2021-06-02 Nr. AB-11877-3-61-3-04069-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1228-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04069-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.1; 14.6; 14.10; 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic foods“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic foods“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltic foods“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. AS-83 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjo nuomone, Departamentas neturėjo įgaliojimų atlikti pareiškėjo kontrolę ir surašyti patikrinimo akto. Fizinių ir juridinių asmenų, vykdančių ūkinę veiklą Lietuvoje, taip pat Lietuvos Respublikoje įregistruotų užsienio juridinių asmenų ir kitų organizacijų atstovybių bei filialų mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas (toliau – ir MATĮ), kurio 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atitinkamus veiksmus atlieka Aplinkos ministerija. Ši norma nenumato galimybės Aplinkos ministerijai įgalioti kitą subjektą vykdyti jai priskirtas funkcijas. Nors Aplinkos ministerija yra įgaliojusi poįstatyminiu aktu Departamentą kontroliuoti ar tinkamai vykdoma gamtos išteklių naudojimo, teršalų išmetimo į aplinką, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės, atliekų apskaita, ar pateikiami teisingi šios apskaitos duomenys, bei tikrinti, ar fiziniai ir juridiniai asmenys teisingai apskaičiuoja mokestį už aplinkos teršimą, tačiau pagal teisės aktų hierarchiją, turi būti vadovaujamasi įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu. Aplinkos ministerijos įgaliota institucija mokestį už aplinkos teršimą galėtų administruoti tik tiek, kiek pavesta pagal MATĮ. Departamento Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjas, remdamasis MATĮ 9 straipsnio 4 dalies 3 punktu teigia, kad jokių aplinkybių nenuslėpė, todėl Departamentas neturėjo teisinio pagrindo taikyti pareiškėjui padidintą tarifą.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014–2016 m. laikotarpio mokesčio deklaracijas patikslino 2019 m. birželio 28 d., o 2017 m. mokesčio deklaraciją patikslino 2019 m. birželio 29 d. Tokią teisę pareiškėjas turėjo pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 ir 80 straipsnius. Deklaracijos tikslintos jau prasidėjus Departamento patikrinimui (2019 m. gegužės 28 d.), tačiau jokie teisės aktai nenustato draudimo tikslinti mokesčio deklaraciją tuo atveju, jei yra pradėtas patikrinimas. Mokestinį patikrinimą atliekantis padalinys turi įvertinti patikslintoje deklaracijoje pateiktus duomenis, o Departamentas to nepadarė.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad patikrinimo metu nustatytas pažeidimo faktas yra įrodytas ir ginčo dėl to nėra: pareiškėjo teiktos deklaracijos už 2014–2017 metus buvo netinkamos. Pareiškėjas sistemingai, net ketverius metus netinkamai deklaravo išleistą į vidaus rinką pakuotės kiekį, tokie veiksmai laikytini sistemingais ir ilgalaikiais. Pareiškėja šia veikla užsiima daug metų, yra didelė, specializuota įmonė, turinti reikiamą kvalifikaciją, žinias bei patirtį, išmananti privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, taip pat ir teikti laiku ir teisingas deklaracijas, mokėti mokesčius valstybei bei savo veiklą organizuoti taip, kad valstybei prievolės būtų įvykdytos laiku ir tinkamai.

Tiesiogiai mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės funkcija įvardinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo (toliau – ir Kontrolės tvarkos aprašas) preambulėje ir šio įsakymo vykdymo kontrolė pavesta Departamento direktoriui (2018 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinti pakeitimai). Kontrolės tvarkos aprašo 3, 4, 5, 7, 8 punktuose aiškiai apibrėžta kontrolės eiga, patikrinimo terminai, nurodyta, jog kontrolę vykdantys pareigūnai tikrina mokėtojo pateiktų duomenų atitikimą deklaracijai, pateiktai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), iki patikrinimo pradžios.

Be to, pagal Departamento nuostatų 10.6 punktą Departamentas kontroliuoja ar tinkamai vykdoma gamtos išteklių naudojimo, teršalų išmetimo į aplinką, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės, atliekų apskaita, ar pateikiami teisingi šios apskaitos duomenys, tikrina, ar fiziniai ir juridiniai asmenys teisingai apskaičiuoja ir deklaruoja mokestį už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius, ar teisingai apskaičiuoja mokestį už aplinkos teršimą. Be to, Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento įgaliojimus, kurie yra suteikti Departamento direktoriaus įsakymu „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą ir gamtinius išteklius 2019 m. tikrintinų įmonių sąrašo patvirtinimo“ patvirtina ir kiti teisės aktai:

MAĮ 16 straipsnis, Departamento nuostatų 10.6 punktas, MATĮ 9 straipsnio 1 punktas ir Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 8 straipsnio 2 ir 3 punktai. Taigi Departamentas turi įgaliojimus surašyti patikrinimo aktus ir priimti skundžiamą Sprendimą. Teisės aktai nenumato galimybės atsakovui mokesčio mokėtoją atleisti nuo įstatymais numatytų mokesčių ir nenumato galimybės neskaičiuoti mokesčio pagal esamą situaciją, arba paskaičiuotą mokestį sumažinti ar išdėstyti. To pareiškėjas ir neprašo.

Kita vertus, pagal viešai prieinamus duomenis pareiškėjas – įmonė, neturinti skolų, moki ir solidi. Departamentas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai rėmėsi patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis, veikė teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Mokestinė prievolė pareiškėjui kilo kaip jo paties pasirinkto elgesio varianto pasekmė.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Baltic foods“ skundą atmetė.

7. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl Departamento 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-83, kuriuo nuspręsta, kad pareiškėjas pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 4 dalies reikalavimus, todėl pareiškėjui už 2014–2017 m. mokestinius laikotarpius už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiuota suma padidintu tarifu 26 046 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Teismas nustatė, kad pradėjęs tikrinimą Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentas 2019 m. rugpjūčio 30 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA75-44, kuriame konstatavo, kad pareiškėja pagal faktinius 2014–2017 metų duomenis išleido į Lietuvos rinką vidaus rinką daugiau apmokestinamųjų pakuočių per 2014–2017 metus ir pateikė neteisingai užpildytas Mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijas už visą šį laikotarpį. Vadovaujantis MATĮ 7 straipsnio 2 dalies reikalavimais pirminės deklaracijos pateiktos laiku, tačiau tikrinimo metu pareiškėjas už 2014–2016 metus patikslino deklaracijas 2019 m. birželio 28 d., o 2017 m. deklaraciją patikslino 2019 m. birželio 29 d.

9. Pareiškėjas pirminėje deklaracijoje neteisingai deklaravo / nuslėpė dalį 2014, 2015, 2016 ir 2017 metais išleistų į Lietuvos Respublikos vidaus rinką plastikinių pakuočių kiekio, taip pat 2015, 2016 ir 2017 metais neteisingai deklaravo medinių pakuočių kiekius ir tuo pažeidė MATĮ 8 straipsnio 4 dalies reikalavimus, taip pat, 2017 m. pareiškėjas neteisingai deklaravo kombinuotos (kitos) pakuotės kiekį ir tuo pažeidė MATĮ 8 straipsnio 4 dalies reikalavimus bei Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių deklaracijos FR0523 formos ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos FR0524 formos pildymo taisyklių 22.16 punktą. Pažeidimų ir nustatytų faktų pareiškėjas neginčija. Bendrai per 2014–2017 m. mokestinius laikotarpius už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiuota 26 046 Eur suma. Nustatyta, kad nuslėptas į vidaus rinką išleistų plastikinių pakuočių kiekis: 1,422 t 2014 metais, 1,846 t 2015 metais, 2,205 t 2016 metais, 6,362 t 2017 metais. Klaidingai deklaruotas į Lietuvos Respubliką importuotos ir išleistos tretinės medinės pakuotės kiekis: 19,677 t 2015 metais, 20,507 t 2016 metais, 6,887 t 2017 metais (patikrinimo akte 2 lentelėje nurodyti skirtumai). Departamentas skundžiamu sprendimu patvirtino 2019 m. rugpjūčio 30 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-44.

