2025-11-12 Nr. AB-19299-3-61-3-03515-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2723-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03515-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2025 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 25S135215, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvoje gyvena daugiau nei 35 metus, su buvusia partnere išsaugojo draugiškus santykius, turi pilnametę dukterį, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo brolis taip pat yra Lietuvos Respublikos pilietis, o motina gyvena (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas teigė, kad negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes jam nustatytas (duomenys neskelbtini), jis niekada negyveno (duomenys neskelbtini), neturi ten nei gyvenamosios vietos, nei šeimos, nei finansinių išteklių, be to, dėl karo egzistuoja grėsmė jam būti mobilizuotam.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad paskutinė nusikalstama veika padaryta 2018 m., teistumas – nuo 2020 m., o šiuo metu nedaro jokių pažeidimų, gailisi ir siekia taisytis.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo šešis kartus teistas už nusikalstamų veikų padarymą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnį, 178 straipsnį, 22 straipsnį, 260 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnį ir 182 straipsnį. Atsakovas pažymėjo, jog pagal BK 11 straipsnio 3 dalį nusikalstama veika, už kurią atsakomybė nustatyta BK 182 straipsnio 1 dalyje, kvalifikuojama kaip nesunkus nusikaltimas, o pagal BK 11 straipsnio 5 dalį nusikalstamos veikos, už kurias atsakomybė nustatyta BK 260 straipsnio 1 dalyje pagal BK 11 straipsnio 5 dalį, kvalifikuojamos kaip sunkūs nusikaltimai. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo įvykdytos nusikalstamos veikos nebuvo netyčinės ir neatliktos spontaniškai. Pasak atsakovo, pareiškėjas galėjo valdyti savo veiksmus ir privalėjo suprasti jų pasekmes.

7. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų registro duomenimis, pažymėjo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje baustas už dvidešimt administracinių nusižengimų ir jam paskirtų nuobaudų (9 962,86 Eur) nėra sumokėjęs. Paskutinis pareiškėjo padarytas administracinis nusižengimas – 2025 m. kovo 1 d., todėl atsakovas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad jis siekia taisytis ir nedaro pažeidimų, nes per 2024–2025 m. buvo užfiksuoti mažiausiai 7 administraciniai nusižengimai. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas savo elgesiu, pasireiškiančiu sistemingu nusikaltimų darymu, akivaizdžiai demonstruoja nenorą laikytis teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės bei pagarbos vieni kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių. Atsakovo nuomone, įvertinus visas nustatytas aplinkybes ir siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką bei efektyvią užsieniečių kontrolę, būtina apriboti pareiškėjo, kaip grėsmę keliančio ar galinčio kelti užsieniečio, laikino ar nuolatinio apsigyvenimo Lietuvos Respublikoje galimybę, todėl ginčijamas Sprendimas laikytina proporcinga priemone, siekiant apsaugoti visuomenės interesą.

8. Atsakovas nepagrįstais laikė pareiškėjo teiginius, kad priimant ginčijamą Sprendimą nebuvo įvertintos jo nurodytos aplinkybės (gyvenimo trukmė Lietuvoje, ryšiai su Lietuva, sveikatos būklė ir pasekmės). Atsakovas nurodė, kad ginčijamame Sprendime buvo įvertinos visos su pareiškėju susijusios ir bylai reikšmingos aplinkybės, t. y. pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika vertinti kaip ilgalaikiai, tačiau jis Lietuvoje neturi šeimos narių, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 2 straipsnio 26 punkte. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjo ryšiai, apsiribojantys tik deklaruota gyvenamąja vieta Lietuvoje ir trumpalaikiais darbiniais santykiais, negali būti vertinami aukščiau už jo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir negali būti pripažįstami labiau reikšmingais nei viešosios tvarkos užtikrinimas.

