1f7fd0f077be11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Teisminio proceso Nr

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01977-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 94.5

(S)

NUTARTIS

2012 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Romano Klišausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo Egidijaus Baranausko ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Turto bankui dėl sprendimo panaikinimo rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. ((27.8-0306)-5K-1202631)-6K-1202843 „Dėl skolos išieškojimo“ bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti šio atsakovo sprendimo vykdymą iki bus išnagrinėtas skundas.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas skundžiamu sprendimu nusprendė išieškoti 3 326,33 Lt skolą, susidariusią pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 219 ir pagal pareiškėjo pasirašytus 1993 m. gegužės 20 d., 1996 m. kovo 13 d., 1994 m. birželio 13 d. ir 1996 m. lapkričio 11 d. skolinius pasižadėjimus nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Šios skolos išieškojimu rūpinasi valstybės įmonė Turto bankas, iš kurios pirmą pranešimą gavo 2012 m. balandžio 4 d. raštu, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas privalo už išsimokėtinai įsigytus dyzelinius degalus, pirktus už Pasaulio banko lėšas, sumokėti 3 326,33 Lt palūkanų. Nesutikdamas su šiuo reikalavimu, pateikė valstybės įmonei Turto bankui pareiškimą, kuriame nurodė, kad antstolis išieško iš pareiškėjo darbo užmokesčio 15 264,71 Lt skolą, kurią sudaro 8 426,75 Lt skola ir 6 837,97 Lt palūkanos. Išieškojimas vykdomas ne ginčo tvarka nuo 2004 m. pagal atsakovo 2004 m. liepos 7 d. sprendimą. Pažymėjo, kad nurodžius, jog pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 5 dalies 5 punktą, ieškiniams dėl netesybų taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, valstybės įmonė Turto bankas 2012 m. gegužės 23 d. raštu Nr. (7.3-42)-SK4-3768 pareikalavo sumokėti tą pačią 3 326,33 Lt sumą, tačiau įvardintą metiniu mokesčiu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 219. Manė, kad tarp jo ir atsakovo, atstovaujamo valstybės įmonės Turto banko, susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, todėl valstybės įmonė Turto bankas, 2004 m. kreipdamasis į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo, nutraukė sutartį, kas atitinka Civilinio kodekso 6.217 straipsnio sąlygas, o pagal Civilinio kodekso 6.221 straipsnio 1 dalį, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo. Todėl nei viena šalis nebeturi teisės reikalauti iš kitos šalies tolimesnio sutarties sąlygų vykdymo, o šiuo atveju – mokėti metinį mokestį iki nenustatytos datos

Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodo, kad skundo dalykas yra pareiškėjo skolos pagal kelis skolinius pasižadėjimus už išsimokėtinai gautą dyzelinį kurą išieškojimas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 219 patvirtintą Dyzelinių degalų pardavimo išsimokėtinai žemės ūkio produkcijos gamintojams tvarką, žemės ūkio produkcijos gamintojams limitus dyzeliniams degalams pirkti išsimokėtini skyrė tuometinės rajono valdybų lengvatinių kreditų skyrimo komisijos. Kiekvienas žemės ūkio produkcijos gamintojas tuometiniame Lietuvos žemės ūkio banke įformindavo solinį pasižadėjimą. Šiuo atveju tarp valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bei valstybės įmonės Turto banko ir pareiškėjo susiklostė civiliniai teisiniai paskolos (kreditavimo), o ne administraciniai teisiniai santykiai, todėl kyla abejonių dėl pareiškėjo skundo teismingumo.

Specialioji teisėjų kolegija

konstatuoja:

Byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Valstybės skolos įstatymo (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1162 redakcija) 3 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatyta, kad Finansų ministerija arba akcinė bendrovė Turto bankas, kai ši bendrovė administruoja Finansų ministerijos perduotas perskolinamas paskolas, valstybės garantijas ir kitus turtinius įsipareigojimus organizuoja perskolinamų paskolų teikimą ir kontroliuoja jų paskirstymą, grąžinimą, naudojimą ir kitų finansinių įsipareigojimų, susijusių su perskolinamomis paskolomis, vykdymą. Šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Finansų ministerija arba Mokslo ir studijų įstatyme nurodytų valstybės remiamų paskolų atveju – Vyriausybės įgaliota institucija ar įstaiga turi teisę išieškoti iš valstybės skolininko arba valstybės garantuojamo skolininko laiku negrąžintą perskolinamą paskolą arba skolą ar jos dalį, nesumokėtas palūkanas, delspinigius, valiutų kursų skirtumą arba kitas sutartyse nurodytas įmokas ir valstybės patirtas išlaidas, susijusias su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu. <..> Finansų ministerijos sprendimai dėl skolos išieškojimo iš valstybės skolininko arba valstybės garantuojamo skolininko perduodami antstoliams vykdyti Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Ginčijamu Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. ((27.8-0306)-5K-1202631)-6K-1202843 „Dėl skolos išieškojimo“ atsakovas nusprendė išieškoti iš ūkininko A. V. turto 3 326,33 Lt skolą, susidariusią pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 219 ir 1993 m. gegužės 20 d., 1996 m. kovo 13 d., 1994 m. birželio 13 d. bei 1996 m. lapkričio 11 d. pasirašytus skolinius pasižadėjimus.

Šiuo atveju ginčo šalis sieja paskolos civiliniai teisiniai santykiai ir priimdama ginčijamąjį sprendimą Lietuvos Respublikos finansų ministerija veikė kaip paskolos civilinių teisinių santykių subjektas. Pareiškėjas, ginčydamas minėtą Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimą, kelia klausimus dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, dėl atsakovo teisės reikalauti mokėti metinį mokestį nutraukus sutartį, taip pat dėl atsakovo teisės pakartotinai vykdyti išieškojimą ne ginčo tvarka pagal tuos pačius skolinius įsipareigojimus. Taigi pareiškėjo pozicija grindžiama civiliniais, o ne administraciniais teisiniais pagrindais. Todėl darytina išvada, jog keliamas ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio ir turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsniu,

n u t a r i a :

Byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Turto bankui dėl sprendimo panaikinimo perduoti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui įstatymų nustatyta tvarka spręsti ieškinio priėmimo klausimą.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė Sigita Rudėnaitė

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Romanas Klišauskas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Baranauskas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Dainius Raižys