10. Teismas, įvertinęs Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 8 straipsnio 2 dalies, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 3, 5, 6 straipsnių, 14 straipsnio 2 dalies, MATĮ 4 straipsnio 2 dalies, 7, 8 ir 9 straipsnių nuostatas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog Departamento darbuotojai viršijo įgalinimus atlikdami patikrinimą, surašydami patikrinimo aktą ir priimdami skundžiamą sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo. MATĮ 9 straipsnyje nurodymas „aplinkos ministerija“, sistemiškai vertinant Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 8 straipsnio 2 dalies, nurodytas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatas, aplinkos ministerijos kompetenciją, struktūrą, bendrą vykdomosios valdžios (Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir ministerijų) darbo organizavimo sistemą, negali būti aiškintina taip, kad aplinkos ministerija neturi teisės savarankiškai organizuoti šios tik jai įstatymu priskirtos funkcijos įgyvendinimo, steigiant be kita ko ir pavaldžias įstaigas, struktūrinius padalinius ir t. t. Ar, kad Aplinkos ministerija, organizuodama valstybinį aplinkos apsaugos sistemos darbą, neturi kompetencijos priimti poįstatyminius teisės aktus, detalizuojančius įstatymais valstybiniams aplinkos apsaugos sistemos pareigūnams priskirtų funkcijų, teisių ir pareigų įgyvendinimą. Be to, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 6 straipsnyje tiesiogiai nurodyta, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdo Departamentas. Šioje byloje atsakovo pareigūnai tai ir atliko, patikrindami ūkio subjekto (pareiškėjo) deklaruotą ir faktiškai į rinką išleistą pakuotės kiekį.

11. Teismas nurodė, kad MAĮ 16 straipsnio 1 dalimi, MATĮ ir jį įgyvendinančiais poįstatyminiais aktais Departamentui priskirta mokesčio už aplinkos teršimą administravimo funkcija pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo veikla, todėl šiuose teisiniuose santykiuose Departamentas yra laikomas viešojo administravimo subjektu. Veikdamas nurodytos kompetencijos srityje, Departamentas inter alia (be kita ko) yra saistomas bendrųjų teisės ir gero administravimo, apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principų.

12. Teismas, atsižvelgęs į Kontrolės tvarkos aprašo 10 punkto nuostatas darė išvadą, kad MATĮ nustato mokesčio mokėtojams pareigą pagrįsti apmokestinamųjų gaminių ar pakuotės deklaruojamus kiekius, deklaruoti teisingus kiekius, atitinkamai Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, kontroliuojanti mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą (MAĮ 16 str. 1 d.), privalo įvertinti šį faktą remiantis mokesčio mokėtojo pateiktų įrodymų visuma. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jam netaikytinas mokesčio padidintu tarifu apskaičiavimas, kadangi nenustatytas „nuslėpimo“ faktas ir teisės aktuose nepateikta šio pažeidimo sudėtis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką laiku nedeklaruotas apmokestinamųjų gaminių kiekis ir, atitinkamai, mokesčio nesumokėjimas gali būti vertinami kaip apmokestinamųjų gaminių nuslėpimas.

13. Teismas sutiko su pareiškėjo atstovu tik tuo aspektu, kad vien neteisingo deklaravimo MATĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui nepakanka ir būtent apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo fakto konstatavimui būtina taip pat nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo.

14. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas ilgą laiką nuo 2014 metų neteisingai deklaruodavo (mažiau) atitinkamos rūšies pakuotės kiekius, mažiau mokėdamas valstybei mokesčių, nors kiekvienų metų pabaigoje (vėliausiai kitų metų pradžioje) buvo žinoma, kad deklaruoti mažesni kiekiai nei patiekta į rinką pakuotės. Atitinkamai apie tai, kad 2014 metais buvo neteisingai deklaruotas pakuotės kiekis sužinota vėliausiai 2015 metais, apie tai, kad klaidingai deklaruoti pakuotės kiekiai 2015 metais – 2016 metais, apie tai, kad klaidingai deklaruota 2016 metais – 2017 metais, apie tai, kad klaidingai deklaruota 2017 metais – vėliausiai sužinota 2018 metais, tačiau, tik Departamentui pradėjus patikrinimą 2019 metų gegužės mėnesį, įmonė patikslino deklaracijas. Todėl teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad nustatytos šioje byloje faktinės aplinkybės pagrįstai laikytos apmokestinamos pakuotės dalies sąmoningu nuslėpimu, kadangi pareiškėjas, sužinojęs praeitų metų išleistos apmokestinamos pakuotės kiekius, turėjo galimybę pagal savo apskaitos duomenis užsakyti papildomas pakuočių tvarkymo užduotis, tikslinti deklaracijas, tačiau to sąmoningai neatliko ilgą laikotarpį.

15. Teismas sprendė, kad nors MATĮ tiesiogiai nėra įtvirtinta ,nuslėptos apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės sąvoka, tačiau jį detalizuojančiame poįstatyminiame akte bendrai aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtintame Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos apraše reglamentuotas mokesčio padidintu tarifu apskaičiavimas. Iš pateiktos formulės galima suprasti, kad nuslėptos vidaus rinkai tiektos gaminių pripildytos pakuotės atvejais yra laikomi, kuomet mokesčio mokėtojas pateiktoje deklaracijoje nurodė neteisingą vidaus rinkai tiektos gaminių pripildytos pakuotės kiekį (Q) ir, kaip sutvarkytą pakuotės atliekų kiekį (QSUT), nurodė panaudotos ar perdirbtos pakuotės atliekų kiekį ar dalį jų kiekio, kuriam neturėjo dokumentų ir (ar) patvirtinimų, nurodytų Tvarkos aprašo 14 punkte, arba kuriam išrašyti dokumentai ir (ar) patvirtinimai, nurodyti Tvarkos aprašo 14 punkte, pripažinti negaliojančiais; kai mokesčio mokėtojas pateiktoje deklaracijoje nurodė neteisingą vidaus rinkai tiektos gaminių pripildytos pakuotės kiekį (Q) ir teisingai nurodė panaudotos ar perdirbtos pakuotės atliekų kiekį (QSUT), kuriam turėjo dokumentus ir (ar) patvirtinimus, nurodytus Tvarkos aprašo 14 punkte; taip pat, kai mokesčių mokėtojas neteikė deklaracijos (Aprašo 12 p.).

16. Teismui nekilo abejonių dėl aukščiau aprašytų teisės aktų teisėtumo ir atitikimo aukštesnės galios teisės aktams, todėl teismas neinicijavo norminio administracinio akto teisėtumo patikros procedūros.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog atsakovas ir jo įgaliota institucija turėjo vertinti patikrinimo metu pateiktas patikslintas deklaracijas. Departamento apskaitos ir mokesčių kontrolės Departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2019 m. gegužės 28 d. raštu Nr. (7.8)-AD5-9477 informavo pareiškėją, kad vadovaujantis VAĮ 361 straipsniu, Aplinkos apsaugos įstatymu 31 straipsniu, Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo 12 straipsniu, MAĮ 16 straipsnio 1 dalimi, 119 straipsniu, 121 straipsnio 1 dalimi, MATĮ 9 straipsnio 1 dalimi ir Departamento direktoriaus 2019 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. AD1-111, Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2019 m. gegužės 28 d. pradėjo planinį teminį pareiškėjo patikrinimą. Patikrinimo dalykas – mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo planinis teminis patikrinimas už 2014–2017 metus. Taip pat nurodė 2019 m. birželio 11 d. pateikti rašte nurodomus dokumentus. Pareiškėjas 2019 m. birželio 6 d. raštu informavo Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrių, kad dokumentų pateikti negali ir prašė skirti papildomą laiką jiems pateikti, nes direktorius atostogauja iki 2019 m. birželio 28 d. o vyr. buhalterė nuo 2019 m. birželio 6 d. turi nedarbingumą. Pareiškėjas už 2014–2017 m. patikslino deklaracijas 2019 m. birželio 28 d., o 2017 m. deklaraciją patikslino 2019 m. birželio 29 d., žinodamas apie vykstantį patikrinimą.

18. Kontrolės tvarkos aprašo 8 punkte numatyta, kad atlikdamas mokėtojo patikrinimą, pareigūnas tikrina Mokėtojo pateiktų duomenų atitikimą deklaracijai, pateiktai Valstybinei mokesčių inspekcijai, iki Patikrinimo pradžios. Taigi Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius pagrįstai nevertino pareiškėjo pateiktų patikrinimo metu (apie kurį pareiškėja jau buvo informuota) patikslintų deklaracijų. Be to, pareiškėjo patikslintos deklaracijos buvo atsakovo gautos ir nurodytos skundžiamame Sprendime (patikrinimo akte 2 p.), nurodant, kad pareiškėjas patikslino būtent tas deklaracijas, kurios buvo patikrinimo objektas. Vėlesnis deklaracijų patikslinimas neatleidžia viešojo administravimo subjekto nuo pareigos įvertinti ūkio subjektų veiksmus (deklaravimo duomenų neatitikimo su nustatytais faktiniais duomenimis priežastis) pagal teisės aktų reikalavimus ir konstatuoti, esant pažeidimo sudėčiai, pažeidimą bei taikyti už tai įstatyme numatytas sankcijas.

19. Teismas pažymėjo, kad mokesčio už aplinkos teršimą tikslų įgyvendinimui yra būtina aiški, objektyvi ir pagrįsta mokesčių mokėjimo tvarka ir kontrolė. Viena iš svarbių mokesčio mokėjimo tvarką užtikrinančių prielaidų yra įtvirtinta MATĮ 8 straipsnio 6 dalyje, pagal kurią būtent mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas yra atsakingas už <...> apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktus duomenis. Ta aplinkybė, jog mokesčių apskaičiavimas, jų deklaravimas ir sumokėjimas yra pavestas kokiam nors darbuotojui ar kitam asmeniui, neatleidžia mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojo nuo šios įstatyme įtvirtintos pareigos, nešalina jo atsakomybės.

20. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas atitinka individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus, numatytus VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, nėra teisinio pagrindo jį naikinti ar keisti skunde išdėstytų argumentų pagrindu.

III. 21. Pareiškėjas UAB „Baltic foods“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - panaikinti Departamento 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. AS-83 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ arba jei teismas laikytų nesant pagrindo visiškai panaikinti skundžiamą Sprendimą – pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir sumažinti Sprendime nurodytą mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą sumą (t. y. netaikant padidinto mokesčio už aplinkos teršimą tarifo).

22. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Departamentas neturėjo įgaliojimų atlikti pareiškėjo kontrolę ir priimti skundžiamą Sprendimą. Teismo nurodytas Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymas apskritai nereglamentuoja šio ginčo teisinių santykių. MATĮ 9 straipsnio 1 dalyje kaip mokesčio už aplinkos teršimą kontrolę vykdantis subjektas, yra nurodyta tik Aplinkos ministerija, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad pastarąją kontrolę turi teisę vykdyti Departamentas, pažeidė draudimą plečiamai aiškinti valdymo institucijų kompetenciją. Teismas nenurodė konkrečios MATĮ normos, kurioje būtų nustatyta Aplinkos ministerijos teisė įgalioti kitą instituciją vykdyti minėtą kontrolės funkciją.

23. Pareiškėjas pažymi, kad teismas, konstatuodamas, jog Departamentas šiuo atveju vykdė aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, tuo pačiu iš esmės konstatavo, kad teismas neturėjo teisės vienasmeniškai nagrinėti šią bylą. Tai reikštų, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, o tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 str. 2 d. 1 p.). pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo faktinis elgesys (vienasmeniškas bylos išnagrinėjimas) byloja apie tai, kad šiuo atveju Departamentas vykdė ne aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, o mokestinį patikrinimą, ko atlikti neturėjo įgaliojimų.

24. Pareiškėjas nurodo, kad MAĮ 16 straipsnio 1 dalis numato, jog šio įstatymo 13 straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčio už aplinkos teršimą, Angliavandenilių išteklių mokesčio ir Miškų įstatymus. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nėra pavesta Aplinkos ministerijos įgaliotai institucijai atlikti kokius nors mokesčio už aplinkos teršimą administravimo veiksmus. Įgaliojimai veikti mokesčių administravimo srityje gali būti suteikiami tik įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu. Departamentas nėra mokesčių administratorius, jis neturėjo teisės remtis mokesčių administratoriui skirtu MAĮ 132 straipsniu ir nurodyti pareiškėjui atitinkamą sumokėtiną sumą. MATĮ 9 straipsnio 1 dalyje įgaliojimai atlikti kontrolę yra suteikti Aplinkos ministerijai, o ne Departamentui, o teisė nurodyti papildomai mokėtiną mokesčių už aplinkos teršimą sumą nesuteikta net ir Aplinkos ministerijai. Be to, Departamentas į patikrinimo planą pareiškėją, tikėtina, įtraukė tik 2019 m. gegužės 24 d. (2019 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. AD1-111), t. y. pažeidžiant Kontrolės tvarkos aprašo 2 punkto reikalavimus. Nors klausimas dėl minėto aprašo 2 punkto pažeidimo buvo lemiamas proceso baigčiai, tačiau šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė.

25. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas tyčia sąmoningai nuslėpė dalį apmokestinamųjų gaminių kiekio. Todėl teismo sprendimas yra keistinas, sumažinant Departamento apskaičiuoto pareiškėjui mokesčio dydį netaikant padidinto mokesčio už aplinkos teršimą tarifo. Kadangi pareiškėjas pasinaudojo MAĮ 80 straipsnio 1 dalyje nurodyta teise patikslinti mokesčio deklaraciją, Departamentas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nuslėpė atitinkamas aplinkybes ir, atitinkamai neturėjo jokio teisinio pagrindo apskaičiuoti mokėtiną mokestį taikant padidintą tarifą.

26. Pareiškėjas pažymi, kad Departamentas nurodė jam sumokėti į apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą atitinkamą sumą. Toks Departamento sprendimas laikytina kišimusi į pareiškėjo teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme, todėl toks sprendimas turi būti teisėtas ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Šiuo atveju Sprendimas yra neteisėtas, priimtas neturint įgaliojimų, neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, neatitinka proporcingumo reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo Sprendimo nepanaikino, todėl taip pat yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies bei Pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimą.

27. Pareiškėjas prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sustabdyti šią bylą ir pradėti tyrimą, ar Kontrolės tvarkos aprašo 8 punktas (ir pats Kontrolės tvarkos aprašas, kuriuo Departamentas vadovavosi šiuo atveju, ir kurį aplinkos ministras priėmė neturėdamas įgaliojimų, ir t. t.) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat – ar Departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-277, 10.6 papunktis neprieštarauja Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neinicijavo norminio administracinio akto teisėtumo patikros procedūros.

28. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Atsakovas pažymi, kad pateikė teismui Departamento direktoriaus 2019 m. liepos 3 d. įsakymą Nr. AD1-128, kurio 19 punktu Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento direktorei yra suteikiama teisė pasirašyti sprendimus dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Departamentas nesutinka, kad pirmos instancijos teismas pritaikė netinkamus teisės aktus, kadangi būtent teismo sprendime nurodyti teisės aktai ir reglamentuoja šio pobūdžio ginčus. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje sutiko su bylą nagrinėjančio teismo sudėtimi. Mokestinis patikrinimas ir yra aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė. Tiek pagal Aplinkos apsaugos įstatymą, tiek pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymą, tiek pagal Departamento nuostatus – Departamento paskirtis ir yra vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, tam Departamentas buvo įkurtas ir visas pareigas bei teises įgyvendina šiuo tikslu ir įgaliojimų neviršijo. Teismai, spręsdami tapačias administracines bylas, vieningai laikosi praktikos dėl Departamento kompetencijos atlikti tokius mokestinius patikrinimus ir priimti atitinkamus sprendimus. Teismas ne tik atsižvelgė į administracinės bylos duomenis, bet ir teisingai šiuo atveju konstatavo, kad pareiškėjas sąmoningai nuslėpė apmokestinamosios pakuotės dalies išleidimą į rinką. Departamentas neturi teisinio pagrindo mažinti aukščiausios teisinės galios ir visiems privalomu vykdyti aktu – įstatymu – nustatytus mokesčius ar tarifus, o padidintas tarifas pritaikytas pagrįstai. Vėlesnis deklaracijų patikslinimas neatleidžia viešojo administravimo subjekto nuo pareigos įvertinti ūkio subjektų veiksmus (deklaravimo duomenų neatitikimo su nustatytais faktiniais duomenimis priežastis) pagal teisės aktų reikalavimus ir konstatuoti, esant pažeidimo sudėčiai, pažeidimą bei taikyti už tai įstatyme numatytas sankcijas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Byloje kilo ginčas dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-83 teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamu administraciniu aktu nuspręsta, kad pareiškėjas pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 4 dalies reikalavimus, todėl už 2014–2017 m. mokestinius laikotarpius už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiuota 26 046 eurų mokesčio suma padidintu tarifu.

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

33. Byloje nustatyta, kad Aplinkos apsaugos departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentas 2019 m. rugpjūčio 30 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA75-44, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas pagal faktinius 2014–2017 metų duomenis išleido į Lietuvos vidaus rinką daugiau apmokestinamųjų pakuočių ir pateikė neteisingai užpildytas Mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijas už visą šį laikotarpį. Pareiškėjas pirminėje deklaracijoje neteisingai deklaravo/nuslėpė dalį 2014, 2015, 2016 ir 2017 metais išleistų į LR vidaus rinką plastikinių pakuočių kiekio, taip pat 2015, 2016 ir 2017 metais neteisingai deklaravo medinių pakuočių kiekius ir tuo pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 4 dalies reikalavimus, taip pat, 2017 m. pareiškėjas neteisingai deklaravo kombinuotos (kitos) pakuotės kiekį ir tuo pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 4 dalies reikalavimus bei Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių deklaracijos FR0523 formos ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos FR0524 formos pildymo taisyklių 22.16 punktą. Nustatyta, kad nuslėptas į vidaus rinką išleistų plastikinių pakuočių kiekis: 1,422 t 2014 metais, 1,846 t 2015 metais, 2,205 t 2016 metais, 6,362 t 2017 metais. Taip pat nustatyta, kad klaidingai deklaruotas į Lietuvos Respubliką importuotos ir išleistos tretinės medinės pakuotės kiekis: 19,677 t 2015 metais, 20,507 t 2016 metais, 6,887 t 2017 metais.

34. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai, o 9 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskaičiuojamas nuslėptą apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekį dauginant iš tarifo, nurodyto šio įstatymo 3 ar 4 priedėlyje, ir koeficiento 2. MATĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą. Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad šio įstatymo 13 straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčio už aplinkos teršimą, Angliavandenilių išteklių mokesčio ir Miškų įstatymus. Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės funkcija įvardinta LR aplinkos ministro įsakymo 2009 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. D1-213 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ preambulėje ir šio Įsakymo vykdymo kontrolė pavesta Aplinkos apsaugos departamento Aplinkos ministerijos direktoriui (2 dalis).

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, surinktų įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl iš naujo jų nebekartoja.

36. Aptartą ir kitą reikšmingą ginčui reguliavimą detaliai išanalizavęs ir sistemiškai įvertinęs ir aiškinęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nustato mokesčio mokėtojams pareigą pagrįsti apmokestinamųjų gaminių ar pakuotės deklaruojamus kiekius, deklaruoti teisingus kiekius, atitinkamai Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, kontroliuojanti mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą, privalo įvertinti šį faktą remiantis mokesčio mokėtojo pateiktų įrodymų visuma, o nagrinėjamu atveju atsakovas yra kompetentingas surašyti patikrinimo aktą ir priimti skundžiamą sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo. Teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančios ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjos pateiktų patikrinimo metu patikslintų deklaracijų reikšmės ginčijamam sprendimui bei dėl norminio administracinio akto teisėtumo patikros procedūros inicijavimo.

37. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic foods“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė