2022-02-17 Nr. AB-3908-3-61-3-03969-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1213-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03969-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. H. A. (E. H. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. H. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. H. A. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 21S31219 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 6K-1215 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3 įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Migracijos departamentas Sprendimu nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas Sprendimą apskundė, tačiau Komisijos sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas.

2.2. (Duomenys neskelbtini) pareiškėjui ir jo seseriai grasinama mirtimi, 2016 m. dingo jo tėvas. 2021 m. vasario – kovo mėn. (duomenys neskelbtini) miestas buvo okupuotas (duomenys neskelbtini), į namus atvykdavo ginkluoti asmenys, kurie šaudė į namo pusę, sumušė pareiškėją ir jo seserį, grasino nužudyti. Pareiškėjas kilmės šalyje kreipėsi į teismą, bet jam buvo nurodyta atsiimti pareiškimą, grasinta susidorojimu.

2.3. Pareiškėjas teigė, kad, nors, atsakovo nuomone, pareiškėjo persekiotojas ((duomenys neskelbtini)) nėra valstybinis subjektas, persekiotoju gali būti ne tik valstybiniai subjektai ar valstybiniai dariniai. Kai vietiniai gyventojai daro rimtus diskriminacinius ar kitus įžeidžiančius veiksmus, tai taip pat gali būti laikoma persekiojimu, jei valdžios institucijos juos sąmoningai toleruoja arba jei valdžios institucijos atsisako arba neįrodo, kad siūlo veiksmingą apsaugą. Pareiškėjas kilmės šalyje valstybės institucijų apsaugos negavo.

2.4. Tai, kad pareiškėjas nežinojo grupuotės narių, persekiotojų vardų, nedarė jo pasakojimo neišsamiu. Atsakovas nesurinko informacijos apie kilmės valstybę, teritorijų okupavimą, konkurenciją ir kovas tarp klanų ar jų grupuočių, vykdomą asmenų persekiojimą, tik rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) ataskaita, kurioje nurodoma, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjas pažymėjo, kad EPPB ataskaitoje pateikiama informacija iki 2020 m. spalio mėn., t. y. vienerių metų senumo. Atsakovas turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją.

2.5. Pareiškėjas savo elgesiu neparodė, kad ketina išvykti iš Lietuvos Respublikos, visą laiką laikėsi apgyvendinimo tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, todėl nėra objektyvių prielaidų išvadai, jog jis gali išvykti iš šalies. Pareiškėjo teigimu, atsakovo priimti sprendimai grįsti prielaidomis, atsakovas neįvertino pareiškėjo argumentų dėl žodinio proceso galimybės.

2.6. Pareiškėjas nurodė, kad jam grįžus į kilmės šalį grėstų mirtis. Vien tai, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo atmestas, negali būti savaime pakankama aplinkybe taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

2.7. Pareiškėjas akcentavo, kad Komisija neišnagrinėjo pareiškėjo skundo atidžiai ir teisingai, neįvertino motyvų, argumentų dėl pareiškėjo išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo bei būtinybės, todėl Komisijos sprendimas turi būti panaikintas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjo pasakojimas turi trūkumų, juo neįmanoma identifikuoti nei tariamo persekiojimo (nežinoma grupuotė), nei tikėtinų persekiotojo tikslų ir motyvų persekioti pareiškėją tiek šiuo metu, tiek ateityje. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių neįmanoma kvalifikuoti pagal pabėgėlio statuso taikymo nuostatas. EPPB gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tariamas persekiojimo vykdytojas nebuvo valstybiniu subjektu, o nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik jei valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų arba nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, pareiškėjas nepateikė.

3.2. Migracijos departamentas surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Sprendime išdėstyta tyrimo metu iš įvairių patikimų ir aktualių šaltinių surinkta informacija. Pareiškėjas nurodė, kad persikėlė į (duomenys neskelbtini) miestą (kuriame iš pradžių sakė, jog yra saugu, vėliau teigė kitaip), tačiau nenurodė, kad šiame mieste jam ir jo šeimai būtų kas nors grasinęs. Pareiškėjo pateikta informacija ir tyrimo metu surinkti duomenys nepatvirtina pareiškėjui kylančios grėsmės, todėl pareiškėjo pasakojimas apie persekiojimą ir patirtus grasinimus kelia abejonių ir atsakovo vertintas kritiškai.

3.3. Istorija, kuria pareiškėjas grindė savo prašymą suteikti prieglobstį, nesudarė pagrindo prieglobsčio prašytojui jį suteikti. Pareiškėjo kilmės valstybėje yra likę jo giminaičiai, jis yra jaunas, darbingo amžiaus, visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, o į Lietuvos Respubliką jis atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pasiprašė prieglobsčio tik sulaikytas. Atsakovo teigimu, prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvos Respublikoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas, todėl tikėtina, jog pareiškėjas, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti.

3.4. Migracijos departamentas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitiko Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą, kurį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui E. H. A. (E. H. A.) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”, bei Sprendimo 4 punktą, kurį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiui E. H. A. (E. H. A.) pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, ir atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

5.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 25 d. ir 2021 m. rugsėjo 14 d. apklausos metu pasakojo, kad gyveno (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) mieste, profesijos neturi. Prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, jog (duomenys neskelbtini) grasino mirtimi jai ir jo seseriai, buvo sumuštas nežinomo klano atstovų. Nurodė, kad priklauso etniniam klanui (duomenys neskelbtini), tačiau su klano atstovais nebendrauja ir ryšių nepalaiko. 2016 m. jo tėvas dingo. 2021 m. vasario – kovo mėn. (duomenys neskelbtini) miestas buvo okupuotas klano grupuotės, kurie grasino nužudyti pareiškėją ir jo šeimos narius, dėl minėtų grasinimų pareiškėjas kreipėsi į teismą, tačiau jam buvo nurodyta atsiimti pareiškimą. Pareiškėjas įrodymų, patvirtinančių minėtas aplinkybes pateikti negalėjo.

5.2. Bijodamas susidorojimo, pareiškėjas kartu su savo šeimos nariais išvyko į (duomenys neskelbtini) miestą, kur išsinuomojo namą. (Duomenys neskelbtini) mieste jautėsi saugiai. Vėliau pareiškėjas parodymus pakeitė ir teigė, jog (duomenys neskelbtini) mieste nesijautė saugiai, todėl išvyko iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), iš ten – į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) nesaugu, kiekvieną dieną vyksta sprogdinimai, jo šeima turėjo daug pinigų, tačiau nesijautė saugi, pažymėjo, kad nori gyventi Lietuvos Respublikoje, nes čia saugu.

5.3. Migracijos departamentas, nurodęs, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

5.4. Pareiškėjui apskundus Migracijos departamento sprendimą, Komisijos sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas.

6. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlio statuso“ 1 straipsnio A dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu ir teisme pareiškėjo duotus paaiškinimus, Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo padaryta išvada, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitiko papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas nėra sąlygotas konvencinių priežasčių, neišsamus ir prieštaringas, jo persekiotojai nėra valstybiniai subjektai ir pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies tikroji priežastis nėra apsaugos nuo konvencinio persekiojimo ieškojimas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nenurodė, jog persikėlus gyventi į (duomenys neskelbtini) miestą, jam ar jo šeimai būtų kas nors grasinęs.

7. Teismas iš apklausos metu pateiktos informacijos taip pat nustatė, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad jį ir jo šeimą persekioja klanas (grupuotė), jog pareiškėjas ir pats priklauso etniniam klanui (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, pareiškėjo pasakojimui trūksta detalumo ir nuoseklumo, jis nepateikė jokių konkrečių detalių dėl kokių priežasčių pareiškėjas ir jo šeima yra persekiojami, ar kas juos persekioja, todėl pareiškėjo tariami užpuolikai nėra žinomi, neįmanoma identifikuoti jų motyvų, tuo pačiu nebuvo galima identifikuoti, jog pareiškėją persekiojo asmenys, nuo kurių gali būti suteikiama tarptautinė apsauga.

8. Teismas, atsižvelgęs į EPPB 2021 m. ataskaitą, kurioje nurodoma, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nusprendė, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Teismo vertinimu, Sprendime nurodyta informacija yra aktuali nagrinėjamai bylai, o pareiškėjas nepateikė nei argumentų, nei faktų, kad informacija nustatyta neteisingai, todėl pareiškėjo argumentą, jog atsakovas tyrimą dėl baimės patirti grasinimus atliko paviršutiniškai, atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos nebuvo nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nebuvo pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio jam turėtų būti suteikta papildoma apsauga, taip pat nebuvo duomenų, jog išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose, o pareiškėjo skundo argumentai neleido suabejoti Migracijos departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu, nes vien tariama grėsmė nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas tiek apklausos Migracijos departamente metu, tiek teismo posėdžio metu patvirtino, jog jo kelionės tikslas – (duomenys neskelbtini), o prieglobsčio pasiprašė siekdamas išvengti deportavimo.

10. Teismas nagrinėjamu atveju nurodė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo atvykimo aplinkybes (laisvai išvyko iš (duomenys neskelbtini), žinojo, kad į Europos Sąjungą vyks nelegaliai ir neteisėtai, be dokumentų), pagrįstai priėjo prie išvados, jog yra tikimybė, kad pareiškėjas slėpsis ir todėl nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

11. Teismas, įvertinęs Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka) 5, 44 punktus bei Įstatymo 113 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą.

12. Teismas įvertino, kad Migracijos departamento paskirtas 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo nėra proporcingas, nes, nors ir nustatytų aplinkybių visumoje padaryta išvada, jog pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, proporcinga būtų pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo, atsižvelgiant į tai, kad teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Taigi, teismas nusprendė, kad pareiškėjui taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė ir jam nustatė 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

13. Teismas, nustatęs pareiškėjui 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, padarė išvadą, kad buvo pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo, keičiant šį laikotarpį į 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

14. Teismas, apibendrindamas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, tačiau, teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai parinko laikotarpį dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą, todėl teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir sumažino minėtus laikotarpius iki 2 metų.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.

16. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, padarė nepagrįstas išvadas. Pareiškėjas pateikė pakankamai informacijos ir papasakojo visas teisingam sprendimui reikalingas aplinkybes, susijusias su jam gresiančiu individualaus pobūdžio persekiojimu. Pareiškėjas atvirai nurodė, kad pabėgo nuo persekiojimų ir realios grėsmės savo gyvybei.

16.2. Persekiotoju gali būti ne tik valstybiniai subjektai ar valstybiniai dariniai – ta aplinkybė, kad pareiškėjas nežinojo grupuotės narių, persekiotojų vardų, savaime nedaro jo pasakojimo neišsamiu. Pareiškėjas pateikė tiek informacijos, kiek jam buvo įmanoma. Nagrinėjamu atveju atsakovas nesurinko išsamios aktualios informacijos bei tyrimą atliko ne pagal nustatytus reikalavimus, todėl Sprendimas turi būti naikinamas, o byla grąžintina iš naujo nagrinėti.

16.3. Pareiškėjui kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga, nes jis atitiko Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio. Bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą, be kita ko, EPPB apibendrintoji informacija yra tik iki 2020 m. spalio mėn.

16.4. Pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikti nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių. Surinkta informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, todėl Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas. Sprendimu neproporcingai užkertamas kelias pareiškėjui atvykti gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

17. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovas informuoja, kad pareiškėjas 2022 m. sausio 19 d. pateikė prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiais veiksmais patvirtindamas, kad persekiojimas kilmės valstybėje jam negresia. Migracijos departamentas 2022 m. sausio 20 d. priėmė sprendimą Nr. 22S59332, kuriuo nusprendė pripažinti Migracijos departamento 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 21S25730 rezoliucinės dalies 2-4 punktus netekusiais galios; grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Pareiškėjas 2022 m. vasario 1 d. Migracijos departamento 2022 m. sausio 20 d. sprendimą įvykdė ir išvyko į kilmės valstybę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

21. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

23. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

24. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

25. Byloje nustatyta, kad užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį motyvas – nežinomo klano grupuotė grasina nužudyti tiek jį, tiek jo seserį. Dėl kokių priežasčių prieglobsčio prašytojas ir jo šeima yra persekiojami, nežino. Paskutinė prieglobsčio prašytojo gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) miestas.

26. Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje ir surinktos informacijos kontekste įvertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime, vadovaujantis EPPB pateikiama informacija, nustatė, kad įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (Duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią EPPB skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausų metu, kitą bylos medžiagą, nurodo, kad pareiškėjo pasakojimas buvo nedetalus, prieštaringas, atsakydamas į papildomus klausimus, vengė tikslių atsakymų, pareiškėjo pasakojimas neleido Migracijos departamentui nustatyti tariamo persekiotojo, t. y. grupuotės tikslų ar motyvų persekioti pareiškėją.

28. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai). Priešingai, atsakovas surinko ir ištyrė naujausią, aktualiausią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad kilmės valstybėje gali būti persekiojamas, ar kiltų kokia nors grėsmė.

29. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

30. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Be to, atsižvelgiant į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

31. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. H. A. (E. H. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan