2025-04-16 Nr. AB-6789-3-65-3-00080-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-460-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00080-2025-4

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas T. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. RAA-3545 (toliau – ir Sprendimas).

Regionų administraciniame teisme 2025 m. vasario 25 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą, iki bus išnagrinėtas ginčas teisme dėl šio Sprendimo teisėtumo bei įsiteisės teismo procesinis sprendimas.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad jis apskundė Sprendimą, kuris priimtas remiantis Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Akcentavo, kad atsakovas minėtoje baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio nereiškė ir pagal savo subjektyvų minėtos baudžiamosios bylos duomenų interpretavimą priėmė Sprendimą dėl 16 878 Eur akcizų mokesčio ir delspinigių sumos iš pareiškėjo išieškojimo. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad raštu kreipėsi į atsakovą su prašymu sustabdyti išieškojimą, kadangi Sprendimas apskųstas teismui, tačiau atsakovas skundo padavimo metu atsakymo į pareiškėjo prašymą pateikęs nebuvo.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu pradėjo vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo sąskaitų, pritaikant neišieškomą sumą, atitinkančią minimalių vartojimo poreikių dydį, o nepavykus išieškoti mokestinės nepriemokos iš sąskaitų, išieškojimą gali nukreipti į pareiškėjo turtą. Tai, pareiškėjo vertinimu, iš esmės atitinka neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos sąvoką bei aplinkybes, nurodomas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 26 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekė, jog teismas taikytų ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymą. Atsižvelgęs į pareiškėjo motyvus, kuriais grindžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas bei įvertinęs administracinėje byloje keliamą ginčą ir byloje esančius duomenis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus, proporcingas ir būtinas.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai (t. y., kad VMI bylos nagrinėjimo metu jau pradėjo vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo sąskaitų, pritaikant neišieškomą sumą, atitinkančią minimalių vartojimo poreikių dydį, o nepavykus išieškoti mokestinės nepriemokos iš sąskaitų, išieškojimą gali nukreipti į pareiškėjo turtą) nesudarė pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad, nesiėmus nurodytos užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas, remdamasis ABTĮ 70 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba išspręsti pareiškėjo prašymą iš esmės – sustabdyti Sprendimo vykdymą, kol bus išnagrinėtas ginčas teisme dėl Sprendimo teisėtumo bei įsiteisės teismo procesinis sprendimas, kuriuo bus baigtas nagrinėti ginčas.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus (jo pareigūnų) priimami sprendimai (veiksmai), kurie nėra tiesiogiai susiję su galutinio sprendimo šioje procedūroje priėmimu, bet sukelia savarankiškas materialias teisines pasekmes tikrinamam mokesčių mokėtojui, gali būti skundžiami teismui. Pareiškėjas teigia, jog nagrinėjamu atveju Sprendimas jam (pareiškėjui) sukelia teisines pasekmes – pareiškėjui nesumokėjus 16 878 Eur akcizų mokesčio sumos bei delspinigių, jau priimtas nurodymas nurašyti mokestinę prievolę iš sąskaitų, o nepavykus išieškoti iš sąskaitų, išieškojimą VMI galį nukreipti į pareiškėjo turtą. Pareiškėjas teigia, kad Sprendimas nėra įgijęs res judicatą (lot. vykdymo) galios, todėl yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – Sprendimo galiojimo laikiną sustabdymą, nes jo vykdymas sukels pareiškėjui neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pažymi, kad Sprendimo vykdymo nestabdymas bei atsakovo atsakymo nepateikimas į pareiškėjo 2025 m. vasario 13 d. raštu pateiktą prašymą stabdyti išieškojimą, gali būti atskiru ginčo administraciniame teisme nagrinėjimo objektu.

Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 110 straipsnio 1 dalį, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Pareiškėjas vertina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo keliamas ginčas yra mokestinis. Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas nenustato kitokios taisyklės nei yra nustatyta MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje. Taigi, pareiškėjui apskundus VMI Sprendimą, iš pareiškėjo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo negali būti reikalaujama sumokėti nurodytas sumas.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, jog su pareiškėjo atskiruoju skundu nesutinka, prašo jo netenkinti.

Atsakovas nurodo, jog MAĮ 111 straipsnis numato išieškotų lėšų grąžinimo tvarką, todėl vykdant išieškojimą tuo metu, kai yra apskųstas VMI sprendimas apskaičiuoti mokestinę nepriemoką mokesčių administratoriaus iniciatyva 104¹ straipsnio pagrindu, galimai patiriama žala gali būti atitaisoma konkrečios teisės normos pagrindu, todėl nesutinka su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais, kad planuojamas vykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimas atitinka ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytas neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos sąvokas.

Atsakovas vertina, kad pareiškėjas nepagrindė reikalavimo, kadangi nesutikimą su akcizų apskaičiavimu grindžia nagrinėjamam atvejui neaktualiomis Europos Sąjungos muitinės kodekso, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatomis, o akcizams apskaičiuoti aktualios aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 19 d. nuosprendžiu Nr. (duomenys neskelbtini).

Atsakovas, remdamasis MAĮ 110 straipsni 1 dalimi bei 2 straipsnio 22 dalimi, teigia, kad nagrinėjamu atveju mokestinio ginčo nėra. Atsakovo vertinimu, tokiems ginčams kaip šis nagrinėti MAĮ 146 straipsnis nustato administracinę, kaip bet kokiems kitiems mokesčių mokėtojų skundams nagrinėti, ginčų nagrinėjimo tvarką. Pagal MAĮ 1041 straipsnį nėra sukuriama nauja mokestinė prievolė, o tik siekiama užtikrinti, kad būtų sumokėti atitinkami mokesčiai, jeigu kyla pareiga juos sumokėti.

Atsakovas nurodo, kad atskirajame skunde minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-761-789/2021, pažymėta, kilus mokestiniam ginčui yra taikomas MAĮ 110 straipsnio 1 dalis ir reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, stabdant mokestinės nepriemokos išieškojimą, yra teisiškai beprasmiškas, todėl toks prašymas negali būti tenkinamas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę negrindė MAĮ 110 straipsnio 1 dalimi ir argumentu, kad ginčas dėl Sprendimo yra mokestinis, todėl vertina, kad pareiškėjo atskirasis skundas yra grindžiamas argumentais, kurie nebuvo nurodyti prašyme pirmosios instancijos teismui ir kurios pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamojo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo T. V. prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, konstatavęs, kad pareiškėjas nepagrindė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam kiltų neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala, o jo nurodytos aplinkybės nelaikytinos išskirtinėmis, dėl kurių reikėtų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde teigia, kad Sprendimo vykdymas sukels jam neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. <...> Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. RAA-3545 apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva. Pareiškėjas siekia, jog būtų pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – sustabdytas VMI 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. RAA-3545 vykdymas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje, nes Sprendimo vykdymas jam sukels neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Įvertinusi pareiškėjo prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiama reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybė, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepagrindė, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir šios priemonės taikymas atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Bendro pobūdžio nesutikimas, kitokia subjektyvi pareiškėjo nuomonė, neturinti nei teisinio, nei faktinio pagrindo nėra pagrindas naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti.

Pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčią kilti žalą neatitinka ABTĮ 70 straipsnio reikalavimų, nes neįrodo, kad jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. LVAT yra ne kartą konstatavęs, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Pareiškėjo argumentus dėl ginčo vertinimo kaip mokestinio ginčo teisėjų kolegija vertina kaip argumentus dėl ginčo esmės. Pažymėtina, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės, nevertinami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012; 2022m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-177-815/2022 ).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pareiškėjo nurodytas bendro pobūdžio priežastis, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, turi būti taikoma prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė