2013-12-17 Nr. ATPB-287-4-68-3-00854-2013-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. 2AT-42-2013

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00854-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

39.2;

45.4.4;

45.4.5

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto D. Č. prašymą atnaujintą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, administracinio teisės pažeidimo bylą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą ir susipažinusi su bylos medžiaga,

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. nutarimu D. Č. nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį 100 Lt bauda, 130 straipsnio 1 dalį 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams; vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, paskirta galutinė administracinė nuobauda – 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. Č. apeliacinis skundas netenkintas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

Administracinė nuobauda D. Č. paskirta už tai, kad jis 2013 m. sausio 20 d., apie 15.10 val., Vilniuje, Saltoniškių gatvėje, vairuodamas automobilį BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nepasirinko saugaus greičio, Upės ir Latvių gatvių sankryžoje sukdamas į dešinę, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į šviesoforą, eismo įvykio metu sugadino šviesoforą ir savo automobilį, iš eismo įvykio vietos pasišalino, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 133 ir 234 punktų reikalavimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto D. Č. prašymas atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą priimtas ir administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

Pareiškėjas D. Č. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. nutarimą bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutartį ir administracinę bylą dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, nutraukti arba sumažinti pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtą 3000 Lt baudą ir neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Prašyme pareiškėjas D. Č. nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių materialiosios teisės pažeidimų. Pasak pareiškėjo, nebuvo įrodyta, kad jis iš eismo įvykio vietos pasišalino siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už savo veiksmus. Sprendžiant atsakomybės pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį klausimą, būtina nustatyti šio teisės pažeidimo sudėties subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią pasišalinti iš eismo įvykio vietos bei atskleisti šios tyčios turinį. ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo atveju kaltininkas suvokia ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš eismo įvykio vietos pasišalino neteisėtai.

Pareiškėjo manymu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai, neatsižvelgęs į teismų praktiką sprendė, kad tai, jog jis pasistatė automobilį nedideliu atstumu nuo eismo įvykio vietos, nepašalina jo atsakomybės pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir neturi įtakos jo veiksmų kvalifikavimui, tarsi net menkiausias automobilio pajudėjimas po susidūrimo jau gali būti laikomas pasišalinimu iš eismo įvykio vietos. Byloje nebuvo išsiaiškintas pareiškėjo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos motyvas ir tikslas. Pareiškėjas pažymi, kad jo automobilis apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, jis vairavo blaivus ir turėdamas teisę vairuoti transporto priemones, todėl jokio motyvo ir tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos neturėjo.

Pasak pareiškėjo, nesuvaldęs automobilio ir atsitrenkęs į šviesoforą, jis toliau slydo gatve, kurios visa kairė pusė buvo užstatyta automobiliais, todėl, pavažiavęs apie 30 metrų, sustojo iš karto ten, kur buvo laisvos vietos. Patyręs įvykį pareiškėjas teigia labai išsigandęs, nes jo vairavimo patirtis nėra ilga ir automobilio nesuvaldymas buvo netikėtas, jam iš nosies bėgo kraujas, todėl palikęs automobilį nubėgo namo, o sustabdęs kraujavimą grįžo prie automobilio ir pareigūnams prisipažino sukėlęs eismo įvykį.

Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nėra, tačiau pareiškėjas pabrėžia, kad nėra ir jas paneigiančių įrodymų. Pareiškėjas nurodo, kad jeigu būtų norėjęs išvengti administracinės atsakomybės, jis galėjo bandyti slėpti automobilį ar tiesiog važiuoti toliau, bent jau iki savo namų, tačiau iki jų bėgo. Visa tai įrodo, kad pareiškėjas neturėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir taip išvengti administracinės atsakomybės. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir jo prisipažinimą dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo (šviesoforo sugadinimo) klaidingai įvertino kaip prisipažinimą dėl abiejų pažeidimų, todėl pažeidė ATPK 256, 257, 287 straipsnių nuostatas.

Pareiškėjo nuomone, už administracinius teisės pažeidimus jam paskirta nuobauda – bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas – yra per griežta, neproporcinga jo padaryto pažeidimo, kuris nėra šiurkštus, pavojingumui, neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų, be to, atsižvelgtina, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, galiojančių administracinių nuobaudų jis neturi. Pažeidėjo manymu, esant nurodytoms aplinkybėms, apibūdinančioms padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, padarinius, skiriant nuobaudą už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą yra pagrindas taikyti jam ATPK 301 straipsnio nuostatas. Savo argumentams pagrįsti pareiškėjas nurodo į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinėse bylose Nr. 2AT-4/2011, 2AT-10/2012, 2AT-11/2012, 2AT-1/2013, 2AT-8/2013, 2AT-7-3/2013, 2AT-8/2013.

Atsiliepime į prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos vyresnysis specialistas Renatas Ivanauskas prašo administracinėn atsakomybėn patraukto D. Č. prašymą dėl administracinio teisės pažeidimo bylos atnaujinimo atmesti.

Pareigūnas pažymi, kad teismai D. Č. bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, įvertinę ir ištyrę kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, išanalizavę ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių teisės pažeidimų sudėtis. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, proceso teisės normų nepažeidė. Administracinėn atsakomybėn patraukto D. Č. prašyme išdėstytas savas bylos įrodymų įvertinimas nėra pagrindas atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą, nes pagal teismų praktiką nesutikimas su teismo atliktu įrodymų ir faktinių bylos aplinkybių vertinimu nelaikytinas proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagrindu pagal ATPK 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Jokių naujų įrodymų, kurių būtų neaptarę bylą nagrinėję teismai, pareiškėjas nepateikė, be to, jis pats aktyviai dalyvavo procese ir teismams jo nuomonė dėl eismo įvykio buvo žinoma, todėl pakartotinai vertinti teismų ištirtus įrodymus nėra pagrindo.

Atsiliepime nurodoma, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas D. Č. 2013 m. sausio 20 d. nevykdė KET 234 punkto reikalavimų, nes sugadinęs svetimą turtą policijai apie eismo įvykį nepranešė ir iš eismo įvykio vietos skubiai pasišalino. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, D. Č. patvirtino, kad suvokė sukėlęs eismo įvykį 2013 m. sausio 20 d., žinojo savo pareigą apie jį pranešti policijai, tačiau to nepadarė, t. y. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia. Apeliacinės instancijos teismui D. Č. nurodė, kad, sustabdęs kraujavimą iš nosies, policiją apie eismo įvykį informavo, tačiau ši aplinkybė buvo paneigta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus teismui pateikta informacija.

Pagal ATPK 301 straipsnio 1 dalį bylą nagrinėjanti institucija, atsižvelgdama į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 straipsnio 2 dalyje, 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Pagal teismų praktiką dėl ATPK 301 straipsnio nuostatų taikymo administracinių teisės pažeidimų bylose, nuobauda, vadovaujantis šiame straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatoma visuma faktinių duomenų, bylojančių asmens, kuriam taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas byloje Nr. N63-681/2010). Administracinėn atsakomybėn patrauktas D. Č., kreipdamasis į teismą dėl bylos atnaujinimo, tokių faktinių duomenų nenurodė, tenkinti jo prašymo nėra pagrindo.

Pareiškėjo administracinėn atsakomybėn patraukto D. Č. prašymas tenkintinas iš dalies.

Dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymo

Kelių eismo taisyklių 234 punkte nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Kaltė dėl šio administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia – sąmoningu veikimu. Taigi svarbu, ar konkrečioje situacijoje asmuo suvokia, kad jis sukėlė eismo įvykį ir kad iš šio įvykio vietos pasišalina neteisėtai – turėdamas pareigą pasilikti, tačiau sąmoningai ją ignoruodamas. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas vertinant bylos duomenimis nustatytas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas kaltininkas tikėjosi apsunkinti jo paties kaip pažeidėjo nustatymą, eismo įvykio aplinkybių išaiškinimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), padeda atskleisti tyčios turinį, elgesio, pasišalinant iš eismo įvykio vietos, neteisėtumą. Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis, susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011). Jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ar objektyviai negalėjo suprasti, jog apgadino automobilį ar kitą objektą, tai gali rodyti, kad jis iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo teigti, jog teismai nesiaiškino pareiškėjo kaltės turinio. Teismai nustatė, kad D. Č. savo veiksmais sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sugadinti šviesoforas ir jo paties automobilis. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių A. J., M. T. tarnybinių pranešimų matyti, jog apie 15.10 val. iš budėtojo buvo gautas pranešimas, kad Upės ir Latvių gatvių sankryžoje automobilio BMW vairuotojas sugadino šviesoforą ir iš eismo įvykio vietos pasišalino Kęstučio gatvės link; atvykę į vietą pareigūnai pagal vėžes prie Latvių gatvės 6 namo aptiko automobilį BMW (valst.

Nr. (duomenys nesklebtini)), kurio kairės pusės priekinės dalies ir rato sugadinimai leido manyti, kad jie padaryti nurodyto eismo įvykio metu; atvykus antram patrulių ekipažui, apie 15.40 val., pasirodė ir jaunuolis, prisistatęs D. Č. ir patvirtinęs, kad vairavo minėtą automobilį, o iš eismo įvykio pasišalino, nes išsigando ir nežinojo, ką daryti, vėliau apsigalvojo ir grįžo. Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus pateiktų duomenų teismas nustatė, kad dėl nagrinėjamo eismo įvykio 15.10 val. buvo gauti du pranešimai: privataus fizinio asmens, kad galbūt apgadintas šviesoforas, o automobilio nematyti, ir D.

S., nurodžiusios, kad sankirtoje automobilis BMW atsitrenkė į šviesoforą ir nuvažiavo iš įvykio vietos. Teismas konstatavo, kad, priešingai nei nurodo D. Č., sukėlęs eismo įvykį, kurio metu padarė akivaizdžią žalą – sugadino šviesoforą ir savo automobilio priekinį bamperį, kairės pusės priekinį sparną ir ratą, iš eismo įvykio vietos jis pasišalino nepranešęs policijai, kaip privalėjo tai padaryti pagal KET 234 punkte nustatytus reikalavimus. Aplinkybę, kad D. Č. automobilį pastatė nedideliu atstumu nuo eismo įvykio vietos, teismas motyvuotai vertino kaip nešalinančią jo atsakomybės pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir neturinčią įtakos jo veiksmų kvalifikavimui.

KET 5 punkte numatyta, kad eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti šias taisykles ir jų laikytis; KET 250 punkte numatyta, kad asmenys, pažeidę šias taisykles, atsako įstatymų nustatyta tvarka. D. Č. vairuotojo pažymėjimą gavo 2011 m. sausio 27 d., todėl turėjo žinoti KET reikalavimus ir privalėjo suprasti, kad pasitraukdamas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, pažeidžia KET 234 punkto reikalavimus, tačiau tai nesulaikė jo nuo pažeidimo. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms teismai nusprendė, kad D.

Č. sąmoningai, tyčia pasitraukė iš eismo įvykio vietos.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, laikydamiesi ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ir nešališkai įvertinę įrodymus, išnagrinėję D. Č. atsakomybės klausimo išsprendimui ir teismo sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, jo veikoje teisingai nustatė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo subjektyvųjį požymį – tiesioginę tyčią. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų priimti sprendimai, pripažįstant, kad D. Č. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, yra teisingi, bylą nutraukti nėra pagrindo.

Dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytos nuobaudos paskyrimo ir ATPK 301 straipsnio taikymo

Minėta, kad D. Č. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, už kurį jam paskirta administracinė nuobauda – 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Pažymėtina tai, kad individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama švelnesnė (mažesnė) nuobauda nei sankcijoje numatytoji arba visai neskirta administracinė nuobauda, iš esmės sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti švelnesnę (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal ATPK 20 straipsnį administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Taigi, nustačius visumą konkrečios bylos aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas asmeniui būtų akivaizdžiai neadekvatus, prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, pažeidėjui gali būti taikomos ATPK 301 straipsnio nuostatos. Tokia pozicija atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Antai kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, kitas aplinkybes, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013).

Iš teismų sprendimuose nurodytų aplinkybių matyti, kad D. Č. neturi galiojančių administracinių nuobaudų už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai, kad jis prisipažino padaręs pažeidimus ir dėl to nuoširdžiai gailisi, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, nors D. Č. ir pasišalino iš eismo įvykio vietos, tačiau ne tik nesislėpė, bet ir grįžo prie automobilio, prisistatė ten atvykusiems policijos pareigūnams, paaiškino eismo įvykio aplinkybes.

Remdamiesi pirmiau nurodytomis ATPK nuostatomis, reglamentuojančiomis nuobaudų paskyrimą už teisės pažeidimų padarymą ir atsižvelgusi į aplinkybes, apibūdinančias padaryto pažeidimo pobūdį, padarinius, kaltininko D. Č. asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jo elgesį po pažeidimo padarymo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje už padarytą administracinį nusižengimą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta nuobauda yra per griežta ir neproporcinga D. Č. padaryto pažeidimo pavojingumui priemonė, taigi neteisinga. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs D. Č. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kitas pirmiau nurodytas aplinkybes, nesvarstė ATPK 301 straipsnio taikymo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir D. Č. paskirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje, t. y. sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą iki vienerių metų. Paskirtoji nuobauda (kartu su 3000 Lt bauda) būtų tikrai ne per švelni ir pakankama ATPK 20 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutartį: D. Č. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtą nuobaudą, pritaikius ATPK 301 straipsnį, sušvelninti ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nustatyti vieneriems metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, nustatyti galutinę administracinę nuobaudą – 3000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams.

Kitas nutarimo ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Albinas Sirvydis

Viktoras Aidukas

Dalia Bajerčiūtė