2017-12-13 Nr. AB-23331-3-61-3-03278-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2895-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03278-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo M. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. O. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2001 m. gruodžio 20 d. iki 2008 m. liepos 3 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerose buvo tamsu, prasta ventiliacija, apšvietimas, trūko oro, sklido blogas kvapas, visi kaliniai rūkė. Kamerose buvo pilna parazitų ir tarakonų, sienos su pelėsiu ir grybeliu. Kamerų langai maži, per juos neišsivėdindavo kamera, patekdavo mažai šviesos. Nepilnai atitvertas nuo kameros sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo. Pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti rūbus nemokamai. Kamerose buvo laikomas kartu su ŽIV ir tuberkulioze sergančiais asmenimis. Kalėdamas perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose, pareiškėjas teigė patyręs gilius dvasinius sukrėtimus, galimybių sumažėjimą, emocinę depresiją, pažeminimą, nepatogumus. Jam padarytą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir vertino 100 000 Eur. Pareiškėjas teigė, jog šiuo atveju negali būti taikomas senaties terminas, kadangi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje tai nenumatyta.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į skundą prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas pripažino, kad dėl teismo nutarčių, sprendimų vykdymo, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygų ginčo laikotarpiu atskirais laiko tarpais nuteistieji ir suimtieji galėjo būti laikomi mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto normą, kamerose, tačiau nurodė, jog Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos dėl suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Atsakovas pažymėjo, kad visada stengiamasi, jog tai truktų kuo trumpesnį laiko tarpą. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Atsakovas akcentavo, jog sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančius teisės aktus, patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 1.127 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris, jo teigimu, prasidėjo nuo 2001 m. gruodžio 20 d. ir tęsėsi iki 2008 m. liepos 3 dienos. Teismas nurodė, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2016 m. rugpjūčio 10 dieną. Teismas vertino nurodyto teisės pažeidimo mastą, pobūdį ir darė išvadą, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skundą teismui pateikė 2016 metais. Teismas rėmėsi CK 1.126 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad ieškinio senatį prašė taikyti atsakovas.

7. Teismas vadovavosi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, nepatogumus, emocinę depresiją. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, todėl 2001 m. gruodžio 20 d. – 2008 m. liepos 3 d. laikotarpiui taikė trejų metų ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Atitinkamai teismas nevertino pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių, sietinų su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu.

III. 8. Pareiškėjas M. O. apeliaciniu skundu prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

9. Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis Konvencija, negali būti nustatyti jokie ribojimai absoliučioms teisei į gynybą ir teisei nepatirti nežmoniško elgesio. Pareiškėjas pabrėžia, kad Konvencija nenustato senaties termino. Pareiškėjas teigia, kad būdamas Lukiškių TI-K neturėjo galimybių suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, kadangi nebuvo supažindintas su teisės aktais, pareigūnai jo neinformavo, kad jo laikymo sąlygos neatitinka teisės aktų reikalavimų, niekur nebuvo informacijos, kur reikia kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas pažymi, kad kaliniui yra apribotos galimybės kalėjime būti informuotam apie jo teises ir nemokamą teisinę pagalbą.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

11. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2001 m. gruodžio 20 d. iki 2008 m. liepos 3 dienos.

13. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2001 m. gruodžio 20 d. iki 2008 m. liepos 3 d. padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, nenurodė, o teismas taip pat jų nenustatė, senaties termino neatnaujino, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nurodytu laikotarpiu atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo skundą atmetė.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir teigia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnyje toks apribojimas nėra nustatytas, be to, būdamas Lukiškių TI-K, neturėjo galimybių suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, kadangi nebuvo supažindintas su teisės aktais, pareigūnai jo neinformavo, kad jo laikymo sąlygos neatitinka teisės aktų reikalavimų, niekur nebuvo informacijos, kur reikia kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (Civilinio kodekso 1.131 str. 2 d.). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-98/2013).

16. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

17. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginį, kad senaties terminas, kai asmuo prašo atlyginti žalą, pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją neturi būti taikomas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 8225/78; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas Bellet prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 23805/94). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 22083/93).

18. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galbūt neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, nuo 2001 m. gruodžio 20 d. iki 2008 m. liepos 3 dienos. Skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas išsiuntė 2016 m. rugpjūčio 10 dieną. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė būdamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį.

19. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2001 m. gruodžio 20 d. iki 2008 m. liepos 3 d. pareikšti.

20. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teisės normose, reguliuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009 ir kt.). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti, vieši. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde tvirtino, jog Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas kartu su ŽIV ir tuberkulioze sergančiais asmenimis, atkreiptinas dėmesys, kad nebuvo pateikti jokie konkretūs duomenys dėl tokios galimos aplinkybės įtakos jo sveikatos būklei. Todėl ieškinio senaties terminas pagrįstai nebuvo atnaujintas šiuo aspektu. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą nuo 2001 m. gruodžio 20 d. iki 2008 m. liepos 3 dienos.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti laikotarpiu, kuomet buvo laikomas Lukiškių TI-K, nuo 2001 m. gruodžio 20 d. iki 2008 m. liepos 3 d., tačiau iki 2016 m. rugpjūčio 10 d. nesiėmė jokių veiksmų savo galbūt pažeistoms teisėms ginti. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą kalinimo (laisvės atėmimo) laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui jis pateikė tik 2016 m. rugpjūčio 10 d., t. y. pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti savo galbūt pažeistas teises.

23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2016 m. rugpjūčio 10 d., o priežastys, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos pareiškėjas nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, nesudarė pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2001 m. gruodžio 20 d. iki 2008 m. liepos 3 d. pareikšti.

24. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).

25. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė