Legislator Case Law & Legislation
1f83aafc-5365-454f-a325-e3e0fed191df AI generated

1f83aafc-5365-454f-a325-e3e0fed191df · Vilniaus apygardos teismas

Case Number 1f83aafc-5365-454f-a325-e3e0fed191df
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

pareiÅ¡kėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktÄ kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu bÅ«du; c) visÄ valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sÄ Å¾iningai, atvirai ir nepertraukiamai;

Legislator headnote

AI generated

1f83aafc-5365-454f-a325-e3e0fed191df · Vilniaus apygardos teismas: B. pareiÅ¡kimÄ tenkino visiÅ¡kai, nustatydamas pareiÅ¡kėjui A. P. B. nuosavybės teisės įgijimo į 20,98 kv.m. bendro ploto garaÅ¾Ä , esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktÄ . Teismas nustatė, kad 1965-12-30 Spalio Rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 973 „Dėl garažų statybos (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) leidimo“ (duomenys neskelbtini), Vilniuje, keturiems gyventojams, tarp jų ir tuometiniam buto, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkui J.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

             Civilinė byla Nr. 2A-1449-798/2013                                                                                   Teisminio proceso Nr. 2-02-3-04441-2011-4  Procesinio sprendimo kategorija: 128.15.2.; 121.21. VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. balandžio 12 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Laimos Gerasičkinienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir JÅ«ratės Varanauskaitės, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo A.

P. B. pareiÅ¡kimÄ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims VÄ® „Registrų centras“ Vilniaus filialui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, J. J., Teisėjų kolegija              n u s t a t ė: I. Ginčo esmė            PareiÅ¡kėjas A. P. B. kreipėsi į teismÄ su pareiÅ¡kimu, praÅ¡ydamas nustatyti jo nuosavybės teisės įgijimo į 20,98 kv.m. bendro ploto garaÅ¾Ä , esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktÄ .

Nurodė, jog daiktas, kuriam siekiama nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktÄ yra garažas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. PareiÅ¡kėjo teigimu, duomenų, kam nuosavybės teise priklauso nurodytas ginčo objektas, nėra. PareiÅ¡kėjas tvirtino, kad yra visos CK 4.68 – 4.71 str. numatytos sÄ lygos, kad bÅ«tų galima konstatuoti daikto nuosavybės teisės pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktÄ . Vilniaus miesto buvusio Spalio rajono darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo Komiteto 1965 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 973 keturiems gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, gyventojams buvo leista pasistatyti garažus vietoje buvusių medinių garažų.

Tarp leidimÄ gavusiųjų asmenų buvo ir tuometinis buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, gyventojas J. A. J.. Gavus Statybos ministerijos leidimÄ pirkti statybines medžiagas ir konstrukcijas, buvo pradėti garažo statybos darbai. 1971-02-19 pareiÅ¡kėjas A. P. B. orderiu privatizavimo bÅ«du įgijo nuosavybės teisę į butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), prie kurio ir buvo priskirtas minimas garažas. PareiÅ¡kėjo teigimu, nuo Å¡ios datos laikytina, kad pareiÅ¡kėjas pradėjo, o J.

A. J. nustojo bÅ«ti garažo valdytoju. Spalio rajono darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo Komiteto sprendimu buvo įpareigota mÅ«rinius garažus statyti pasitelkus statybines organizacijas ir sudaryti sutartį su buvusia namų valdyba, kuri tuo metu teikė komunalines paslaugas Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojams. 1972 m. gruodžio 2 d. Vietos tarybos su pareiÅ¡kėju buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų (statinių) nuomos sutartis Nr. 25, kuria pagrindžiamas faktas, jog garažas buvo pastatytas teisėtai ir nuomos mokestis nemokamas, kadangi pareiÅ¡kėjas jau valdė garaÅ¾Ä kaip nuosavÄ .

Nuo sutarties sudarymo iki Å¡iol pareiÅ¡kėjas vykdė visus sutartyje numatytus įpareigojimus: mokėjo visus privalomus mokesčius, vykdė visas sÄ Å¾iningo valdytojo pareigas. Pasak pareiÅ¡kėjo, garažo valdymas prasidėjo 1971 m. ir tęsiasi iki pareiÅ¡kimo pateikimo dienos, t.y. 40 metų. PareiÅ¡kėjas nurodo, jog jis pradėjo valdyti garaÅ¾Ä teisėtai ir sÄ Å¾iningai, kadangi asmeniui, iÅ¡ kurio buvo įgytas butas kartu su garažu, įgaliotų institucijų buvo leista pastatyti garaÅ¾Ä , sutartimi nuomos pagrindu suteikta garažo valdymo teisė, be to, per visÄ valdymo laikotarpį nė vienas fizinis ar juridinis asmuo nepareiÅ¡kė pretenzijų ar neturėjo daugiau teisių į garaÅ¾Ä nei pareiÅ¡kėjas.

Garažo valdymas visÄ valdymo laikotarpį buvo atviras ir nepertraukiamas, kadangi pareiÅ¡kėjas valdė garaÅ¾Ä atvirai, nesislėpdamas, mokėdamas visus privalomus mokesčius ir vykdydamas kitas sÄ Å¾iningo valdytojo pareigas. PareiÅ¡kėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomÄ daiktÄ . Garažas nėra įregistruotas kito asmens vardu, daugiau asmenų, pretenduojančių į šį garaÅ¾Ä , nėra.              Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su pareiÅ¡kimu nesutiko, prašė jį atmesti.

Nurodė, jog viena iÅ¡ sÄ lygų nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti – nekilnojami daiktai buvo įgyti laikantis įgijimo metu galiojusių įstatymų, o nuosavybės objektai buvo sukurti ir įforminti įstatymų nustatyta tvarka. Å iuo atveju pareiÅ¡kėjas nepateikė jokios dokumentacijos, susijusios su garažo statybos teisėtumu, todėl nėra pagrindo teigti, jog garažas pastatytas laikantis statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimų.             Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiÅ¡kimu nesutiko, nurodydama, kad pareiÅ¡kėjas neįrodė visų CK 4.68-4.71 str. numatytų sÄ lygų, kurios bÅ«tinos nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamÄ jÄ senatį nustatyti.

PareiÅ¡kėjo nurodomu Vilniaus miesto Spalio rajono darbo žmonių deputatų Tarybos Vykdomojo Komiteto 1965 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 973 J. A. J. suteiktas tik leidimas statyti garaÅ¾Ä , nesukÅ«ręs valdymo teisės nei J. A. J., nei vėliau orderiu privatizavimo bÅ«du įgijus nuosavybės teisę į butÄ , prie kurio ir buvo priskirtas garažas, pareiÅ¡kėjui A. P. B.. Pats pareiÅ¡kėjas pripažįsta, kad garažo valdymo teisė atsirado Vietos Tarybų negyvenamųjų pastatų nuomos sutarties Nr. 25 pagrindu, kas reiÅ¡kia, jog pareiÅ¡kėjui pasiraÅ¡ius Vietos tarybų negyvenamųjų pastatų (statinių) nuomos sutartį Nr. 25, sutarties Å¡alis susiejo prievoliniai teisiniai santykiai, pasižymintys laikinu valdymo teisės perdavimu, todėl nuomininkas jokiu bÅ«du nuomos sutarties pagrindu negalėjo nei užvaldyti, nei toliau valdyti daikto kaip savo, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas, t.y.

A. P. B. pasiraÅ¡ydamas nuomos sutartį, daikto valdytoju ir savininku pripažino kitÄ asmenį.               Suinteresuotas asmuo VÄ® Registrų centro Vilniaus filialas prašė pareiÅ¡kimÄ dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo nagrinėti teismo nuožiÅ«ra. Nurodė, kad daiktinės teisės į pareiÅ¡kėjo pareiÅ¡kime nurodytÄ nekilnojamÄ jį daiktÄ â€“ negyvenamÄ jÄ patalpÄ â€“ garaÅ¾Ä (boksÄ ) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos.

PareiÅ¡kėjas 2011-04-14 kreipėsi į VÄ® Registrų centro Vilniaus filialÄ su praÅ¡ymu įraÅ¡yti garažo kadastrinius duomenis į nekilnojamojo turto kadastrÄ ir įregistruoti savo nuosavybės teises į garaÅ¾Ä . Teritorinis registratorius garažo kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įrašė 2011-04-27, tačiau pareiÅ¡kėjo nuosavybės teisių į jį neįregistravo, kadangi pareiÅ¡kėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių nuosavybės teisių į garaÅ¾Ä atsiradimÄ .

        Suinteresuotas asmuo J. J. palaikė pareiÅ¡kimÄ ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad pareiÅ¡kėjui privatizavimo bÅ«du įgijus nuosavybės teisę į butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o suinteresuotam asmeniui iÅ¡sikėlus gyventi kitur, suinteresuotas asmuo perleido visas valdymo teises į garaÅ¾Ä pareiÅ¡kėjui. PareiÅ¡kėjas perėmė garažo valdymÄ ir sudarė sutartį su Vietos taryba dėl eksploatavimo paslaugų garažui teikimo.  II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiÅ¡kėjo A.

P. B. pareiÅ¡kimÄ tenkino visiÅ¡kai, nustatydamas pareiÅ¡kėjui A. P. B. nuosavybės teisės įgijimo į 20,98 kv.m. bendro ploto garaÅ¾Ä , esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktÄ . Teismas nustatė, kad 1965-12-30 Spalio Rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 973 „Dėl garažų statybos (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) leidimo“ (duomenys neskelbtini), Vilniuje, keturiems gyventojams, tarp jų ir tuometiniam buto, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkui J.

A. J., buvo leista pastatyti garažus gyvenamojo namo kieme vietoje buvusių medinių garažų. 1971-02-19 A. P. B. orderiu privatizavimo bÅ«du įgijo nuosavybės teisę į butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius. Minėti namo gyventojai sprendimu buvo įpareigoti mÅ«rinius garažus statyti pasitelkus statybines organizacijas ir sudaryti sutartį su buvusia namų valdyba, kuri tuo metu teikė komunalines paslaugas Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojams. 1972-12-02 Vietos taryba su pareiÅ¡kėju A.

P. B., remdamasi 1965-12-30 Spalio rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 973, kuriuo leista pastatyti garažus, sudarė negyvenamųjų pastatų (statinių) nuomos sutartį Nr. 25, kuria nurodoma, jog nuomos mokestis nėra mokamas, kadangi garažas yra nuosavas, o pareiÅ¡kėjas įsipareigojo sutartimi mokėti eksploatavimo mokesčius ir tiekiamų komunalinių paslaugų ir centrinio Å¡ildymo paslaugas pagal galiojančias kainas. Sprendžiant klausimÄ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo, pirmiausia bÅ«tina nustatyti, ar daiktas, į kurį praÅ¡oma nustatyti nuosavybės teisę, gali bÅ«ti privačios nuosavybės teisės objektas.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 33 straipsniu, įgyjamÄ jÄ senatį reglamentuojančios galiojančio civilinio kodekso normos taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus. Kaip matyti, pareiÅ¡kėjas praÅ¡o pripažinti nuosavybės teisę į negyvenamÄ jÄ patalpÄ (garaÅ¾Ä ), esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, kuris yra nekilnojamasis daiktas. Dėl to konstatuota, jog pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas atitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Ä®gyjamoji senatis yra savarankiÅ¡kas nuosavybės teisės įgijimo bÅ«das (CK 4.47 str. 11 p.). Å is bÅ«das taikomas, kai pareiÅ¡kėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktÄ iki terminų, nustatytų CK 4.68 straipsnio 1 dalyje suėjimo, o praÅ¡o teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sÄ lygos. Teismui Å¡ias sÄ lygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t.y. pareiÅ¡kėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktÄ nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali jÄ Ä¯registruoti vieÅ¡ame registre.

Taigi Å¡iuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.58 - 4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumÄ , sÄ Å¾iningumÄ , atvirumÄ ir nepertraukiamumÄ , konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamÄ jÄ senatį taikomas tik esant Å¡ioms sÄ lygoms:

1) pareiÅ¡kėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktÄ kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu bÅ«du;

2) yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos sÄ lygos:

a) daikto valdymas yra prasidėjęs sÄ Å¾iningai;

b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu;

c) visÄ valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sÄ Å¾iningai, atvirai ir nepertraukiamai;

d) daiktas visÄ valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t.y. pareiÅ¡kėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomÄ daiktÄ ;

e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytÄ terminÄ . PareiÅ¡kėjo į bylÄ pateiktas VÄ® „Registrų centro“ Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto registro duomenų administravimo skyriaus raÅ¡tas bei Nekilnojamojo turto registro pažyma patvirtina pareiÅ¡kime nurodytÄ aplinkybę, jog jokios daiktinės teisės į pareiÅ¡kime nurodytÄ nekilnojamÄ jį daiktÄ nėra įregistruotos. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiÅ¡kėjas arba kitas asmuo kada nors anksčiau valdė minėtÄ nekilnojamÄ jį turtÄ nuosavybės teise, byloje nėra.

PareiÅ¡kėjui paskelbus apie bylos nagrinėjimÄ spaudoje, nei vienas suinteresuotas asmuo nesikreipė į teismÄ dėl įtraukimo dalyvauti procese. Suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teiginiai apie tai, kad 1972 m. gruodžio 2 d. tarp Vietos tarybos ir pareiÅ¡kėjo sudarytos negyvenamųjų patalpų (statinių) nuomos sutarties Nr. 25 pagrindu pareiÅ¡kėjas kaip nuomininkas negalėjo nei užvaldyti, nei toliau valdyti daikto kaip savo, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas, yra atmestini, kadangi minėtÄ ja sutartimi nuomos santykiai nebuvo susiklostę, o sutartis buvo sudaryta dėl eksploatavimo paslaugų, pasinaudojant tipine forma.

Sutartyje aiÅ¡kiai nurodoma, jog nuomos mokestis nėra mokamas, kadangi garažas yra nuosavas, o pareiÅ¡kėjas įsipareigojo sutartimi mokėti eksploatavimo mokesčius ir tiekiamų komunalinių paslaugų ir centrinio Å¡ildymo paslaugas pagal galiojančias kainas. Tokiu bÅ«du konstatuota, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja CK 4.68 straipsnio 1 dalyje bei 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytos sÄ lygos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktui nustatyti, t. y. pareiÅ¡kėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktus jokiu įstatyme numatytu bÅ«du, nuosavybės teisė į garaÅ¾Ä , esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nepriklauso valstybei ar savivaldybei, taip pat Å¡i teisė nėra registruota ir kitų asmenų vardu.

IÅ¡ teismui pateiktų duomenų matyti, kad 1971-02-19 orderiu pareiÅ¡kėjas privatizavimo bÅ«du įgijo nuosavybės teisę į butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prie kurio buvo priskirtas garažas, todėl bÅ«tent nuo 1971-02-19 laikytina, kad pareiÅ¡kėjas pradėjo, o J. A. J. nustojo bÅ«ti garažo valdytoju, ir kaip su garažo valdytoju su pareiÅ¡kėju buvo sudaryta 1972-12-02 sutartis dėl eksploatavimo paslaugų garažui teikimo. PareiÅ¡kėjas garaÅ¾Ä pradėjo valdyti teisėtai ir sÄ Å¾iningai, kadangi asmeniui, iÅ¡ kurio buvo įsigytas butas kartu su garažu, įgaliotų institucijų buvo leista statyti garaÅ¾Ä , o 1972-12-02 Vietos taryba su pareiÅ¡kėju A.

P. B., remdamasi 1965-12-30 Spalio rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 973, kuriuo leista pastatyti garažus, sudarė negyvenamųjų pastatų (statinių) nuomos sutartį Nr. 25 dėl eksploatavimo paslaugų. Nuo minėtos sutarties sudarymo dienos iki Å¡iol pareiÅ¡kėjas vykdė visus sutartyje numatytus įsipareigojimus: mokėjo visus privalomus mokesčius, vykdė visas sÄ Å¾iningo valdytojo pareigas. PareiÅ¡kėjas nuo 1971-02-19 pradėjo valdyti garaÅ¾Ä , esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iki Å¡iol nekilo ginčai dėl nuosavybės teisės į jį.

Byloje nėra duomenų apie asmenis, kurie turėtų daugiau teisių į garaÅ¾Ä nei pareiÅ¡kėjas. Taip pat nėra duomenų patvirtinančių, kad pareiÅ¡kėjas bÅ«tų atsisakęs valdymo ar kad minėtÄ garaÅ¾Ä bÅ«tų užvaldęs kas nors kitas ir pareiÅ¡kėjas bÅ«tų praradęs galimybę paveikti daiktÄ pagal savo valiÄ , todėl daryta iÅ¡vada, kad visÄ valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sÄ Å¾iningai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savas. Teismo vertinimu, pareiÅ¡kėjas ėmėsi veiksmų, kad garažas bÅ«tų pripažintas jam nuosavybes teise ir įregistruotas jo vardu, tačiau Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisakė įregistruoti nuosavybes teises, nes nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys praÅ¡omų įregistruoti nuosavybės teisių atsiradimÄ .

Teismo vertinimu, nustatytos byloje aplinkybės liudija, kad pareiÅ¡kėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktÄ iki sueinant terminams, numatytiems CK 4.68 str. 1 d., ir yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytos sÄ lygos, todėl remiantis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, yra pagrindas pripažinti, kad pareiÅ¡kėjas įgyjamÄ ja senatimi nuosavybėn įgijo pareiÅ¡kime nurodytÄ objektÄ , kadangi šį statinį įgijo sÄ Å¾iningai, teisėtai bei atvirai ir nepertraukiamai valdė kaip savo ne mažiau kaip 10 metų (CK 4.68 – 4.71 str.).    III.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai                 Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimÄ ir perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas argumentais, jog teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, priėjo nepagristas, neteisingas, galiojančio teisinio reguliavimo ir susiklosčiusios teismų praktikos neatitinkančias iÅ¡vadas.

PareiÅ¡kėjas neįrodė visų nuosavybės teisei pagal įgyjamÄ jÄ senatį įgyti bÅ«tinų sÄ lygų. PareiÅ¡kėjas tinkamai neįrodė daiktÄ (garaÅ¾Ä , esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje) valdęs kaip savÄ . Teismas, atmesdamas Vilniaus miesto savivaldybės argumentus, kad 1972 m. gruodžio 2 d. tarp Vietos tarybos ir pareiÅ¡kėjo sudarytos negyvenamųjų patalpų (statinių) sutarties Nr. 25 pagrindu, pareiÅ¡kėjas, kaip nuomininkas, negalėjo nei užvaldyti, nei toliau valdyti daikto kaip savo, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas, rėmėsi vien aplinkybe, kad pastarojoje sutartyje nurodyta, kad nuomos mokestis nemokamas bei tai, kad sutartimi pareiÅ¡kėjas įsipareigojo mokėti tik eksploatavimo mokesčius ir tiekiamų komunalinių paslaugų ir centrinio Å¡ildymo paslaugas pagal galiojančias kainas.

Teismo akcentuotas nuomos mokesčio nebuvimas nepaneigia laikino valdymo teisės perdavimo pobÅ«džio, nes, net ir pripažinus, jog tarp Å¡alių sudaryta sutartis savo pobÅ«džiu negalėtų bÅ«ti laikoma nuomos sutartimi, nesant esminės tokių sutarčių sÄ lygos - nuomos mokesčio, teisiniai santykiai tarp Å¡alių bÅ«tų kvalifikuoti panaudos sutarties pagrindu (CK 6.629). Teismas, suabsoliutindamas nuomos mokesčio nebuvimÄ , nevertindamas panaudos teisinių santykių buvimo galimybės nagrinėjamu atveju, priėjo nepagrįstas iÅ¡vadas, sÄ lygodamas neteisingo sprendimo priėmimÄ .

Reikalavimas valdyti daiktÄ kaip savÄ iÅ¡ esmės atitinka daikto valdymÄ nuosavybės teise. Atkreiptinas dėmesys į svarbiÄ nagrinėjamam atvejui susiklosčiusiÄ Lietuvos teismų praktikÄ , aiÅ¡kinant valdymo nuosavybės teise prasmę bylose dėl juridinę reikÅ¡mę turinčių  fakto nustatymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad reikalavimas, pareikÅ¡tas CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu dėl nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise, nustatomas, jeigu yra Å¡ios sÄ lygos: pirma, pareiÅ¡kėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamÄ jį daiktÄ Ä¯statymų nustatyta tvarka ir pagrindu; antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau Å¡iuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009).

Nors minėta teismų praktika skirta ne tiesiogiai nuosavybės teisės įgyjamosios senaties bÅ«du faktui nustatyti, bet turi esminę reikÅ¡mę aiÅ¡kinant vienÄ iÅ¡ bÅ«tinų įgyjamosios senaties sÄ lygų - daikto valdymÄ kaip savÄ . IÅ¡ aukščiau pateikto akivaizdu, kad asmuo pripažintinas valdančiu daiktÄ kaip nuosavÄ tik tuo atveju, jei daiktas atsirado (buvo sukurtas) laikantis privalomų teisės aktų reikalavimų. PareiÅ¡kėjas A. P. B. 2011-12-02 vykusio teismo posėdžio metu patvirtino, jog 1971-02-19 orderiu privatizavimo bÅ«du įgijęs nuosavybės teisę į butÄ perėmė kartu Å¡ios bylos objektÄ - garaÅ¾Ä , kuris nebuvo baigtas statyti.

Statybos darbus į pareiÅ¡kimo objektÄ pabaigė pats pareiÅ¡kėjas. PareiÅ¡kėjas nepateikė jokios dokumentacijos, susijusios su garažo statybos teisėtumu. Statybos leidimas iÅ¡duodamas konkrečiam asmeniui (asmenims) ir tik jiems nustato teises bei pareigas. Å iuo atveju pareiÅ¡kimo objektui (garažui) statyti statybos leidimas iÅ¡duotas tuometiniam savininkui J. J., o ne pareiÅ¡kėjui, taigi tik jis turėjo teisę statyti (taip pat ir užbaigti statybos darbus). Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 34 str. 2 d.

įtvirtina reikalavimÄ juridiniam ar fiziniam asmeniui, įsigijusiam nebaigtÄ statyti, rekonstruoti ar kapitaliÅ¡kai remontuoti statinį, persiregistruoti leidimÄ savo vardu. Nurodoma, jog tik tokiu atveju jam pereina visos statytojo, gavusio statybos leidimÄ , prievolės ir teisės. Jokių duomenų apie leidimÄ statyti (baigti statybos darbus) bÅ«tent pareiÅ¡kėjui A. P. B. byloje nepateikta, todėl teismas, nevertinęs aukščiau nurodytų aplinkybių, priėmė nepagrįstÄ ir galiojančių teisės aktų bei susiklosčiusios teismų praktikos neatitinkantį sprendimÄ .

Atsiliepime į apeliacinį skundÄ pareiÅ¡kėjas A. P. B. nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, todėl prašė palikti nepakeistÄ skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ . Nurodė, jog 1972 m. gruodžio 2 d. nuomos sutartis Nr. 25 akivaizdžiai pagrindžia faktÄ , jog garažas buvo pastatytas teisėtai ir nuomos mokestis nemokamas, kadangi pareiÅ¡kėjas jau valdė garaÅ¾Ä kaip nuosavÄ (tuometinės Vietos tarybos nuomos sutartyje Nr. 25 pripažinta aplinkybė). Nuo minėtos sutarties sudarymo dienos iki Å¡iol pareiÅ¡kėjas vykdė visus sutartyje numatytus įsipareigojimus: mokėjo visus privalomus mokesčius, vykdė visas sÄ Å¾iningo valdytojo pareigas.

Daikto valdymas tęsėsi be pertraukos nuo 1966 m. iki Å¡io pareiÅ¡kimo dienos, niekada nebuvo iÅ¡kilę ginčai santykiuose su trečiaisiais asmenimis dėl garažo valdymo. Daiktas visÄ laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t .y. pareiÅ¡kėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomÄ daiktÄ . Teismas pagrįstai padarė iÅ¡vadÄ dėl faktiÅ¡kai egzistavusių santykių, kadangi minėtÄ ja nuomos sutartimi nuomos santykiai nebuvo susiklostę, o sutartis buvo sudaryta dėl eksploatavimo paslaugų pasinaudojant tipine forma. 1972 m. gruodžio 2 d. tarp Vietos tarybos ir pareiÅ¡kėjo sudarytos negyvenamųjų patalpų (statinių) nuomos sutarties Nr. 25 pavadinimas neatitinka sutarties turinio, kadangi sutartį pareiÅ¡kėjas kaip nuosavo garažo savininkas sudarė eksploatacinių paslaugų teikimo, bet ne dėl nuomos santykių.

Byloje pareiÅ¡kėjo buvo pateiktas 2005 m. spalio 10 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimas (Nr. 2-4251-629/2005) analogiÅ¡koje byloje, kurioje ir buvo suformuotas analogiÅ¡kos sutarties aiÅ¡kinimas, pagrindžiant nuomos santykių negalimumÄ . Dar daugiau, suinteresuotas asmuo bylos nagrinėjimo metu negalėjęs jokia apimtimi paaiÅ¡kinti, kokiu pagrindu remiasi aktualia Civilinio kodekso redakcija, aiÅ¡kindamas neva tarp pareiÅ¡kėjo ir Vietos tarybos susiklosčiusius nuomos ar panaudos teisinius santykius, toliau (apeliaciniame skunde) remiasi ydingu teisės aiÅ¡kinimu, dabartinį teisinį reguliavimÄ taikydamas santykiams, susiklosčiusiems bene 40 metų atgal.

Pažymėjo, kad pagal nurodytÄ nuomos sutartį nuomos mokestis nebuvo mokamas ir tai daroma buvo pagrįstai. Tai reiÅ¡kia, jog pareiÅ¡kėjas, valdydamas garaÅ¾Ä ir laikydamas save savininku, turėjo pagrįstÄ lÅ«kestį, kad garažo valdymas galės transformuotis į nuosavybės teisę. Suinteresuotas asmuo klaidina teismÄ argumentais, neva pareiÅ¡kėjas nepateikė jokios dokumentacijos, susijusios su garažo statybos teisėtumu. Apelianto cituojama teismų praktika negali bylai suteikti jokios reikÅ¡mingos prasmės teisės precedento prasme, analogiÅ¡kai dėl cituojamos aktualios statybos įstatymo redakcijos, susijusiÄ su garažo statybos teisėtumu ir statybos leidimo reikÅ¡me.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs teisės taikymo ir aiÅ¡kinimo taisyklę, jog statiniams atsiradus statybos bÅ«du ir pastačius juos esant projektui ir teisės aktų nustatyta tvarka iÅ¡duotam leidimui, laikoma, jog statyba yra teisėta. Vilniaus miesto buvusio Spalio rajono darbo žmonių deputatų Tarybos Vykdomojo Komiteto 1965 m. gruodžio mėn. 30 d. sprendimu Nr. 973 (toliau - Sprendimas) buto (adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius) tuometiniam savininkui J. A. J. buvo leista pagal patvirtintÄ projektÄ pasistatyti garaÅ¾Ä gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) kieme vietoje buvusių medinių garažų (Å¡is įrodymas pagrindžia garažo statybų teisėtumÄ (legalumÄ ), pastatymÄ ir pripažinimÄ tinkamu naudotis teisės aktuose nustatyta tvarka).

Tai, kad garažo statybas baigė bÅ«tent pareiÅ¡kėjas, po to, kai privatizavimo bÅ«du perėmė butÄ , prie kurio ir buvo priskirtas garažas, nepaneigia statybos teisėtumo ar neteisėto garažo valdymo iÅ¡ pareiÅ¡kėjo pusės, juo labiau, kad statybos veiksmai atlikti byloje pateiktų dokumentų pagrindu. Garažo statybos laikotarpiu negaliojo LR statybos įstatymas, kuriuo tendencingai remiasi suinteresuotas asmuo, todėl reguliavimas, nustatytas jame, jokia apimtimi Å¡ioje byloje negali bÅ«ti taikomas.

Juo labiau, jog tuometinė Vietos taryba 1972 m. gruodžio 2 d. su pareiÅ¡kėju sudariusi negyvenamųjų patalpų (statinių) nuomos sutartį Nr. 25 ir ėmusi rinkliavÄ už eksploatacinių paslaugų teikimÄ , akivaizdu, kad pripažino garaÅ¾Ä kaip tinkamÄ ir pastatytÄ laikantis visų tuomet galiojusių statybÄ reglamentuojančių teisės aktų. Todėl suinteresuoto asmens argumentai, kvestionuojant statybos teisėtumÄ ar statytojo asmens teisėtumÄ , remiantis dabar galiojančiais teisės aktais, kuriuose suformuluotos normos atgaline data negali bÅ«ti taikomos, atmestini kaip nepagrįsti.

Suinteresuoti asmenys VÄ® Registrų centro Vilniaus filialas, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir J. J. atsiliepimų į apeliacinį skundÄ nepateikė.  IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.              Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu.

Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta [LR CPK 329 str.].

Byla nagrinėtina suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).             Šioje byloje kilo ginčas dėl pareiÅ¡kėjo A. P. B. teisės įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamÄ jį turtÄ (garaÅ¾Ä ). Ä®gyjamoji senatis yra savarankiÅ¡kas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo bÅ«das (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus.

Å is bÅ«das taikomas, kai pareiÅ¡kėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktÄ iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir praÅ¡o teismÄ konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sÄ lygos. Ä®gyjamÄ ja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamÄ jį daiktÄ gali įgyti asmuo, sÄ Å¾iningai įgijęs daiktÄ bei sÄ Å¾iningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savÄ valdęs tokį daiktÄ ne mažiau kaip deÅ¡imt metų, kai per visÄ valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktÄ , bet nė karto nepasinaudojo ja.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartÄ iÅ¡skirtos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį sÄ lygos bei atskleistas jų turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-P-67/2011). Taigi nuosavybės teisės įgijimo įgyjamÄ ja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra Å¡ių sÄ lygų visuma:

1) pareiÅ¡kėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktÄ kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu bÅ«du, t.y. asmuo nėra daikto savininkas;

2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis);

3) asmuo, sÄ Å¾iningai įgijęs daiktÄ , jį sÄ Å¾iningai valdo visÄ valdymo laikÄ ;

4) visÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas teisėtai;

5) visÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis), t.y. asmuo valdo daiktÄ kaip savÄ nesislapstydamas;

6) daiktas valdomas nepertraukiamai;

7) visÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas kaip savas, t.y. pareiÅ¡kėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomÄ daiktÄ (asmuo turi bÅ«ti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas);

8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytÄ terminÄ . Viena iÅ¡ sÄ lygų, reikalingų tam, kad bÅ«tų pripažinta nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu, yra ta, jog visÄ valdymo laikÄ daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiÅ¡kėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomÄ daiktÄ . Taigi asmuo turi bÅ«ti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas. Apelianto tvirtinimu, pareiÅ¡kėjas neįrodė, o tuo pačiu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiÅ¡kėjas ginčo objektÄ â€“ garaÅ¾Ä , esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdė kaip savo.

Savo teiginius apeliantas grindė tuo, jog 1972 m. gruodžio 2 d. tarp Vietos tarybos ir pareiškėjo pasirašyta negyvenamųjų patalpų (statinių) nuomos sutartis Nr. 25 patvirtina, kad pareiškėjas, kaip nuomininkas, negalėjo nei užvaldyti, nei toliau valdyti daikto kaip savo, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas. Apelianto tvirtinimu, šioje sutartyje nuomos mokesčio nebuvimas nepaneigia laikino valdymo teisės perdavimo pobūdžio, nes, net ir nepripažinus, jog tarp šalių sudaryta sutartis buvo nuomos sutartis, teisiniai santykiai tarp šalių gali būti kvalifikuojami panaudos sutarties pagrindu (CK 6.629 str.).

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto motyvais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 str. 1 d.). Nors šiuo atveju 1972 m. gruodžio 2 d. pareiškėjo pasirašyta sutartis buvo pavadinta negyvenamųjų pastatų (statinių) nuomos sutartimi, tačiau iš jos turinio matyti, kad pareiškėjas A.P. B. buvo įvardijamas kaip nuosavo garažo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkas, todėl nuomos mokestis jam nenustatomas.

Kita vertus, šia sutartimi pareiškėjas įsipareigojo mokėti eksploatacines išlaidas, centrinio šildymo išlaidas bei jam suteiktas komunalines paslaugas (Sutarties 6 p.). Pastarųjų aplinkybių pagrindu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nėra pagrindo išvadai, kad tarp šalių buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai. Atsižvelgiant į pasirašytos sutarties Nr.25 turinį bei esmę, pripažintina, kad sutartis buvo sudaryta dėl eksploatavimo paslaugų suteikimo, pasinaudojant tipine forma.

Vienok vien faktinė aplinkybė, jog tokia sutartis nenumatė nuomos mokesčio, nesudaro pagrindo tokiÄ sutartį pagal CK 6.629 str. kvalifikuoti panaudos sutartimi. Apelianto nurodomas CK 6.629 str. Å¡iuo atveju neaktualus ir negali bÅ«ti taikomas, nes tuo metu, t.y. pasiraÅ¡ant 1972 m. gruodžio 2 d. negyvenamųjų patalpų (statinių) nuomos sutartį, galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas, kuris nenumatė panaudos teisinių santykių. Atsižvelgiant į iÅ¡dėstyta bei į tai, kad byloje nėra jokių duomenų bei įrodymų, kad Å¡ios sutarties pasiraÅ¡ymo metu buvo kitų asmenų, kurie turi daugiau teisių į ginčo objektÄ , todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pareiÅ¡kėjas negalėjo tokio turto valdyti kaip savo ar turėjo pagrindÄ pagrįstai manyti, kad yra kitas Å¡io daikto savininkas.

               Apeliacinis skundas buvo grindžiamas ir kitais aspektais dėl pačios garažo statybos ir valdymo teisėtumo. Skunde buvo nurodoma, kad pareiškėjas nepateikė dokumentacijos, susijusios su garažo statybos teisėtumu, pareiškėjas taip pat negalėjo užbaigti garažo statybos, nes statybos leidimas išduotas buvo pirminiam garažo savininkui J. J.. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pastarųjų argumentų grupę, pažymi, kad šioje dalyje apelianto nurodyta kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009), kurioje buvo sprendžiami valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo klausimai, nėra aktualūs ir netaikyti šioje byloje.

Tuo pačiu nėra taikytinos LR Statybos įstatymo nuostatos, kurios negaliojo nagrinėjamų teisinių santykių metu. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius raÅ¡ytinius bei atsižvelgdamas į tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimÄ , neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad ginčo objektas (garažas) buvo pastatytas neteisėtai ar Å¡io objekto valdymas buvo neteisėtas. Pastebėtina, kad tuo metu galiojęs 1964 m. Civilinis kodeksas nenumatė valdymo teisės, kaip savarankiÅ¡kos daiktinės teisės, tuo tarpu LR CK normos, susijusios su valdymo teise, įsigaliojo tik 2003 m. liepos 1 d. (LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 str. 1 d.). 1964 m.

Civilinio kodekso 114 str. buvo nustatyta, kad pilietis, kuris statosi, pasistato arba perstato gyvenamÄ jį namÄ , Å«kinį pastatÄ ar įrenginį, neturėdamas reikiamo leidimo ar Å¡iurkščiai pažeisdamas patvirtintÄ projektÄ , neturi teisės Å¡iais statiniais disponuoti ir tokie statiniai yra nugriaunami. Å iuo atveju byloje buvo pateiktas garažų, adresu (duomenys neskelbtini) g., planas (projektas), suderintas su namų komitetu ir valdyba, Vilniaus m. vyr. sanitarijos gydytoju, Vilniaus miesto spalio rajono apsauga bei Vilniaus m.

Spalio raj. darbo žmonių deputatų tarybos vykdomuoju komitetu. 1965-12-30 Spalio Rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 973 „Dėl garažų statybos 9duomenys neskelbtini) leidimo“ (duomenys neskelbtini), Vilniuje, keturiems gyventojams, tarp jų ir tuometiniam buto, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkui J. A. J., buvo leista pastatyti garažus gyvenamojo namo kieme vietoje buvusių medinių garažų. Šiuo sprendimu namo gyventojai buvo įpareigoti pavesti mūrinius garažus statyti statybinei organizacijai ir sudaryti sutartį su namų valdyba Nr.16. 1971-02-19 A.

P. B. orderiu įgijo nuosavybės teisę į butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, prie kurio buvo priskirtas ginčo garažas. Bylos medžiaga patvirtina ir tai, kad 1972-12-02 Namų valdyba Nr.14 ir pareiÅ¡kėjas A.P. B. sudarė sutartį, kaip tai buvo numatyta 1965-12-30 Spalio Rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendime Nr. 973. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad garažas buvo savavaliÅ¡kos statybos rezultatas ir Å¡io garažo pareiÅ¡kėjas negalėjo valdyti (1964 m.

Civilinio kodekso 114 str.). Apelianto akcentuota aplinkybė, jog, kaip pats pripažino pareiÅ¡kėjas, jis baigė garažo statybos darbus, savaime nesudaro pagrindo pripažinti tokios statybos neteisėta. Pastebėtina, kaip pats pareiÅ¡kėjas nurodė, jis „pabaigė stogÄ , įdėjo vartus, pajungė elektrÄ â€œ, tačiau Nekilnojamojo turto registre įregistruotas įraÅ¡as apie garažo statybos pabaigÄ jau 1966 m., todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti Å¡iais duomenimis (LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.).

              Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų apelianto motyvų, kurie neturi teisinės reikÅ¡mės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.               Vadovaujantis iÅ¡dėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas visapusiÅ¡kai įvertino bylai reikÅ¡mingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo ( CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Pateikdamas atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ pareiÅ¡kėjas A. P. B. prašė priteisti iÅ¡ apelianto jo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas už suteiktÄ teisinę pagalbÄ . CPK 98 str. 1 d. numatyta, kad dėl iÅ¡laidų advokato ar advokato teisinei pagalbai priteisimo Å¡alis raÅ¡tu pateikia praÅ¡ymÄ su iÅ¡laidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 str. 1 d. pažymėta, kad Å¡ios iÅ¡laidos negali bÅ«ti priteisiamos, jeigu praÅ¡ymas dėl jų priteisimo ir iÅ¡laidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės pabaigos.

Å iuo atveju prie atsiliepimo į apeliacinį skundÄ pareiÅ¡kėjas pridėjo 2012 m. vasario 10 d. PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ 1089 Lt sumai, iÅ¡raÅ¡ytÄ advokatų profesinės bendrijos „JurisConsultus“ (advokatas D. K.), už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ suraÅ¡ymÄ . Pastebėtina, kad atsiliepimo į apeliacinį skundÄ pridedamų dokumentų sÄ raÅ¡e buvo nurodyta, kad be Å¡ios PVM sÄ skaitos-faktÅ«ros, teismui pridedamas kasos pajamų orderio kvitas, tačiau Å¡io kvito byloje nėra.

Nesant raÅ¡ytinių įrodymų, jog PVM sÄ skaita-faktÅ«ra už suteiktas paslaugas buvo apmokėta, laikytina, kad pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo nėra pagrįstas (CPK 178 str. -179 str.), todėl atmestinas.      Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,      n u t a r i a:     Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimÄ Â palikti nepakeistÄ .

    Teisėjai                                                                                            Laima Gerasičkinienė   Antanas Rudzinskas   JÅ«ratė Varanauskaitė                                            Â