2015-11-03 Nr. BB-4414-1-40-9-00136-2013-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-448-648/2015

Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00136-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.26.2.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Rimos Ažubalytės, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Artūro Pažarskio,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorei Nijolei Frolovai,

išteisintajam S. V.,

išteisintojo gynėjui advokatui Mindaugui Kukaičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros laikinai einančio vyriausiojo prokuroro pareigas Aivaro Povilaičio kasacinį skundą S. V. baudžiamojoje byloje dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo S. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžiu S. V. nuteistas pagal BK 284 straipsni 1 dalį vienerių metų dvejų mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 6 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos trijų mėnesių ir 24 dienų laisvės atėmimo bausmės dalis ir paskirta galutinė vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2012 m. kovo 10 d. iki 2012 m. kovo 12 d. Iš S. V. Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteista 460,87 Lt (133,58 Eur) turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Artūro Pažarskio pranešimą, prokurorės, prašiusios tenkinti kasacinį skundą, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

S. V. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo išteisintas dėl kaltinimų, kad 2012 m. kovo 10 d., apie 2.50 val., viešoje vietoje – klube „Martini“, esančiame Šiauliuose, Draugystės pr. 25, pašalinių asmenų akivaizdoje, būdamas neblaivus, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomeninę rimtį ir tvarką, t. y. lauke, prie įėjimo į klubo „Martini“ patalpas, dujų balionėliu „Police-Max“ purškė ašarines dujas ant pašalinių asmenų, po to klubo „Martini“ vestibiulyje grūmėsi su I. P. ir grumtynių metu dūrė jam lenktiniu peiliu į krūtinę, dėl to nukentėjusiajam I. P. buvo padaryta krūtinės kairės pusės durtinė-pjautinė žaizda, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros laikinai einantis vyriausiojo prokuroro pareigas Aivaras Povilaitis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 5 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendį.

Prokuroras teigia, kad iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio formuluotės, kuria konstatuota, kad S. V. 2012 m. kovo 10 d. Šiauliuose, klube „Martini“, tik purškė balionėliu į aplinkinius asmenis, kurie stovi ant laiptų, tačiau nesurinkta įrodymų, „neabejotinai patvirtinančių, kad S. V. savo veiksmais siekė tyčia dėl chuliganiškų paskatų sužaloti I. P., ir tokiais savo veiksmais sutrikdė viešąją tvarką“, neaišku, ar teismas nustatė, jog nėra įrodymų, patvirtinančių, kad S. V. siekė tyčia sužaloti I. P., ar kad tai siekė padaryti būtent dėl chuliganiškų paskatų, ar kad nėra patvirtinančių duomenų, jog S. V. I. P. sužalojo. Teismas, vertindamas tik S. V. siekius, aiškiai nepasisakė įrodyta byloje ar ne, kad jis dūrė peiliu I. P. į krūtinę, taip jam padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Kartu nevienareikšmiškai suprantamas ir teiginys dėl BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo. Pasak prokuroro, galima suprasti, jog apeliacinės instancijos teismas kaip ir matė S. V. veikoje nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį požymius, tačiau S. V. baudžiamosios atsakomybės klausimo dėl šios nusikalstamos veikos nesprendė tik dėl to, kad nebuvo I. P. skundo. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės neanalizavo ir nepasisakė dėl įrodymų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. V. peiliu dūrė I. P. į krūtinę.

Pirmosios instancijos teismas tokius S. V. veiksmus pripažino įrodytais remdamasis liudytojų A. D., D. U., A. K. parodymais, specialisto išvada, vaizdo medžiaga, daiktų pateikimo protokolu, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė vertindamas šiuos duomenis, jog būtent S. V. grumtynių metu, viešoje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje peiliu dūrė I. P. į krūtinę. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvai neišsamūs, išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos įrodymų ir aplinkybių, galėjusių turėti reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalys).

Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai, jog S. V. tik purškė savigynai skirtas dujas, nesudaro BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių, o turi būti vertinama kaip administracinis pažeidimas.

Prokuroras, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teigia, kad kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešą vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino S. V. veiksmus. Jis ne tik purškė dujas ant pašalinių asmenų, kaip kad nustatė apeliacinės instancijos teismas, tačiau ir prieš I. P. panaudojo fizinį smurtą – jį sužalojo peiliu. Tokius veiksmus jis atliko ne kokioje nors privačioje teritorijoje ar uždaroje vietoje, o viešoje vietoje – prie įėjimo į klubą ir klubo vestibiulyje, tuo metu prie įėjimo ir vestibiulyje buvo ne tik klubo apsaugos darbuotojai, tačiau vaikščiojo klubo lankytojai, nes visa tai vyko klubo darbo valandomis. Taigi, prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad S. V. veika neperžengė privataus konflikto tarp S. V. ir I. P. ribų ir nebuvo pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui bet ir aplinkai. S. V. asmeninių santykių su I. P. aiškinimasis viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims ir demonstruojant peilį bei juo sužalojant kitą asmenį, purškiant ašarines dujas, akivaizdžiai sutrikdė visuomenės (klubo lankytojų) rimtį, dėl to apsaugos darbuotojai ir iškvietė policijos pareigūnus. Tai, kad I. P. nesijaučia nukentėjusiuoju, paaiškinama tuo, kad jis kitoje byloje yra kaltinamas S. V. sužalojimu ir viešosios tvarkos pažeidimu.

Kartu prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, iškeldamas padarinių klausimą, privalėjo būti aktyvus, nes BK 284 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę ir tais atvejais, kai visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo pažeista, pakanka to, kad kaltininkas savo veiksmais sukelia pavojų, kad visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyti.

Šiaulių apygardos prokuratūros laikinai einančio vyriausiojo prokuroro pareigas Aivaro Povilaičio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Taigi taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje, kad dėl jo veiksmų (pasireiškusių bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytu būdu) kilo neigiami padariniai, t. y. realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas, be to, viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet ir vertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, priežastis ir aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011 ir kt.).

S. V. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismo pagal 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismas atliko naują įrodymų vertinimą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino bylos įrodymus, ir todėl S. V. išteisino.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad S. V. veiksmuose nebuvo subjektyviojo nusikaltimo požymio kaltės, t. y. byloje nesurinkta įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, jog S. V. savo veiksmais siekė tyčia dėl chuliganiškų paskatų sužaloti I. P. ir tokiais savo veiksmais sutrikdyti viešąją tvarką. Teismas, remdamasis liudytojų parodymais, nustatė, kad tarp S. V. ir I. P. įvyko asmeninis konfliktas, kartu, kad abiem besistumdant I. P. buvo durta peiliu. Taigi, priešingai negu prokuroras nurodo skunde, nėra pagrindo teigti, kad neaišku, ką nustatė apeliacinės instancijos teismas dėl I. P. sužalojimo. Kita vertus, teismas, analizuodamas įvykių eigą, bylos duomenis, vertino, kad S. V. dūrė peiliu I. P. jau abiem grumiantis, po to, kai pats I. P. elgėsi agresyviai su S. V., grįžusiu iš tualeto. Taigi S. V. veiksmai buvo ne tiek chuliganiški, nukreipti į aplinkinius ir aplinką, kiek išprovokuoti pavojingos jam situacijos ir nukreipti į konkretų to pavojaus šaltinį.

Nepagrįstas ir prokuroro skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neanalizavo ir nepasisakė dėl įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. V. peiliu dūrė I. P. į krūtinę. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl I. P. sužalojimo, teismas nepadarė priešingos išvados dėl to, tačiau šio jo sužalojimo, priešingai negu pirmosios instancijos teismas, nevertino kaip viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymio, bet ištyręs situaciją pripažino, kad sužalojimo fakto subjektyvieji požymiai neatitiko viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos požymių.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad įvykusios grumtynės tarp I. P. ir S. V. neperžengė privataus konflikto ribų. Teismas iš esmės pripažino, kad tarp dviejų asmenų įvyko tarpusavio muštynės, kur abi pusės buvo agresyvios, todėl abi pusės pripažįstamos puolančiomis. S. V. veiksmai buvo nukreipti tik į su juo besigrumiantį asmenį, kitų iššaukiančių, šokiruojančių, aplinkinius žeminančių veiksmų, kurie liudytų jo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, teismai nenustatė.

Privataus konflikto ribų neperžengimas nuosprendyje grindžiamas aplinkybėmis, kad tiek I. P., tiek S. V. purškė vienas kitam dujas į veidą ir dėl to aiškinosi santykius grumdamiesi, panaudodami fizinį smurtą; šį tarpusavio konfliktą matė tik klubo apsaugos darbuotojai, kurių tiesioginės darbo funkcijos rūpintis aplinkos saugumu ir kilus pavojui saugumui imtis priemonių tą saugumą užtikrinti, pvz., malšinant tarpusavio konfliktus. Aplinkybė, kad konfliktas vyko apsaugos darbuotojų akivaizdoje nesant neabejotinų duomenų apie kitus asmenis, teismo teisingai buvo vertinta, kaip nepaneigianti, jog įvykis neperžengė privataus konflikto ribų ir pats konfliktas kitų pašalinių asmenų viešosios tvarkos ir rimties faktiškai nesutrikdė. Pažymėtina, kad viešosios tvarkos sutrikdymas negali būti konstatuojamas formaliai nustačius veikos požymius (pvz., kad konflikto vieta yra vieša ir kad konfliktą matė kiti asmenys). Visais atvejais reikia vertinti veikos aplinkybių turinį (kokia konkrečiai tai vieta, kas tie asmenys, matę konfliktą, koks jų santykis su pačiu konfliktu ir pan.). Viešosios tvarkos pažeidimo būtinasis požymis yra padariniai, t. y. turi būti nustatyta, kad buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, šiuo atveju tokių padarinių byloje nenustatyta.

Darytina išvada, kad S. V. veiksmuose pagal bylos aplinkybes nesant būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių kaltės ir padarinių, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį negalima, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl S. V. išteisinimo priimtas tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

Prokuroro skundo argumentas dėl nevienareikšmiškai suprantamo nuosprendžio teiginio dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra abstraktaus pobūdžio, nepaaiškinant, kokiu pagrindu prokuroras nesutinka su šiuo nuosprendžio teiginiu, kokią tai įtaką turėjo nutarties teisėtumui, ir nepateikiant su tuo susijusių konkrečių prašymų. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pagal BPK 407 straipsnį teisingai nurodė, jog jis negali spręsti dėl baudžiamosios atsakomybės klausimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes tokiais atvejais procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas. Apeliacinės instancijos teismo iniciatyva pasisakyti dėl šios aplinkybės nagrinėjamoje byloje esmingai baudžiamojo proceso nuostatų nepažeidžia.

Prokuroras skunde tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo būti aktyvus dėl BK 284 straipsnio 2 dalies taikymo, net ir nesant straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skunde nenurodomi konkretūs BPK pažeidimai šiuo klausimu, tik abstraktus svarstymas dėl teismo aktyvumo, nepateisinusio prokuroro lūkesčių. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog S. V. veikoje nebuvo ne tik viešosios tvarkos sutrikdymo padarinių, bet subjektyviojo požymio kaltės (t. y. tyčios sutrikdyti viešąją tvarką, nes konstatuota, jog įvykiai neperžengė privataus konflikto ribų), taigi nenustačius minėto straipsnio tiek 1, tiek 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būtinojo požymio teismui nebuvo pagrindo svarstyti veikos perkvalifikavimo klausimą.

Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei nustatydamas faktines bylos aplinkybes, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nustatytų reikalavimų nepažeidė, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka nuosprendžių surašymui keliamus reikalavimus pagal BPK 305 straipsnio 3 dalį, 331 straipsnio 1 ir 2 dalis, kiti kasatoriaus nurodyti esminiai BPK pažeidimai yra nepagrįsti, pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nenustatyta, todėl nėra pagrindo tenkinti kasacinio skundo pagal jame nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos prokuratūros laikinai einančio vyriausiojo prokuroro pareigas Aivaro Povilaičio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Aldona Rakauskienė

Artūras Pažarskis