9. Atsakovas akcentavo, kad svarbi aplinkybė, jog pareiškėjas gyvendamas Lietuvoje sistemingai vykdė nusikaltimus, todėl darytina išvada, kad jo integracija Lietuvos Respublikoje yra silpna. Vadovaudamasis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b) papunkčiu, atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas laikytinas turinčiu teistumą bausmės atlikimo laikotarpiu ir penkerius metus po bausmės atlikimo, t. y. iki (duomenys neskelbtini). Pasak atsakovo, teistumas yra rimtas rodiklis, jog asmuo linkęs į nusikalstamą elgesį arba kad jam sunku prisitaikyti prie visuomenės normų, todėl tokie asmenys gali būti laikomi potencialiai pavojingais ir jiems taikomi griežtesni reikalavimai, siekiant apsaugoti visuomenę ir užtikrinti viešąją tvarką per saugumą.

10. Atsakovas pažymėjo, kad byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjas būtų diskriminuojamas dėl jo individualių savybių, be to, jis nėra Lietuvos Respublikos pilietis, o jo šeimos nariai Lietuvoje negyvena.

II. 11. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir teismo sprendimui įsiteisėjus, nutarė panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 15 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kuria buvo sustabdytas Migracijos departamento Sprendimo vykdymas, o apie reikalavimo užtikrinimo priemonės panaikinimą pranešti Migracijos departamentui ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT).

12. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

12.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Asmens gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruojama nuo 1991 m., o paskutinė jo gyvenamoji vieta buvo deklaruota 2019 m. adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 1996 m., o vėliau leidimai nuolat gyventi buvo keičiami, juos pratęsiant. Pareiškėjo motina yra (duomenys neskelbtini) pilietė, kuri 1999 m. deklaravo išvykimą iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), pareiškėjo dukra, gimusi (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietė, o kiti jo šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje nenustatyti. Pareiškėjas nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. spalio 31 d., nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 11 d., nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. liepos 11 d. buvo įdarbintas ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos, o nuo 2017 m. vasario 17 d. iki 2020 m. sausio 30 d. jis buvo užsiregistravęs kaip vykdantis individualią veiklą.

12.2. Pareiškėjas 2025 m. kovo 28 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi.

12.3. Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 16 d. gavo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Asmuo Lietuvos Respublikoje buvo šešis kartus teistas už nusikalstamų veikų padarymą pagal BK 260 straipsnį, 178 straipsnį, 22 straipsnį, 260 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnį ir 182 straipsnį, t. y. ir už sunkius nusikaltimus.

Nuteistas ir bausmę už padarytą nusikaltimą atlikęs asmuo laikomas turinčiu teistumą, kuris yra rimtas rodiklis, kad asmuo linkęs į nusikalstamą elgesį arba kad jam sunku prisitaikyti prie visuomenės normų, todėl tokie asmenys gali būti laikomi potencialiai pavojingais ir jiems taikomi griežtesni reikalavimai, siekiant apsaugoti visuomenę ir užtikrinti viešąją tvarką per saugumą. Vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b) papunkčiu asmuo laikomas turinčiu teistumą bausmės atlikimo laikotarpiu ir penkerius metus po bausmės atlikimo, t. y. iki (duomenys neskelbtini).

Asmuo Lietuvos Respublikoje buvo nubaustas už dvidešimt administracinių nusižengimų ir jam paskirtų nuobaudų (9 962,86 Eur) nėra sumokėjęs. Savo elgesiu, pasireiškiančiu sistemingu nusikaltimų darymu, asmuo akivaizdžiai demonstruoja nenorą laikytis teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių. Padarytų nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų pobūdis rodo jo antisocialinių nuostatų stiprumą, o jų pakartotinumas rodo, kad jos nėra atsitiktinės. Akivaizdu, kad paskirtos bausmės pareiškėjo elgsenos nepakeitė, jis išvadų nepadarė, nesistengė keisti gyvenimo būdo, nedaryti naujų nusikaltimų ir gyventi pagal visuomenėje priimtas taisykles.

Nusikalstamos veikos, susijusios su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, yra itin pavojingos visuomenei dėl milžiniško žalingo poveikio žmonių sveikatai, saugumui ir socialinei gerovei, jos sukelia ilgalaikes neigiamas pasekmes. Asmenys, padarę tokias nusikalstamas veikas, laikomi keliančiais realų pavojų viešajai tvarkai ir visuomenei. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, asmuo laikomas recidyvistu. Recidyvinis nusikalstamumas yra vienas iš negatyviausių ir pavojingiausių socialinių reiškinių, o recidyvisto asmenybė yra viena iš pavojingiausių socialinės asmenybės tipų, turinčių pavojingų visuomenei bruožų, savybių, požiūrių ir orientacijų, todėl vertinant riziką ateities požiūriu, pagrįstai galima teigti, kad yra reali tikimybė, jog asmuo ir ateityje darys naujus nusikaltimus.

12.4. Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2025 m. gegužės 14 d. sprendimas) nusprendė nepakeisti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ir visuomenei, remdamasis Policijos departamento pateikta informacija.

12.5. Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 18 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 21 punkte nustatytu pagrindu, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Pareiškėjas, turėdamas leidimą nuolat gyventi ir gyvendamas Lietuvos Respublikoje, sistemingai darė nusikalstamas veikas, todėl jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

12.6. Migracijos departamentas 2025 m. birželio 9 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2028 m. balandžio 12 d. UTPĮ 133 straipsnio 5 dalyje nustatytu pagrindu ir įvesti perspėjimą Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes asmuo gali kelti grėsmę viešajai tvarkai.

12.7. Minėti administraciniai sprendimai nebuvo apskųsti.

12.8. Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, ginčijamu Sprendimu, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Valstybė, į kurią išsiunčiama – (duomenys neskelbtini), o Sprendimą pavesta vykdyti VSAT. Sprendimas priimtas, nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai.

13. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad iš byloje pateikto Migracijos departamento 2025 m. gegužės 14 d. sprendimo turinio nustatyta, jog pareiškėjas buvo teistas už šešias nusikalstamas veikias, iš kurių dvi kvalifikuojamos kaip sunkūs nusikaltimai. Teismas taip pat pažymėjo, kad nustatyta, jog pareiškėjas 2020–2024 m. buvo nubaustas už dvidešimt administracinių nusižengimų, nesumokėjo 9 962,86 Eur už šiuos administracinius nusižengimus paskirtų baudų.

14. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, nurodė, kad nors pareiškėjas teigia, jog paskutinę nusikalstamą veiką padarė 2018 m., tačiau, įvertinus pateiktą Policijos departamento Išvadą, pareiškėjo padarytų nusikaltimų, baudžiamųjų nusižengimų ir administracinių nusižengimų pobūdį, sunkumą ir sistemingumą, kuris truko ir po 2018 m., bei tai kad pareiškėjo teistumas baigsis tik (duomenys neskelbtini), negalima teigti, jog jis suprato savo elgesio neleistinumą, ateityje laikysis teisės aktų reikalavimų, nedarys naujų teisės pažeidimų Lietuvoje ir jo buvimas Lietuvoje nekelia grėsmės viešajai tvarkai. Todėl teismas darė išvadą, kad atsakovas, įvertinęs surinktus duomenis, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai.

15. Teismas nurodė, kad iš skundžiamo Sprendimo matyti, jog atsakovas vertino UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėjas nuo 2020 m. sausio 30 d. nedirba, iki tol ilgalaikių darbo teisinių santykių neturėjo, pareiškėjo motina yra (duomenys neskelbtini) pilietė, kuri 1999 m. deklaravo išvykimą iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), dukra, gimusi (duomenys neskelbtini), yra pilnametė Lietuvos Respublikos pilietė, pareiškėjas neturi jam išduoto leidimo gyventi, o kitų artimų asmenų Lietuvoje nėra. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai vertino, jog pareiškėjas neturi Lietuvoje šeimos narių, kaip jie suprantami UTPĮ kontekste.

16. Nors pareiškėjas teigė, kad Lietuvoje gyvena jo brolis, įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau teismas vertino, jog tokia aplinkybė, viena vertus, nepatvirtinta Migracijos departamento, kita vertus, neturi įtakos sprendžiant pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrįstumo klausimą. Nors pareiškėjas tvirtino, jog palaiko ryšius su buvusia sutuoktine, taip pat dukra, siunčia jai 150 Eur dydžio išlaikymą, tačiau teismas sprendė, kad tokie teiginiai nėra pagrįsti įrodymais, be to, nėra aišku iš kokių finansinių šaltinių pareiškėjas skiria nurodytą ir rašytiniais įrodymais nepagrindžiamą finansinę paramą dukrai. Nors pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikoje turi nekilnojamojo turto, tačiau teismas darė išvadą, kad tokie teiginiai nėra pagrįsti objektyviais įrodymais.

17. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas turėjo teisę ginčyti Migracijos departamento sprendimus, kuriais nuspręsta atsisakyti pakeisti leidimą nuolat gyventi, panaikinti išduotą leidimą nuolat gyventi, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau to nepadarė.

18. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nesutikti su Migracijos departamento išvada, jog nėra UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų būti išsiunčiamas iš Lietuvos į kilmės šalį, be to, pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Migracijos departamentas nagrinėja pareiškėjo prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog pareiškėjas galbūt turi jam nustatytą (duomenys neskelbtini) (nepagrįsta leistinais rašytiniais oficialiais duomenimis aplinkybė), savaime nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą, o pareiškėjo pateikti medicininiai dokumentai ir diagnozuotos ligos taip pat nepatvirtina priežasčių, dėl kurių jis negalėtų būti išsiunčiamas į kilmės šalį.

19. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad dėl karo yra tikimybė, jog jis bus mobilizuotas, teismas akcentavo, kad toks teiginys pateiktas tik teismui, o atsakovas neturėjo galimybės dėl jo pasisakyti ginčijamame Sprendime, be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis iki šiol buvo šaukiamas atlikti karo tarnybą. Teismas nurodė, jog privalomajai karo tarnybai ir (dalinei) mobilizacijai yra keliami skirtingi reikalavimai, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas gali būti šaukiamas mobilizacijai. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo teiginys apie gresiančią mobilizaciją yra improvizacinio, bendro pobūdžio ir pateiktas siekiant nebūti išsiųstam į kilmės šalį.

20. Teismas, nustatęs, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis, konstatavo, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

21. Įvertinęs, kad Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 15 d. nutartimi nutarė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas teismo procesinis sprendimas, teismas nurodė, jog įsiteisėjus teismo sprendimui, taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė naikintina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 6 dalis).

III. 22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo (apeliaciniame skunde nurodytas teismo pavadinimas – Vilniaus apygardos administracinis teismas, laikytinas rašymo apsirikimu) 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

23. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas Policijos departamento informacija apie senus teistumus ir abstrakčia grėsme viešajai tvarkai. Pasak pareiškėjo, nei Migracijos departamentas, nei teismas nepaaiškino, kokiais būdais minėti teistumai ar asmens praeities veiksmai šiuo metu kelia grėsmę, kokia jų tikroji reikšmė ir sąsajos su dabartine padėtimi.

24. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo ir individualumo principus, nes skundžiamame sprendime neįvertino, ar ankstesni teistumai yra reikšmingi, ar pareiškėjas pasikeitė, taip pat ar jo gyvenimas Lietuvoje (20 metų buvimas, šeima, integracija) vertas pilietiškesnės apsaugos.

25. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo integracijos, šeiminių ir socialinių ryšių. Pasak pareiškėjo, jis gyvena su broliu – Lietuvos Respublikos piliečiu, turi dukrą, kuri taip pat yra Lietuvos Respublikos pilietė, todėl tokie ryšiai, remiantis EŽTT praktika yra privalomi vertinimui, nes jie atskleidžia, kad asmuo turi ilgalaikį interesą gyventi šalyje ir esminį prisirišimą.

26. Pareiškėjas pažymi, kad jam nustatytas (duomenys neskelbtini), kuris rodo, jog jis turi sveikatos problemų. Pareiškėjo įsitikinimu, tokia padėtis jį daro labiau pažeidžiamą, o Sprendimas prieštarauja saugumo ir žmogaus orumo principams, todėl valstybės institucijos privalo į tai atsižvelgti. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad turi skolą valstybei (apie 10 000 Eur), kurią moka, todėl, jeigu jis bus išsiųstas, nebus realios galimybės išieškoti skolos, valstybė patirs finansinį nuostolį, o tai prieštarauja viešojo intereso apsaugos principui.

27. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime neatsižvelgta į tai, kad jis siekia pakeisti leidimą nuolat gyventi, o ne pratęsti laikiną leidimą. Pasak pareiškėjo, skiriasi leidimo laikinai ir leidimo nuolat gyventi teisinis rėžimas, nes nuolatinis statusas suteikia stabilumą ir didesnę apsaugą nuo panaikinimo, todėl netinkamas normų taikymas yra esminis pažeidimas. Nors leidimo nuolat gyventi pakeitimo atsisakymas grindžiamas UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 21 punktu, tačiau tai turi būti taikoma tik esant pagrįstai ir individualiai grėsmei, nes toks vienijantis požiūris į leidimus laikinai ir leidimus nuolat gyventi netektų savo prasmės.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad nei jis, nei pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kaip byloje nustatyti teistumai kelia grėsmę viešajai tvarkai. Atsakovo teigimu, byloje yra aiškiai nurodyta ir motyvuota, kodėl pareiškėjo šeši teistumai, kurie yra kvalifikuojami kaip nesunkūs ir sunkūs nusikaltimai ir jo padaryti dvidešimt administracinių nusižengimų, yra vertinami kaip keliantys grėsmę viešajai tvarkai. Pasak atsakovo, teisėtas Lietuvos visuomenės interesas yra, kad į Lietuvą atvykstantys užsieniečiai būtų nepriekaištingos reputacijos, jų praeityje atlikti veiksmai ir rizika, jog ir ateityje gali daryti teisės pažeidimus, nesudarytų prielaidų galimam pavojui Lietuvos visuomenės narių sveikatai, turtui bei gyvybei, o įgyvendindami savo teisę gyventi Lietuvoje, kartu paisytų ir pareigos laikytis Lietuvos įstatymų ir viešosios tvarkos normų. Taigi, įvertinus nustatytas aplinkybes ir siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką bei efektyvią užsieniečių kontrolę, būtina apriboti pareiškėjo, kaip grėsmę keliančio ar galinčio kelti užsieniečio, laikino ar nuolatinio apsigyvenimo Lietuvos Respublikoje galimybę, todėl ginčijamas Sprendimas laikytina proporcinga priemone, siekiant apsaugoti visuomenės interesą.

30. Atsakovas akcentuoja, kad Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 14 d. sprendimu nusprendė nepakeisti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ir visuomenei. Atsakovas taip pat nurodo, kad Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 18 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 21 punkte nustatytu pagrindu, nes turėdamas leidimą nuolat gyventi ir gyvendamas Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas sistemingai darė nusikalstamas veikas, todėl jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjas nurodytų sprendimų neskundė ir buvo su jais supažindintas tinkamai.

31. Atsakovas tvirtina, kad nepagrįstais laikytini pareiškėjo teiginiai, jog priimant ginčijamą Sprendimą nebuvo įvertintos jo nurodytos aplinkybės (gyvenimo trukmė Lietuvoje, ryšiai su Lietuva, sveikatos būklės ar pasekmės). Priešingai nei teigė pareiškėjas, ginčijamame Sprendime yra įvertintos visos su juo susijusios ir bylai reikšmingos aplinkybės, o vien tai, kad pareiškėjas turi sveikatos problemų ir skolą valstybei, nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą Sprendimą.

32. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

34. Policijos departamentas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais yra grindžiamos teismo išvados.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Migracijos departamento Sprendimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, panaikinimo ir nurodyta, teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikinti taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

36. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, todėl jo naikinti nėra pagrindo, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

37. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas Policijos departamento informacija apie senus teistumus ir abstrakčia grėsme viešajai tvarkai, mano, jog teismas pažeidė proporcingumo ir individualumo principus. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas neįvertino jo integracijos, šeiminių ir socialinių ryšių, taip pat akcentuoja, jog skundžiamame sprendime neatsižvelgta į tai, kad jis siekia pakeisti leidimą nuolat gyventi, o ne pratęsti laikiną leidimą.

38. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

39. Bylos duomenimis, pareiškėjas 2025 m. kovo 28 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes pasibaigė ankstesnio leidimo nuolat gyventi galiojimas. Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 21 punkte, dėl kurių gali būti panaikintas pareiškėjo leidimas nuolat gyventi, Policijos departamentui išsiuntė prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) įvertinti, ar pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Policijos departamentas 2024 m. balandžio 10 d. pateikė Išvadą, kurios neįslaptintoje dalyje išdėstyta informacija, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Migracijos departamentas, remdamasis Policijos departamento pateikta informacija, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas, gyvendamas Lietuvos Respublikoje, sistemingai darė nusikalstamas veikas, jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, 2025 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė nepakeisti leidimo nuolat gyventi. Taip pat Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 21 punktu, 2025 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) panaikino pareiškėjo leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, t. y. turėdamas leidimą nuolat gyventi ir gyvendamas Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas sistemingai darė nusikalstamas veikas, todėl jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Migracijos departamentas 2025 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos iki 2028 m. balandžio 12 d. ir įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos iki 2028 m. balandžio 12 d., nes pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, be to, gyvendamas Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas sistemingai darė nusikalstamas veikas, todėl jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Minėti sprendimai apskųsti nebuvo ir yra įsigalioję. Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 127 straipsnio 5 dalimi, priėmė Sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Valstybė, į kurią išsiunčiama – (duomenys neskelbtini), o Sprendimą pavesti vykdyti VSAT. Sprendimas priimtas, nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gresia viešajai tvarkai. Taigi, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju esminė aplinkybė, lėmusi Sprendimo priėmimą – pareiškėjo grėsmė viešajai tvarkai.

40. Pagal UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo šio UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Migracijos departamentas arba VSAT, o juos vykdo VSAT (UTPĮ 127 str. 5 d.). Be to, UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

41. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad UTPĮ 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir VSAT, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba VSAT (UTPĮ 4 str. 4 d.). Policija arba VSAT, nustačiusios, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame UTPĮ nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdamos apie tai informuoja Migracijos departamentą. Migracijos departamentas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį (UTPĮ 4 str. 6 d.).

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

43. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; kt.). Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.).

44. Aiškindamas galimos grėsmės viešajai tvarkai sąvoką analogiško pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad formuluotė „<...> „gali kelti grėsmę viešajai tvarkai“, turi būti aiškinamos plačiau, nes, visų pirma, gali apimti potencialią grėsmę viešajai tvarkai. Nuoroda į galimą (potencialią) grėsmę viešajai tvarkai <...>, nereikalauja baudžiamojoje teisėje taikomų įrodinėjimo standartų, tačiau bet kuriuo atveju reiškia, kad kompetentingos institucijos turi neprieštaringų, objektyvių ir tikslių duomenų, patvirtinančiųjų jų įtarimus dėl galimos grėsmės viešajai tvarkai“.

45. Pažymėtina, kad viešojo saugumo užtikrinimas – tai valstybės funkcija. Viešojo saugumo užtikrinimas – fundamentali žmogaus teisių ir laisvių instituto įtvirtinimo valstybėje sąlyga.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, ginčo šalių argumentus bei teismų praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai.

47. Nagrinėjamu atveju byloje yra užsieniečio iš esmės neginčijami duomenys dėl jo padarytų nusikalstamų veikų bei administracinių nusižengimų: pareiškėjas buvo teistas už šešias nusikalstamas veikias, iš kurių dvi kvalifikuojamos kaip sunkūs nusikaltimai, o 2020–2024 m. buvo nubaustas už dvidešimt administracinių nusižengimų ir nesumokėjo 9 962,86 Eur už administracinius nusižengimus paskirtų baudų. Taigi, užsieniečio elgesys ir padarytų teisės pažeidimų gausa rodo jo sąmoningą teisės aktų reikalavimų nesilaikymą ir negebėjimą kritiškai vertinti savo veiksmų. Tai patvirtina atsakovo Sprendime padarytą ir pirmosios instancijos teismo patikrintą išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai Lietuvos Respublikoje. Ši išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka aktualų teisinį reguliavimą bei yra pagrįsta byloje nustatytomis aplinkybėmis.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai (be kita ko, kad nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kaip teistumas ar asmens praeities veiksmai šiuo metu kelia grėsmę, kokia jų tikroji reikšmė ir sąsajos su dabartine padėtimi) yra nepagrįsti, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas vertino ne tik patį teistumo faktą, bet ir pareiškėjo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, jų sistemingumą, administracinių nusižengimų kiekį ir paskirtų už juos baudų nemokėjimą, o tai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, neleidžia teigti, kad jis suprato savo elgesio neleistinumą, ateityje laikysis teisės aktų reikalavimų, nedarys naujų teisės pažeidimų Lietuvoje ir jo buvimas Lietuvoje nekelia grėsmės viešajai tvarkai. Taigi, Lietuvos Respublika, turėdama tokio pobūdžio informaciją (Policijos departamento Išvadą), atsižvelgdama į jai priskirtą funkciją užtikrinti viešąjį saugumą, neturėdama priešingų patikimų faktinių duomenų, nepaisant pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje apie 20 metų, yra saistoma įstatymų leidėjo įtvirtintais institucijoms keliamais reikalavimais – užkardyti bet kokią galimą grėsmę viešajai tvarkai. Viešasis saugumas yra nacionalinio saugumo dalis, kuris turi būti užtikrinamas imantis visų teisės aktais nustatytų priemonių. Vertybiniu požiūriu viešojo saugumo užtikrinimui teiktinas prioritetas, todėl ilgalaikis gyvenimas Lietuvos Respublikoje nepripažintinas aplinkybe, galinčia suponuoti palankų sprendimą pareiškėjo atžvilgiu.

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo įvertinta jo integracija, šeiminiai ir socialiniai ryšiai, kurie yra privalomi, rodantys, jog asmuo turi ilgalaikį interesą gyventi šalyje ir esminį prisirišimą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamento Sprendime detaliai išdėstytos aplinkybės, susijusios su (i) pareiškėjo gyvenamąja vieta, (ii) jo gyvenimo Lietuvoje trukme ir aplinkybėmis, (iii) jo šeiminiais ir giminystės ryšiais, (iv) ekonominiais ryšiais. Be to, Migracijos departamentas Sprendime akcentavo, kad nustatyti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika vertintini kaip ilgalaikiai, tačiau jis neturi išlaikomų nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą ir nėra susituokęs, o atsižvelgęs į tai, kad gyvendamas Lietuvoje asmuo sistemingai vykdė nusikaltimus, atsakovas sprendė, jog pareiškėjo integracija Lietuvos Respublikoje yra silpna. Migracijos departamentas, ginčijamame Sprendime, įvertinęs paminėtas faktines aplinkybes, darė išvadą, kad nustatyti ryšiai negali būti vertinami aukščiau už užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei viešosios tvarkos Lietuvos Respublikoje užtikrinimas. Akcentuotina, kad nurodytos aplinkybės buvo aptartos ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime, be kita ko, pasisakant ir apie pareiškėjo teiginius, jog Lietuvoje gyvena jo brolis, įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę, kad pareiškėjas palaiko ryšius su buvusia sutuoktine ir dukra, siunčia jai 150 Eur dydžio išlaikymą ir kad Lietuvos Respublikoje pareiškėjas turi nekilnojamojo turto. Taigi, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų būti išsiunčiamas iš Lietuvos į kilmės šalį. Atsižvelgiant į tai, nurodyti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

50. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jam nustatytas (duomenys neskelbtini), jis turi sveikatos problemų, o tai daro jį pažeidžiamą, todėl Sprendimas išsiųsti prieštarauja saugumo ir žmogaus orumo principams, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog aplinkybė, kad pareiškėjas galbūt turi jam nustatytą (duomenys neskelbtini), savaime nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą administracinį Sprendimą, o su skundu pateikiami medicininiai dokumentai ir diagnozuotos ligos nepatvirtina priežasčių, dėl kurių jis negalėtų būti išsiunčiamas į kilmės šalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės ir byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimas į kilmės valstybę pažeistų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos principus ar keltų realią grėsmę jo sveikatai bei gyvybei.

51. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad jį išsiuntus į kilmės valstybę, nebus realios galimybės išieškoti skolą, todėl valstybė patirs finansinį nuostolį, o tai prieštarauja viešojo intereso apsaugos principui, pažymi, jog toks teiginys yra hipotetinio pobūdžio ir neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

52. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

53. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų neteisėtumas ir nepagrįstumas, nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo, taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas.

54. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius