, tolesnio įstaigos veiklos plano įstaigai susidÅ«rus su finansiniais sunkumais, įstaigos finansinių rodiklių gerinimo.

Taigi visuotinis dalininkų susirinkimas ne pasyviai sÄ moningai leido didėti įstaigos nuostoliams, nesiimdamas jokių veiksmų, o kaip tik aktyviai svarstė priemones, galinčias padėti sumažinti įstaigos veiklos nuostolingumÄ ir atstatyti jos mokumÄ . 18.5. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika spręsdamas vieÅ¡osios įstaigos „Vilnius veža“ dalininkų atsakomybę dėl žalos, padarytos nesikreipus į teismÄ dėl bankroto bylos VÅ¡Ä® „Vilnius veža“ iÅ¡kėlimo, kadangi nurodytoje teismų praktikoje buvo sprendžiami klausimai ne dėl vieÅ¡osios įstaigos akcininkų dalininkų, o dėl uždarosios akcinės bendrovės akcininkų atsakomybės. Uždarosios akcinės bendrovės akcininkų ir vieÅ¡osios įstaigos dalininkų teisinis statusas yra skirtingas. 18.6.

Vilniaus miesto savivaldybė, vadovaudamasi veiklos teisėtumo principu, patvirtinusi įstaigos įstatus, kuriais buvo aiÅ¡kiai ir konkrečiai įtvirtintos įstaigos vadovo pareigos, vėliau neturėjo pagrindo abejoti, jog įstaigos vadovas tinkamai ir sÄ Å¾iningai vykdys prisiimtus įsipareigojimus, todėl, Å¡iam savo pareigų tinkamai neįvykdžius, pirmosios instancijos teismas atsakomybės naÅ¡tÄ nepagrįstai perkėlė ant įstaigos dalininkų pečių. 18.7. BVÅ¡Ä® „Vilnius veža“ finansinių sunkumų kilo ir susidarė įsiskolinimų ne dėl Vilniaus miesto savivaldybės (dalininkų) nesikreipimo į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, o dėl einamosios vieÅ¡osios įstaigos veiklos.

Teismas nepagrįstai konstatavo esant priežastinį ryšį tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir ieškovo nurodomos BVšĮ „Vilnius veža“ tariamai patirtos žalos. Tinkamai nenustatęs priežastinio ryšio, teismas negalėjo priteisti ieškovo prašomos žalos iš Vilniaus miesto savivaldybės.

19. Apeliaciniame skunde atsakovas UAB ,,Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimÄ dalyje dėl apelianto UAB „Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ solidarios atsakomybės bei 5 procentų procesinių palÅ«kanų priteisimo ir priimti naujÄ sprendimÄ - ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį Å¡ioje dalyje atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais. 19.1. Teismais neindividualizavo kiekvieno iÅ¡ skirtingoje teisinėje ir faktinėje padėtyje buvusių atsakovų civilinės atsakomybės sÄ lygų, todėl visus atsakovus laikė vienodai atsakingais.

Teismas privalėjo vertinti tai, kad apelianto UAB „Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ galimybė sužinoti apie įstaigos nemokumÄ buvo ribota. Teismas nenustatė, kada konkrečiai kiekvienas iÅ¡ atsakovų galėjo ir turėjo sužinoti apie įmonės nemokumÄ ir kokios apimties atsakomybė priklausomai nuo sužinojimo momento taikytina kiekvienam iÅ¡ atsakovų. 19.2. Atsakovas, įstaigai vykdant Å«kinę komercinę veiklÄ , neveikė kaip įstaigos valdymo organas, įstaigoje nedirbo ir jos veikloje jokia forma nedalyvavo, todėl per se (pats savaime) nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų įstaigai, iÅ¡skyrus pareigÄ apmokėti pradinį įnaÅ¡Ä , balsuoti dalininkų susirinkime, vadovaudamasis savo interesais.

Atsakovui galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. 19.3. Ä®staigos vadovas po 2014 m. rugsėjo 15 d. nesuÅ¡aukė eilinio dalininkų susirinkimo ir nebuvo parengęs įstaigos finansinių ataskaitų. Atsakovas, remiantis Viešųjų įstaigų įstatymu, neturėjo galimybių suÅ¡aukti visuotinio dalininkų susirinkimo, gauti įstaigos veiklos ir turtinės padėties vertinimui reikalingų objektyvių ir iÅ¡samių duomenų, todėl apie įstaigos nemokumÄ teismo nurodytu momentu nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti.

Teismas VĮĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatytas dalininko teises (susipažinti su įstaigos dokumentais ir gauti įstaigos turimÄ informacijÄ apie jos veiklÄ , tvirtinti metinę finansinę atskaitomybę) pavertė pareigomis. 19.4. Pareiga sužinoti apie įstaigos nemokumÄ vadovui ir dalininkams atsiranda skirtingais momentais. Pareiga inicijuoti bankroto procedÅ«rÄ visų pirma kyla vadovui, o ne dalininkams. Byloje turi bÅ«ti nustatyta, kada vadovas ir kada dalininkai sužinojo (turėjo sužinoti) apie įstaigos nemokumo faktÄ , ir tik tokį momentÄ nustačius, galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. 19.5.

Teismas konstatuodamas abiejų dalininkų kaltę, iš esmės rėmėsi tik vieno iš dalininkų – Vilniaus miesto savivaldybės veikla, o UAB „Vilniaus viešasis transportas“ minimas tik pasisakant apie kito dalininko atsakomybę. Ne abu dalininkai, o tik vienas iš jų skyrė lėšas įstaigos veiklos vystymui, todėl šiuo atveju nėra įrodytas nei apelianto UAB „Vilniaus viešasis transportas“ aktyvus dalyvavimas įstaigos veikloje, nei kokių nors lėšų šios veiklos vystymui skyrimas.

Todėl apeliantas, turintis 49 balsus, negaudamas jokios informacijos apie įstaigos veiklÄ , neturėdamas galimybės dalyvauti dalininkų susirinkime, negalėjo ir neturėjo galimybių sužinoti apie įstaigos nemokumÄ . 19.6. Teismas, priimdamas sprendimÄ dėl 212 863,29 Eur žalos priteisimo asociacijai ,,Amber Taxi Association“ solidariai ir iÅ¡ UAB „Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ nepagrįstai nevertino ir neatribojo buvusio įstaigos vadovo B. R. B. kaltės. Å i konkreti skola priklausė tik nuo vadovo, o ne nuo dalininkų veikimo ar neveikimo. 19.7.

Teismas tendencingai elgėsi viso teismo proceso metu ir akivaizdžiai palaikė tik ieškovo pusę, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas ir šališkas.

20. Atsakovė O. R. V. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimÄ toje dalyje, kurioje yra nustatyta atsakovės O. R. V. solidari atsakomybė bei 5 procentų dydžio procesinės palÅ«kanos ir priimti naujÄ sprendimÄ - ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį Å¡ioje dalyje atmesti bei priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais: 20.1. Teismas, spręsdamas dėl apeliantės O. R. V. solidarios atsakomybės, nukrypo nuo teisės taikymo ir aiÅ¡kinimo praktikos, kurioje nurodoma, kad kiekvieno atsakovo atsakomybė turi bÅ«ti atribota ir individualizuota.

Teismas neindividualizavo kiekvieno iÅ¡ skirtingoje teisinėje ir faktinėje padėtyje buvusių atsakovų civilinės atsakomybės sÄ lygų, todėl visus atsakovus laikė vienodai atsakingais. 20.2. Teismas privalėjo vertinti tai, kad atsakovės O. R. V. galimybė sužinoti apie įstaigos nemokumÄ buvo ribota. Teismas nenustatė, kada konkrečiai kiekvienas iÅ¡ atsakovų galėjo ir turėjo sužinoti apie įmonės nemokumÄ ir kokios apimties atsakomybė priklausomai nuo sužinojimo momento taikytina kiekvienam iÅ¡ atsakovų. 20.3.

Apeliantė nagrinėjant teisme bylÄ pažymėjo, kad įstaigos finansinės atskaitomybės ataskaita buvo sudaryta tik 2015 m. liepos 31 d., todėl teismo teigimas, kad atsakovė turėjo galimybę per dvi savaites įvertinti įstaigos finansinę bÅ«klę, yra prieÅ¡taraujantis atsakovės parodymams. 20.4. Teismo argumentas, kad prieÅ¡ apeliantės paskyrimÄ Ä¯staigos vadove, ji žinojo, kad įstaiga susiduria su finansiniais ir veiklos vykdymo sunkumais, neįrodo atsakovės kaltės dėl bankroto bylos neiÅ¡kėlimo laiku, o prieÅ¡ingai - pagrindžia apeliantės parodymus, kad ji atėjo vadovauti turėdama tikslÄ toliau vystyti veiklÄ ir turėjo įvertinti susiklosčiusiÄ situacijÄ .

Ä®staigos susidÅ«rimai su finansiniais sunkumais savaime nesÄ lygoja jos bankroto proceso.

21. IeÅ¡kovė BVÅ¡Ä® „Vilnius veža“ praÅ¡o atsakovų apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus, palikti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimÄ nepakeistÄ , priteisti iÅ¡ atsakovų patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas, prie Å¡ios civilinės bylos prijungti ieÅ¡kovo pateikiamus įrodymus. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai: 21.1. 2014 m. BVÅ¡Ä® „Vilnius veža“ balanso duomenimis, 2013 m. pabaigoje ieÅ¡kovas turėjo 521 095,34 Eur (1 799 238,00 Lt) dydžio pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, o į balansÄ Ä¯raÅ¡yto įstaigos turto vertė sudarė 934 273,34 Eur (3 225 859,00 Lt).

Tai patvirtina faktinę aplinkybę, kad ieÅ¡kovas tapo nemokiu nuo 2014 m. sausio 1 d. Teismas įstaigos nemokumÄ nustatė įvertinęs santykį tarp į įstaigos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto bei per vienerius metus mokėtinų sumų, pastarÄ sias laikydamas pradelstais BVÅ¡Ä® „Vilnius veža“ įsipareigojimais. 21.2. IÅ¡ įstaigos klientų apyvartos atskaitos laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. sausio 1 d. matosi, kad 2014 m, sausio 1 d. pradelsti įsipareigojimai tiekėjams siekė 31 617,19 Eur (109 167,85 Lt) dydžio sumÄ .

Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte, įtvirtinta, kad jeigu komercinėje sutartyje tarp Å«kio subjektų mokėjimo diena arba laikotarpis nenustatyti, komercinėje sutartyje ar Å¡iame įstatyme nustatytos palÅ«kanos skaičiuojamos praėjus 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai skolininkas gauna sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ arba lygiavertį dokumentÄ . 21.3. Nepriklausomai nuo to, ar 2014 m. sausio 1 d. įstaigai priklausančio realaus turto vertė skaičiuojama vadovaujantis ieÅ¡kovo pozicija, t. y. iÅ¡ įstaigai priklausančio turto masės iÅ¡skaičiuojant visÄ lizinguojamo turto vertę ir su juo susijusį trumpalaikį turtÄ , ar remiantis atsakovo B.

R. B. pozicija, t. y. iÅ¡ įstaigai priklausančio turto masės iÅ¡skaičiuojant lizinguojamo turto neiÅ¡pirktÄ vertę ir su juo susijusį trumpalaikį turtÄ , iÅ¡vada dėl BVÅ¡Ä® „Vilnius veža“ nemokumo nuo 2014 m. sausio 1 d. nesikeičia, todėl akivaizdu, kad teismas tinkamai ir pagrįstai nustatė įstaigos nemokumÄ . 21.4. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyriaus 2015 m. audito veiklos ataskaitoje nurodoma, kad nors formaliai vertinant įstaigos veiklos rezultatas yra pelnas, tačiau eliminavus savivaldybės tikslinio finansinio įnaÅ¡o, kuriuo buvo kompensuojamos sÄ naudos, įtakÄ finansiniam veiklos rezultatui, įstaigos veikla bÅ«tų nuostolinga.

Audito veiklos ataskaitoje taip pat nurodoma, kad įstaigai trÅ«ksta apyvartinių lėšų ir ji negali vystyti įprastos veiklos. 21.5. Ä®staigos veikloje kilo nuolatinių sunkumų, kuriuos Vilniaus miesto savivaldybė spręsdavo nuolatiniais įnaÅ¡ais, todėl BVÅ¡Ä® ,,Vilnius veža“ mokėjo mokesčius tiek, kiek gaudavo pinigų iÅ¡ savivaldybės. Ä®staiga neturėjo lėšų tinkamai ir laiku mokėti mokesčius. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2014 m. spalio 22 d. nutarime Nr. 2S-10/2014 nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė, suteikdama VÅ¡Ä® „Vilnius veža“ nuolatinius įnaÅ¡us, privilegijavo įstaigÄ , o tai prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymui. 21.6.

VisÄ Ä¯staigos veiklos laikotarpį finansinės atskaitomybės dokumentai dalininkams nė karto nebuvo pateikti. Žinodami tai ir turėdami pareigÄ tvirtinti įstaigos metinės finansinės atskaitomybės dokumentus, atsakovai – dalininkai privalėjo bÅ«ti aktyvÅ«s, domėtis įstaigos veikla ir pasirÅ«pinti, kad įstaigos vadovas B. R. B. parengtų bei pateiktų tvirtinti finansinės atskaitomybės dokumentus. 21.7. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, pasiraÅ¡ydamas įstaigos steigimo sutartį, įsipareigojo įneÅ¡ti ir įnešė net 144 810, 01 Eur (500 000 Lt) dydžio, o per 2013-2015 m.

įstaigai suteikė dar net 866 126,04 Eur dydžio dotacijų. Atsakovas UAB „VieÅ¡asis Vilniaus transportas“ į įstaigos veiklÄ taip pat investavo lėšų – naudojamų patalpų remontui skyrė 12 134,22 Eur, vėliau Å¡iÄ sumÄ Ä¯skaitė į nuomos mokestį. Taigi, dalininkai turėjo neabejotinÄ prievolę domėtis įstaigos finansine bÅ«kle ir, esant bÅ«tinybei, vykdyti įstatymo nustatyta pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos įstaigai iÅ¡kėlimo. 21.8. Atsakovas B. R. B. visos bylos nagrinėjimo metu spekuliuoja teisėjo Andriaus Veriko Å¡aliÅ¡kumu, tačiau Å¡aliÅ¡kumÄ pagrindžiančių įrodymų nepateikia. 21.9.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieÅ¡kovas laikėsi pozicijos, kad vertinant realiÄ Ä¯staigos turto vertę iÅ¡ įstaigai priklausančio tarto masės turi bÅ«ti iÅ¡skaičiuota visa lizinguojamo turto vertė ir su juo susijęs trumpalaikis turtas. Tuo tarpu atsakovo B. R. B. teigimu, vertinant įstaigai priklausančio turto vertę, iÅ¡ įstaigai priklausančio turto masės turi bÅ«ti iÅ¡skaičiuotina ne visa lizinguojamo turto vertė, o tik lizinguojamo turto neiÅ¡pirkta vertė.

Ä®vertinus tai, kad pirmosios instancijos teisme ginčo dėl neiÅ¡pirktos lizinguojamo turto vertės nekilo, kas reiÅ¡kia, kad neegzistavo ir bÅ«tinybė pateikti su lizinguojamo turto iÅ¡pirkimo verte susijusius įrodymus, t. y. mokėjimo grafikus pagal ieÅ¡kovo ir UAB „Šiaulių banko lizingas“ sudarytas finansinės nuomos sutartis, ieÅ¡kovas pažymi, kad Å¡io įrodymo pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo vėliau, t. y. atsakovui B. R. B. pateikus apeliacinį skundÄ dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl praÅ¡o teismo prijungti prie Å¡ios civilinės bylos ieÅ¡kovo pateikiamus įrodymus, susijusius su lizinguojamo turto neiÅ¡pirkta verte.

22. Atsakovas B. R. B. atsiliepimais į UAB „Vilniaus viešasis transportas“ ir Viliaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus prašo teismo dėl šių skundų spręsti savo nuožiūra.

23. Atsakovas UAB „Vilniaus viešasis transportas“ atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo teismo spręsti atsižvelgiant į UAB „Vilniaus viešasis transportas“ apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus.

24. Atsakovė O. R. V. atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo teismo spręsti atsižvelgiant į O. R. V. apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus.

25. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į atsakovų apeliacinių skundų praÅ¡o teismo spręsti, atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytus motyvus. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundų ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

27. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektÄ sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iÅ¡ bankrutuojančios vieÅ¡osios įstaigos buvusių vadovų bei dalininkų priteistas žalos atlyginimas bankrutuojančiai įstaigai už pareigos įstaigai tapus nemokiai inicijuoti bankroto bylÄ , pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Dėl nagrinėjamam klausimui aktualių byloje nustatytų faktinių aplinkybių 28. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 1-496 ir 2012 m. balandžio 2 d. steigimo sutarties Nr. 14-287 pagrindu įsteigta vieÅ¡oji įstaiga VÅ¡Ä® „Vilnius veža“.

VieÅ¡osios įstaigos dalininkai yra Vilniaus miesto savivaldybė, turtinti 51 balsÄ iÅ¡ 100 ir UAB „Vilniaus vieÅ¡asis transportas“, turinti 49 balsus iÅ¡ 100. Atsakovas R. B. B. laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2015 m. birželio 18 d. ėjo VÅ¡Ä® „Vilnius veža“ vadovo pareigas (t. 1, b.l. 31-33). Atsakovas O. R. V. VÅ¡Ä® „Vilnius veža“ vadovo pareigas ėjo laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2015 m. rugsėjo 29 d., pagal kreditoriaus – Valstybinio socialinio draudimo fondo 2015 m. rugpjūčio 17 d. pateiktÄ pareiÅ¡kimÄ teismui VÅ¡Ä® „Vilnius veža“ iÅ¡kelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskiriant MB „Restitucija“ (MB „Likvidavimas“).

29. Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo – taikymo, turi bÅ«ti nustatyti tokie faktai :

1) kada įstaiga tapo nemokia;

2) kokie subjektai turėjo pareigÄ inicijuoti bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ ;

3) kada konkrečiam subjektui ši pareiga atsirado;

4) ar dėl to, kad nebuvo laiku inicijuotas bankroto procesas, išaugo įstaigos skolos kreditoriams (t. y. ar kreditoriams buvo padaryta žala);

5) koks kreditoriams padarytos žalos dydis;

6) kokia atsakomybė (solidari, dalinė) turi bÅ«ti taikoma subjektams, įstaigai tapus nemokia, neįvykdžiusiems pareigos inicijuoti bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ . Dėl pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo momento nustatymo 30. Ginčo teisinių santykių atsiradimo momentu (nuo 2014 m. sausio 1 d. (kuomet, pasak ieÅ¡kovės, įstaiga tapo nemokia) iki 2015 m. rugsėjo 17 d. (kai įstaigai buvo iÅ¡kelta bankroto byla)), galiojusi Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė, kad, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir Å¡is (Å¡ie) nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo arba yra sÄ lyga, nurodyta Å¡io įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Pagal to paties straipsnio 4 dalį, įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamÄ sprendimÄ , privalo padengti žalÄ , kuriÄ kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

31. Taigi, pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo bei atsakomybę už Å¡ios pareigos nevykdymÄ numatė ne tik Ä®BÄ® redakcija, kuriÄ priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ citavo pirmosios instancijos teismas, bet ir įstatymo redakcija, kuri aktuali ir taikytina Å¡ioje byloje. Å iuo aspektu sutiktina su apelianto B. R. B. argumentu, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Å¡iuo metu galiojančia Ä®BÄ® 8 straipsnio redakcija, tačiau kartu pažymėtina, kad pareigos inicijuoti bankroto bylÄ bei už Å¡ios pareigos pažeidimÄ kylančios atsakomybės aspektais teisinis reglamentavimas nėra iÅ¡ esmės pakitęs (Å¡iuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje kiek kitaip įvardijami bankroto bylÄ privalantys inicijuoti subjektai (įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetencijÄ , kai buvo – įmonės vadovas, savininkas (savininkai)); nustatyti konkretÅ«s terminai, per kuriuos turi bÅ«ti pateikiamas pareiÅ¡kimas teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo (nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui suÅ¡aukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti, kai anksčiau įstatyme konkretÅ«s terminai nebuvo nustatyti), taip pat apibrėžta pareigÄ inicijuoti bankroto bylÄ pažeidusių asmenų atsakomybės rÅ«Å¡is (įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetencijÄ kreditoriams atsako solidariai, kai anksčiau atsakomybės rÅ«Å¡is įstatyme tiesiogiai nebuvo nurodyta).

Dėl šių pakeitimų įtakos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui bus pasisakyta šioje nutartyje vėliau.

32. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio Ä®BÄ® nuostatų aiÅ¡kinimo kontekste reiÅ¡kia pareigÄ kreiptis į teismÄ Ä¯monei tapus nemokia Ä®BÄ® prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės bÅ«sena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iÅ¡ anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) virÅ¡ija pusę į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės.

33. Remiantis Ä®BÄ® 1 straipsnio 2 dalimi, Å¡is įstatymas taikomas visiems juridiniams asmenims, įregistruotiems Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, iÅ¡skyrus biudžetines įstaigas, politines partijas, profesines sÄ jungas, religines bendruomenes ir bendrijas. Juridinių asmenų veiklÄ reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose gali bÅ«ti nustatyti bankroto proceso ypatumai. Taigi, pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, įstaigai tapus nemokia, yra saistomi ir vieÅ¡osios įstaigos vadovas bei savininkas (savininkai), kadangi Viešųjų įstaigų įstatyme nėra nustatyti kokie nors bankroto proceso ypatumai.

34. Teismų praktikoje dėl finansinių ataskaitų, įskaitant balansÄ , įrodomosios reikÅ¡mės sÄ lyginumo iÅ¡skiriama, kad sprendžiant ginčus dėl juridinio asmens mokumo pagal Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalį rėmimasis balanso duomenimis nustatant įmonės mokumÄ (nemokumÄ ) paprastai yra pakankamas, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1686/2012; 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2186/2013, kt. ).

Jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įraÅ¡ytų duomenų teisingumÄ , įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu konstatuojamas įmonės mokumas / nemokumas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011; 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013). Teismas turi įvertinti realų įmonės turtÄ ir, atitinkamai Å¡io realaus įmonės turto vertę lyginti ne su per vienerius mokėtinomis sumomis (kaip ieÅ¡kinyje buvo nurodžiusi ieÅ¡kovė (ji Å¡iuos duomenis nepagrįstai cituoja ir atsiliepime į apeliacinius skundus), bet su pradelstais įmonės įsipareigojimais.

35. Pradelstais įsipareigojimais, reikšmingais sprendžiant dėl įmonės (ne)mokumo pripažįstami tokie įsipareigojimai, kurių įvykdymo terminui suėjus, prievolė nėra įvykdyta, t. y. skola nesumokėta.

36. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad VÅ¡Ä® „Vilnius veža“ tapo nemokia 2014 m. sausio 1 d. Nesutikdamas su Å¡ia teismo iÅ¡vada, atsakovas B. R. B. apeliaciniame skunde remiasi argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiais įrodymais rėmėsi nustatydamas įstaigos nemokumo momentÄ . Šį apeliacinio skundo argumentÄ apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįstu.

37. Konstatuodamas, kad 2014 m. sausio 1 d. VÅ¡Ä® „Vilnius veža“ turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kurie sudarė 61 606,45 Eur, teismas vertino ieÅ¡kovės pateiktus retrospektyvius įmonės buhalterinės apskaitos registrų iÅ¡raÅ¡us (klientų apyvartos ataskaitÄ nuo 2013 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. sausio 1 d.; GPM, PVM ir VSD sÄ skaitų aktyvumo ataskaitas laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d), t. y. įrodymus, kurie atspindėjo įstaigos prievolių (tame tarpe, skolų apskritai ir pradelstų įsipareigojimų) bÅ«klę konkrečiu laikotarpiu.

Pagal apskaitos registrų duomenis pradelstus įsipareigojimus sudarė 31 617,19 Eur (109 167,85 Lt) skola tiekėjams, 455,86 Eur (1 573,99 Lt) skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir 29 530, 22 Eur skola Valstybinei mokesčių inspekcijai(41 661,77 Lt gyventojų pajamų mokesčio skola ir 60300,19 Lt pridėtinės vertės mokesčio skola). Iš viso pradelstų įsipareigojimų suma aptariamu momentu buvo 61 606,45 Eur.

38. Apskaitos registrai, t. y. suvestiniai įstaigos kreditorių / debitorių duomenys yra patikimi raÅ¡ytiniai įrodymai, kuriuose fiksuojama situacija bÅ«tent pagal pirminius buhalterinius dokumentus. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų Å¡iuose registruose atspindėtų duomenų teisingumÄ . Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tokiu atveju nėra bÅ«tina rinkti pirminius buhalterinius dokumentus, t. y. mokėjimo dokumentus ir sutartis su tiekėjais, siekiant nustatyti, ar konkrečios prievolės įvykdymo terminas yra pradelstas.

Tokia būtinybė kiltų tik tuo atveju, jeigu būtų pateikti įrodymai, kad apskaitos registruose neteisingai nurodyta kokios nors konkrečios prievolės įvykdymo data, skolos suma ar kiti aktualūs duomenys t. y. jeigu kiltų pagrįstų abejonių dėl apskaitos registruose fiksuotų duomenų teisingumo. Kai skolų pradelsimo faktai yra aiškūs iš registre fiksuotos skolų struktūros, pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, sutartys su klientais vertintini kaip pertekliniai duomenys, kurių rinkimas bei vertinimas neatitiktų proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų (CPK 7 straipsnis).

Pažymėtina, kad teismas pagal byloje esančius įrodymus palygino apskaitos registruose 2014 m. sausio 1 d. fiksuotas įstaigos pradelstas skolas su kitų raÅ¡ytinių įrodymų duomenimis, kaip antai, SÄ® „Susisiekimo paslaugos“ 2016 vasario 19 d. raÅ¡tÄ Nr. 91, kuriame nurodoma, kad VÅ¡Ä® „Vilnius veža“ yra neapmokėjęs 2013 m. birželio 28 d. sÄ skaitos faktÅ«ros Nr. 0000042 (suma 5 554 Lt, iÅ¡ kurios skola raÅ¡to suraÅ¡ymo metu 767,54 Eur), o tai atitiko pradelstÄ skolÄ , nurodytÄ Ä¯monės VÅ¡Ä® „Vilnius veža“ apskaitos registre.

Taigi, pradelstų skolų dydį, kuris nustatytas pagal buhalterinės apskaitos registrų duomenis, patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, todėl nėra teisinio pagrindo abejoti duomenų, kuriais teismas rėmėsi, teisingumu.

39. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad lizingo sutarčių pagrindu ieškovės naudojamų transporto priemonių vertė, nors ir apskaityta balanse kaip įmonės turtas, sprendžiant dėl įstaigos mokumo / nemokumo, neturi būti vertinama, kol turtas nėra išpirktas iš lizingo davėjo. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad lizingo objektai iki visiško jų išpirkimo lizingo gavėjo balanse kaip turtas, jo valdomas nuosavybės teise, neapskaitytinas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2134/2013).

Tačiau pripažįstamas pagrįstu atsakovo B. R. B. apeliacinio skundo argumentas, kad vertinant įstaigai priklausančio turto vertę, iÅ¡ įstaigai priklausančio turto masės iÅ¡skaičiuotina ne visa lizinguojamo turto vertė, o tik lizinguojamo turto neiÅ¡pirkta vertė. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau yra pasisakyta, kad įmonės lizingo sutarčių pagrindu įsigyto turto neiÅ¡pirkta vertė, nepaisant to, kad Å¡is turtas yra įtrauktas į įmonės balansÄ , negali bÅ«ti vertinama kaip realus įmonės turtas, sprendžiant klausimÄ dėl įmonės mokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-505-186/2015; 2018 m sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-391-381/2018).

Taigi, lizinguojamo turto iÅ¡pirkta vertė vertinant įmonės mokumÄ , vertintina kaip realus įmonės turtas.

40. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas 2018 m. spalio 16 d. nutartimi pridėjo prie bylos ieÅ¡kovės pateiktus naujus įrodymus – mokėjimų grafikus pagal VÅ¡Ä® ,,Vilnius veža“ ir UAB „Šiaulių banko lizingas“ sudarytas kilnojamojo turto finansinės nuomos sutartis, kurie atspindi įstaigos lizinguojamo turto iÅ¡pirktÄ vertę 2014 m. sausio 1 d.

41. Remiantis VÅ Ä® ,,Vilnius veža“ 2013 m. balanso duomenimis, lizinguojamų automobilių vertė, apskaityta balanse, buvo 684 855, 30 Eur. Pagal ieÅ¡kovės pateiktus ir apeliacinės instancijos teismo pridėtus prie bylos įrodymus neiÅ¡pirkta lizinguojamo turto (transporto priemonių vertė) 2014 m. sausio 1 d. buvo 678 521,49 Eur., taigi, iÅ¡pirkta lizinguojamo turto vertė tebuvo 6333,81 Eur. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad įvertinus lizinguojamų transporto priemonių iÅ¡pirktÄ vertę, iÅ¡vada dėl to, kad pradelsti įstaigos įsipareigojimai virÅ¡ijo pusę į balansÄ Ä¯raÅ¡yto įstaigai realiai priklausančio turto vertės, nesikeičia, atitinkamai, nėra teisinio pagrindo kitaip vertinti teismo nustatytas aplinkybes dėl įstaigos tapimo faktiÅ¡kai nemokia 2014 m. sausio 1 d.

42. Nesutikdami su teismo iÅ¡vada dėl įstaigos nemokumo jau 2014 m. sausio 1 d., apeliantai B. R. B. ir Vilniaus miesto savivaldybė taip pat nurodo, kad įstaigos nemokumo monetas yra konstatuotas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2-7775-870/2015. Ä®siteisėjusiame teismo nutarime nustatyta aplinkybė, kad įstaiga buvo nemoki ir realiai jokios veiklos nevykdė nuo 2015 m. gegužės mėnesio, turi prejudicinę reikÅ¡mę Å¡iai bylai, todėl, pasak apeliantų, teismas neturėjo teisinio pagrindo kvestionuoti Å¡iÄ teismo iÅ¡vadÄ ir nustatyti kitokį įstaigos nemokumo momentÄ .

Nors apeliantų argumentas dėl teismo nutarimo, priimto administracinio teisės pažeidimo byloje, prejudicinės galios, yra pagrįstas (CPK 182 straipsnio 2 punktas), nėra pagrindo pripažinti teisingu ir apeliantų argumentÄ , kad nutarime konstatavus įmonės nemokumÄ 2015 m. gegužės mėnesį, teismas negalėjo nustatyti ankstesnio negu Å¡is, jos nemokumo momento.

43. Teismo procesinio sprendimo (nepriklausomai nuo to, kokioje byloje – civilinėje, administracinėje ar baudžiamojoje) prejudicinė galia nustatoma pagal tai, kokios faktinės aplinkybės sudarė nagrinėjimo dalykÄ konkrečioje byloje. Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylÄ , vertino, ar pasitvirtino administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyti duomenys, kad tam tikru momentu įstaiga buvo nemoki ir dėl to buvo kilusi pareiga jos vadovui kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Taigi, teismo nutarime konstatuotas faktas, kad įstaiga 2015 m. gegužės mėnesį buvo nemoki, nepaneigia galimybės, kad nemokumas galėjo atsirasti ir anksčiau. Tokios aplinkybės administracinio teisės pažeidimo byloje įrodinėjamos nebuvo. Tuo tarpu bÅ«tent Å¡ioje byloje, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo už bankroto bylos neinicijavimÄ laiku, įrodinėjimo dalykÄ sudaro aplinkybių, kokiu momentu įmonės turto ir pradelstų skolų santykis atitiko Ä®BÄ® 2 straispnio 8 dalyje nustatytÄ Ä¯staigos nemokumo kriterijų, nustatymas.

Taigi, teismui nustačius ankstesnį įstaigos nemokumo momentÄ , negu buvo nustatytas administracinio teisės pažeidimo byloje, teismas nepaneigė prejudicinių faktų; apeliantų nurodomÄ pažeidimÄ bÅ«tų galima konstatuoti tik tokiu atveju, jeigu teismo sprendimu bÅ«tų nustatytas vėlesnis įstaigos nemokumo momentas už tÄ , kuris nustatytas prejudicinę reikÅ¡mę turinčiame teismo procesiniame sprendime kitoje byloje.

44. Nepripažįstamas pagrįstu ir apeliantų B. R. B. bei Vilniaus miesto savivaldybės argumentas, kad įstaiga gali bÅ«ti pripažįstama nemokia tik tuo atveju, jeigu ji iÅ¡ esmės faktiÅ¡kai nebevykdo veiklos ir yra nepajėgi jÄ vykdyti ateityje, kai tuo tarpu VÅ¡Ä® ,,Vilnius veža“ teismo nurodytu nemokumo momentu vykdė veiklÄ , mokėjo mokesčius ir jos veikla netgi buvo pelninga. Vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingÄ , tačiau Å«kinę komercinę veiklÄ vykdė, negali paÅ¡alinti vadovo (taigi, ir kitų atitinkamÄ pareigÄ turinčių asmenų) atsakomybės už nesikreipimÄ Ä¯ teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo ( žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

45. Pagal bylos duomenis, teismo nurodytu momentu – 2014 m. sausio 1 d., įstaiga turėjo įsiskolinimų tiek tiekėjams, tiek ir VSDFV bei valstybės biudžetams. Aplinkybė, kad įstaiga tiek 2014 m., tiek 2015 m. pirmojoje pusėje dar vykdė veiklÄ ir mokėjo tam tikrus mokesčius ar vykdė kai kurias prievoles, nereiÅ¡kia jos mokumo. Kaip nustatyta byloje (žr. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Centralizuoto vidaus audito skyriaus 2015 m. audito veiklos ataskaitÄ ), nors formaliai vertinant įstaigos veiklos rezultatas yra pelnas, tačiau eliminavus savivaldybės tikslinio finansinio įnaÅ¡o, kuriuo buvo kompensuojamos sÄ naudos, įtakÄ finansiniam veiklos rezultatui, įstaigos veikla bÅ«tų nuostolinga. Audito veiklos ataskaitoje taip pat nurodoma, kad įstaigai trÅ«ksta apyvartinių lėšų ir ji negali vystyti įprastos veiklos.

46. Veiklos vykdymo bei mokesčių mokėjimo faktas, kai tai daroma ne generuojant pajamas iÅ¡ įstaigos veiklos, o steigėjai – Vilniaus miesto savivaldybei skiriant tikslinius finansinius įnaÅ¡us (kas Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 2S-10/2014 pripažinta veiksmais, privilegijuojančiais įstaigÄ ir dėl to prieÅ¡taraujančiais Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymui), negali bÅ«ti traktuojamas kaip įstaigos mokumo įrodymas. Tuo tarpu apeliantas B. R.

B., nors ir nurodo, kad pagal įstaigos generuojamas pajamas, veiklos pelningumÄ , turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį (beje, jį nurodo vėlgi neatsižvelgdamas į tai, kad įstaigos balanse apskaitytos transporto priemonės nebuvo iÅ¡pirktos), esÄ leido jam pagrįstai tikėtis, jog įstaigos finansinė padėtis pagerės, negalėjo nežinoti, kad dalininko skiriami įnaÅ¡ai įstaigos mokumo neatkuria, nes sudaro sÄ lygas tik sumokėti tam tikros rÅ«Å¡ies pradelstas skolas, tačiau neužtikrina, kad veikla, dėl kurios tos skolos susidarė, taps pelninga.

47. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje esančiais įrodymais tinkamai nustatė, kad VšĮ ,,Vilnius veža“ ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme tapo nemokia 2014 m. sausio 1 d., nors įmonės turto, aktualaus nemokumui konstatuoti, vertė šiai dienai teismo sprendime ir buvo nurodyta netiksliai.

48. Dėl subjektų, turinčių pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo 49. Kaip jau buvo paminėta (žr. nutarties 30 punktÄ ), ginčo teisinių santykių atsiradimo momentu Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas subjektų ratas, kuriems įstatyme nustatyta tiesioginė pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo yra įmonės vadovas ir savininkas (savininkai). Taip pat minėta, kad Ä®BÄ® normos, o tai reiÅ¡kia, kad ir Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga, taikoma visiems juridiniams asmenims, iÅ¡skyrus Ä®BÄ® 1 straipsnio 2 dalyje aiÅ¡kiai iÅ¡skirtas juridinių asmenų rÅ«Å¡is. VieÅ¡osios įstaigos prie Å¡ių iÅ¡imčių nėra nurodytos, o tai reiÅ¡kia, kad tiek VieÅ¡osios įstaigos vadovas (vadovai), tiek savininkas (savininkai) Å¡iÄ pareigÄ turi, nebent Viešųjų įstaigų įstatyme bÅ«tų numatytos kokios nors iÅ¡imtys iÅ¡ Å¡ios taisyklės.

50. Pažymėtina, kad ginčo dėl VieÅ¡osios įstaigos vadovų pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, byloje nėra. Konkrečiais laikotarpiais įstaigos vadovais buvę asmenys (B. R. B. ir O. R. V.) ginčija tik tokios pareigos atsiradimo momentÄ arba siekia įrodyti, kad jiems Å¡i pareiga nebuvo atsiradusi. Tuo tarpu apeliantės Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB ,,Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ Å¡iÄ savo pareigÄ ginčija, nurodydamos, kad įsteigus vieÅ¡Ä jÄ Ä¯staigÄ ir paskyrus jos vadovÄ , visas vadovavimas įstaigai buvo perduotas jam, taigi, ir pareigÄ inicijuoti bankroto bylÄ , įstaigai tapus nemokia, turėjo tik už įstaigos veiklÄ atsakingas asmuo, t. y.

įmonės vadovas, o ne dalininkai. UAB ,,Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ apeliaciniame skunde, kvestionuodama Å¡iÄ savo pareigÄ , papildomai nurodo, kad ji, kaip įstaigos dalininkė, aktyviai nedalyvavo įstaigos valdyme, bÅ«dama mažumos dalininke (turėjo 49 balsus iÅ¡ 100), nedarė įnašų į įstaigos veiklÄ , nedalyvavo valdyme, todėl nėra atsakinga už bankroto bylos inicijavimÄ .

51. Su Å¡iais apeliantų argumentais nėra pagrindo sutikti. Remiantis Ä®BÄ® 2 straipsnio 9 dalimi, savininku laikomi: įmonės dalyvis: akcininkas ar akcininkų grupė, kuriam priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, individualios įmonės savininkas, dalininkas, narys ir valstybės, savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. VieÅ¡osios įstaigos steigėjai, remiantis VšĮĮ 7 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, perdavę vieÅ¡ajai įstaigai įnaÅ¡Ä , tampa jos dalininkais; jeigu vieÅ¡osios įstaigos dalininkas yra vienas asmuo, jis vadinamas vieÅ¡osios įstaigos savininku.

Å io Ä®statymo nuostatos, kurios taikomos dalininkams, taikomos ir savininkui. Taigi, vieÅ¡osios įstaigos dalininkai įstatymo prasme laikomi jos savininkais; savininkams pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, įmonei tapus nemokia, numatyta Ä®BÄ®, o VšĮĮ jokios iÅ¡imties iÅ¡ Å¡ios pareigos nenumato. Todėl viešųjų įstaigų dalininkai kaip ir kitų teisinių formų juridinių asmenų savininkai, turi pareigÄ kreiptis į tesimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Tiesiogiai įstatyme numatytos pareigos nevykdymas yra neteisėtas veiksmas civilinės atsakomybės taikymo prasme.

52. Atitinkamai, teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo taisyklės, kuriomis pirmosios instancijos teismas rėmėsi savo sprendime, nors ir suformuluotos bylose, kuriose spręsta dėl privačių juridinių asmenų (uždarųjų akcinių bendrovių) vadovų ir dalyvių atsakomybės, net ir įvertinus privataus ir vieÅ¡ojo juridinio asmens skirtingus veiklos tikslus bei finansavimo bÅ«dus, yra aktualios ir taikytinos sprendžiant dėl vieÅ¡osios įstaigos vadovo / dalyvių pareigos dalyvauti įstaigos valdyme bei jų atsakomybės dėl pavėluoto kreipimosi į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Dėl momento, kada konkrečiam subjektui (atsakovui) kilo pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo 53. Konstatavus, kad tiek vieÅ¡osios įstaigos vadovai, tiek jos dalyviai turėjo pareigÄ inicijuoti bankroto bylÄ , aktualus Å¡ios pareigos atsiradimo momentas kiekvieno iÅ¡ atsakovų atveju. Pareiga atlikti tam tikrÄ teisinį veiksmÄ siejama su tuo, kada asmuo sužino apie aplinkybes, įpareigojančias jį atitinkamai veikti.

54. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad pareiga sužinoti apie nemokumÄ vadovui ir akcininkams atsiranda skirtingais momentais, nes vadovas turi įstatyme nustatytas pareigas organizuoti bendrovės turto apskaitÄ , stebėti bendrovės finansinę padėtį ir, jei bendrovė turi mokumo sunkumų, privalo atitinkamai veikti. Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylÄ visų pirma kyla vadovui, nes vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę bÅ«klę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

Tačiau tuo atveju jeigu vadovas, žinodamas apie įstaigos nemokumÄ , į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nesikreipia, Å¡iÄ pareigÄ privalo vykdyti įmonės savininkas (savininkai).

55. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad sprendžiant dėl atsakomybės už žalÄ , padarytÄ pažeidus pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, byloje turi bÅ«ti nustatyta, kada vadovas ir kada akcininkai sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktÄ , ir tik tokį momentÄ nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Jei bus nustatyta, kad įmonės vadovas sužinojo apie nemokumÄ anksčiau už akcininkÄ , tokiu atveju akcininko atsakomybė galima už trumpesnį laikotarpį nei vadovo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos taÅ¡ku, nuo kurio turėtų bÅ«ti pradėti skaičiuoti ieÅ¡kovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016).

56. Apeliantas B. R. B., nesutikdamas su teismo sprendime nurodytu jo pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo atsiradimo momentu, ginčija ne tik įstaigos nemokumo momentÄ (dėl jo pasisakyta 37-41 nutarties punktuose), bet nurodo ir tai, kad nagrinėjam ginčui taikytina Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalies redakcija nenustatė konkretaus termino, per kurį nemokios įmonės vadovas ar savininkas turi kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įstaigai. Å is apelianto argumentas, nors ir pripažintinas teisingu, esminės įtakos teismo iÅ¡vadų pagrįstumui neturi.

Ä®vertinant tai, kad įstaigos vadovas, bÅ«damas atsakingas už jos kasdienę veiklÄ , turi veikti taip, kad tai geriausiai atitiktų įmonės interesus, o tai tuo pačiu reiÅ¡kia, kad veiksmai, dėl kurių įmonei gali bÅ«ti padaryta žala ar ji gali didėti, turi bÅ«ti nutraukti nedelsiant, įmonės vadovas kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo turi iÅ¡ karto, per protingÄ terminÄ , įstaigai tapus nemokia. Å iuo metu įstatyme įtvirtintas penkių dienų terminas nors ankstesnėje įstatymo redakcijoje ir nebuvo numatytas, yra operatyvus, protingas ir pakankamas tam kad asmuo, sužinojęs apie savo pareigos atsiradimÄ , Å¡iÄ pareigÄ Ä¯gyvendintų.

57. Apeliantas B. R. B. įstaigos vadovo pareigas ėjo nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2015 m. birželio 18 d. Taigi, bÅ«tent jis buvo įstaigos vadovu tuo momentu, kurį teismas įvardijo kaip momentÄ , kada įstaiga tapo nemokia. Taip pat, bÅ«tent jam teko pareiga parengti ir pateikti dalininkams tvirtinti 2013 ir vėlesnių metų VÅ¡Ä® „Vilnius veža“ metinę finansinę atskaitomybę, todėl pagal įstaigos vadovo pareigų pobÅ«dį ir apimtis pirmosios instancijos teismo nustatytas momentas, kada bÅ«tent Å¡iam atsakovui kilo pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įstaigai iÅ¡kėlimo, pripažintinas teisingu ir pagrįstu.

58. Atsakovo B. R. B. apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad pareiga vieÅ¡osioms įstaigoms teikti finansines ataskaitas Juridinių asmenų registrui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, buvo numatyta tik nuo 2015 sausio 1 d, nors ir yra teisinga, tačiau įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi, nes aptartas reglamentavimas nepaneigia Viešųjų įstaigų įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje ir 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, apibrėžiančių įstaigos vadovo pareigÄ dalininkams teikti įstaigos finansinės atskaitomybes dokumentus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas R. B BaltuÅ¡is Å¡ios pareigos per visÄ vadovavimo įstaigai laikotarpį nevykdė ir neteikė dalininkams įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2013 m., 2014 m. ir 2015 metus. Ir nors finansinių ataskaitų nepateikimas dalininkams tiesioginės įtakos įstaigos nemokumui neturėjo, tai galėjo turėti įtakos apsisprendžiant dėl įstaigos nemokumo tiek įstaigos dalininkams, tiek ir pačiam apeliantui, nes rengiant finansines ataskaitas ir teikiant jas tvirtinti dalininkams, įstaigos vadovas neiÅ¡vengiamai turėtų susipažinti, įsigilinti bei įvertinti įstaigos bÅ«klę.

59. Pagal įstatymÄ vieÅ¡osios įstaigos dalininkų iÅ¡imtinei teisei priklauso tvirtinti metinę finansinę atskaitomybę (Viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje apibrėžta, kad kiekvienais metais per 4 mėnesius nuo vieÅ¡osios įstaigos finansinių metų pabaigos, turi įvykti eilinis visuotinis dalininkų susirinkimas ir vieÅ¡osios įstaigos vadovas eiliniam visuotiniams dalininkų susirinkimui privalo pateikti vieÅ¡osios įstaigos metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir praėjusių finansinių metų vieÅ¡osios įstaigos veiklos ataskaitÄ .

60. Byloje nustatyta, kad įstaigos finansinės atskaitomybės dokumentų už 2013 m., 2014 m. ir 2015 m. dalininkai netvirtino dėl to, kad įstaigos vadovas neteikė jų tvirtinti. Taip pat nustatyta, kad atsakovai, kaip įstaigos dalininkai, dalyvavo 2014 m. balandžio 16 d., 2014 m. balandžio 24 d. ir 2014 m. rugsėjo 15 d. vykusiuose visuotiniuose dalininkų susirinkimuose ir svarstė klausimus, susijusius su įstaigos veikla (veiklos modelio keitimu, ilgalaikio turto nuoma, automobilių nuomos kainos nustatymu, dispečerinės paslaugų kainos pakeitimu), tačiau įstaigos finansinės ataskaitos šiuose surinkimuose nebuvo tvirtinamos, o patys dalininkai ataskaitų tvirtinimo ir finansinės būklės klausimų nekėlė.

Vėliau visuotinis dalininkų susirinkimas iki 2015 m. birželio 10 d. nebuvo Å¡aukiamas ir dalininkai vėlgi jo suÅ¡aukimo klausimo nekėlė, nors metinė finansinė atskaitomybė jiems turėjo bÅ«ti pateikta tvirtinti atitinkamai iki 2014 m. balandžio 30 d. (už 2013 metus) ir 2015 m. balandžio 30 d. (už 2014 metus) (VšĮĮ 10 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad po 2014 m. balandžio mėnesį įvykusių visuotinių dalininkų susirinkimų, kuriuose buvo sprendžiama dėl įstaigos veiklos pobÅ«džio pakeitimo, tačiau nebuvo teikiama tvirtinti bei tvirtinama metinė finansinė atskaitomybė, dalininkai turėjo suprasti ir įvertinti tikrÄ jÄ Ä¯staigos finansinę bÅ«klę, t.y.

įstaigos nemokumÄ , pagrįstai konstatavo, kad dalininkai vėliausiai iki 2014 m. gegužės 31 d. turėjo susipažinti su įstaigos finansine bÅ«kle ir privalėjo imtis Ä®BÄ® 8 str. 1 d. numatytų veiksmų, t.y. pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, jeigu to nepadarė įstaigos vadovas, arba atkurti įstaigos mokumÄ .

61. Apeliantės UAB ,,Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ argumentas, esÄ pirmosios instancijos teismas dalininkų teises pripažinęs jų pareigomis, nepagrįstai konstatavo atsakovių – dalininkių veiksmų neteisėtumÄ , nepagrįstas, kadangi pareigÄ inicijuoti nemokiai įmonei bankroto bylÄ , savininkams (dalininkams), nustato Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalis. VšĮĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienais metais per keturis mėnesius nuo vieÅ¡osios įstaigos finansinių metų pabaigos turi įvykti eilinis visuotinis dalininkų susirinkimas, kuriam vieÅ¡osios įstaigos vadovas privalo pateikti vieÅ¡osios įstaigos metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir praėjusių finansinių metų vieÅ¡osios įstaigos veiklos ataskaitÄ .

Atsižvelgiant į Å¡ių teisės normų imperatyvųjį pobÅ«dį, VšĮĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punkte visuotiniam dalininkų susirinkimui priskirta kompetencija tvirtinti metinių finansinių ataskaitų rinkinį Å¡iame kontekste negali bÅ«ti vertinama kaip dalininkų teisė, bet ne pareiga. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant VšĮĮ įstatyme apibrėžtas dalininkų teises, visuotinio dalininkų susirinkimo kompetencijÄ , bei įvertinant tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė turėjo 51 balsÄ iÅ¡ 100, o UAB „Vilniaus vieÅ¡asis transportas“, turėjo 49 balsus iÅ¡ 100, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad abu Å¡ie dalininkai turėjo ne tik teisę bei galimybę, bet taip pat ir pareigÄ lygiaverčiai domėtis įstaigos veikla, bent jau tokia apimtimi, kad galėtų įgyvendinti kituose įstatymuose jiems imperatyviai priskirtas pareigas.

62. Konstatuodamas atsakovės O. R. V. veiksmų neteisėtumÄ , jai, kaip ir kitiems atsakovams laiku nesikreipus dėl bankroto bylos įstaigai iÅ¡kėlimo, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė su įstaigos finansine bÅ«kle galėjo susipažinti per dvi savaites nuo jos paskyrimo įstaigos vadove, t.y. iki 2015 m. liepos 17 d. Teismas atsižvelgė ir į aplinkybę, kad prieÅ¡ paskyrimÄ Ä¯staigos vadove, O. R. V. žinojo, kad įmonė susiduria su finansiniais ir veiklos vykdymo sunkumais (Å¡ios aplinkybės atsakovė neneigia ir apeliaciniame skunde) ir sutiko vadovauti įstaigai.

Nors apeliantė nurodo, kad jos skyrimo įstaigos vadove tikslas ir buvo įvertinti įstaigos veiklos perspektyvas, šis tikslas nepaneigia teismo išvados, kad pradėjusi eiti įsitaigos vadovės pareigas, atsakovė turėjo atsakingai įvertinti įmonės finansinę būklę ir tokiam įvertinimui dvi savaitės yra protingas ir pakankamas terminas, ypač atsižvelgiant į tai, kad išsami įstaigos finansinės ir organizacinės veiklos analizė buvo atlikta ir pateikta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vidaus audito skyriaus 2015 m. birželio 26 d.

Vidaus audito ataskaitoje Nr. A89-32/14(3.12.1-AD3) „VieÅ¡osios įstaigos „Vilnius veža“ veiklos organizavimo ir finansinių iÅ¡teklių valdymo vertinimas“. Atsakovė apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų aplinkybių, objektyviai trukdžiusių jai per teismo nurodytÄ terminÄ Ä¯vertinti įstaigos finansinius dokumentus.

63. Vadovo veiksmų teisėtumas Å¡iuo atveju turi bÅ«ti vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartÄ , kuris reiÅ¡kia, kad vadovas savo veikloje turi atitikti objektyvius rÅ«pestingo ir kvalifikuoto vadovo kriterijus. Paminėtina, kad kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimÄ (pvz., nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylÄ pažeidimas (Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymÄ )) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017) (Å¡is iÅ¡aiÅ¡kinimas aktualus sprendžiant dėl abiejų įstaigos vadovų kaltės), todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos iÅ¡vada, kad atsakovė O.

R. V., eidama įstaigos VÅ¡Ä® ,,Vilnius veža“ vadovo pareigas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d., neįvykdė Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismÄ su pareiÅ¡kimu dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

64. Apeliantės O. R. V. nurodoma aplinkybė, esÄ ji į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nesikreipė dėl to, kad žinojo, jog tokį pareiÅ¡kimÄ rengia įstaigos kreditorius – VSDFV, nepaneigia jos veiksmų neteisėtumo, nes kreditoriaus teisė inicijuoti bankroto bylÄ ir jo rengimasis Å¡iÄ teisę įgyvendinti neeliminuoja įstatyme specialiems subjektams nustatytos pareigos pateikti teismui tokį pareiÅ¡kimÄ . Ir, nors nuo O. R. V. pareigos atlikti Å¡iuos veiksmus kilimo momento iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo praėjo santykinai neilgas laiko tarpas, per šį laikotarpį įstaigos skolos kreditoriams padidėjo, todėl apeliantės argumentai, kad jai civilinė atsakomybė neturėtų bÅ«ti taikoma, yra nepagrįsti.

Dėl įstaigos vadovų ir dalininkų civilinės atsakomybės apimties ir pobÅ«džio, žalos dydžio ir priežastinio ryÅ¡io 65. Kasacinio teismo praktika dėl žalos dydžio nustatymo kriterijų, kai ieÅ¡kinys reiÅ¡kimas Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, taip pat dėl priežastinio ryÅ¡io vertinimo, yra suformuota ir nuosekli. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014 pateiktas iÅ¡aiÅ¡kinimas, kad vertinant padarytÄ Å¾alos dydį ir priežastinį ryšį turi bÅ«ti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, iÅ¡augusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų bÅ«ti laikomas bendras iÅ¡augęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu.

Å is iÅ¡aiÅ¡kinimas detalizuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015, joje konstatuojant, kad teismas turi nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Nustačius Å¡ių dydžių skirtumÄ , galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas priežastinis ryÅ¡ys.

66. Kasacinis teismas taip pat yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimÄ , bÅ«tina nustatyti bendros iÅ¡augusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylÄ pažeidimo priežastinį ryšį. Konstatavus laiko momentÄ , nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, Å¡is neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos taÅ¡ku, nuo kurio turėtų bÅ«ti pradėti skaičiuoti ieÅ¡kovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).

67. IÅ¡nagrinėjęs bylÄ , teismas nustatė, kad 2014 m. sausio 1 d. t. y. tuomet, kai pirmajam asmeniui, atsakovui – B. R. B. atsirado pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, pradelsti įstaigos įsipareigojimai buvo 61 606,45Eur., tuo tarpu iÅ¡kėlus įstaigai bankroto bylÄ , įstaigos skolų suma buvo iÅ¡augusi iki 590 145,33 Eur. Skirtumas tarp Å¡ių sumų bendrÄ ja prasme galėtų bÅ«ti pripažįstamas įstaigai padaryta žala dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus teisiÅ¡kai reikÅ¡mingus atsakovų argumentus ir tam tikrų kreditorių reikalavimų, nors jie ir patvirtinti įstaigos bankroto byloje, nepripažino žala įstaigai (žr. teismo sprendimo 10 lapÄ ).

68. Pagal kasacinio teismo praktikÄ , kai faktiÅ¡kai nemokiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, tai Å¡i žala nėra padaryta bendrais Å¡ių asmenų veiksmais, jie nelaikytini bendraskoliais, kiekvienas iÅ¡ jų individualiai atsako už savo veiksmais padarytÄ Å¾alÄ , jų atsakomybė turi bÅ«ti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno iÅ¡ jų civilinės atsakomybės sÄ lygų visetÄ , dėl jos turi bÅ«ti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, žalos dydis dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ turi bÅ«ti skaičiuojamas kiekvieno iÅ¡ jų vadovavimo laikotarpiui atskirai (Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalis, CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

Solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės atveju taikoma tik tada, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkrečiam atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-686/2015).

69. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, iÅ¡ kiekvieno atsakovo priteistinÄ Å¾alos dydį apibrėžė pateikdamas žalos detalizavimo lentelę. Joje nurodytas momentas, nuo kurio žala pradedama skaičiuoti konkrečiam atsakovui ar kažkuriems iÅ¡ atsakovų bendrai, nurodomas kreditorių reikalavimų dydis atitinkamo periodo pradžioje ir pabaigoje. Tais atvejais, kai sutampa keleto asmenų, turėjusių pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, Å¡ios pareigos pažeidimo laikotarpis, žala priteista iÅ¡ Å¡ių asmenų solidariai. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad teismas neteisingai nustatė konkretiems atsakovams priskirtinÄ Å¾alos dydį ar jo neindividualizavo.

70. Tais laikotarpiais, kai pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo pažeidė tik įstaigos vadovas, žala teismo sprendimu priskirta bÅ«tent jam; nuo to momento, kai pareiga kreiptis į teismÄ atsirado ir įstaigos dalininkams, teismas pagrįstai vertinto, kad už atitinkamu laikotarpiu kilusiÄ Å¾alÄ yra atsakingi solidariai įstaigos vadovas ir dalininkai; tuo laikotarpiu kai įstaigoje nebuvo vadovo (po B. R. B. atleidimo iÅ¡ pareigų), o dalininkai vis tiek bankroto bylos neinicijavo, žala priskirta bÅ«tent dalininkams; laikotarpiu, kada dalininkams tęsiant pažeidimÄ pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo atsirado ir naujajai įstaigos vadovei O. R. V., žala priteista iÅ¡ Å¡ių asmenų solidariai. Taigi, teismo sprendime akcentuoti visi teisiÅ¡kai reikÅ¡mingi momentai, taip pat tam tikru laikotarpiu iÅ¡augusios skolų kreditoriams sumos, kurie lėmė konkrečių žalos sumų priskyrimÄ atsakovams.

71. Pirmosios instancijos teismas visais atvejais individualizavo atsakovų atsakomybės laikotarpius ir jiems priskirtinÄ Å¾alos dydį, tačiau dalyje dėl 705,51 Eur dydžio žalos taikė visų keturių atsakovų solidariÄ jÄ atsakomybę. Teismas solidariosios atsakomybės taikymÄ Å¡iuo atveju tinkamai motyvavo, nurodydamas, kad nagrinėjama skola susiformavimo 2015 m. balandžio - rugpjūčio mėnesiais, o įstaigos dalininkais buvo Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB ,,Vilniaus vieÅ¡asis transportas“, bei įstaigai iki 2015 m. birželio 18 d. vadovavo B.

R. B., o pasibaigus B. R. B. darbo santykiams, vadovavimÄ Ä¯staigai perėmė O. R. V. ir pagrįstai sprendė, kad visi atsakovai neteisėtais veiksmais prisidėjo prie 705,51 Eur dydžio žalos atsiradimo / didėjimo, nes bent vienam jų kreipusis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, žala nebÅ«tų atsiradusi / didėjusi. Teismui nenustačius objektyvių kriterijų, kuriais remiantis Å¡ios žalos atskiros dalys galėtų bÅ«ti priskirtos konkrečiam atsakovui (atsakovams), pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė solidariÄ atsakomybę ir toks taikymas neprieÅ¡tarauja paminėtiems kasacinio teismo nurodytiems principams.

72. Nepripažįstamas pagrįstu ir atsakovės UAB ,,Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė solidariÄ civilinę atsakomybę dėl įstaigos skolos asociacijai „Amber Taxi Association“. Atsižvelgiant į tai, kad skola nurodytam kreditoriui susiformavo nuo 2014 m. liepos mėnesio, t. y. po to, kai atsakovui UAB ,,Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ atsirado pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įstaigai iÅ¡kėlimo, darytina iÅ¡vada, kad atsakovas UAB ,,Vilniaus vieÅ¡asis transportas“ nuo 2014 m. gegužės 31 d. turėdamas pareigÄ inicijuoti bankroto bylos įstaigai iÅ¡kėlimÄ , tačiau jokių aktyvių veiksmų nesiėmęs, remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu bei paminėta teismų praktika, už Å¡ios pareigos pažeidimÄ yra solidariai atsakingas kartu su kitais asmenimis, turėjusiais analogiÅ¡kÄ pareigÄ .

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų 73. Atsakovo B. R. B. apeliaciniame skunde keliamas bylÄ nagrinėjusios teisėjo Å¡aliÅ¡kumo klausimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad teisėjo asmeninis neÅ¡aliÅ¡kumas (subjektyvusis aspektas) yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieÅ¡taraujančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2008). Objektyvusis teisėjo neÅ¡aliÅ¡kumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl neÅ¡aliÅ¡kumo, nebuvimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007).

74. Aplinkybės, kad apeliantas yra reiÅ¡kęs nuÅ¡alinimÄ teisėjui kitoje jo nagrinėtoje byloje, kaip ir nuÅ¡alinimo pareiÅ¡kimas Å¡ioje byloje, kurie nebuvo patenkinti (t. y. teisėjo Å¡aliÅ¡kumas nebuvo konstatuotas), nelemia bylÄ nagrinėjančio teismo Å¡aliÅ¡kumo nei objektyviÄ ja, nei subjektyviÄ ja prasme. Nors apeliantas nurodo, kad teisėjas viso proceso metu buvo palankus tik ieÅ¡kovei, rėmėsi tik jos nurodomais argumentais bei įrodymais, Å¡ie argumentai taip pat nepripažįstami pagrįstais, kadangi iÅ¡ teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, priimdamas sprendimÄ , įvertino ne tik ieÅ¡kovės, bet ir atsakovų argumentus.

Teismo šališkumo (palankumo tik ieškovei) nepatvirtina ir teismo posėdžių eiga. Teismo veiksmai įrodinėjimo procese yra apibrėžti CPK 179 straipsnyje; šiuo atveju tesėjo veiksmai bylos nagrinėjimo eigoje nepažeidė šio straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl negali būti vertinami kaip teisėjo šališkumas ar CPK 12, 42 straipsnių pažeidimas.

75. Nesutiktina ir su atsakovo B. R. B. apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybe, kad teismo sprendimas yra be motyvų. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-313/2016, kt.).

76. Nagrinėjamoje byloje yra konstatuoti visi teisiÅ¡kai reikÅ¡mingi faktai taikant materialiosios teisės normas ginčui spręsti, teismo sprendime nurodyti argumentai, kuriais remdamasis teismas padarė vienokias ar kitokias iÅ¡vadas, pakankamai detaliai ir iÅ¡samiai pasisakyta dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo bei taikytinos teisės. Pirmosios instancijos teismo sprendime iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados yra aiÅ¡kios ir logiÅ¡kos, todėl nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti skundžiamo teismo sprendimo neatitikimÄ CPK 270 straipsnio, nustatančio teismo sprendimo turinį, reikalavimams.

77. Remdamasis iÅ¡dėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė civilinio proceso normų, todėl apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ (CPK 329, 330 straipsniai).

78. Atsakovų apeliacinius skundus atmetus, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos neatlygintinos (CPK 93, 98 straipsniai). IeÅ¡kovė bylinėjimosi iÅ¡laidas patvirtinančių įrodymų nėra pateikusi. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai Marius Bajoras Rasa GudžiÅ«nienė Kazys KailiÅ«nas