2016-05-25 Nr. AB-11561-3-61-3-02033-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-727-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02033-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 4.4; 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus rajono savivaldybės administracija, V. R, R. M. ir E. B.) dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja D. N. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 48SD-(14.48.104.)-1668; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 1SS-(8.5)-1227; 3) įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl kelio servituto nustatymo tikslingumo valstybiniame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), turint tikslą privažiuoti prie pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), šių pastatų savininkams.

Paaiškino, kad pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso dalis pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenimis gretimas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), priklauso Lietuvos Respublikai. Jį nuo 2010 m. liepos 1 d. valstybinės žemės patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, o nuo 2007 m. spalio 10 d. šį žemės sklypą 2007 m. spalio 10 d. panaudos sutarties Nr. 41/2007-Nr.43 pagrindu valdo Vilniaus rajono savivaldybė. 2013 m. spalio 10 d. metaline tvora buvo aptvertas šis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) ir jame esantys statiniai – pastatas-ambulatorija, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastatas-ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu buvo užtvertas privažiavimas, kuriuo buvo naudojamasi visą laiką prie pareiškėjai bei kitiems bendraturčiams priklausančio pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), o kito privažiavimo prie minėtų pastatų nėra. Dėl šios priežasties pareiškėja kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą su prašymu nustatyti kelio servitutą – teisę privažiuoti prie pastato-ūkinio pastato bei garažo. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius išnagrinėjo prašymą ir 2014 m. vasario 25 d. raštu Nr. 48SD-( 14.48.104.)-1668 atsisakė nustatyti servitutą, nes neva servitutas nėra objektyviai būtinas. Taip pat nurodė, jog prašymas nustatyti servitutą prieštarauja 2007 m. spalio 7 d. Valstybinės žemės panaudos sutarčiai.

Su tokiu atsakymu pareiškėja nesutiko ir manė, kad neteisingai yra aiškinamas Lietuvos Respublikos žemės įstatymas. Nurodė, kad pagal Žemės reformos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 23 straipsnio 3 dalį, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289, 2.4. punktą, 6.1. punktą, yra nurodyta, kokiems sklypams servitutai yra nustatomi ir kas gali teikti pasiūlymus dėl servituto nustatymo. Taisyklių 2.4. punkte ir Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodoma, jog: „išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti“. Taisyklių 6.1. punkte, Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodoma, jog: kai (jeigu) siūloma nustatyti servitutą išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kad būtų galima privažiuoti ar prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų (bei) gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, taip pat centralizuotiems (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklams (požeminėms ir antžeminėms komunikacijoms), keliams ir takams tiesti, jais naudotis bei juos aptarnauti (prižiūrėti), prašymą dėl siūlomo servituto pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą nustatymo pateikia esamų statinių, prie kurių reikia prieiti ar privažiuoti, savininkai.

Pažymėjo, jog servitutai administraciniu aktu nustatomi ne tik būsimų kelių ar takų tiesimui, bet ir jau esamiems takams, keliams ar privažiavimams, kurie yra reikalingi savininkų pastatams eksploatuoti, o atsakovo teisės aktų aiškinimas yra nepagrįstas. Akcentavo, kad jos prašymas Nacionalinėje žemės tarnyboje buvo išnagrinėtas nepagrįstai ir paviršutiniškai. Nors prašymas buvo nagrinėjamas ilgiau nei mėnesį negu leidžia teisės aktai, tačiau net nebuvo nuvykta į vietą įsitikinti, ar yra kitas privažiavimas. Tai, jog pareiškėja ir kiti bendraturčiai negali jokiu kitu būdu privažiuoti prie savo pastatų ir tai, jog išasfaltuotas kelias yra užtvertas, patvirtina 2014 m. kovo 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 128-14-764. Taip pat pažymėjo, kad servitutinio kelio egzistavimą natūroje patvirtina ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planas, kuriame matyti punktyrinėmis linijomis nužymėtas privažiavimas.

Nacionalinė žemės tarnyba 2014 m. gegužės 15 d. raštu Nr. 1SS-(8.5.)-1227 taip pat informavo, kad nėra jokio tikslo varžyti kito savininko nuosavybės teisių bei būtina išnaudoti visas objektyvias ir įmanomas galimybes, jog nuosavybės teise būtų galima įgyvendinti neribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Tvirtino, kad atsakovo atsakyme pateikti bendro pobūdžio samprotavimai, tačiau visiškai nenagrinėta esama situacija. Nors atsakovas nurodo apie tai, kad būtina išnaudoti visas objektyvias ir įmanomas galimybes, tačiau pats tokių galimybių nenurodo, nes jų realiai neegzistuoja.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad, vadovaujantis Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ir Valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai naudotis taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d, nutarimu Nr. 1428, Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 2.3-6261-41 „Dėl Rudaminos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto dalinio patikslinimo ir kitos paskirties žemės sklypo perdavimo neatlygintinai naudotis Vilniaus rajono savivaldybei Vilniaus rajone“ buvo patikslintas Vilniaus rajono Rudaminos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 2.3-4692-41, suformuotas žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), po Vilniaus rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančiais statiniais, šiems statiniams eksploatuoti ir nuspręsta perduoti minėtą žemės sklypą neatlygintinai naudotis Vilniaus rajono savivaldybei. 2007 m. spalio 10 d. sudaryta Valstybinės žemės panaudos sutartis Nr. 41/2007 Nr. 43.

Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius servitutai nustatomi išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Vadovaujantis Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 2.4 punktu, pagal šias Taisykles nustatomi žemės servitutai išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudoti valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Pažymėjo, kad teritorijų planavimo dokumente – Rudaminos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 2.3-4692-41, patikslintame Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 2.3-6261-41, nebuvo suprojektuotas (numatytas) kelio servitutas žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėja be pagrindo prašė nustatyti kelio servitutą, vadovaudamasi Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir Taisyklių 2.4 punktu, nesant tokiam servitutui suprojektuotam teritorijų planavimo dokumente. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad administraciniu aktu servitutas nustatomas pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą, tokio teritorijų planavimo dokumento nesant, nėra įstatyme numatytų pagrindų nustatyti administracine tvarka prašomą servitutą (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-34/2010).

Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, nurodė, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantis teismas pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007, 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2013). Manė, kad nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1524/2002; 2007 m. vasario 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-82/2007; 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2009; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012).

Pažymėjo, kad valstybinės žemės plotas, kuriame yra pareiškėjai priklausantis statinys –ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kuriuo naudojasi pareiškėja, ribojasi su (duomenys neskelbtini), todėl nėra jokių kliūčių įrengti privažiavimą prie minėto statinio – ūkinio pastato tiesiogiai nuo (duomenys neskelbtini), o ne per valstybei priklausantį ir Vilniaus rajono savivaldybės naudojamą žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad šiuo metu kitas įvažiavimas nėra faktiškai įrengtas, nepaneigia kito įvažiavimo įrengimo galimybės ir nepagrindžia servituto nustatymo būtinybės, kadangi servitutas negali būti nustatomas tik dėl didesnio patogumo. Manė, kad ieškovių prašomas nustatyti servitutas nėra būtinas, todėl nėra pakankamo pagrindo jam nustatyti.

Pridūrė, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog servitutinio kelio egzistavimą natūroje patvirtinta ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planas, kuriame matyti punktyrinėmis linijomis nužymėtas privažiavimas, kadangi, kaip jau minėta, kelio servitutas nebuvo suprojektuotas jokiame teritorijų planavimo dokumente, o žemės sklypo plane tik kartografuotos faktiškai esančios žemės sklypo naudmenos (asfaltas).

Tretieji suinteresuoti asmenys V. R., R. M. su pareiškėjos skundu sutiko, prašė jį tenkinti.

Atsiliepimuose paaiškino, kad jiems priklauso ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), prie kurių privažiuoti neįmanoma dėl savavališkai užtvertos tvoros. Nurodė, kad nepagrįstai ribojama jų teisė naudotis jiems priklausančiu turtu, todėl būtina valstybinės žemės sklype nustatyti servitutą tam, kad būtų galimybė privažiuoti prie ūkinio pastato.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl kelio servituto nustatymo tikslingumo valstybiniame žemės sklype, unikalus Nr(duomenys neskelbtini), esančiame Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), siekiant privažiuoti prie ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), šių pastatų savininkams.

Vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalimi, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-613/2013), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 11 d. nutartis, civilinėje byloje G. C. v. A. C., bylos Nr. 3K-3-234/2007, 2012 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2012), Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 2 punktu.

Iš nustatytų faktinių aplinkybių darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju servituto tikslas yra priėjimas prie nuosavybes teise valdomų statinių (pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Teritorijų planavimo dokumente – Rudaminos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 2.3-4692-41, patikslintame Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 2.3-6261-41, nebuvo suprojektuotas (numatytas) kelio servitutas žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja skunde teigė, kad servitutinio kelio egzistavimą natūroje patvirtina ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) planas, kuriame punktyrinėmis linijomis nužymėtas privažiavimas. Teismas tokius pareiškėjos argumentus atmetė, kadangi nepateikiamas joks teritorijų planavimo dokumentas, iš kurio būtų galima spręsti, kad kelias, kuriuo būtų galima naudotis servituto pagrindais, būtų suprojektuotas.

Teismas sprendė, kad pareiškėja be pagrindo prašė nustatyti kelio servitutą vadovaujantis Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir Taisyklių 2.4 punktu, nesant tokiam servitutui, suprojektuotam teritorijų planavimo dokumente. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad administraciniu aktu servitutas nustatomas pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą, tokio teritorijų planavimo dokumento nesant nėra įstatyme numatytų pagrindų nustatyti administracine tvarka prašomą servitutą (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-34/2010).

Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, teismas pažymėjo, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantis teismas pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007; 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2013).

Ta aplinkybė, kad asmuo, prašantis nustatyti servitutą, patiria tam tikrų sunkumų ar nepatogumų įgyvendindamas savo nuosavybės teisę, teismo vertinimu, taip pat nėra pakankamas pagrindas varžyti kito asmens nuosavybės teisę. Dėl to servitutas gali būti nustatytas tik tada, kai, jo nenustačius, kitas asmuo objektyviai negali naudotis daiktu arba kliūčių naudotis daiktu pašalinimas būtų susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis išlaidomis, ir servituto nustatymas yra vienintelis būdas pašalinti objektyvias kliūtis naudotis daiktu.

Pareiškėja į bylą pateikė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame teigiama, kad į asfaltuotą kiemo aikštelę esančią tarp daugiabučio ir ūkinio pastato, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) įvažiuoti galima tik asfaltuotu keliu, kuris nutiestas tarp dviejų pastatų esančių adresais (duomenys neskelbtini). Aplink daugiabutį namą yra žalia veja. Teismo posėdžio metu buvo apžiūrėtos nuotraukos, antstolio darytos vietoje. Iš jų teismas nustatė, kad kito įrengto privažiavimo prie statinių nėra. Pareiškėjos pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, nepagrindžia servituto nustatymo būtinybės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad servitutas negali būti nustatomas tik dėl didesnio patogumo. Teismas sutiko su atsakovo nuomone, jog aplinkybė, kad šiuo metu kitas įvažiavimas nėra faktiškai įrengtas, nepaneigia kito įvažiavimo įrengimo galimybės.

Atsižvelgdamas į tai, kad išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėja turi teisę siekti, kad servitutai būtų nustatyti sutartimi ar teismo sprendimu. Pareiškėjai nepavykus susitarti dėl servitutų nustatymo su tarnaujančiųjų sklypų savininkais, ji turi teisę siekti nustatyti servitutus civilinio proceso tvarka bendrosios kompetencijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-168/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-346/2013).

Teismas, atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, įvertinęs teisės aktų reikalavimus bei nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja D. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjos skundą tenkinti.

Vadovaujasi iš dalies tokiomis pat teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Mano, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkto bei Taisyklių 2.4 punkto nuostatas. Pažymi, kad skundo dalykas buvo ne reikalavimas nustatyti servitutą, bet reikalavimas priimti sprendimą dėl jo nustatymo tikslingumo, taigi, tame etape, kai dar nėra rengiamas teritorijų planavimo dokumentas, o tik sprendžiamas klausimas dėl servituto nustatymo tikslingumo, nes būtent šiame etape pareiškėja gavo neigiamą atsakovo atsakymą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, nesant įrodymų apie privažiavimo galimybę kitoje vietoje, nepagrįstai rėmėsi vien prielaidomis.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo tas pačias teisines ir faktines aplinkybes kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. Akcentuoja, kad pareiškėja iki Rudaminos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo nebuvo išreiškusi savo valios dėl servituto reikalingumo, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl servituto nustatymo negalėjo būti tenkinamas. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais.

Tretieji suinteresuoti asmenys R. M., E. B. ir V. R. pateikė atsiliepimus į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriais prašo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą.

Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. 48SD-(14.48.104.)-1668 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 1SS-(8.5)-1227, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą dėl kelio servituto nustatymo žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), tikslu privažiuoti prie pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), šių pastatų savininkams.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso dalis pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Šis pastatas, kaip nurodo atsakovas, randasi valstybinės žemės plote, kuriame nėra suformuotas atskiras žemės sklypas. Šiame žemės plote randasi ir kitiems šioje byloje suinteresuotiems asmenims priklausantys statiniai. Pareiškėja ir suinteresuoti asmenys šios aplinkybės, kad nėra suformuotas atskiras žemės sklypas, neginčija ir priešingų įrodymų šiuo klausimu į bylą neteikia.

Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas.

Pareiškėja siekia, kad administraciniu aktu būtų nustatytas kelio servitutas žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini).

Servituto nustatymo administraciniu aktu sąlygas ir tvarką reglamentuoja Žemės įstatymo 23 straipsnis bei jį įgyvendinančios, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintos Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės (toliau- Taisyklės).

Pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio dalį, servitutai administraciniu aktu gali būti nustatyti Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius, t. y., kol nėra nustatyta tvarka patvirtinto atitinkamo teritorijų planavimo dokumento ar konkrečios žemės valdos projekto sprendinių, kuriais būtų išspręstas atitinkamo servituto nustatymo klausimas, yra negalimas ir paties sprendimo – administraciniu aktu, dėl servituto nustatymo priėmimo klausimas.

Byloje duomenų, kad ginčo žemės sklypo atžvilgiu egzistuotų atitinkami teritorijų planavimo dokumentai ar šio žemės sklypo planai, kurių sprendiniai numatytų kelio servituto šiame žemės sklype nustatymo galimybę, nėra surinkta. Tokių aplinkybių nenurodo ir pati pareiškėja. Priešingai, į bylą pateikti ginčo žemės sklypo ir Rudaminos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto duomenys, patvirtina, kad tokio servituto ginčo žemės sklypui nėra suprojektuota.

Visa tai reiškia, kad šiuo metu sąlygų nustatyti ginčo žemės sklype servitutą administraciniu aktu, nėra. Tai būtų galima padaryti, jei būtų patvirtintas naujas teritorijų planavimo dokumentas ar žemės valdos projektas, kurių sprendiniai numatytų tokią galimybę.

Pagal Taisyklių 12-16 punktų nuostatas servitutas yra projektuojamas tuomet kai yra tikslinga nustatyti tam tikros rūšies servitutą. Byloje nagrinėjamu atveju yra prašoma kelio servituto, kuris yra aptartas Taisyklių 6.1. punkte. Pagal šį punktą kelio servitutas yra projektuojamas tuomet, kai prie esamų statinių reikia prieiti ar privažiuoti šių statinių savininkams.

Minėta, ginčo žemės sklype pareiškėjai ir suinteresuotiesiems asmenims priklausančių statinių nėra. Visa tai lemia, kad akivaizdaus ir besąlyginio poreikio nustatyti ginčo žemės sklypui kelio servitutą nėra. Šiuo atveju pareiškėja siekia per ginčo žemės sklypą patekti į žemės plotą, kuriame randasi jos statinys.

Tačiau žemės plote, kuriame randasi pareiškėjai ir suinteresuotiems asmenims priklausantys statiniai, žemės sklypas nėra suformuotas, o pats žemės plotas turi bendrą ribą su (duomenys neskelbtini), iš kurios teoriškai gali būti patenkama prie pareiškėjos statinio.

Šios aplinkybės savo ruožtu reiškia, kad kol nėra nustatytos žemės sklypo ribos, patekimo (privažiavimo) į žemės sklypą ir prie jame esančių statinių sąlygos, nėra galimybės nustatyti, ar prie aptariamų statinių nėra kitos galimybės patekti, kaip tik per ginčo žemės sklypą.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė, jog jai yra būtina naudotis dalimi ginčo žemės sklypu, kad ji galėtų tinkamai naudotis jai priklausančiu statiniu. Ir priešingai, aptartos aplinkybės patvirtina atsakovo išvadą, jog yra netikslinga projektuoti kelio servitutą ginčo žemės sklype, nes yra nepaneigta galimybė pareiškėjai prie statinių patekti ir kitais būdais.

Šiuo atveju pažymėtina, kad asmenys, kurie turi statinius stovinčius valstybinės žemės plotuose, turi teisę šiuos žemės sklypus išsinuomoti arba nusipirkti nuosavybėn lengvatine tvarka – be aukciono (Žemės įstatymo 9;10 str.).

Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos D. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė